Tenka tik apgailestauti.

Man belieka tik apgailestauti, kad Lietuvoje per Valstybines šventes iš pogrindžio išlenda į viešumą ir pasirodo visu gražumu skustagalviai, kurie žygiuoja su nacių atributika ir LT trispalve demonstruodami kokie patriotai jie esą...

Jie niekina kone visas tautas, rases ir semitus be išimties ir skanduoja akivaizdžius nacionalistinio pavidalo šūkius ir tai yra akivaizdu. Tokiu būdu parodomas įspūdis, kad šis būrelis (na jau labai trumpai nusikirpęs) demonstruoja bendras LT nuotaikas ir gąsdina šiame krašte gyvenančius piliečius, kurių nuomonės su šių radikalų nuomonėmis, deja, bet nesutampa. Pasaulinėje arenoje ši demonstracijos apraiškos taip pat turi negatyvų vaizdinį ir nesvarbu, kad ir kiek būtų bandoma tai paneigti žiniasklaidoje, nes pats faktas, kad tai yra leidžiama, kelia rimtą susirūpinimą ir leidžia suprasti kaip pavojaus signalą: kiek dar daugiau bus leidžiama tokios ideologinės krypties skleidėjams pasirėkšti. Kitaip sakant, kur tos ribos jiems, kur galima būtų pasakyti jiems NE – to „mieli“ skustagalviai, nebus.

Kad ir kaip absurdiškai atrodytų bei kad ir kaip jie baugintų kitaip galvojančius, vis viena atsiranda kitų radikalių pažiūrų piliečių/frontininkų su Paleckiu priešaky arba homoseksualų eitynės, arba žmogaus teisių aktyvistai persipynę su internacionalistais, feministėmis ir vėl tais pačiais žydraisiais (su savomis atributiškomis).

Taigi išvada darosi labai paprasta. Kaip byloja sena patarlė: kaip šauksi – taip atsilieps. Taigi jei ir toliau bus keliama ale patriotų žygiai (ir ne tik turbūt, nes matoma tendencija jiems reikštis ir daugiau (kitaip sakant, jų dar niekas neplanavo, o gal ir nežino kaip, sustabdyti)), tuo labiau bus matomos kitų kraštutinių pažiūrų atstovai.

Aš vis savęs klausiu: kodėl negalima paminėti Valstybei svarbių datų kitaip, kurioje matytųsi vienybė šalies arba bent jau apie tai (apie tuos mūsų šaliai svarbius istorinius momentus) būtų kalbama. Bet ne, tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva – to neįmanoma įgyvendinti. Mat čia be skandalų ir priešpriešos – ne žingsnio. Konfrontacija ir principinė kova, ir priešprieša – tai nuolatinė mūsų krašto problema.

Bendrumo jausmas išardytas, visi kas sau... Tačiau verta atkreipti į buvusias posovietinio vakarų bloko valstybes ir to mentaliteto panašumus su dabartinės Rusijos mentalitetu.

Nors gal jūs pasakysite, kad tai nesąmonė, tačiau aš pastebėjau mentaliteto panašumus skaitydamas apie praėjusiojo Europos futbolo čempionato chuliganų elgesį. Jų, tuo metu, buvo gausiausia Rusijos ir Lenkijos stovyklose. Visų kitų gi šalių sirgaliai buvo kur kas ramesni (na bent jau apie juos kol kas nepamenu didelių nusiskundimų).

Tai leidžia man šiuos įvykius sugretinti ir palyginti. Taigi mano subjektyviu manymu, kad šios šalys (LT ir braaliukai įskaitant) turi didelių panašumų savo mentalitetu su dabartine didžiąją rytų kaimyne. Kitaip sakant, mes, savo mentalitetu, vis dar esame ganėtinai panašūs, ir į Vakarus (ar Skandinaviją) vis dar nepasukome.

Kad ir kaip būtų apmaudu, tačiau nors Skandinavija mums pagal fizikinį atstumą nėra jau taip toli, tačiau iki jų mentaliteto bent kiek priartėti mums dar prireiks nesuskaičiuojamų dešimtmečių (mano akimis žiūrint). Šia išraiška nenorėjau teigti, jog jie neva tai kuo pranašesni už mus protiškai, aš turėjau omenyje jų elgseną, laikyseną bei kultūrą.  
Raimundas Tumėnas