Šis tekstas buvo parašytas 2010 - aisiais
Šį
kartą būsiu priekabus ir ne toks nuolankus protingoms mintims, nes ne visos
protingos mintys, nors protingai skambančios, yra tikslios. Štai ir pats
teiginys apie būties sąvoką: "Būties atskleidimui reikia būti gyvu,
mąstančiu, asmenišku žmogumi. Prisilietimas prie būties, jos suvokimas pakeičia
žmogų, tarsi išplėšia jį iš beprasmio empirinės kasdienybės chaoso, tuo pačiu
ir įprasmina patį žmogaus gyvenimą." Taigi pamėginkime panagrinėti kuo
jis, mano manymu, esti klaidingas.
Pats pirmas sakinys, drįstu manyti, yra teisingas. Taip, norint mąstyti apie būtį, norint suvokti ją, visų pirma, reikia būti gyvu, mąstyti ne vien tik apie kasdieninius dalykus (kaip ypač populiaru sakyti), bet pažvelgti į viską iš kitos ašies ar iš kitos perspektyvos, o tam reikia sugebėti būti empatiškam, įsijausti ir į kitų žmonių esamas gyvenimo situacijas, kodėl tas žmogus reaguoja, elgiasi vienaip ar kitaip esant atitinkamiems momentams. Jeigu tai įmanoma, vadinasi, esama vilčių, kad toks žmogus sugebės pažvelgti ir į save iš šalies. Vien tik ši ypatybė yra sveikintina, nes, mano manymu, nemaža dalis žmonių nė nebando įsigilinti ir suprasti kitų elgesio priežastis, nes paprasčiausiai jie yra savanaudžiai, tegalvojantys apie save. Tačiau kita vertus, empatija nėra būtina: "Būties suvokimas nėra būtinas mūsų biologiniam išlikimui ar gyvenimiškų reikmių tenkinimui". Ir tai, be abejo, turbūt visi kuo puikiausiai suprantate, yra teisybė. Mano manymu, žmogui, norinčiam prasmingai gyventi, tikrai nėra būtina mąstyti apie būtį, nes ten jis neras atsakymų. Jų ten neras niekas. Tačiau vien pakilęs į tą būties suvokimo lygmenį, kuomet jis nustoja buvęs pilko skruzdėlyno gyventoju ir pradeda klausinėti t.y. - ieškoti prasmės, tuomet jis suvokia, jog jam, dirbusiam Sizifo darbą n metų, teks vėl grįžti nuo kalno viršukalnės ir vėl ridenti akmenį nuo pat jo papėdės. Tačiau tuomet jis susipras, jog tai yra kuo didžiausias absurdas ir kad gyvenimas prasmės neturi, viskas esti beprasmiška. Tad tasai vadinamas "beprasmiškas empirinės kasdienybės chaosas", ta buities virtuvė, tik ji ir suteikia žmogui įspūdį, jog jis šioje Žemėje, veikia kažką prasminga. Tatai jis įprasmina dirbdamas, turėdamas žmoną, augindamas vaikus, būdamas pareigingu ir doru piliečiu: užleisdamas troleibuse vietą tiems, kuriems jos reikia labiau, maloniai atsakydamas praeiviui kaip nusigauti iki jam reikiamos vietos, eidamas į rinkimus, pareigingai laikydamasis įstatymų ir t.t... Tokiam žmogui, besisukančiam kasdienybės verpete, rodos, jog jis, kaip ir didžioji dalis žmonijos, gyvens amžinai. Toks įspūdis pakankamai greitai išgaruoja, įvykus ribinėms situacijoms (tai gali būti: kaltė, kova, kančia, artimo netektis... ), kurių metu, atsiradus egzistenciniam nušvitimui, žmogus pats suvokia save. Jis tarsi pabunda iš gilaus sapno. Tačiau tas įvykis, pavadintas nušvitimu, gali apakinti, ir tas pats žmogus, po kurio laiko bus priverstas užsimerkti dėl jį akinančios šviesos. Tuomet jis ir vėl užmigs... ir pamirš tą įvykį eidamas (o gal bėgdamas?) nuo būties prie buities iki tol, kol vėl neįvyks ribinė situacija jo gyvenime. Tokius veikėjus, kurių, deja, esti dauguma, galime pavadinti "žmonėmis, iš kurių negalima tikėtis, jog apsiavę vieną batą, būtinai apisaus ir kitą"...
Mano manymu, tokių sukrečiančių įvykių metu, įprasminti gyvenimo, logiškai mąstant, tiesiog neįmanoma. Priešingai, jis pasidaro visiškai beprasmiškas, kuomet matai, kai miršta tavo artimieji, ir tu, galbūt netgi specialiai, būdamas toje kasdieninių rūpesčių rutinoje, tokiu būdu bandai 'įprasminti' (pabėgti?) nuo nepakeliamos beprasmybės jausmo ir susikurti tą klaidingą iliuziją, jog gyvensi amžinai, nes tai ramina, įkvepia tam 'Sizifui' jėgų judėti į priekį toliau. Tik, deja, tasai 'Sizifas' yra aklas ir klysta. Nors kas ten žino, kas klysta iš tikrųjų, tačiau toks žmogus, kitais žodžiais tariant, atsisako būties ir kaskart su ja susidurdamas - "nudelbia akis" ir "bėga" šalin kuo toliau.
Raimundas Tumėnas
Pats pirmas sakinys, drįstu manyti, yra teisingas. Taip, norint mąstyti apie būtį, norint suvokti ją, visų pirma, reikia būti gyvu, mąstyti ne vien tik apie kasdieninius dalykus (kaip ypač populiaru sakyti), bet pažvelgti į viską iš kitos ašies ar iš kitos perspektyvos, o tam reikia sugebėti būti empatiškam, įsijausti ir į kitų žmonių esamas gyvenimo situacijas, kodėl tas žmogus reaguoja, elgiasi vienaip ar kitaip esant atitinkamiems momentams. Jeigu tai įmanoma, vadinasi, esama vilčių, kad toks žmogus sugebės pažvelgti ir į save iš šalies. Vien tik ši ypatybė yra sveikintina, nes, mano manymu, nemaža dalis žmonių nė nebando įsigilinti ir suprasti kitų elgesio priežastis, nes paprasčiausiai jie yra savanaudžiai, tegalvojantys apie save. Tačiau kita vertus, empatija nėra būtina: "Būties suvokimas nėra būtinas mūsų biologiniam išlikimui ar gyvenimiškų reikmių tenkinimui". Ir tai, be abejo, turbūt visi kuo puikiausiai suprantate, yra teisybė. Mano manymu, žmogui, norinčiam prasmingai gyventi, tikrai nėra būtina mąstyti apie būtį, nes ten jis neras atsakymų. Jų ten neras niekas. Tačiau vien pakilęs į tą būties suvokimo lygmenį, kuomet jis nustoja buvęs pilko skruzdėlyno gyventoju ir pradeda klausinėti t.y. - ieškoti prasmės, tuomet jis suvokia, jog jam, dirbusiam Sizifo darbą n metų, teks vėl grįžti nuo kalno viršukalnės ir vėl ridenti akmenį nuo pat jo papėdės. Tačiau tuomet jis susipras, jog tai yra kuo didžiausias absurdas ir kad gyvenimas prasmės neturi, viskas esti beprasmiška. Tad tasai vadinamas "beprasmiškas empirinės kasdienybės chaosas", ta buities virtuvė, tik ji ir suteikia žmogui įspūdį, jog jis šioje Žemėje, veikia kažką prasminga. Tatai jis įprasmina dirbdamas, turėdamas žmoną, augindamas vaikus, būdamas pareigingu ir doru piliečiu: užleisdamas troleibuse vietą tiems, kuriems jos reikia labiau, maloniai atsakydamas praeiviui kaip nusigauti iki jam reikiamos vietos, eidamas į rinkimus, pareigingai laikydamasis įstatymų ir t.t... Tokiam žmogui, besisukančiam kasdienybės verpete, rodos, jog jis, kaip ir didžioji dalis žmonijos, gyvens amžinai. Toks įspūdis pakankamai greitai išgaruoja, įvykus ribinėms situacijoms (tai gali būti: kaltė, kova, kančia, artimo netektis... ), kurių metu, atsiradus egzistenciniam nušvitimui, žmogus pats suvokia save. Jis tarsi pabunda iš gilaus sapno. Tačiau tas įvykis, pavadintas nušvitimu, gali apakinti, ir tas pats žmogus, po kurio laiko bus priverstas užsimerkti dėl jį akinančios šviesos. Tuomet jis ir vėl užmigs... ir pamirš tą įvykį eidamas (o gal bėgdamas?) nuo būties prie buities iki tol, kol vėl neįvyks ribinė situacija jo gyvenime. Tokius veikėjus, kurių, deja, esti dauguma, galime pavadinti "žmonėmis, iš kurių negalima tikėtis, jog apsiavę vieną batą, būtinai apisaus ir kitą"...
Mano manymu, tokių sukrečiančių įvykių metu, įprasminti gyvenimo, logiškai mąstant, tiesiog neįmanoma. Priešingai, jis pasidaro visiškai beprasmiškas, kuomet matai, kai miršta tavo artimieji, ir tu, galbūt netgi specialiai, būdamas toje kasdieninių rūpesčių rutinoje, tokiu būdu bandai 'įprasminti' (pabėgti?) nuo nepakeliamos beprasmybės jausmo ir susikurti tą klaidingą iliuziją, jog gyvensi amžinai, nes tai ramina, įkvepia tam 'Sizifui' jėgų judėti į priekį toliau. Tik, deja, tasai 'Sizifas' yra aklas ir klysta. Nors kas ten žino, kas klysta iš tikrųjų, tačiau toks žmogus, kitais žodžiais tariant, atsisako būties ir kaskart su ja susidurdamas - "nudelbia akis" ir "bėga" šalin kuo toliau.
Raimundas Tumėnas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.