Iš savo paties archyvų.
Pradėjo mausti dešinįjį smilkinį.
Nežinau dėl ko: ar tai dėl to, kad vakar, benardydamas užtvankoje, gavau kamštį
ausy (bent jau taip manau), o vanduo turbūt prasimušė ir už būgnelio, ar dėl
tai dėl to, kad skaičiau Kamiu „Kryptį“, o po to „perėjau“ prie Nyčės „Stabų
Saulėlydžio“, kur iš karto,
nevyniojant laiko į vatą, išpyškinama pačioje pradžioje: „”Visais laikais išminčiai apie gyvenimą sprendė vienodai: jis nieko nevertas...
Visada ir visur iš jų lūpų skambėjo tas pats garsas – kupinas dvejonės, melancholijos, gyvenimo nuovargio.” O gal tai tik dėl to, kad klausausi melancholiškos ir
liūdesio kupinos Mamontovo dainos: „aš šiandien kalbėjau
prieš Dievą... puslapius juodus varčiau... vakar aš žiūrėjau į sieną... keršto
ugnyje degiau...“.
Nusiimu ausines, kurios buvo supresavusios ausis. Užgultosios ausies būklė kiek pagerėjo. Skausmas galvoje minimalus. Pažvelgiu į violetinius debesis vakarėjančio dangaus fone, pasiklausau griaustinio dundesio, kurį čia pat užgožia per balas pravažiuojančių mašinų šniokštimas. Žmonės, kaip zombiai, kažkur juda, kažkur eina. Kartais man jie atrodo, jog juose nedaug tos gyvybės esama. Todėl palyginimas jų su zombiais ar robotais kažkuria prasme yra teisingas ir tikslus. Jie man dažniau primena mašinas, kurias valdo kažkas kita, bet ne jie patys. Sakytum jų viduje gyventų mažas ufonautas, kuris juos, taip pat ir mane, valdytų iš vidaus. Pastebėjau, kad jie praktiškai niekada nesidairo, o žvilgsnis būna nukreiptas tik ta kryptimi, link kurios jie ir juda. Jie eis taip vienodai iš vieno taško ligi kito. Tai faktas. Tik suskubs dairytis tik tuomet, kai kils tiesioginis ar netiesioginis pavojus: prieš pereinant gatvę ar pastebėjus keistai besielgiančius asmenis ir t.t.
Tuomet man kyla klausimas: arba jie stengiasi taupyti energiją, arba egzistuoja tokios visuomenės normos. Pirmu atveju, jei eidamas mažiau dairaisi, tai tuomet mažiau stebi aplinką. Vadinasi mažiau ir minčių tavo galvelėje sukasi. Juk sakoma, tas kuris daug ar aktyviai galvoja – greit pavargsta, o valgo kaip už du ?. Aš kalbu apie mintis šiuo momentu, šią akimirką. Taigi žmogus, tokiu atveju, neegzistuoja čia ir dabar. Kadangi daugelis sako, kad lietuviai esti tokie jau susirūpinę ir nelaimingi, tai nesunku suprasti, jog tas keliauninkas iš taško A į tašką B, yra susirūpinęs. Būdamas tokioje būsenoje, jam dabarties įvykiai vaidina menką vaidmenį. Jam kur kas svarbesnė ateities perspektyva, galbūt nerimas dėl ateities įvykių, o galbūt ir mąstymas apie praeities įvykius, o galbūt, šiepiant krizei savo aštriabriaunius dantis, yra nuolat galvojama: „...o kaip toliau?!...“, „...kiek dar įmanoma taip egzistuoti?!...“, „po galais, dirbu, bet net maistui beveik nelieka!...“. Na, o jei kalbėsime apie visuomenę, tai, be abejo, kiekvienoje tautoje esama tam tikrų ypatybių, kurios esti panašios kai kurioms kitoms, o kitų tautų bruožai ir elgesio kodeksai gali skirtis drastiškai. Padalijus Europą tik į rytų ir vakarų, tie skirtumai jau randami. Na pakanka palyginti anglus ir olandus su lietuviais ar kitomis Rytų Europos šalimis (buvusiomis SSRS). Elgesio skirtumai akivaizdūs net ir trumparegiam kurmiui! Vakariečiai elgiasi laisvai ir nevaržomai viešumoje, na o rytiečių galbūt tik dalis nevaržomai elgiasi didmiesčiuose, o visur kitur pastebimas geležinis susikaustymas, kuris pradeda skylinėti tik tankiai apgyvendintose vietose. Čia mintyse iškyla kaip dykumoje balto kailio gazelė bando prisigretinti prie kamufliažinių (smėlio spalvos) gazelių, o šios, savo ruožtu, ją vaikosi, bandydamos išuiti šalin, nes pastaroji itin pastebima.
Taigi aptariamoje rytiečių visuomenėje juntamas gazelių kaimenės sindromas. Atrodo pakanka, jog tik menka dalelytė visuomenės elgtųsi laisvai ir nevaržomai ir iškart už tai turės sumokėti: smūgiais į galvą (ar į kitas kūno dalis), piktais žvilgsniais ir burbėjimu, arba gali būti garsiai ir vienbalsiai išjuoktiems. Tačiau kita vertus, manau, kad tokiu ar panašiu mentalitetu ir neakiplėšišku elgesiu pasižymi skandinavai, suomiai, galbūt didesnė dalis vokiečių.
Vėl pasižiūriu per langą – scenos dekoracijos jau apšviestos mažiau, dangus pilkas, mašinų gaudesys monotoniškas, kaip prisukto laikrodžio nuolatinis taktas, o karštis, susimaišęs su drėgme, sukuria tokį tvankumą, kurį man ypatingai sunku ištverti, nes amžinai trūksta oro ir prakaituoju kaip dramblys, ir taip jau beveik tris savaites.
Raimundas Tumėnas
Nusiimu ausines, kurios buvo supresavusios ausis. Užgultosios ausies būklė kiek pagerėjo. Skausmas galvoje minimalus. Pažvelgiu į violetinius debesis vakarėjančio dangaus fone, pasiklausau griaustinio dundesio, kurį čia pat užgožia per balas pravažiuojančių mašinų šniokštimas. Žmonės, kaip zombiai, kažkur juda, kažkur eina. Kartais man jie atrodo, jog juose nedaug tos gyvybės esama. Todėl palyginimas jų su zombiais ar robotais kažkuria prasme yra teisingas ir tikslus. Jie man dažniau primena mašinas, kurias valdo kažkas kita, bet ne jie patys. Sakytum jų viduje gyventų mažas ufonautas, kuris juos, taip pat ir mane, valdytų iš vidaus. Pastebėjau, kad jie praktiškai niekada nesidairo, o žvilgsnis būna nukreiptas tik ta kryptimi, link kurios jie ir juda. Jie eis taip vienodai iš vieno taško ligi kito. Tai faktas. Tik suskubs dairytis tik tuomet, kai kils tiesioginis ar netiesioginis pavojus: prieš pereinant gatvę ar pastebėjus keistai besielgiančius asmenis ir t.t.
Tuomet man kyla klausimas: arba jie stengiasi taupyti energiją, arba egzistuoja tokios visuomenės normos. Pirmu atveju, jei eidamas mažiau dairaisi, tai tuomet mažiau stebi aplinką. Vadinasi mažiau ir minčių tavo galvelėje sukasi. Juk sakoma, tas kuris daug ar aktyviai galvoja – greit pavargsta, o valgo kaip už du ?. Aš kalbu apie mintis šiuo momentu, šią akimirką. Taigi žmogus, tokiu atveju, neegzistuoja čia ir dabar. Kadangi daugelis sako, kad lietuviai esti tokie jau susirūpinę ir nelaimingi, tai nesunku suprasti, jog tas keliauninkas iš taško A į tašką B, yra susirūpinęs. Būdamas tokioje būsenoje, jam dabarties įvykiai vaidina menką vaidmenį. Jam kur kas svarbesnė ateities perspektyva, galbūt nerimas dėl ateities įvykių, o galbūt ir mąstymas apie praeities įvykius, o galbūt, šiepiant krizei savo aštriabriaunius dantis, yra nuolat galvojama: „...o kaip toliau?!...“, „...kiek dar įmanoma taip egzistuoti?!...“, „po galais, dirbu, bet net maistui beveik nelieka!...“. Na, o jei kalbėsime apie visuomenę, tai, be abejo, kiekvienoje tautoje esama tam tikrų ypatybių, kurios esti panašios kai kurioms kitoms, o kitų tautų bruožai ir elgesio kodeksai gali skirtis drastiškai. Padalijus Europą tik į rytų ir vakarų, tie skirtumai jau randami. Na pakanka palyginti anglus ir olandus su lietuviais ar kitomis Rytų Europos šalimis (buvusiomis SSRS). Elgesio skirtumai akivaizdūs net ir trumparegiam kurmiui! Vakariečiai elgiasi laisvai ir nevaržomai viešumoje, na o rytiečių galbūt tik dalis nevaržomai elgiasi didmiesčiuose, o visur kitur pastebimas geležinis susikaustymas, kuris pradeda skylinėti tik tankiai apgyvendintose vietose. Čia mintyse iškyla kaip dykumoje balto kailio gazelė bando prisigretinti prie kamufliažinių (smėlio spalvos) gazelių, o šios, savo ruožtu, ją vaikosi, bandydamos išuiti šalin, nes pastaroji itin pastebima.
Taigi aptariamoje rytiečių visuomenėje juntamas gazelių kaimenės sindromas. Atrodo pakanka, jog tik menka dalelytė visuomenės elgtųsi laisvai ir nevaržomai ir iškart už tai turės sumokėti: smūgiais į galvą (ar į kitas kūno dalis), piktais žvilgsniais ir burbėjimu, arba gali būti garsiai ir vienbalsiai išjuoktiems. Tačiau kita vertus, manau, kad tokiu ar panašiu mentalitetu ir neakiplėšišku elgesiu pasižymi skandinavai, suomiai, galbūt didesnė dalis vokiečių.
Vėl pasižiūriu per langą – scenos dekoracijos jau apšviestos mažiau, dangus pilkas, mašinų gaudesys monotoniškas, kaip prisukto laikrodžio nuolatinis taktas, o karštis, susimaišęs su drėgme, sukuria tokį tvankumą, kurį man ypatingai sunku ištverti, nes amžinai trūksta oro ir prakaituoju kaip dramblys, ir taip jau beveik tris savaites.
Raimundas Tumėnas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.