Savų klaidų [ne]išmokimas arba praeities/dabarties/(ateities?) finansinių krizių glausta apžvalga ne ekonomisto akimis

Kuomet mano kabelis su išoriniu pasauliu „lūžinėjo“, pradėjau raustis savo kompiuterio dėžėje, ieškodamas paskaityti ką nors tokio įdomaus, įsimintino ir prasmingo. Radau labai staigiai. Tai buvo 2010 – ųjų metų lapkričio mėnesio žurnalo „VALSTYBĖ“ leidimas, o mane suintrigavusios temos pavadinimas: „Finansų pramonė reguliariai nurenginėja pasaulį“. Kadangi puikiai suprantu, kad manimi nelabai patikėtumėte, jei aš pradėčiau pateikinėti faktus, ar tik rašydamas „iš lempos“ ką apie šią temą daugmaž žinau, tai nusprendžiau remtis šiuo straipsniu ir nevengsiu citatų. Na, visgi tikiuosi, jog nebūsiu paduotas į teismą dėl autorinių teisių pažeidimų (nors ką ten gali žinoti šiais laikais). Bet visgi, kad ir kaip ten bebūtų, norėčiau paskelbti tai, ką perskaičiau, nes man pasirodė įdomu.

Taigi šio straipsnio jau pačioje įžangoje paskelbiama: „Kiekvieną rimtesnę finansų sistemos krizę neišvengiamai lydi rinkos dalyvių nepasitikėjimas. Tačiau šis reiškinys ilgainiui išnyksta. Todėl, tiems, kurie šiandien dievagojasi, kad krizės padiktuotas pamokas prisimins iki gyvenimo pabaigos, tenka priminti, jog finansų pramonė, bent jau XX a. Griūdavo reguliariai ir iš žmonių neretai atimdavo ne tik santaupas, bet ir paskutinį duonos kąsnį“.

Šis tekstas, ši mintis, kurią ką tik čia pacitavau, atspindi viską: tiek apie finansus, tiek ir apie žmogaus prigimtį, dėl ko ir galimos tokios finansinės duobės ar finansiniai burbulai. Deja, bet žmonės iš savų klaidų nepasimoko. Tik tuomet, kai finansiškai nukenčiama, ta būsena (nors ir trumpą laiką, tačiau...) būna daugmaž vienodas visiems ir visi tie, kurie finansiškai nuo krizės buvo nukentėję, bent jau kurį laiką, turi kategorišką nuomonę (tarkim ar jie ims paskolas ateityje, arba ar investuos savo santaupas į rizikingas sritis, ar gyvens tik šia diena ir panašiai). Taigi nuo tos finansinės suirutės daugiau ar mažiau nukentėjusieji pačioje pradžioje elgiasi daugmaž vienodai ir tie, kurie nepalūžo ir kažkaip sugebėjo išsilaikyti psichologiškai, demonstruoja tvirtą stuburą ir keičia apskritai požiūrį į lengvus pinigus (paskolas), į čia ir dabar gyvenimą... Tačiau, kadangi mes tokie įvairūs ir turime skirtingas pažiūras bei nemaža dalis – tik trumpalaikę atmintį, tuomet, bėgant metams (kai kuriems galbūt pakanka ir kelių mėnesių), tas požiūris pradeda keistis. Tik konservatyviausi (čia aš nenoriu turėti sąsajų su partija, nors tam tikra prasme tai irgi šiek tiek susiję :) žmonės išlieka iš esmės toje pačioje stadijoje (kaip ir po finansinės suirutės) ir tą tvirtumą (kitaip sakant, nepasidavimą geresnio gyvenimo arba greito praturtėjimo vilionėms) sugeba demonstruoti ir toliau. Turiu prisipažinti, jog aš esu tų konservatyviųjų žmonių tarpe. Ir visgi, nenoriu jų išaukštinti per daug, nes mes juk gyvename dinamiškame pasaulyje ir, būtent dėl to, gyventi užsidarius kiaute, kuomet jau atsiranda rinkoje lengvi pinigai ir lengvas praturtėjimas, „neapsimoka“ (taip pasakytų tie, kurie tą patį veiksmą nepasimokę iš savų (ar svetimų) klaidų kartoja vėl).

Būtent čia ir atsiranda pagrindinė dilema. Žmonės, kurie linkę greitai pamiršti ar tik atsiradus lengvų pinigų įsigijimo galimybei, pradeda kartoti tas pačias klaidas. Kuomet tokio tipo asmenys ima dominuoti, tai dalis konservatyviųjų perbėga į „lengvatikių“ ir lengvo gyvenimo ištroškusiųjų stovyklas. Jie nusimeta tą konservatyvųjį kiautą ir ima gyventi taip kaip anksčiau. Ilgainiui tas perbėgimas tik didėja ir, galų gale, jau dominuojanti tokių piliečių dalis visuomenėje vėl viską atkartoja. Tai man kažkiek primena triušio urvą :) Susidaro įspūdis, kad tos krizės, nė ir nebuvo, ekonomika atsigauna: algos kyla, kainos kyla... o kuomet atsiranda pirmosios kregždės ar pirmieji ekonomistai/pranašai, skelbiantys, jog tuoj įvyksiąs ekonominis drebėjimas (su galimu cunamiu), pastebimas stručio kompleksas :) Žmonės ir toliau iš inercijos daro tą patį :D „Muzika pasibaigė, o jie vis dar šoka“. Pamenu, jog jau neblogai įsibėgėjus krizei 2008 – aisiais JAV iždo sekretorius sakė, jog krizės nė negali būti, nes mes vis dar augame, o jei augame, tai krizė yra neįmanoma (tiksliai pacituoti negaliu, bet skambėjo maždaug taip). Na, tai, mano asmenine nuomone, ir yra stručio kompleksas. Tačiau visa bėda (vėlgi tik mano asmenine nuomone) tas iždo sekretorius to stručio komplekso tikrai neturėjo, nes jis puikiai viską žinojo, tačiau tą stručio ir nepanikavimo kompleksas (tokiais jo ištartais žodžiais) buvo įdiegiamas tūlo JAV piliečio smegeninėje.

Vertų pažvelgti į istorijos spiralę, ar atsigręžus per petį, pažvelgti atgal į tą triušio urvą :D Tai štai ši krizė ganėtinai panaši į 1929 - ųjų didžiąją depresiją, kuri užsitęsė, o jos padariniai buvo „likviduoti“ (kažin ar jie tikrai likviduoti iki šiol, turbūt jie (tiksliau ta problema) tūno skolos pavidalu) praėjus nemažai metų. Na, kaip kad šiame straipsnyje rašoma: „Tuomet katastrofiškai pradėjo kristi akcijų kursas ir 1932 m. jos neteko net 90 proc. savo vertės. Praėjo 25 metai, kol „Dow Jones Industrial Average“  (tikrai neklauskit kas tai per... nemeluosiu - nežinau :D) pasiekė 1929 m. lygį. Ši istorija itin skaudžiai smogė vidutinei klasei, kurios atstovai noriai investavo į akcijas – armija žmonių prarado visus savo pinigus. Sustojo vartojimas, žlugo gamyba, trečdalis JAV gyventojų liko be darbo. Be to, 1933 m. buvo uždaryti visi šalies bankai“. Na toks scenarijus kažkur girdėtas... Šiandieninė depresija apėmė kone visą pasaulį. Kai kurios valstybės (tokios kaip Islandija) bankrutavo dar tik krizei prasidėjus, tačiau jau lyg ir (galbūt čia ir klystu) atsigavusi ir demonstruoja puikius tempus. Tačiau kitos, kur kas inertiškesnės šalys (turiu omenyje šalies dydžiu ir gyventojų kiekiu bei jų temperamentiškumu) problemų turėjo praėjus dar porai metų nuo tos valstybės bankroto (deja, bet jų vis dar turi iki šiol ir prie tokių valstybių jungiasi ir kitos – kurios yra nemenkos žuvelės globalioje rinkoje). Bijau, kad vietoj „nemenkos žuvelės“ termino , tinka ir „valstybės titanikai“... Aš tikrai nesu ekonomistas, ir čia nenoriu, kad protingi žmonės laisvą laiką švaistytų į šiuos mano išvedžiojimus, tačiau man atrodo, kad nuo didžiosios depresijos ir šios dabartinės krizės, skirtumas yra visgi ne tik, kad dabartinė stebina savo mastais (ji – globali), bet ir tai, kad grėsmės bankrutuoti kilo ne tik bankams, didžiulėms korporacijoms/gigantams, bet ir valstybėms. Kai kurias pasiligojusias valstybes, nuo visiško kracho ir baltos vėliavos (kaip balto bilieto) iškėlimo tarptautinėje arenoje, gelbsti tik pinigų injekcijos. Su finansiškai nesusitvarkančiomis valstybėmis  šiais laikais elgiamasi kaip su smarkiai pasiligojusiais pacientais, kuriuos nuo mirties gelbsti tik vaistų injekcijos. Įdomu, kas bus toliau? Ar tokiems pacientams ateityje (ligai progresuojant) teks pirkti dirbtinius gyvybės palaikymo aparatus ir jau tikrai nebesitikint kad jie kada nors pasveiks? Panašu, kad taip. Tik neaišku ar tai įvyks šioje krizės atkarpoje, ar kitoje planuojamoje.

Šia proga, kad jau pradėjau šį monologą, norėtųsi pratęst temą dėl to ar mes mokomės iš savų klaidų ne apskritai, o finansinės krizės kontekste. Aš čia noriu atskleisti jums, mieli piliečiai, jog kita krizė įvyks, o tai priklausys tik nuo laiko, kada žmonės vėl viską pamiršę, pradės naudotis įvairiomis netgi legaliomis lengvų ir greitų pinigų spekuliacijomis/manipuliacijomis. Kol kas čia tikiuosi labai glaustai keliomis smulkmenomis pavaizduoti kaip krizė susidarė ir po to įrodysiu (arba nurašysiu, nes jau yra įrodyta), kodėl ta krizė pasikartos. 

Filme „Inside Job“ (savų darbas) užsimenama, jog:  „JAV po Didžiosios depresijos, 40 metų vyko ekonominis augimas, kuriame nebuvo nė vienos finansų krizės. Finansų pramonė buvo griežtai reguliuojama. Dauguma įprastinių bankų priklausė vietiniams verslininkams, jie buvo saugomi nuo spekuliavimo indėlių santaupomis. Investiciniai bankai, kurie vykdė akcijų ir obligacijų prekybą buvo nedidelės privačios kompanijos.“ <...>„“Morgan Stanley“ 1972 m. apytiksliai turėjo 110 darbuotojų, vieną biurą ir 12 mln. dolerių  kapitalą. Dabar „Morgan Stanley“ turi 50 tūkst. darbuotojų ir kapitalą, kurio vertė – keli milijardai, ir turi padalinių visame pasaulyje.“ <...> „1980 – aisiais finansų pramonė staigiai išaugo, investiciniai bankai pradėjo dirbti viešumoje, išleisdami didžiulius kiekius akcijų.“ <...> „1982 – aisiais JAV buvo atsisakytas finansinis reguliavimas santaupų bei paskolų kompanijoms, įgalindama jas atlikti rizikingas investicijas su jų indėlininkų pinigais.“ <...>  „Vėlyvaisiais 1990 metais finansinis sektorius susijungė į keletą milžiniškų įmonių. Kiekviena iš jų yra tokia didelė, kad jų žlugimas gali sudrebinti visą sistemą. Klintono administracija padėjo joms tapti dar didesnėms. 1999 m. „Citicorp“ ir „Travelers“ susiliejo į „Citigroup“ – didžiausią finansinių paslaugų kompaniją pasaulyje. Susijungimas pažeidė spekuliavimo reguliavimo aktą, išleistą po Didžiosios depresijos, kuris apsaugojo bankų klientų indėlius nuo įtraukimo į rizikingą investicinę banko veiklą“ <...> „1999 m. Samersui ir Rubinui raginant, kongresas išleido indėlininkų pinigų apsaugos aktą, kai kuriems žinomą kaip „Citigroup“ pakartotinio gyvenimo aktą. Jis panaikino prieš tai buvusį aktą ir atvėrė kelią ateities susijungimams.“ <...> (Soros): „Po depresijos reglamentavimas iš tiesų įdiegė šiuos nepraleidžiančius vandens skyrius, o reglamentavimo panaikinimas privedė prie dalinimo į skyrius pabaigos.“ <...>  „Kita krizė prasidėjo 90 – ųjų metų pabaigoje. Investiciniai bankai pateko į internetinių akcijų burbulą. To rezultatas buvo 2001 metų griūtis, kurios pasekmė buvo 5 trilijonų dolerių vertės investiciniai nuostoliai. Vertybinių popierių valiutos komisija, federalinė agentūra, kuri buvo įsteigta depresijos metu ir skirta reguliuoti investicinę bankininkystę, nieko nedarė.“ <...> „Nuo tada, kai prasidėjo reglamentavimo panaikinimas, didžiausios pasaulio finansinės įmonės buvo prigautos plaunant pinigus, apgaudinėjant klientus ir falsifikuojant savo ataskaitas vėl ir vėl, ir vėl. <JP MORGAN papirko vyriausybės pareigūnus; RIGGS BANK skyrė pinigų Čilės diktatoriui Augustui Pinočetui, CREDIT SUISSE skyrė pinigų Iranui pažeidžiant JAV sankcijas> „Credit Suisse“ padėjo gauti pinigus Irano branduolinei programai ir Irano aerokosminės pramonės kompanijoms, kurios sukūrė balistines raketas.“ <...> „1990 metų pradžioje reglamentavimų panaikinimas ir pažanga technologijų srityje privedė prie finansinių produktų komplekso sprogimo, vadinamo išvestiniais vertybiniais popieriais. Ekonomistai bei bankininkai tvirtino, kad jie daro riziką saugesnę. Tačiau vietoje to, jie padarė ją nestabilią.“ <...> Naudodami išvestinius vertybinius popierius, bankininkai virtualiai galėjo spekuliuoti viskuo. Jie galėjo lažintis dėl naftos kainų kilimo arba kritimo, kompanijos bankrutavimo, netgi oro. Iki 1990 m. pabaigos išvestiniai vertybiniai popieriai užėmė 15 trilijonų dolerių nereguliuojamos rinkos.“ <...> „2000 m. senatorius Filas Gramas suvaidino svarbų vaidmenį ir išleido įstatymo projektą, kuris visai išlaisvino išvestinius vertybinius popierius nuo reguliavimo.“ <...> „2000 m. gruodį Kongresas išleido ateities sandorių modernizavimo aktą. Jį parašyti padėjo finansų pramonės lobistai. Aktas uždraudė išvestinių vertybinių popierių reguliavimą. “

Taigi, kaip matome šiose aukščiau pateiktose citatose, šios esamos krizės šaknys glūdi finansinio reguliavimo nebuvime, o būtent tai ir užprogramavo tolesnei būsimajai įvykių virtinei, kurios pasekmės egzistuos dar ilgai (kiek ilgai – negaliu jums atsakyti, nes neesu pranašas/ekonomistas). Tačiau jei grįžtume prie tos esminės temos ar žmonės mokosi iš savų klaidų – atsakymas būtų nevienareikšmis. Esant galimybei, žmonės naudojasi galimu lengvu praturtėjimu ar gyvenimu šia diena. Čia nematau nieko smerktino ir ne dėl to, kad daugelis taip elgėsi, bet dėl to, jog tokia galimybė buvo tiesiog brukama mums. Tokiu atveju, klausimą reiktų performuluoti kitaip: kodėl didieji JAV bankų konglomeratai (kurie supirko ir tebesuperka kitus JAV gigantiškus ir kur kas menkesnius bankelius) ir vyriausybė JAV finansinio reguliavimo atsisakinėjo labai nuosekliai metai iš metų prastumdami vis naujas nuostatas, sumažinančias ir galiausiai – panaikinančias finansinį reguliavimą ir nuolatinį engimą ir užsipuolimą tų, kurie norėjo tą reguliavimą grąžinti?

Taip, galime naiviai atsidusti ir pasakyti: „jie tik žmonės. Jie gi nežinojo, kad būtent taip (ar daugmaž panašiai) gali nutikti...“ Tačiau į tokią nuomonę išreiškiančio žmogaus naivumą (širdingą nuolankumą, nuolaidžiavimą ir panašiai) galima duoti skaudų realistišką antausį! Dėl ko? Štai kelios citatos (Na gi, tik kelios!), paaiškinančios kodėl (iš dokumentinio filmo – „Savų darbas“): <...>„Obamos administracija priešinosi bankų kompensavimo reguliavimui netgi tada, kai užsienio vadovai ėmėsi veiksmų.“ <...>„Manau, kad finansų pramonė yra paslaugų pramonė – ji turėtų aptarnauti kitus prieš aptarnaudama save.“ <...> „2009 m. rugsėjį Christine Lagarde ir finansų ministrai iš Švedijos, Nyderlandų, Liuksemburgo, Italijos ir Vokietijos sušaukė G20 susirinkimą, įskaitant ir JAV tam, kad paskirtų griežtą reguliavimą bankų kompensavimui. 2010 m. liepą Europos Parlamentas patvirtino tuos įstatymus. Obamos administracija į tai visiškai nereagavo“.

O galutinę citatą norėčiau pateikti tokią G. Soros‘o pasakymą:  „Tinkama metafora (rinkoms) yra seni laivai. Jie labai dideli ir dėl to turi įtaisytus skyrius, kad būtų galima išvengti naftos išsiliejimo svyruojant tanklaiviui. Tai turi būti įskaičiuojama į tanklaivio dizainą. Po depresijos reglamentavimas iš tiesų įdiegė šiuos nepraleidžiančius vandens skyrius, o reglamentavimo panaikinimas privedė prie dalinimo į skyrius pabaigos“.

Taigi štai ir paaiškėja, kad JAV reglamentavimo nebuvimas tęsiamas ir toliau ir tai yra tiesioginis įrodymas, kad kitos ekonominės krizės, be jokios abejonės, sulauksime. Tai aišku netgi man – ne ekonomistui. Išgelbėti nuo sekančios globalios krizės (kuri, bent jau kol kas – neišvengiama) gali tik finansinio sektoriaus JAV reguliavimo sugrąžinimas iš esmės, o ne tik „nosies papudravimas“.  
Raimundas Tumėnas