Parašyta 2010 - ųjų gegužę
Pratęsdamas suvokimų ciklą, norėčiau aptarti
situacijas, pasitaikančias man, kuomet atrodo, jog toliau nėra kur eiti,
atrodo, kad tikslai, kurie buvo iškelti anksčiau, yra neįveikiami... Tokių
panašių situacijų, manau, buvo daugeliui, todėl tikiuosi, kad suprasit, ką
norėjau parašyti.
Iš pradžių esti svajonė, iš kurios išsirutulioja tikslas ir jo siekimas - viltis. Pamačius, jog tikslas nebus įgyvendintas, vis vien iš karto nėra pasiduodama: bandoma keisti esamą situaciją, kartais net desperatiškai. Tačiau jau būna aišku, kad jis nebus įgyvendintas. Atsiranda pyktis, įniršis, o galiausiai - savigrauža, liūdesys, neviltis. Tuo metu žmogus supranta, jog priėjo liepto galą, toliau lyg ir daug variantų nėra. Tatai jis supranta "keliaudamas" per savo emocinių būsenų pakopas. Galima sakyti, kad jo pradinis kelias šakojasi ir žmogus tuo metu stovi savo pasirinkimų kryžkelėje...
Tokioje būsenoje esu ir aš dabar. Į tokias sankryžas esu patekęs jau ne sykį. Emocinė būsena būdavo panaši beveik priėjus iki kelio išsišakojimo, tačiau jį pasiekus nauji tikslai būdavo vis mažesni, tačiau motyvacijos lygis skirdavosi smarkiai. Bet jinai visuomet būdavo norint pajudėti iš vietos, norint įgyti reikiamą pagreitį.
Norėčiau šį monologą pratęsti nagrinėdamas vieną toje sankryžoje visuomet esamą pasirinkimą - savižudybę. A.Kamiu "Sizifo mite" yra tai aptaręs. Pasak jo kiekvienas sveikas žmogus nors kartą gyvenime yra galvojęs apie savižudybę. Turiu prisipažinti, kad aš taip pat kartais pagalvoju. Pagrindinė to priežastis - žmonių abejingumas. Kiekvienas esti užsiėmęs savo reikalais, tų reikalų reikaliukų yra begalės ir kartais atrodo kuom tas žmogus gyvena? Tik tų reikalų, darbų darbelių įgyvendinimu? Bet juk žmogus yra socialinis padaras. Jis, atrodo, bemaž nuolat (o ne retkarčiais) turėtų bendrauti, nes tik santykyje su kitais žmonėmis jis gali atsiskleisti, o Pasaulis, tokiu atveju, turėtų būti harmoningas, gražus, nuostabus ir t.t... Tokie, kurie taip mano, žiūri į gyvenimą pro rožinius akinius... Žmogus niekada nebūna toks atviras ir nusiteikęs bendrauti kaip galėtų būti iš tikrųjų. Ši medalio pusė taip pristabdo žmones, kad jie jaučiasi budrūs ar baikštūs, kuomet, pavyzdžiui, eidami gatve ir pamatę priešpriešiais einantį žmogų, tiesiog nuleidžia akis - geriau tokią akimirką žiūrėti į gatvės grindinį, nes neaišku koks nepažįstamasis yra ir ko iš jo galima tikėtis, gal galų gale duos per makaulę ar kažkas panašaus gali įvykti. Tai gali būti autobusas, lėktuvas ar dar kokia kita vieša vieta, kur nemažą laikotarpį esi šalia nepažįstamo, tačiau daugelis nė žodžio nepasako sutiktajam (ar sutiktajai). Tokių situacijų apstu... Žmonės atvirai bendrauja nebent tik šeimose (nors tikrai ne visada galioja ši taisyklė), kiti - tik su geriausiais draugais, kurie jau yra patikrinti n kartų ir kuriais galima pasitikėti bei žinai ko iš jų galima tikėtis atitinkamais atvejais.
Žmonės yra be galo skirtingi, tačiau, nepaisant to, per savo gyvenimus prikaupia panašios patirties elgesyje su kitais. Todėl man, žiūrint iš šalies, atrodo, jog žmonės yra visiškai abejingi kito atžvilgiu. Remarko mintis: "...ir galėjai pajusti, jog gamtai visiškai nesvarbu, ką šiame pasaulyje išdarinėja pilkas skruzdėlynas, vadinamas žmonija.", atrodo tai galima perfrazuoti ir tam pilkam, nuobodžiam skruzdėlynui. Tokia išvada peršasi savaime ir, mano atveju, jai nereikia argumentų, loginių samprotavimų ir kt. Tą itin lengva pajusti tik išėjus į gatvę.
Žiūrint paviršutiniškai, atrodo kuo čia dėta savižudybės tema ir žmonių abejingumas. Taip, žmogus su mirtimi susitinka vienas, akis į akį. Tačiau savižudybės atveju jis ją pasirenka. O pasirinkimui turi įtakos daugelis priežasčių už (gyvenimą) ir prieš. Juk žmonės, pasirinkę šią baisią pabaigą, tai apgalvoja nuosekliai ir ji turi subręsti tam. Manau, kad kuomet yra pasakoma: "neturi ką prarasti", atspindi esamą gyvenimo atvejį, kuomet žmogus, praktiškai nieko neturėdamas ir vis dar nieko nepasiekęs gyvenime, turi šansą pajudėti iš tos kryžkelės ir pasiekti tai, kas jam yra svarbu. Toks atvejis yra vadinamas su laiminga pabaiga. Net jeigu vėl yra kažkur užkliūnama, yra pasirenkamas antras šansas, arba trečias ir t.t. Ir tai irgi yra gerai. Blogai yra tuomet, kai žmogus jau nebeturi šansų (arba bent jau taip mano, arba jų nepastebi) savo užsibrėžtiems tikslams įgyvendinti...
Taigi čia išreiškiau savo nusistebėjimą žmonių abejingumu. Būtent dėl šios priežasties, daug dažniau eilinis žmogus prieina prie taip vadinamų "pasirinkimų kryžkelių"... Kai vis dažniau tenka pasirinkti, tai pasirinkimų galimybės vis mažėja, o kontrastai vis didėja ir galų gale galima prieiti tik prie balto ar juodo pasirinkimo.
Tas, kas skaitys apie tai, vertėtų nenusigręžti nuo savo artimųjų, nes tik su jais galima bendrauti atvirai ir pasitikėti, ir, mano manymu, tik jie, nebūdami abejingi, tikrai gali padėti savo artimui, kuris, netekęs vilties, tų šansų ir galimybių galbūt jau nebeatranda.
Raimundas Tumėnas
Iš pradžių esti svajonė, iš kurios išsirutulioja tikslas ir jo siekimas - viltis. Pamačius, jog tikslas nebus įgyvendintas, vis vien iš karto nėra pasiduodama: bandoma keisti esamą situaciją, kartais net desperatiškai. Tačiau jau būna aišku, kad jis nebus įgyvendintas. Atsiranda pyktis, įniršis, o galiausiai - savigrauža, liūdesys, neviltis. Tuo metu žmogus supranta, jog priėjo liepto galą, toliau lyg ir daug variantų nėra. Tatai jis supranta "keliaudamas" per savo emocinių būsenų pakopas. Galima sakyti, kad jo pradinis kelias šakojasi ir žmogus tuo metu stovi savo pasirinkimų kryžkelėje...
Tokioje būsenoje esu ir aš dabar. Į tokias sankryžas esu patekęs jau ne sykį. Emocinė būsena būdavo panaši beveik priėjus iki kelio išsišakojimo, tačiau jį pasiekus nauji tikslai būdavo vis mažesni, tačiau motyvacijos lygis skirdavosi smarkiai. Bet jinai visuomet būdavo norint pajudėti iš vietos, norint įgyti reikiamą pagreitį.
Norėčiau šį monologą pratęsti nagrinėdamas vieną toje sankryžoje visuomet esamą pasirinkimą - savižudybę. A.Kamiu "Sizifo mite" yra tai aptaręs. Pasak jo kiekvienas sveikas žmogus nors kartą gyvenime yra galvojęs apie savižudybę. Turiu prisipažinti, kad aš taip pat kartais pagalvoju. Pagrindinė to priežastis - žmonių abejingumas. Kiekvienas esti užsiėmęs savo reikalais, tų reikalų reikaliukų yra begalės ir kartais atrodo kuom tas žmogus gyvena? Tik tų reikalų, darbų darbelių įgyvendinimu? Bet juk žmogus yra socialinis padaras. Jis, atrodo, bemaž nuolat (o ne retkarčiais) turėtų bendrauti, nes tik santykyje su kitais žmonėmis jis gali atsiskleisti, o Pasaulis, tokiu atveju, turėtų būti harmoningas, gražus, nuostabus ir t.t... Tokie, kurie taip mano, žiūri į gyvenimą pro rožinius akinius... Žmogus niekada nebūna toks atviras ir nusiteikęs bendrauti kaip galėtų būti iš tikrųjų. Ši medalio pusė taip pristabdo žmones, kad jie jaučiasi budrūs ar baikštūs, kuomet, pavyzdžiui, eidami gatve ir pamatę priešpriešiais einantį žmogų, tiesiog nuleidžia akis - geriau tokią akimirką žiūrėti į gatvės grindinį, nes neaišku koks nepažįstamasis yra ir ko iš jo galima tikėtis, gal galų gale duos per makaulę ar kažkas panašaus gali įvykti. Tai gali būti autobusas, lėktuvas ar dar kokia kita vieša vieta, kur nemažą laikotarpį esi šalia nepažįstamo, tačiau daugelis nė žodžio nepasako sutiktajam (ar sutiktajai). Tokių situacijų apstu... Žmonės atvirai bendrauja nebent tik šeimose (nors tikrai ne visada galioja ši taisyklė), kiti - tik su geriausiais draugais, kurie jau yra patikrinti n kartų ir kuriais galima pasitikėti bei žinai ko iš jų galima tikėtis atitinkamais atvejais.
Žmonės yra be galo skirtingi, tačiau, nepaisant to, per savo gyvenimus prikaupia panašios patirties elgesyje su kitais. Todėl man, žiūrint iš šalies, atrodo, jog žmonės yra visiškai abejingi kito atžvilgiu. Remarko mintis: "...ir galėjai pajusti, jog gamtai visiškai nesvarbu, ką šiame pasaulyje išdarinėja pilkas skruzdėlynas, vadinamas žmonija.", atrodo tai galima perfrazuoti ir tam pilkam, nuobodžiam skruzdėlynui. Tokia išvada peršasi savaime ir, mano atveju, jai nereikia argumentų, loginių samprotavimų ir kt. Tą itin lengva pajusti tik išėjus į gatvę.
Žiūrint paviršutiniškai, atrodo kuo čia dėta savižudybės tema ir žmonių abejingumas. Taip, žmogus su mirtimi susitinka vienas, akis į akį. Tačiau savižudybės atveju jis ją pasirenka. O pasirinkimui turi įtakos daugelis priežasčių už (gyvenimą) ir prieš. Juk žmonės, pasirinkę šią baisią pabaigą, tai apgalvoja nuosekliai ir ji turi subręsti tam. Manau, kad kuomet yra pasakoma: "neturi ką prarasti", atspindi esamą gyvenimo atvejį, kuomet žmogus, praktiškai nieko neturėdamas ir vis dar nieko nepasiekęs gyvenime, turi šansą pajudėti iš tos kryžkelės ir pasiekti tai, kas jam yra svarbu. Toks atvejis yra vadinamas su laiminga pabaiga. Net jeigu vėl yra kažkur užkliūnama, yra pasirenkamas antras šansas, arba trečias ir t.t. Ir tai irgi yra gerai. Blogai yra tuomet, kai žmogus jau nebeturi šansų (arba bent jau taip mano, arba jų nepastebi) savo užsibrėžtiems tikslams įgyvendinti...
Taigi čia išreiškiau savo nusistebėjimą žmonių abejingumu. Būtent dėl šios priežasties, daug dažniau eilinis žmogus prieina prie taip vadinamų "pasirinkimų kryžkelių"... Kai vis dažniau tenka pasirinkti, tai pasirinkimų galimybės vis mažėja, o kontrastai vis didėja ir galų gale galima prieiti tik prie balto ar juodo pasirinkimo.
Tas, kas skaitys apie tai, vertėtų nenusigręžti nuo savo artimųjų, nes tik su jais galima bendrauti atvirai ir pasitikėti, ir, mano manymu, tik jie, nebūdami abejingi, tikrai gali padėti savo artimui, kuris, netekęs vilties, tų šansų ir galimybių galbūt jau nebeatranda.
Raimundas Tumėnas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.