Štai ką atkapsčiau iš savo asmeninio archyvo. Parašyta 2010 - aisiais. Tai tie metai, kuomet geopolitika buvo man viena iš pačių aktualiausių temų.
Savaitgaly skaičiau Robert'o Kagan'o knygą:
"Apie rojų ir galią: Amerika ir Europa Naujoje Pasaulio Tvarkoje".
Joje nuolat kone verkšlenama dėl JAV ir Europos atotrūkio, jog pastaroji vis
dar tęsia savo nuolaidžiavimo politiką nuo pat XX a. IV dešimtmečio, nes nematanti
(ar tiksliau nenorinti matyti) esamų ar galimų priešų po Sovietų Sąjungos
žlugimo. Dėl šios priežasties regiono karinė galia smarkiai krito, o tuo pat
metu Amerikos staigiai kilo ir dėl to Jungtinės Valstijos prisiėmė
"pasaulio policininko" vaidmenį, nes, būdama galingiausia šalis,
galinti vykdyti kelias karines operacijas vienu metu globaliniu mastu, kuomet
Europa negali "apsišluoti net savo kiemo" (Bosnijos 1992 m. ir Serbijos (Kosovo) 1999 m.
karai).
Knygoje buvo įrodinėjama, kad Europa, turėdama tiek daug karų, neramumų ir revoliucijų, nebenorinti daugiau kelti karinės galios klausimus ir todėl netgi didžiosios Senojo Žemyno šalys skiria vis mažesnes BNP dalis kariuomenei, o konfliktines situacijas spręsti diplomatiškai. Toks noras atsirado tuomet, kai Amerika ypač šaltojo karo metu, skyrė dideles lėšas kariuomenei dėl "vieningų vakarų" politikos, siekiant atlaikyti sovietų spaudimą. Kai "raudonasis milžinas" suklupo, Europos finansavimas karinėms reikmėms sumažėjo iki minimumo (Vokietijos gynybos biudžetas dabar yra praktiškai toks pat kaip Liuksemburgo gynybos biudžetas). Taigi po sovietų Europa daugiau grėsmių nebematė, o JAV matė ir kažkodėl labai daug.
Knygoje atradau labai įdomų pasisakymą. Robert'as Cooper'is: "Iššūkis, keliamas postmoderniam pasauliui reikalauja susitaikyti su dvigubų standartų idėja. Tarpusavio santykiuose europiečiai gali veikti "laikydamiesi teisės viršenybės ir atviro kolektyvinio saugumo principų". Tačiau susidūrę su pasauliu už Europos ribų, turime griebtis, esant reikalui, grubesnių ankstesnės eros metodų, t.y. jėgos, prevencinio puolimo ir apgaulės [...] Tarpusavio santykiuose laikomės teisės taisyklių, tačiau veikdami DŽIUNGLĖSE, turime naudotis jų dėsniais". Įdomu ką jis vadina "džiunglėmis"?
Toliau skaitydamas radau taip pat įdomų teiginį, jog šiandien Amerika tai ir atlieka: "Būtent Amerikai atiteko sudėtinga laviravimo tarp dviejų pasaulių užduotis, kad apgintų ir plačiau paskleistų pažangios civilizuotos visuomenės taisykles ir kartu naudotų karinę galią prieš tuos, kurie atsisako tokių taisyklių laikytis. [...] Amerikos lyderiai vadovaujasi įsitikinimu, kad globalinis saugumas ir liberalioji - kaip ir Europos "postmodernusis" pasaulis - negalėtų ilgai išlikti, jeigu JAV nenaudotų savo galios grėsmingame hobiškąjame pasaulyje, VIS DAR PLYTINČIAME UŽ EUROPOS RIBŲ". Turbūt tai ir atsakymas į klausimą: "ką vadinam džiunglėmis?"
Knygoje pateikiama, jog Europa gyvena kantiškąjame rojuje. "Europiečių kantiškąjį paradoksą faktiškai išsprendė JAV. Kantas argumentavo, jog vienintelis amoralaus hobiškojo pasaulio baisybių šalinimo būdas yra PASAULINĖS VALSTYBĖS, arba PASAULINĖS VALDŽIOS, sukūrimas. Tačiau kartu jis baiminosi, kad "AMŽINOSIOS TAIKOS BŪKLĖ", KURIĄ TOKIA PASAULINĖ VALDŽIA SUKURTŲ, TAPTŲ DAR DIDESNE GRĖSME ŽMOGAUS LAISVEI nei hobiškoji tarptautinė tvarka, nes tokia valdžia, TURĖDAMA JĖGOS NAUDOJIMO MONOPOLĮ, TAPTŲ "BAISIAUSIU DESPOTIZMU"".
Beskaitydamas tokį tekstą prisiminiau George'o H. Bush'o 1991 09 11 pasakytą kalbą (beje, ši data daugeliui aišku turėtų būti tik sutapimas to, kas įvyko po 10 metų). Taigi yra užsimenama apie tokią planuojamą pasaulio tvarką, kur egzistuoja teisiniai principai, o ne džiunglių įstatymai. Ši užuomina turi didelę reikšmę, nes, skaitytoje knygoje apie džiungles yra užsimenama taip pat. Taigi visa esmė turėjo būti (jau tuo metu, t.y. prieš 20 metų) akivaizdi: invazija į regionus, prisidengiant demokratijos skleidimu. Knygos autorius teigia, jog kur link judės JAV nėra jau taip sunku suprasti: "Rugsėjo 11 - osios išpuolis šiek tiek pakreipė ir PASPARTINO, bet iš esmės nepakeitė JAV kurso". Taigi tai dar vienas teiginys kaip reikalai yra tvarkomi: taikos metu norint "prastumti" reikalus geopolitine prasme, prireiktų tarkim, 50 metų, o esant karinei padėčiai - pakanka ir 5 metų.
Trumpai kalbant jis ir užsimena apie vieną pasaulio valstiją ("it is a big idea - a new world order"), kuriai visi tarnausime ir būsime labai laimingi tuo, nes bus pasiektas kiekvieno žmogaus universalus siekis: taika ir saugumas, laisvė ir teisinis valdymas (the rule of law). Dabar pabandykime suprasti ką visa tai reiškia. Taika ir saugumas. Mano nuomone, tai galima pasiekti esant supergalingai valstybei . Tačiau to nepakanka, nes ginklu tvarkos išlaikyti neįmanoma. Taigi reikia sąjungininkų tam reikalui, o taikai ir saugumui užtikrinti galima naudoti ir dvigubus standartus "džiunglės" arba kitaip sakant ten, kur neveikia "the rule of law", nes "Dievas mūsų (jų ?) pusėje". Beje, ar žinote koks fašistų simbolis? Jis buvo naudotas jau minojiečių kultūroje (2700-1450 m. pr. m. e), po to Romos imperijoje, fašistų simbolis, o taip pat ir JAV kongrese. Tai amžinas simbolis, nes galia - vienybėje. Taigi tas šakų ryšulys apie kirvį tą ir reiškia.
Mano manymu esant vienai pasaulio valstybei kantiškasis rojus (kaip kad pats Kantas ir teigė) yra sunkiai įgyvendamas, nes esant monopoliui nėra pasirinkimo ir todėl labai tikėtina, kad žmogaus teisės ir laisvės, kurios deklaruojamos nuolat kaip vakarų pamatinė vertybė, bus suvaržytos. O tai pasiekti jau nėra taip ir sudėtinga. Pavyzdžiui, norint, jog žmogus nepažeistų įstatymų, tuomet jo veiksmai turi būti sekami. Geriausia tai padaryti, be abejo, implantuojant RFID. Kitas pavyzdys: kamerų įvedimas visur kur tik įmanoma tam, kad būtų galima sekti pažeidimus. Žmogus, žinodamas, kad yra stebimas, iš esmės elgiasi kitaip, o tai (elgtis kitaip t.y. ramiai, nuolankiai ir prognozuojamai) ir yra esminis tikslas. Taigi gan panašus tas NWO ir turėtų būti. Be to reikia nepamiršti standartizacijos procesų (UNESCO - toks pat švietimas, mokslas, kultūra(?)), o taip pat nereikėtų pamiršti transhumanizmo (H+), globalaus atšilimo ir kitų projektų.
Vertėtų atkreipti dėmesį į dialektiką. Dialektinis mąstymas: tai nagrinėjamo dalyko (tezės) ir jo vidinio prieštaravimo, paneigiančio to dalyko sąvoką (antitezės), sąveika (sintezė): "Ikimarksistines dialektikos vystymosi viršūnė buvo idealistinė Georgo Vilhelmo Hėgelio dialektika. Hėgelio sistemoje pirmą kartą visas gamtinis, istorinis ir dvasinis pasaulis buvo pavaizduotas kaip procesas, kaip nuolat judantis, besikeičiantis, persitvarkantis ir besivystantis, ir buvo mėginama atskleisti vidinį šio judėjimo bei vystymosi sąryšį. Skirtingai nuo abstrakčių intelekto apibrėžimų, anot Hėgelio, dialektika yra toks vieno apibrėžimo perėjimas į kitą, kai pastebima, kad tie apibrėžimai vienpusiški ir riboti, t. y. juose slypi savo pačių neigimas. Todėl dialektika, Hėgelio nuomone, yra bet kokio mokslinio minties vystymosi varomoji siela ir principas, kuris vienintelis suteikia mokslo turiniui imanentinį ryšį ir būtinumą." Aš sutinku su tais, kurie teigia, jog ir šiandien naudojama dialektika judant pirmyn. Tai priešybių kova, tai konfrontacija, dėl kurios galima judėti toliau tariama teisingąja linkme. Tas tariamai teisingas kelias: sovietų atsiradimas, dėl to atsirado palankios sąlygos nacionalistinėms idėjoms atsirasti Italijoje, Vokietijoje. "Vakarų" ("mėlynųjų") ir Sovietų ("raudonųjų") konfrontacija bei pastarųjų žlugimas (tezė, antitezė ir sintezė). Tolimesnis etapas - rugsėjo 11 - osios įvykiai, dėl kurių vėl naudojama dialektika, kurios sintezė t.y. tolesnė judėjimo kryptis - įsitvirtinimas Artimuosiuose Rytuose, taip palaipsniui didinant tą šakų ryšulį apie kirvį ir tokiu būdu palaipsniui žengiama NWO kryptimi.
Tai yra gana sudėtingi dalykai, tačiau, mano nuomone, esmė tokia, kad yra nuolat sukuriamos konfrontacijos ir, sąveikaujant joms tarpusavyje, vykdomas tolesnis procesas (planas) kur ir vėl susiduriama su nuolatiniais prieštaravimais. Tuomet imamasi atitinkamų priemonių tiems prieštaravimams spręsti ir tai daroma žingsnis po žingsnio. Tokiu būdu, nebauginant visuomenės drastiškai ir bandant jai "įrodyti" (tą patį nuolat kartojant per žiniasklaidą) kodėl reikia imtis vienokių ar kitokių priemonių. Tai atliekama rengiant ilgalaikius planus (10, 25, 50, 100 ir t.t. metų į priekį). Grįžtant prie Bush'o kalbos, pasakytos lygiai 10 metų prieš įvykstant 9/11, tampa aišku, kad planai vykdomi preciziškai tiksliai ir Mes (paprasti eiliniai žmonės) to nesustabdysim. Visa tai yra sakoma Mums tiesiai į akis nė nemirksint...
Raimundas Tumėnas
Knygoje buvo įrodinėjama, kad Europa, turėdama tiek daug karų, neramumų ir revoliucijų, nebenorinti daugiau kelti karinės galios klausimus ir todėl netgi didžiosios Senojo Žemyno šalys skiria vis mažesnes BNP dalis kariuomenei, o konfliktines situacijas spręsti diplomatiškai. Toks noras atsirado tuomet, kai Amerika ypač šaltojo karo metu, skyrė dideles lėšas kariuomenei dėl "vieningų vakarų" politikos, siekiant atlaikyti sovietų spaudimą. Kai "raudonasis milžinas" suklupo, Europos finansavimas karinėms reikmėms sumažėjo iki minimumo (Vokietijos gynybos biudžetas dabar yra praktiškai toks pat kaip Liuksemburgo gynybos biudžetas). Taigi po sovietų Europa daugiau grėsmių nebematė, o JAV matė ir kažkodėl labai daug.
Knygoje atradau labai įdomų pasisakymą. Robert'as Cooper'is: "Iššūkis, keliamas postmoderniam pasauliui reikalauja susitaikyti su dvigubų standartų idėja. Tarpusavio santykiuose europiečiai gali veikti "laikydamiesi teisės viršenybės ir atviro kolektyvinio saugumo principų". Tačiau susidūrę su pasauliu už Europos ribų, turime griebtis, esant reikalui, grubesnių ankstesnės eros metodų, t.y. jėgos, prevencinio puolimo ir apgaulės [...] Tarpusavio santykiuose laikomės teisės taisyklių, tačiau veikdami DŽIUNGLĖSE, turime naudotis jų dėsniais". Įdomu ką jis vadina "džiunglėmis"?
Toliau skaitydamas radau taip pat įdomų teiginį, jog šiandien Amerika tai ir atlieka: "Būtent Amerikai atiteko sudėtinga laviravimo tarp dviejų pasaulių užduotis, kad apgintų ir plačiau paskleistų pažangios civilizuotos visuomenės taisykles ir kartu naudotų karinę galią prieš tuos, kurie atsisako tokių taisyklių laikytis. [...] Amerikos lyderiai vadovaujasi įsitikinimu, kad globalinis saugumas ir liberalioji - kaip ir Europos "postmodernusis" pasaulis - negalėtų ilgai išlikti, jeigu JAV nenaudotų savo galios grėsmingame hobiškąjame pasaulyje, VIS DAR PLYTINČIAME UŽ EUROPOS RIBŲ". Turbūt tai ir atsakymas į klausimą: "ką vadinam džiunglėmis?"
Knygoje pateikiama, jog Europa gyvena kantiškąjame rojuje. "Europiečių kantiškąjį paradoksą faktiškai išsprendė JAV. Kantas argumentavo, jog vienintelis amoralaus hobiškojo pasaulio baisybių šalinimo būdas yra PASAULINĖS VALSTYBĖS, arba PASAULINĖS VALDŽIOS, sukūrimas. Tačiau kartu jis baiminosi, kad "AMŽINOSIOS TAIKOS BŪKLĖ", KURIĄ TOKIA PASAULINĖ VALDŽIA SUKURTŲ, TAPTŲ DAR DIDESNE GRĖSME ŽMOGAUS LAISVEI nei hobiškoji tarptautinė tvarka, nes tokia valdžia, TURĖDAMA JĖGOS NAUDOJIMO MONOPOLĮ, TAPTŲ "BAISIAUSIU DESPOTIZMU"".
Beskaitydamas tokį tekstą prisiminiau George'o H. Bush'o 1991 09 11 pasakytą kalbą (beje, ši data daugeliui aišku turėtų būti tik sutapimas to, kas įvyko po 10 metų). Taigi yra užsimenama apie tokią planuojamą pasaulio tvarką, kur egzistuoja teisiniai principai, o ne džiunglių įstatymai. Ši užuomina turi didelę reikšmę, nes, skaitytoje knygoje apie džiungles yra užsimenama taip pat. Taigi visa esmė turėjo būti (jau tuo metu, t.y. prieš 20 metų) akivaizdi: invazija į regionus, prisidengiant demokratijos skleidimu. Knygos autorius teigia, jog kur link judės JAV nėra jau taip sunku suprasti: "Rugsėjo 11 - osios išpuolis šiek tiek pakreipė ir PASPARTINO, bet iš esmės nepakeitė JAV kurso". Taigi tai dar vienas teiginys kaip reikalai yra tvarkomi: taikos metu norint "prastumti" reikalus geopolitine prasme, prireiktų tarkim, 50 metų, o esant karinei padėčiai - pakanka ir 5 metų.
Trumpai kalbant jis ir užsimena apie vieną pasaulio valstiją ("it is a big idea - a new world order"), kuriai visi tarnausime ir būsime labai laimingi tuo, nes bus pasiektas kiekvieno žmogaus universalus siekis: taika ir saugumas, laisvė ir teisinis valdymas (the rule of law). Dabar pabandykime suprasti ką visa tai reiškia. Taika ir saugumas. Mano nuomone, tai galima pasiekti esant supergalingai valstybei . Tačiau to nepakanka, nes ginklu tvarkos išlaikyti neįmanoma. Taigi reikia sąjungininkų tam reikalui, o taikai ir saugumui užtikrinti galima naudoti ir dvigubus standartus "džiunglės" arba kitaip sakant ten, kur neveikia "the rule of law", nes "Dievas mūsų (jų ?) pusėje". Beje, ar žinote koks fašistų simbolis? Jis buvo naudotas jau minojiečių kultūroje (2700-1450 m. pr. m. e), po to Romos imperijoje, fašistų simbolis, o taip pat ir JAV kongrese. Tai amžinas simbolis, nes galia - vienybėje. Taigi tas šakų ryšulys apie kirvį tą ir reiškia.
Mano manymu esant vienai pasaulio valstybei kantiškasis rojus (kaip kad pats Kantas ir teigė) yra sunkiai įgyvendamas, nes esant monopoliui nėra pasirinkimo ir todėl labai tikėtina, kad žmogaus teisės ir laisvės, kurios deklaruojamos nuolat kaip vakarų pamatinė vertybė, bus suvaržytos. O tai pasiekti jau nėra taip ir sudėtinga. Pavyzdžiui, norint, jog žmogus nepažeistų įstatymų, tuomet jo veiksmai turi būti sekami. Geriausia tai padaryti, be abejo, implantuojant RFID. Kitas pavyzdys: kamerų įvedimas visur kur tik įmanoma tam, kad būtų galima sekti pažeidimus. Žmogus, žinodamas, kad yra stebimas, iš esmės elgiasi kitaip, o tai (elgtis kitaip t.y. ramiai, nuolankiai ir prognozuojamai) ir yra esminis tikslas. Taigi gan panašus tas NWO ir turėtų būti. Be to reikia nepamiršti standartizacijos procesų (UNESCO - toks pat švietimas, mokslas, kultūra(?)), o taip pat nereikėtų pamiršti transhumanizmo (H+), globalaus atšilimo ir kitų projektų.
Vertėtų atkreipti dėmesį į dialektiką. Dialektinis mąstymas: tai nagrinėjamo dalyko (tezės) ir jo vidinio prieštaravimo, paneigiančio to dalyko sąvoką (antitezės), sąveika (sintezė): "Ikimarksistines dialektikos vystymosi viršūnė buvo idealistinė Georgo Vilhelmo Hėgelio dialektika. Hėgelio sistemoje pirmą kartą visas gamtinis, istorinis ir dvasinis pasaulis buvo pavaizduotas kaip procesas, kaip nuolat judantis, besikeičiantis, persitvarkantis ir besivystantis, ir buvo mėginama atskleisti vidinį šio judėjimo bei vystymosi sąryšį. Skirtingai nuo abstrakčių intelekto apibrėžimų, anot Hėgelio, dialektika yra toks vieno apibrėžimo perėjimas į kitą, kai pastebima, kad tie apibrėžimai vienpusiški ir riboti, t. y. juose slypi savo pačių neigimas. Todėl dialektika, Hėgelio nuomone, yra bet kokio mokslinio minties vystymosi varomoji siela ir principas, kuris vienintelis suteikia mokslo turiniui imanentinį ryšį ir būtinumą." Aš sutinku su tais, kurie teigia, jog ir šiandien naudojama dialektika judant pirmyn. Tai priešybių kova, tai konfrontacija, dėl kurios galima judėti toliau tariama teisingąja linkme. Tas tariamai teisingas kelias: sovietų atsiradimas, dėl to atsirado palankios sąlygos nacionalistinėms idėjoms atsirasti Italijoje, Vokietijoje. "Vakarų" ("mėlynųjų") ir Sovietų ("raudonųjų") konfrontacija bei pastarųjų žlugimas (tezė, antitezė ir sintezė). Tolimesnis etapas - rugsėjo 11 - osios įvykiai, dėl kurių vėl naudojama dialektika, kurios sintezė t.y. tolesnė judėjimo kryptis - įsitvirtinimas Artimuosiuose Rytuose, taip palaipsniui didinant tą šakų ryšulį apie kirvį ir tokiu būdu palaipsniui žengiama NWO kryptimi.
Tai yra gana sudėtingi dalykai, tačiau, mano nuomone, esmė tokia, kad yra nuolat sukuriamos konfrontacijos ir, sąveikaujant joms tarpusavyje, vykdomas tolesnis procesas (planas) kur ir vėl susiduriama su nuolatiniais prieštaravimais. Tuomet imamasi atitinkamų priemonių tiems prieštaravimams spręsti ir tai daroma žingsnis po žingsnio. Tokiu būdu, nebauginant visuomenės drastiškai ir bandant jai "įrodyti" (tą patį nuolat kartojant per žiniasklaidą) kodėl reikia imtis vienokių ar kitokių priemonių. Tai atliekama rengiant ilgalaikius planus (10, 25, 50, 100 ir t.t. metų į priekį). Grįžtant prie Bush'o kalbos, pasakytos lygiai 10 metų prieš įvykstant 9/11, tampa aišku, kad planai vykdomi preciziškai tiksliai ir Mes (paprasti eiliniai žmonės) to nesustabdysim. Visa tai yra sakoma Mums tiesiai į akis nė nemirksint...
Raimundas Tumėnas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.