Radau pas save kompe parašytą mano tekstą, kuomet buvau išykęs pirmą kart (nors ir labai trumpam - 1 mėn.) į užsienį, o dar tiksliau - Angliją (savaime suprantama :)
Anglijos miestelyje, kuriame,
mano manymu, daugumą gyventojų sudaro imigrantai, atslinko vidudienis. Keturios
sienos truputį pabodo, tai ne prošal pamiklinti kojas. Eidamas miestelio gatve
atsiminiau, kad nepasiėmiau bibliotekos kortelės, kuri yra būtina, norint
prieiti prie interneto. Tačiau jau buvau pusiaukelėj ir nusprendžiau nebegrįžti
ir nueiti kiek vėliau, nes turėjau fotoaparatą ir tikėjausi užsukti muziejun
(norėjau ten kelis įdomesnius kadrus užfiksuot) ir dar be to reikėjo apsipirkti
šiek tiek, nes juk laisvadienis, o tokios progos negalima praleisti!
Taigi greitai nukulniavau iki muziejaus ir pašmirinėjęs prie durų (nes buvo užrakinta) nusprendžiau tiesiu taikymu eiti link ASDA'os (čia kažkas panašaus kaip trijų X'ų Maxima arba Norfa XXL ir t.t.).
Aikštelė buvo prigrūsta automobilių. Parduotuvėje buvo tiesiog gražu žiūrėti į tokias smalsias anglų (ir ne tik jų) akis. Senutės tiesiog zujo apie prekių lentynas su vežimėliais, prigrūstais prekių daugiau ar mažiau. Nežinau, kas čia įvyko. Gal pataikiau į patį pirkimo vajų? Bet ne gi. Buvau ir anksčiau, ir kitu dienos metu. Ten mašinų aikštelėje ir žmonių parduotuvėje skaičius praktiškai nekinta. Nežinau kaip čia reikėtų tai paaiškinti... Bet kažką pamačiau labai neįprasta. Atrodė, kad jie, tam tikra prasme, buvo apsėsti, nes pirkėjai buvo labai įsijautę į savo "vaidmenį" ir juos domino bene visos prekės, kurias pamatydavo prieš savo nosį.
Pasiėmiau krepšelį ir aš... Tačiau vaikščiodamas žiūrėjau ne į prekes ilgesnį laiką, bet į tuos žmones. Išėjau iš ten gan greitai taip ir nieko nenusipirkęs. Norėjosi kuo greičiau išeiti iš to chaoso. "Šiuolaikinė medižoklė vyksta parduotuvių lentynose",- pamaniau sau ir patraukiau į mažesnių gabaritų parduotuvę savo grobio parsinešti.
Medžioklės sindromas juntamas visur, o parduotuvių parduotuvėlių yra grūste prigrūsta, tik spėk dairytis... Ar tai gerai ar tai blogai - spręskit patys. Taip, spręskit patys, kuomet yra perkama savaitei, o gal net ir pusei mėnesio į priekį prekių (kurių iš esmės tiesiog nereikalingos). Šį apsipirkimo stilių perima ir kiti. O lietuviai kaip visuomet niekur atsilikti nenori. Čia jau tautos identitetas tapo.
Dar viena mintis. Įėjus į parduotuvę ir pamačius perpildytą parduotuvę, kurioje tiesiog virte virė judėjimas, man priminė filmuko (galbūt robotukas Walle'is jis vadinos) fragmentą: žmonės, gyvenantys kosminiame laive, buvo kaip didžiuliame prekybos centre. Jie visi buvo taip įmitę, kad jiems sunku buvo net sujudėt, o priešais save visi turėdavo monitorius, kuriuose regėdavo įvairius skelbimus, reklamas. Ir jie nieko, apskritai nieko daugiau nebuvo matę... žiūrėdavo tiesiai į tą monitorių ir nė neapsidarydavo, kas dedasi aplink juos. O tais žmonėmis, rūpinasi mašinos, o jie tiesiog sėdi ir žiūri į monitorių ir aptarinėja su savais ką čia dar būtų galima įsigyti nauja (kaip būtų šaunu!).
Taigi išvada filmo, mano manymu, būtų tokia: kadangi žmogus bejėgis (t.y. negalintis pasirūpinti savimi, nes visą darbą už jį atlieka mašinos.), tuomet jo egzistencijos reikšmė, grubiai kalbant, lygi nuliui, nes jie yra absoliučiai priklausomi nuo mašinų. Tai jums nieko neprimena? Nepatikėsit, bet man - primena. Šiuolaikinio žmogaus egzistencija staigiai priartėtų prie nulinės reikšmės taip pat, jei jis staiga netektų visų pajamų. Taigi mūsų mašinos - pinigai. Ir, mano manymu, kuo daugiau mes išlaidaujame, tuo labiau deklaruojame savo bejėgiškumo lygi (pavadinkime taip šįkart), o kai jau įprantame išlaidauti - perkame urmu (tampame nuliais). O ar jūs bent pagalvojate kas įvyktų, jei tuos mūsų popierėlius apkarpytų? Jūs visiškai teisūs! Išvada gaunama identiška filmo išvadai.
Raimundas Tumėnas
Taigi greitai nukulniavau iki muziejaus ir pašmirinėjęs prie durų (nes buvo užrakinta) nusprendžiau tiesiu taikymu eiti link ASDA'os (čia kažkas panašaus kaip trijų X'ų Maxima arba Norfa XXL ir t.t.).
Aikštelė buvo prigrūsta automobilių. Parduotuvėje buvo tiesiog gražu žiūrėti į tokias smalsias anglų (ir ne tik jų) akis. Senutės tiesiog zujo apie prekių lentynas su vežimėliais, prigrūstais prekių daugiau ar mažiau. Nežinau, kas čia įvyko. Gal pataikiau į patį pirkimo vajų? Bet ne gi. Buvau ir anksčiau, ir kitu dienos metu. Ten mašinų aikštelėje ir žmonių parduotuvėje skaičius praktiškai nekinta. Nežinau kaip čia reikėtų tai paaiškinti... Bet kažką pamačiau labai neįprasta. Atrodė, kad jie, tam tikra prasme, buvo apsėsti, nes pirkėjai buvo labai įsijautę į savo "vaidmenį" ir juos domino bene visos prekės, kurias pamatydavo prieš savo nosį.
Pasiėmiau krepšelį ir aš... Tačiau vaikščiodamas žiūrėjau ne į prekes ilgesnį laiką, bet į tuos žmones. Išėjau iš ten gan greitai taip ir nieko nenusipirkęs. Norėjosi kuo greičiau išeiti iš to chaoso. "Šiuolaikinė medižoklė vyksta parduotuvių lentynose",- pamaniau sau ir patraukiau į mažesnių gabaritų parduotuvę savo grobio parsinešti.
Medžioklės sindromas juntamas visur, o parduotuvių parduotuvėlių yra grūste prigrūsta, tik spėk dairytis... Ar tai gerai ar tai blogai - spręskit patys. Taip, spręskit patys, kuomet yra perkama savaitei, o gal net ir pusei mėnesio į priekį prekių (kurių iš esmės tiesiog nereikalingos). Šį apsipirkimo stilių perima ir kiti. O lietuviai kaip visuomet niekur atsilikti nenori. Čia jau tautos identitetas tapo.
Dar viena mintis. Įėjus į parduotuvę ir pamačius perpildytą parduotuvę, kurioje tiesiog virte virė judėjimas, man priminė filmuko (galbūt robotukas Walle'is jis vadinos) fragmentą: žmonės, gyvenantys kosminiame laive, buvo kaip didžiuliame prekybos centre. Jie visi buvo taip įmitę, kad jiems sunku buvo net sujudėt, o priešais save visi turėdavo monitorius, kuriuose regėdavo įvairius skelbimus, reklamas. Ir jie nieko, apskritai nieko daugiau nebuvo matę... žiūrėdavo tiesiai į tą monitorių ir nė neapsidarydavo, kas dedasi aplink juos. O tais žmonėmis, rūpinasi mašinos, o jie tiesiog sėdi ir žiūri į monitorių ir aptarinėja su savais ką čia dar būtų galima įsigyti nauja (kaip būtų šaunu!).
Taigi išvada filmo, mano manymu, būtų tokia: kadangi žmogus bejėgis (t.y. negalintis pasirūpinti savimi, nes visą darbą už jį atlieka mašinos.), tuomet jo egzistencijos reikšmė, grubiai kalbant, lygi nuliui, nes jie yra absoliučiai priklausomi nuo mašinų. Tai jums nieko neprimena? Nepatikėsit, bet man - primena. Šiuolaikinio žmogaus egzistencija staigiai priartėtų prie nulinės reikšmės taip pat, jei jis staiga netektų visų pajamų. Taigi mūsų mašinos - pinigai. Ir, mano manymu, kuo daugiau mes išlaidaujame, tuo labiau deklaruojame savo bejėgiškumo lygi (pavadinkime taip šįkart), o kai jau įprantame išlaidauti - perkame urmu (tampame nuliais). O ar jūs bent pagalvojate kas įvyktų, jei tuos mūsų popierėlius apkarpytų? Jūs visiškai teisūs! Išvada gaunama identiška filmo išvadai.
Raimundas Tumėnas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.