Kafkiškasis pasaulis

 Kuomet Europa gyvena kantiškajame taikos pasaulyje, rytinis jos pakraštys, kuris kažkokiu tai būdu sugebėjo dar netgi pasiskelbti esąs Europos viduriu, gyvena ne kantiškajame, bet kafkiškajame pasaulyje.   

Tik čia gyvenant kafkiškasis pasaulis egzistuoja ne tik Kafkos knygose, tačiau procesas bei pilis vyksta kiekvieną mielą dieną.

Sudėtinga rašyti apie Kafką, kuomet iš tikro t.y. realaus ir aiškaus pasakojimo prieinama prie itin detalaus, bet jau nerealaus pasakojimo, kuomet vaizduotė sunkiai šį pasaulį gali sugretinti ir, kaip ir Kafkos pasakojimo veikėjai, taip ir mes, aiškiai sau mintyse šaukiame: „Absurdas!“

Na mūsų kraštas yra ypatingas. Tik šiame pasaulėlyje teismo procesai, kaip ir Kafkos procese, gali vykti itin ilgai (praktiškai iki tol, kol sueina (o gal net ir praeina) senaties terminai). Tie senaties terminai po to pratęsiami, arba paaiškėja naujų bylos dedamųjų, galinčių nulemti teismo proceso galutinį verdiktą. Tačiau patys teisiamieji ir liudytojai, (turintys naujų įrodymų) teisme nepasirodo, nes labai negaluoja ir virpa kaip drebulės lapai, nuolatos juos krečia įvairiausių rūšių karštinės, geltos, tuberkuliozės ir t.t.  Bet tas labai stebina, nes po teismo proceso atidėjimo, jie vėl nusimeta luošio, ar baltą bilietą turinčio paciento, ar nepagydoma ir užkrečiama liga sergančiojo, ar tiesiog staigiai pasveiksta nuo gripo, nes pasirodo, jog ten buvo visai negripas, o peršalimas. Na, o jei dar būtų tiksliau pasakius, tai buvo, kaip gydytojas po pakartotinės apžiūros nusprendė, jog tai, visgi, pasirodo, buvo tik sloguojanti nosis. Tačiau dėl pačių gydytojų aplaidumo ir nepastabumo, ar pernelyg didelio skubėjimo, paaiškėja, kad gydytojai buvo davę stiprių vaistų, nes manę, jog šie pacientų turimi (bent jau keletas tų, kurie nuolatos pas juos užeina (nes net kai kuriose ligoninėse būna užkabinti užrašai ties vieno ar dviejų gydytojų kabinetų: „priimami pacientai tik dalyvaujantys teismo procese .“ Ir žemiau prierašas „Išimties tvarkos nepaisyti“) pacientai tikrai labai rimtai sergą. Tačiau, kadangi šie pacientai, kurių vardai ir pavardės praktiškai identiški (ir visi be išimties kreipėsi pas tą patį gydytoją (nes nesenai vienos ligoninės gydytojas išėjo į pensiją, o kitas kolega, pacientus priimdavęs gretimame kambaryje, išvyko stažuotis užsienin) ir kaip tik per tokių teismo procese dalyvaujančiųjų ligonių registracijos sezono įkarštį, tai gydytojas pervargdavo, nes dirbdavęs praktiškai iki išsekimo (ir priimdavęs pacientus net namuose: jų eilės susidarydavo begalinės ir pastarieji, jei tik jis miegodavo, turėdavo laukti kol šis pabus ir netgi miegodavo pas jį namuose bei laiptinėse ant laiptų) ir būtent dėl jų netik vardų bei pavardžių, bet ir veidų panašumo, gydytojas tuos pacientus ne piktų kėslų (o dėl nuovargio) vedinas, juos paprasčiausiai supainiodavo, ir duodavo ne tokius receptus. O tie receptai (na kaip tyčia) taip „susidėliojo“, jog beveik nesergantys pacientai, gaudavo receptus nuo itin sunkių ligų (ir su labai pavojingais šalutiniais poveikiais, dėl kurių jie dar labiau susirgdavo), o tie pacientai, kurie sirgdavo itin sunkiai (mat jau jų proceso senaties terminas buvo pratęsiamas), tai šie gaudavo vaistų dažniausiai visai paprastų ir tai būdavo purškalas nuo slogos arba aspirinas.

Tai štai kokia dedamoji mūsų kraštelio realybės dedamoji su kafkiškojo pasaulėlio leitmotyvais :) Beje, man jau dabar po truputį pradeda aiškėti, jog ir toliau taip rašydamas, savo darbdavio, dar neesamo net būsimajame laike, suradimą galiu pamiršti, nes kuomet jis būsias esamas būsimąjame laike - jis tiesieg perskaitys tai, kas čia parašyta, ir aš, kuris dar nepradėjęs ieškoti darbo, būsiu atleistas, dar net nevykdydamas savo pareigų esamąjame laike. Kitaip sakant, dėl kafkiškojo pasaulio egzistavimo mūsų šalyje į mano proceso situaciją gali būti atsižvelgta labai skrupulingai, nepriekaištingai ir iškrakmolintai tobulai.

Raimundas Tumėnas