„Strateginis pjūvis į ateitį“. Paaiškinimas: čia kabutės reiškia, jog rašoma visai apie ką kitą :)

Kadangi jau nebeegzistuoja jokio asmeniškumo ir žmonės dalijasi mėtydami savo asmeninio ir privataus gyvenimo (dažniausiai) džiaugsmingas akimirkas į kairę ir į dešinę nė nesusimąstydami savo privataus gyvenimo detalių apsaugojimu nuo blogų kėslų besikėsinančių privačių asmenų ar departamentų ir didžiulių korporacijų, tai ir aš nusprendžiau pasidalinti savo planais tam, kad pikti privatūs asmenys ar departamentai bei korporacijos turėtų daugiau veiklos (juokauju, žinoma, bet iš dalies (o ta dalis neaišku kokio masto) :D. Na, jei norite dar didesnio paaiškinimo, tai esu įsitikinęs, kad taip vyksta išties, tačiau nemanau, kad pavienio žmogaus ši gana kvailoko stiliaus rašliava gali būti panaudojama jų veikloje (na, nebent tik piktų kėslų turintys privatūs asmenys (juos galime pavadinti sukomis. Na, yra kaip yra ir, norint apibūdinti tiksliai, tenka ir naudoti tam tinkamų žodžių arsenalą, kuris ganėtinai artimas alinės nuolatinio kliento leksikai)).

Taigi, prisipažinsiu, aš esu ekonominis tremtinys arba, kitaip sakant (šiuo atveju reiktų rašyti: rašant :), emigrantėlis. Kadangi šio teksto tema (esu priverstas pakartoti ir tikiuosi nesupyksite dėl pasikartojimo)  - „strateginis pjūvis į ateitį“, tai čia ketinu rašyti apie ateitį, o ne tai kaip man, emigrantui, sekasi gyventi svetimame krašte (nors, iš dalies, bet tik iš dalies, šią temą teks paliesti, tačiau neplėtoti jos. Ji bus plėtojama kituose tekstuose. Prižadu. O kadangi aš žodžio žmogus, tai galiu jus patikinti, jog apie tai bus rašoma (ir ne kartą), tačiau negaliu atskleisti kada tiksliai tai bus įgyvendinta). Ateities eskizas yra ganėtinai chaotiškai miglotas. Tai nereiškia, jog man patinka migla ar chaosas. Priešingai – aš mėgstu turėti aiškią ir kone tobulai (vadinasi, praktiškai be kintamųjų) suplanuotą savo ateitį iki tam tikro laipsnio, žinoma. Apie kokią aš čia ateitį kalbu/rašau? Ar ta ateitis - tai artimiausių dvidešimties, trisdešimties metų aiškus planas? Aišku, kad ne. Nes jau prieš kelis sakinius rašiau, kad bent jau kol kas, ta ateitis yra gana miglota ir chaotiška, tačiau nenoriu, jog tai būtų ir būtent todėl rašau čia, nes tikiuosi, jog rašydamas, visgi bent kiek galėsiu prasklaidyti tą miglą (bent jau šiuo metu, tačiau ta migla galinti užeiti kiek vėliau. O tai jau alegorija į kafkiškąjį pasaulį, kurio įtaką savo asmeniniame gyvenime, norėčiau sumažinti.).

Taigi pradėsiu sklaidyti miglą čia ir dabar braižydamas savo strateginės ateities projekcijos pjūvį :) Būdamas emigrantu jau pasiekiau savo pradinį uždavinį (dėl ko atvykau užsienin): pinigų kiekis surinktas pakankamas (kadangi aš nesu godus ar besotis ir man vis daugiau ir daugiau nereikia) bei pagalbos paktas savo artimam žmogui jau įgyvendintas. Todėl, nuo šios dienos, galiu brėžti aiškią liniją ir pasakyti, jog savo tolesnės egzistencijos emigracijoje aš kategoriškai atsisakau su aukštai pakelta galva! Vadinasi, bent jau šiuo momentu, esu kupinas išdidumo ir ambicijų savo tolimesnei perspektyvai savo krašte įgyvendinimui (arba, galų gale, bent jau bandymui dar ir dar kartą. Oi, patikėkit manim, aš galiu daužyti savo galvą į sieną dar ir dar kartą (metaforiškai "kalbant")).

Atrodo, atėjo laikas, kuomet aš turėčiau pranešt savo „plačiajai ir nekantraujančiai auditorijai“ (kuri jau nekartą nekantriai tyliai klausia): „tai ką gi tu planuoji?“. Bet, deja, aš to jums nepasakysiu, nes esu dabar per daug išdidus ir ambicingas, kad jums (piktieji mulkiai, atleiskit, bet daugelis tokių esate, deja) atskleisčiau/išdėliočiau visas kortas ant stalo! Šio apgailėtino žaidimo žaisti neketinu, nes mano artimiausieji žmonės žino kuo puikiausiai mano netolimos ateities planus ir, manau, jog to tikrai pakanka, o skelbti visam „pasauliui“ tai būtų pernelyg altruistiška, nes, kaip jau minėjau, dėl egzistavimo savanaudiškų paskatų žmonių (kurių visuomet buvo ir visuomet t.y. tas šaukštas deguto medaus statinėje :) Todėl, manau, jog rašant reikia labai gerai pagalvoti apie tai ką rašai, kitaip tariant/(rašant), yra būtina turėti tam tikrą moralės kodeksą, kurio stengiuosi aš karts nuo karto laikytis visgi ir, būtent šiame tekste, mano asmeninis/principinis nusistatymas peržengtas nebuvo. Tačiau visai galimas daiktas, jog ateities (kaip ir kai kuriuose praeituose) tekstuose, šį savo principingą kodeksą netikėtai pažeisiu (ir vėl kafkiškojo pasaulio atvejis, kitaip sakant, absurdiškas rašymas). Visgi, kad ir kaip ten bebūtų, mano pasitikėjimas žmonėmis procentine išraiška prilygsta Kubiliaus populiarumui. Taigi prašyčiau suprasti ir mano situaciją: dar tik vakar mano dviratis buvo pavogtas, todėl ta populiarumo procentinė išraiška krito dar labiau. Na bet jei prisimintumėme Kubiliaus atvejį, tai jau atrodytų, jog nebėra kur kristi toliau, nes prieinama prie „stabilumo ribos“ – t.y. nulio) :)

Sėkmės visiem :D                                   Raimundas Tumėnas