Parašyta 2010 - ųjų gegužę
Šią suvokimų trilogiją rašau tik tai
apie save ir tai kaip matau gyvenimą pats jį interpretuodamas. Tuo siekiu
padėti skaitytojui susimąstyti apie esminius gyvenimo įvykius, apie tai, kas
žmogui neduoda ramybės jau nuo antikos laikų arba per kasdieninio gyvenimo
prizmę kylančius klausimus kodėl yra taip, o ne kitaip. Be abejo, atsakymų ir
sprendimų čia pateikiama nebus, nes čia aptarsiu tik savo tiesą, o kiekvienam
individui tiesa yra vis kitokia. Taigi šioje dalyje aptarsiu apie patį žmogų,
įterpdamas jį į begalinio laiko ir erdvės rėmus.
Žmogus gimsta, auga, vystosi, miršta. Jo egzistencija žemėje niekuo nesiskiria nuo kokio nors augalo, paukščio ar tai kokio kito gyvūno, ar grybo. Pavyzdžiui, Marse nėra visai jokios gyvybės ar kokioj kitoj planetoj, išskyrus, be abejo, Žemę, tačiau planetos puikiai egzistuoja ir be to žaismo kuo puikiausiai milijardus metų, daugiau ar mažiau keisdamos kraštovaizdį bei "užsiima" kita įprasta planetai veikla. Bet ten tuščia, o čia ne. Štai iškyla dar vienas, o gal ir visas klausimų arsenalas: "kaip čia taip galėjo atsitikti?", "ar mes vieni?", "kodėl taip atsitiko?", "ar yra gyvybė dar ir kur kitur?", "gal Mes išskirtiniai, nes tik čia gyvybė, o kitur vis dar neatrasta?" ir daugelis kitų. Žvelgiant iš tokios perspektyvos, man gyvenimas ir jo prasmė rodosi absoliučiai beprasmė, nes tas begalinis žmonijos kartų atsiradimo ir senų išnykimo ciklas nieko nevertas dėl to, kad vis vien ar ant šios žemės paviršiaus kas tai egzistuoja, ar visai nieko nebūtų, tam tikra prasme, nebūtų jokio skirtumo. Viskas turi savus dėsnius: palydovai sukasi apie planetą, planeta apie žvaigždę, žvaigždė apie juodą skylę, o su kitomis besisukdamos sudaro galaktiką, kurių spiečiai visatoje yra begaliniai, jau nekalbant apie begalinį žvaigždžių spiečių galaktikose. Visa tai atsirado (ir vis dar tęsiasi) po didžiojo sprogimo. Taigi kaip ir žmogus ar koks menkas augalėlis, žvaigždė taip pat savotiškai gimsta ir miršta, o tas ciklas galbūt kartojasi jau begale kartų. Manoma, jog tokių didžiųjų visatos sprogimų ir susitraukimų buvo begalės. O galbūt visata ne viena? Galbūt yra dar kažin kiek tų visatų. Žmogui įsivaizduoti tokius atstumus yra neįmanoma, bet man asmeniškai atrodo, jog vis dėlto net ir ta begalinė visata vis gi turi ribas (pavyzdžiui prieš pat didįjį sprogimą ji didelių ribų, pasak mokslininkų, kaip ir neturėjo).
Taigi aptarus šiuos dalykus, atrodytų elementarius ir visiems gerai suprantamus, man kyla vienintelis klausimas - kodėl? Apskritai kodėl egzistuoja būtent toji pati visata, kuri dėsningai vykdo savąją užduotį: sprogsta (gimsta), egzistuoja ir susitraukia (miršta) tokiu būdu sukurdama impulsą naujam sprogimui. Kodėl šis begalinis žaidimas vyksta apskritai ir norom nenorom esi priverstas galvoti, samprotauti, jog kažkas tokio slypi už šio šydo, už šių dekoracijų? Ir norom nenorom, esant tokiam primityviam mąstymui, galų gale prieinama prie išvados, jog esama pradinės valingos "būtybės" - Dievo. Taigi čia yra tarsi įrodymas, kodėl žmogaus mąstymas yra būtent toks, jog jis visuomet manys esant Aukščiausiajam Protui, kuris it koks dirigentas mosuojąs lazdele marionnetiniam (šiuo atveju) orkestrui. Ankstesnysis žmogus buvo Dievobaimingas, dabar Jo nebijo, tačiau, reikia pripažinti, jog kiekvienas iš mūsų, kaip ir savo gyvenime ieškome savosios tiesos, taip pat turime ir savąjį Dievą, kuris yra tuo pačiu skirtingas, tačiau turintis bendrus esminius bruožus.
Mąstant apie tokius dalykus, yra gana sudėtinga suprasti kaip visa tai vyksta. Kaip gali juodojoje skylėje dingti laiko sąvoka ir kaip ji sugeba įtraukti net svorio neturinčius fotonus - iš jos "nepabėga" netgi šviesa. Tačiau tuos dalykus juk aiškinasi mokslininkai ir apie tai galima pasiskaityti mokslinėje literatūroje. Išsiaiškinti kaip tai veikia - tėra tik niuansai (galbūt po kelių mokslininkų kartų, atsižvelgiant į dabartines ir būsimas technologijas, ir išsiaiškins...). Tačiau nepaisant to, kad mūsų žinios apie visatą nuolatos didinamos, bet žinios apie būtį - ne. Mes tegalime ją suvokti, žinoti - niekada.
Taigi žmogus niekuo tarsi ir nesiskiria nuo kitų gyvūnų. Turi tik daugiau proto, tačiau ar tas jiem prideda galimybę, jog jis galįs turėti "amžinąją sielą", o kiti gyvūnai ne, nes jie turi mažiau proto, o bepročiai beprotnamy, taip pat jos neturi?! Mano nuomone kalbos apie sielas yra bergždžias dalykas, nes jas arba turi visi gyvi padarai, arba niekas. Visgi jei būtų tos vadinamosios amžinosios sielos, tai žmogus turėtų atsiminti bent jau nuotrupas savo ankstesniųjų gyvenimų. Tačiau beveik visa žmonija to nepamena, tad peršasi išvada, jog to tiesiog nėra ir visa tai dar vienas žmogaus vaizduotės padarinys.
Tačiau žmogus, išties besiskirdamas iš kitų gyvūnų protu ir valia veikti, gali sukurti prasmę kurdamas. Taigi kūryba išskiria žmogų, kūryba plačiąja prasme: nuo knygos rašymo apie ontologiją iki automobilio detalės keitimo ar namo statymo ir t.t. Ir gerąja, ir blogąja prasmėmis, kūryba vykdoma čia, Žemėje, vykdoma visu pajėgumu. Taigi gyvenimo prasmę kuriame tik mes patys. Be mūsų - viskas beprasmiška. O kadangi gyvename tik vieną kartą, tai būtų prasminga sukurti kažką gražaus bei vertingo ir man, ir Jums :)
Raimundas Tumėnas
Žmogus gimsta, auga, vystosi, miršta. Jo egzistencija žemėje niekuo nesiskiria nuo kokio nors augalo, paukščio ar tai kokio kito gyvūno, ar grybo. Pavyzdžiui, Marse nėra visai jokios gyvybės ar kokioj kitoj planetoj, išskyrus, be abejo, Žemę, tačiau planetos puikiai egzistuoja ir be to žaismo kuo puikiausiai milijardus metų, daugiau ar mažiau keisdamos kraštovaizdį bei "užsiima" kita įprasta planetai veikla. Bet ten tuščia, o čia ne. Štai iškyla dar vienas, o gal ir visas klausimų arsenalas: "kaip čia taip galėjo atsitikti?", "ar mes vieni?", "kodėl taip atsitiko?", "ar yra gyvybė dar ir kur kitur?", "gal Mes išskirtiniai, nes tik čia gyvybė, o kitur vis dar neatrasta?" ir daugelis kitų. Žvelgiant iš tokios perspektyvos, man gyvenimas ir jo prasmė rodosi absoliučiai beprasmė, nes tas begalinis žmonijos kartų atsiradimo ir senų išnykimo ciklas nieko nevertas dėl to, kad vis vien ar ant šios žemės paviršiaus kas tai egzistuoja, ar visai nieko nebūtų, tam tikra prasme, nebūtų jokio skirtumo. Viskas turi savus dėsnius: palydovai sukasi apie planetą, planeta apie žvaigždę, žvaigždė apie juodą skylę, o su kitomis besisukdamos sudaro galaktiką, kurių spiečiai visatoje yra begaliniai, jau nekalbant apie begalinį žvaigždžių spiečių galaktikose. Visa tai atsirado (ir vis dar tęsiasi) po didžiojo sprogimo. Taigi kaip ir žmogus ar koks menkas augalėlis, žvaigždė taip pat savotiškai gimsta ir miršta, o tas ciklas galbūt kartojasi jau begale kartų. Manoma, jog tokių didžiųjų visatos sprogimų ir susitraukimų buvo begalės. O galbūt visata ne viena? Galbūt yra dar kažin kiek tų visatų. Žmogui įsivaizduoti tokius atstumus yra neįmanoma, bet man asmeniškai atrodo, jog vis dėlto net ir ta begalinė visata vis gi turi ribas (pavyzdžiui prieš pat didįjį sprogimą ji didelių ribų, pasak mokslininkų, kaip ir neturėjo).
Taigi aptarus šiuos dalykus, atrodytų elementarius ir visiems gerai suprantamus, man kyla vienintelis klausimas - kodėl? Apskritai kodėl egzistuoja būtent toji pati visata, kuri dėsningai vykdo savąją užduotį: sprogsta (gimsta), egzistuoja ir susitraukia (miršta) tokiu būdu sukurdama impulsą naujam sprogimui. Kodėl šis begalinis žaidimas vyksta apskritai ir norom nenorom esi priverstas galvoti, samprotauti, jog kažkas tokio slypi už šio šydo, už šių dekoracijų? Ir norom nenorom, esant tokiam primityviam mąstymui, galų gale prieinama prie išvados, jog esama pradinės valingos "būtybės" - Dievo. Taigi čia yra tarsi įrodymas, kodėl žmogaus mąstymas yra būtent toks, jog jis visuomet manys esant Aukščiausiajam Protui, kuris it koks dirigentas mosuojąs lazdele marionnetiniam (šiuo atveju) orkestrui. Ankstesnysis žmogus buvo Dievobaimingas, dabar Jo nebijo, tačiau, reikia pripažinti, jog kiekvienas iš mūsų, kaip ir savo gyvenime ieškome savosios tiesos, taip pat turime ir savąjį Dievą, kuris yra tuo pačiu skirtingas, tačiau turintis bendrus esminius bruožus.
Mąstant apie tokius dalykus, yra gana sudėtinga suprasti kaip visa tai vyksta. Kaip gali juodojoje skylėje dingti laiko sąvoka ir kaip ji sugeba įtraukti net svorio neturinčius fotonus - iš jos "nepabėga" netgi šviesa. Tačiau tuos dalykus juk aiškinasi mokslininkai ir apie tai galima pasiskaityti mokslinėje literatūroje. Išsiaiškinti kaip tai veikia - tėra tik niuansai (galbūt po kelių mokslininkų kartų, atsižvelgiant į dabartines ir būsimas technologijas, ir išsiaiškins...). Tačiau nepaisant to, kad mūsų žinios apie visatą nuolatos didinamos, bet žinios apie būtį - ne. Mes tegalime ją suvokti, žinoti - niekada.
Taigi žmogus niekuo tarsi ir nesiskiria nuo kitų gyvūnų. Turi tik daugiau proto, tačiau ar tas jiem prideda galimybę, jog jis galįs turėti "amžinąją sielą", o kiti gyvūnai ne, nes jie turi mažiau proto, o bepročiai beprotnamy, taip pat jos neturi?! Mano nuomone kalbos apie sielas yra bergždžias dalykas, nes jas arba turi visi gyvi padarai, arba niekas. Visgi jei būtų tos vadinamosios amžinosios sielos, tai žmogus turėtų atsiminti bent jau nuotrupas savo ankstesniųjų gyvenimų. Tačiau beveik visa žmonija to nepamena, tad peršasi išvada, jog to tiesiog nėra ir visa tai dar vienas žmogaus vaizduotės padarinys.
Tačiau žmogus, išties besiskirdamas iš kitų gyvūnų protu ir valia veikti, gali sukurti prasmę kurdamas. Taigi kūryba išskiria žmogų, kūryba plačiąja prasme: nuo knygos rašymo apie ontologiją iki automobilio detalės keitimo ar namo statymo ir t.t. Ir gerąja, ir blogąja prasmėmis, kūryba vykdoma čia, Žemėje, vykdoma visu pajėgumu. Taigi gyvenimo prasmę kuriame tik mes patys. Be mūsų - viskas beprasmiška. O kadangi gyvename tik vieną kartą, tai būtų prasminga sukurti kažką gražaus bei vertingo ir man, ir Jums :)
Raimundas Tumėnas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.