Kai senovės dievai ir superherojai veikia išvien komiksuose

 Norėtųsi labai glaustai aprašyti ką aš manau apie tokią gausą superherojų tipo filmų leidimą ir neįtikėtiną jų populiarumą. Tačiau, visų pirma, parašysiu apie tai, kas mane stebino (kai kurie iš šiuolaikinių komiksų tipo šiuolaikinių herojų)

Tai štai, vienas pirmųjų nustebimų, buvo filmas the Avengers, kuomet Žemės gynėjai buvo komiksinių herojų konglomeratas kartu su Toru – Skandinavų griaustinio dievo, kuris, pagal padavimus ir apipintas regentas, metai iš metų kovėsi su nuolatininiu savo priešu – slibinu/drakonu. Pasak legendų ir padavimų žmonės jį garbinę labiausiai, na nes jis buvo lyg ir paprastas bei ne per daug protingas (vadinasi, ir neklastingas) vyrukas/dievukas su kūju. Taigi, kad ir koks galingas buvo tas dievukas, tačiau be kūjo (kurį tik jis vienas ir tegalėjo pakelti, visai kaip ekskalibure su kardo istorija, arba Frodas ‚žiedų valdove‘ ir žiedo istorija: tik jis vienas galėjo nešti žiedą jį sunaikinti) jis neturėjo savo galios. Taigi filmo the Avengers Žemės supergynėjų gvardija (padedant profesionalumo lygio viršūnėje esantiems žmonėms) buvo tokia: žaliasis Halkas, Thoras, kapitonas Amerika na ir, rodos, beliko užsiminti ir apie geležinį žmogų.

Trumpai apibūdinkime pagrindinių herojų istoriją (t.y. kaip jie tapo superherojais, kuriuos, pasirodo, labai jau dievina publika, noriu aš to ar nenoriu :). Taigi Halkas: žaliasis žmogus, kuris ramybės būsenoje būna paprastas (be abejo, greičiausiai taip pat tobulumo viršūnę pasiekęs daktaras, kaip gi kitaip), tačiau įsiutęs – pavirsta į nesustabdomą ir nesunaikinamą žaliąjį siaubūną. Jis tokiu pavirto tiksliai nepamenu kaip tikrai žinau, kad medicininiu/biologiniu būdu.

Toliau seka kapitono Amerikos eilė. Šis II – ojo pasaulinio karo metais dalyvavęs sąjungininkų pusėje (kaip gi kitaip jis juk įkvėps pastaruosius nušluoti tuos, kurie mano esą visi be išimties supermenai (kurie buvo perėmęs.Nyčės  filosofiją apie antžmogį ir mirusį Dievą..)). Tačiau pradžioja, jis anaiptol nebuvo superinis karys. Jis buvo gana protingas, tačiau labai jau prastų fizinių ‚rodiklių‘ ar duomenų: mažo ūgio, prastos sveikatos, tiesiog tragiškų fizinių duomenų ir atrodė, jog jį kankina anoreksija, nes buvo jau per ryškiai liesas. Tačiau ir vėl į pagalbą atėjo medicininis/biologinis eksperimentas, po kuriuo jis tapo kapitonu Amerika.

Toliau seka puikiojo genijaus/išradėj, geležinio žmogaus, eilė. Taigi kaip jau buvo parašyta, jis vaizduojamas kaip išradėjas, genijus, inžinierius, kitaip sakant, vienas pats gali atstoti šimtus tūkstančių žmonių vien savo genialumu ir to genialumo pritaikyme praktikoje. Taigi į istoriją nesigilinsime kaip jis tapo geležiniu žmogumi, tačiau reiktų, mano manymu, pabrėžti tai, jog jis pritaikydamas savo genialumą sugebėjo išgelbėti save nuo mirties. Jis lyg ir įsitaisė ta proga mini branduolinį reaktorių netoli savo širdies, kurio galios užteko sukonstruoti savo ‚nuostabiuosius geležinius šarvus‘, prikimštus įvairiausia galybe technologinių mini stebuklų (dabarties perspektyvoje žiūrint, o gal net ir netolimos). Tačiau aš niekaip negalėjau nematyti sąsajų tarp geležinio žmogaus ir transformerių. Man užteko vien tik tai pamatyti efektą kaip transformeriai transformuojasi iš mašinų į tai, kas jie esą iš tikro (arba atvirkščiai), ir tai, kaip genialus žmogus su mini branduoliniu reaktoriumi šalia savo širdies, transformuojasi į geležinį žmogų. Na man tikrai užteko vien tik pamatyti, kai jis prieina prie savo „rūbinės“ ir „robotinės rankos/mechanikai“ prisukinėja ir pritvirtina detalę po detalės jo „geležis“.

Toliau Toras, a tiesa, aš jau apie jį papasakojau. Na tuomet leiskite man parašyti (O! Širdingai dėkoju, kad leidžiate man pratęsti šį turiningą monologą), kas mane nustebino Avnger‘iuose. Na pamenu, tiesą sakant tik dvi scenas.

Pirmojoje scenoje, kuomet Toras susitinka su geležiniu žmogumi ir jie lyg ir kovoja (dėl ko nepamenu), bet prisimenu tik tai, kad Toras na jau labai tragiškai kovojo prieš talentingąjį genijų (na ir dar geležinį (tiesą pasakius, manyčiau, jog jis galėtų būti ir plieninis, nes juk plienas dukartu stipresnis už geležį. A, tiesa plieninis žmogus jau užimtas, nes jo vaidmenį atlieka Kal‘El (kas išvertus iš hebrajų kalbos reikštų – Dievo Balsas) arba.. Na taip!!! Jūs teisūs – supermenas!). Tuomet kažkaip tai aš sugebėjau šį momentą ‚užsitatuiruoti‘ sau kažkurioje tai galvos dalyje (gali būti, kad smegenėlėse tik), jog senovės kone pats galingiausias (o gal ir pats!) nesugeba įveikti netgi ne pusdievio, o paprasto žmogaus! Tiesa, tasai paprastas žmogus buvo jau labai neeilinis bet  juk visvien žmogus. Na tiesa, jis juk buvo su ‚šarvais‘... Tačiau bent jau mano supratimu, senovės dievui Torui apyligis tegalėjo būti arba kitas dievas, arba tasai ‚slibinas‘, su kuriuo eilę metų kovėsi (na bet tuo kartu gal neblogai vožtelėjo, ir, kol tasai gulėjo be sąmonės, sumanė ‚parkristi iš dangaus‘ kaip koks ‚kritęs angelas‘). Taigi šioje mūšio scenoje aš pasidariau sau gana įdomią išvadą. Ta išvada skamba maždaug šitaip: naudojant naujausius mokslo pasiekimus ir technologijas žmogus, pasirodo, arba bent jau taip tikisi, prilygti dievams. Tai ir yra F.Nyčės skleidžiama filosofija dar iki šių dienų (kuri giliai įsišaknijo per komiksus), jog Dievas yra miręs ir skelbiama visaip kaip trimituojama antžmogio idėja. Ir deja, tai tiesa, turiu omenyje, šios scenos išvada yra teisinga, nes kitoje scenoje aš padariau tą pačią išvadą.

Kuomet Lokis (jis čia vaizduojamas kaip Toro netikras brolis ir pagrindinis blogis kurį būtina įveikti Avengeriams, tačiau tikrojoje mitologijoje kokie ten jų santykiai (ar geri ar blogi) tikrai nežinau (atleiskit man už tai prašau aš jūsų susimildami:) ) svečiavosi pas geležinį žmogų, o jis tuo metu buvo be geležies, o tik su mini branduoliniu reaktoriumi netoli savo širdies. Tačiau, kuomet jau Lokis pasakojo apie jo neišvengiamą viešpatavimą (ar panašiai) ir jog jis su jo nesuskaičiuojama galybe armijos užkariaus visą pasaulį (kažkur man jau tai girdėta, ne na jau per daug), tas branduolinis genijus atsakė daug maž taip: „nekelk bangų tu čia per daug, nes mes turim Halką“. Taigi Halkas čia parodomas, kaip didžiausią jėga turintis superherojus iš superherojų. Jis ne tik, kad prilygsta Torui, tačiau švelniai tariant (na taip išeina) jis gerokai lenkia ja visus ir yra nesužeidžiamas, kitaip sakant, nesustabdomas. Taigi Halkas čia įgauna ne tik superherojaus aukščiausią įvertinimą, bet ir jis vaizduojamas esąs aukščiau už kone patį galingiausią senovės skandinavų dievą Torą. Taigi reikia prisiminti čia vėl kaip jis tapo tuo Halku. O gi jis juo tapo greičiausiai per medicininį/biologinį/biocheminį (ar kažkas tokio panašaus) eksperimentą. Vadinasi, jis prilygo ir tapo nauju galingiausiuoju dievu, naudodamas technologijas, kitaip sakant, visai kaip ir Geležinis žmogus. Įdomu, ką tai galėtų reikšti? Esu priverstas jums pasakyti, jog aš žinau atsakymą. Tačiau, jei čia savo vardu užsivardinusioje svetainė jums tai parašyčiau, tuomet bijočiau netekti savo dar neturimo normalaus darbo, nes bijočiau, jog tai gali perskaityti darbdavys lygindamas mano ir kitų kandidatų CV bei naršydamas ir skaitydamas apie tuos kandidatus googlėje. Taigi bijau, kad, tam tikra prasme, mane tas darbdavys galėtų atleisti netgi dar prieš priimant mane į darbą :D Bet jei kam nors įdomu – tai aš žinau atsakymą. Nebijokit kreiptis ;)    

Raimundas Tumėnas