Dabar sėdžiu ant kelmo
šalia Alaušo ežero. Jaučiuosi pavargęs ir ima miegas, nes atvažiavau čia po
darbo. Taip atsitiko, kad eilinį sykį (pavėlavau) teko vykti į
"darbą" dviračiu. Šįkart dėl to, kad pasiklioviau laikrodžiu, kuris,
pasirodo, vėlavo beveik 10 min... Taigi čia aptarsiu, rodos, eilinę ir niekuo
neišsiskiriančią apie 15 km. kelionę į darbą dviračiu.
Taigi
pasitikrinau ar laikrodis rodė tikslų laiką tik prieš pat išeidamas iš namų.
Pasižiūriu į tel. - 7:04, o vairuotojas įprastai į darbą pajuda septintą
lygiai. Tačiau buvo viltis, kad draiveris (kurio pravardė šinšilas, nes jis
kurčnebylys ir jo vienintelis garsas, kuomet nori atkreipti dėmesį, yra ūkimas,
o tas balsas primena Šapranausko šinšilą), galįs vėluoti ir dar galiu spėti. Taigi
išėjau į lauką. Oras buvo šaltas ir vėjuotas, dangus debesuotas ir, rodės bet
kada gali pradėti lyti, nors, kita vertus, kur ne kur pasimatydavo dangaus
kiaurymė. Šalta buvo, nes pora dienų lijo ir iki vasaros pabaigos buvo belikę
vos vienuolika dienų. Taigi nuėjau prie savo įprastos stotelės, palaukiau
kelias minutes ir nukulniavau namo, supratęs, kad auto jau buvo pravažiavusi.
Eidamas atsiminiau, ką direktorius sakęs per susirinkimą: jei nebūsite darbo
vietose be pateisinamos priežasties 30 lt bauda. O gal ir ne taip sakė, jau
nepamenu tiksliai. Bet, remiantis ankstesnių darbuotojų pavyzdžiais, tapo
aišku, kad žmogus, dirbęs visą darbo dieną, gali būti užfiksuotas kaip tą dieną
visai nebuvo ar dirbęs pusdienį ar dar ką nors, o priežastys galinčios būti
įvairios. Viena iš jų neatneštas lapelis, kuriame būtų aprašyta tai, kas buvo
dirbta tą dieną... Prisiminiau, kad ir aš tokių lapelių nemažai esu pamiršęs
nunešt...
Parėjęs namo paskambinau tėvui ir pasakiau kaip yra, ir kad
nevažiuosiu į darbą šiandien. Jis pasakė, kad pasiimčiau dviratį ir minčiau
darban. Ir kaip jūs manote, kaip pasielgiau aš? Taip, teisingai - lėkiau rūsin
pasiimti dviračio (dar teko ir padangas prisipūsti rūsy, kuriame elektros
nebuvo. )
Minti sekėsi labai sunkiai ir, rodos, reikėjo įdėti daug pastangų
tam, kad galėčiau nors kiek pajudėti minant įkalnėn, be to dar ir vėjas (turbūt
šiaurės rytų) pridėjo savo "svorio".
Man taip beminant, atrodo, pradėjau pabusti tarsi anksčiau būčiau
sapnavęs... pradėjau galvoti, kad pasidariau lengvai palenkiamas kitų, o pats
neturįs charakterio visiškai ir elgiuosi taip, kaip dogas, žvelgiantis
atgailaujančiom šuniškom akim ir klusniai vykdantis kitų komandas. Prisiminiau
kaip barako laikais savaitgaliais išvykdavau vien tik tam, kad namuose niekieno
netrukdomas kažkiek patobulėčiau studijų dalykuose (ar namų darbus paruošti, ar
ataskaitas laboratorinių darbų padaryti, ar ruoštis kursiniam darbui, ar
tarpiniams atsiskaitymams)... Tačiau geri tikslai ne visuomet būna
įgyvendinami. Ir, apgaudavau pats save, kad savaitgaly mokiausi - t.y. laikas
praleistas prie mokslų nebuvo toks efektyvus, kaip tikėtasi. Tuomet
artimiausias tikslas būdavo grįžus į baraką ten pabaigti galutinai darbus.
Tačiau tas užsidegimas kaip mat užgesdavo vien tik įėjus į baraką ir pamačius
linksmai nusiteikusius studentus, traukiančius tai į "Lukoilą", tai į
"Akropolį" ar dar velniai žino kur, tačiau iš jų akių galima būdavo
nuskaityti, kad galvoje jiems tikrai ne studijos būdavo... Įžengus į kambarį -
pasiūlymas dėl alaus gėrimo, pokeriuko žaidimo... Abu kambariokai sutinka...
Kaip manote, ką aš sakau? Kitą rytą atsikeliu anksti ir stengiuosi padaryti
nebaigtus darbus. Laiko kaip visada stinga... Nusprendžiu neiti į paskaitas,
bet būtinai padaryti darbus. Kai taip nusprendžiu, atsikelia kambariokai.
Gaunama eilinė situacija: sėdžiu prie knygų aš, vienas žaidžia pokerį nete ir
garsiai komentuoja kitam kokias kortas turi bei kitų pokeristų ėjimus, kitas
žiūri family guy (arba žaidžia wow'ą ir t.t.). Kokia tuo metu mano būsena? Jaučiuosi
toks pat protingas kaip orangutangas ("pats gi kaltas, kad nespėji").
Po kiek laiko išgirstu pasiūlymą žaisti pokerį gyvai? Ką manot aš sakau?
Sutinku iškart...
Po galais... prisimenant tokius ir panašius įvykius, norisi
apsisukti. Bet minu toliau..., nes man taip pasakė. Kur tai matyta, kad
prieštaraučiau. Atrodo, kad kelionė trunka valandų valandas, o tokios ir
panašios mintys sukasi kaip begalinis ciklas... Taigi po tokių prisiminimų
supratau, kad kažkuriuo tai metu, rodos, praradau savo charakterį: jeigu kas ką
nors pasako - klusniai išklausau, linkčiodamas, su viskuo sutikdamas, kaip
šuva, kaip žemiausias iš žemiausių vergų. Net ir jie gali man įsakyti,
pasiūlyti kažką, parėkti ir t.t., o aš sutiksiu, nes "pats kaltas".
Sakoma, kad siela stiprinama įvairių išbandymų dėka ("per kančias į
žvaigždes"), plečiamas akiratis, paskata sėkmės siekimui atsiranda bei
garbės troškimas. Turbūt pastaroji sudedamoji dalis kažkada atsidūrė komos
būsenoje ir neatsigauna iki šiol.
Raimundas Tumėnas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.