Blaškymasis

Egzistuoja tokia galybė temų, tiek daug neišsemiamų temų ir krypčių apie ką galima rašyti. Ir visgi keista, kad tiek nedaug iš savęs tegaliu išspausti. Tiesiog nėra noro rašyti, bet visgi, reiktų prisiversti... Galbūt prisivertime yra išeitis iš šios keblios situacijos. Visgi reikia judėti į priekį, buksuoti vietoje nusibosta.

Prasmės ir atsakymų ieškojimas, kuris, deja, bet mane labai dažnai nuveda prie kasdieninio blaškymosi, kuomet atrodo, jog tiek nedaug tereikia, kad nuveiktum kažką nepaprasto ir reikšmingo, tačiau prie to nė per žingsnį nepriartėjama ir, dienos pabaigoje, kaip ir praeitos dienos (ir dar anksčiau, kur kas anksčiau...), paaiškėja, kad buvo tik diletantiškai blaškomasi, tačiau nė kiek nebuvo priartėta prie to, kas buvo planuota...

Kodėl aš tai rašau, tiesą sakant, aš dažnai panašiai jaučiuosi. Savo turimą laisvą laiką bandau kaip įmanoma įprasminti. Visgi, yra jaučiama tendencija, jog, mano atžvilgiu, to laiko įprasminimas pamažu artėja link niekingai ir juokingai menkos ribos – link nulio. Kita vertus, atrodytų, jog tam tikra prasme tai jau yra atskaitos taškas, ir bus galima priartėjus prie to menamo nulio, kilti į viršų. Deja, tas nulis dar neaišku kur ir šis mano blaškymasis labai primena besvorę erdvę ar laisvo kritimo būseną.

Kaip pastebėjote, jau pačioje pradžioje nuo šio blogo įkūrimo, aš jau pradedu skųstis, tarsi nebylus šauksmas tyruose :) Taip aš mėgstu ganėtinai dažnai skųstis (na neskųsti kitų, bet skųstis apie save kitiems (gal tai ir lepūnėlio bruožas, nors toks, rodos, kad nesijaučiu, todėl ieškoti to priežasčių būtų sudėtinga). Tačiau visa tai taip pat reiškia, kad man gyvenime neužtenka to lengvo ir nerūpestingo gyvenimo. Mano nelaimei (o gal ir laimei, kas ten žino) man neužtenka laisvu nuo darbo metu prisigerti su draugais, ar nardyti į virtualią realybę t.y. žaisti įvairius kompiuterinius žaidimus, ar laisvu metu vien tik rūpintis dar neesama šeima :) arba visus šiuos ir panašius nerūpestingo gyvenimo dalykus sujungus į miksą. Taip čia jau atsiranda spragų: šeimos rūpinimasis susiejamas su nerūpestingu gyvenimu. Na, gal būt žodį nerūpestingas, šiuo atveju, tektų koreguoti į lengvas (gyvenimas), kuris nereikalauja itin didelių protinių sugebėjimų.

Visgi šiame mikse kai ko trūksta. Trūksta turbūt to, ką aš čia bandžiau aprašyti savo blaškymąsi laisvu metu. Paprastais žodžiais tariant, trūksta protinės veiklos t.y. netgi kuomet „protas“ perfiltruoja galybę panašaus pobūdžio straipsnių, turėtų atsirasti akstinas prisėsti ir parašyti savo nuomonę kad ir į blogą, arba išmokti kažką naujo ir netgi sudėtingo. Mesti iššūkį sau pačiam ir įrodyti sau pačiam, kad aš galiu išmokti tai, kas nėra taip paprasta, arba netgi prisiversti perskaityti (jau itin senai neskaičius) knygą ir parašyti kad ir interpretaciją apie tai ką skaitei.

Mano manymu, būtent šie veiksmai žmogų daro tuo, kuo jisai ir turi būti – žmogumi. Protinė veikla ir dėmesio sukaupimas į nagrinėjamą dalyką, yra būtent tai, kas gelbsti nuo to kasdieninio blaškymosi ir nežinojimo ką daryti su tau skirtu laisvu laiku nuo darbo. Bėgime nuo protinės veiklos ar (ir) nuo tos kasdieninės beprasmybės jausmo žmonės ima blaškytis ir daugelis jų randa lengviausius kelius „pabėgti“ nuo to t.y. – vartoti (tačiau tai jau kita tema :). Tačiau būtent tas „pabėgimo“ veiksmas atliekamas taip greitai, jog jų, mano supratimu, tas beprasmis blaškymasis per daug nekamuoja...

P.S. Turiu jums prisipažinti: po kelių metų pertraukos vėl pradėjau rašyti, nors tai dar tik trečias paprastas tekstas, bet rašymas man tikrai padeda išgryninti savo mintis, siekius, nagrinėti mano esamą situaciją, ko, deja, turiu pripažinti, mintyse ne visuomet pavyksta taip aiškiai suformuluoti kaip rašyme. Todėl, manau , kad tikrai rašysiu (nes tai padeda).
Raimundas Tumėnas