Iš savo "archyvų" (2010 05 08)
Pamaniau, kad vertėtų parašyti kažką
apie save. Bet nepasakosiu visko nuo pat pradžių kur gimiau, kur augau, kur
mokiausi, kaip sekėsi ir t.t. Rašysiu tik tiek, kodėl dabar būtent esu šioje
kelionės atkarpoje, kodėl atsitiko taip, o ne kitaip ir kaip iš čionai planuoju
išeiti (nors apie tai kalbėsiu mažiausiai, nes plano kaip tokio, nėra).
Taigi šiuo metu esu kaime. Dabar yra dešimtųjų metų gegužės 8 - oji diena. Lauke oras vasariškas, nors užvakar buvo taip šalta, kaip vėlyvą rudenį, tačiau, pasak sinoptikų, toks oras jau nebesugrįš (bent jau šį kalendorinį pavasarį). Gamta bunda valandomis: pražįsta vyšnios, pirmosios pienės, liepos lapai jau skleidžiasi, tuoj žolę pjauti teks. Čia viskas taip pat kaip ir kiekvienais metais atitinkamame metų laike.
Kaime gyvenimas, kaip ir gamtoje, teka sava vaga ir lėtai, ir beveik nekisdamas. Vakar sukalėme šiltnamį, vakar ryte mirė kaimietis, pjaudamas medį miške. Taip pasakė jo kaimynas iš Stuglių, kuris užsuko pas tėvą, eidamas Tauragnuos "apsipirkt" su šunim, kurį paliko pas mus - pats jį uždarė malkinėj. Po to dar tėvas pasakė, jog Pilkeniuos tokiam pilvūzui trūko gysla galvoje ir jau kelis mėnesius komoje yra, ir kad dar toks vienas mirė už jį keliais metais jaunesnis Anglijoje nuo hepatito. Tokios ir naujienos, kurios kiekvienais metais labai panašios, tik "atlikėjai" skiriasi. Kiti gi šiuo metu jau bulves sodina. Mes - nebe, nes nebuvo apdirbtos žemės. Bet užtat vakar pasodinom ridikėlius ir svogūnus! Viskas vyksta įprasta vaga...
Kaime aš esu nuo trečiadienio. Sekmadienį reikės grįžti į miestą, nes pirmadienį turiu dar 7:30 būti melioracijoj ir išklausyti direktoriaus sprendimą: ar priimtas į darbą, ar ne. Tasai nuosprendis gali būti žiaurus, nes galimas variantas, jog būsiu nepriimtas dirbti paprastą darbą. Tokiu atveju būtų sudėtinga situacija, nes esu pasiėmęs dvi paskolas ir turiu gražinti palūkanas, kurios gali pradėti spausti mane. Darbo buvo ieškota daug kur didžiosiose Utenos įmonėse, bet visur pasakė, kad šiuo metu nereikia darbuotojų arba davė užpildyti prašymą. Jeigu ir melioracijoje atsisakys priimti už skatikus dirbti juodą darbą, tai tuomet teks labai rimtai apmąstyti ką veikti toliau gyvenime, kaip toliau gyventi. Visų pirma teks internete ieškotis darbo pasiūlymų padirbėti užsienyje anglakalbėse šalyse, nes bent jau kalbą suprasčiau tuo atveju, jei reikėtų išvykt.
O taip atsitiko, jog aš pasidariau sau atostogas. Visų pirma taip padariau, nes nesugebėjau vienas be niekieno pagalbos, susivokti man apskritai nežinomą dalyką ir visai nežinoma modeliavimo programa pademonstruoti kaip ten kas veikia bei įrodyti, jog galima ar negalima naudoti tcp protokolą, perduodant balsą. Taigi IV kursus baigiau, liko tik galutinis baigiamasis darbas, kurio ir nesugebėjau padaryti. Antra, mano asmeninė finansinė padėtis buvo labai prasta, o "rėmėjai" (tiksliau pagrindinė "rėmėja" - mama) taip pat dingo. Todėl vaikščiodavau kaip žemę pardavęs ir jausdavausi visišku ubagu. Jausdavausi kaip koks unit'as, kuris būdavo niekam nereikalingas iki to momento, kai tik tekdavo susimokėti mokesčius. Taip pat reikėjo susimokėti: už maistą, keliones namo, keliones mieste, atskaitymus už praeitą pasiimtą paskolą. Taigi praturtėdavau 560 lt mėnesio gale, kai bankas pervesdavo tokią sumą į mano sąskaitą ir iškart, tą pačią arba sekančią dieną pervesdavau pinigus už bendrabučio kelių mėnesių skolas, arba susimokėdavau už kitą mėnesį ir už studijas bei tekdavo skolintis iš klasioko dar, kad išgyvenčiau iki savaitgalio, nes tada jau būtinai turėdavau grąžinti. Taip gyvenau visus šiuos nepilnus mokslo metus ir kentėjau tol, kol pasiekiau savo užsibrėžtą tikslą (nes jau tam tikru metu buvo akivaizdu, jog visko atsiskaityti kaip ir nepavyks).
Paskolas teko imti būtent tuo metu, kai prasidėjo krizė. Tačiau aš neturėjau kitos išeities. Paskolą imti privalėjau bent jau III kurse, nes pinigų deficitas atsirado kuomet reikėjo susimokėti už mokslus. Anksčiau mane rėmė mama, tačiau praėjus kuriam laikui, skambindavo vis rečiau, o kai paskambindavo vis tas pats per tą patį, jog tik ką pradėjusi dirbti ir grąžinanti skolas kitiems. Suprask, kad pinigų tau nebus, tačiau pati reikalaudavo, kad baigčiau universitetą. Dar anksčiau I ir II kursuose mėginau jai ir tėvui įrodyti, jog man ten ne vieta, kad ten netikusi sistema, kuri vienus demotyvuoja, kitus motyvuoja (tai kaip vienų pažeminimo, kitų - "iškėlimo" sistema): įvairios stipendijų rūšys vieniems, kitiems gi reikia dar ir už studijas susimokėt, be to, buvau įsitikinęs, jog galimi tokie dalykai kurių nesugebėsiu suprasti, nes jie man gali būti per sudėtingi. Taip pat tas gyvenimas barake yra tikriausia nesąmonė, nes 15 kv m. kambary gyvenant trise yra neįmanoma ką nors išmokti iš esmės, nes slopinimas mokantis bus visuomet. Čia susitarimų negali būti, jog jūs abu dabar patylėkit, nes aš čia dabar bandau mokytis.
Taigi neapsikentęs, jog esu apskritai niekam nereikalingas unit'as, kuris privalo sumokėti eilę mokesčių jei nori gyventi toliau tam supuvusiam pasaulėly, nusprendžiau atsiskaityti tai, kas dar įmanoma ir išvažiuoti iš ten kuo greičiau. Taigi taip ir padariau: atsiskaičiau visus IV kurso dalykus, išskyrus baigiamąjį darbą, sumokėjau už studijas, parašiau prašymą kartoti kursą, susimokėjau už bendrabutį ir iš jo išsikrausčiau. Prisipažinsiu, jausmas buvo piktdžiugiškai pergalingas. Jaučiausi ne kaip pralaimėtojas, bet kaip nugalėtojas.
Vis dėlto gerai, jog taip atsitiko. Gerai, kad gyvenau Vilniuj, studentų bendrabuty, kad teko beveik valandą važiuoti iki universiteto ir atgal. Tai buvo naudinga man susivokti, jog taip gyventi toliau negalima. Tai prieštaravo mano mąstymui, jaučiausi svetimas tame mieste ir niekaip negalėjau priprasti prie to. Aš niekaip negalėjau susitaikyti su tais didžiuliais žmonių srautais, kurie mane ypatingai trikdydavo kai jausdavausi vienišas. Būdavau ne vienas, aplinkui begalė žmonių, tačiau jausdavausi visiškai vienišas. Šito jausmo negalėdavau pakęsti (jau geriau būti vienam ir vienišam).
Be abejo, tie žmonių srautai sukurdavo ir didžiulius kamščius piko metu, tačiau ir nesant jiems kelionė troleibusu trukdavo itin ilgai. Jeigu žmogus kamščiuose (ar keliaudamas į darbą ir atgal) praleidžia tiek daug laiko, jis tiesiog veltui švaisto savo darbingą laiką, kurį gali skirti kokiai nors jam asmeniškai naudingai veiklai. Tačiau kita vertus, galbūt, ir buvo galima susitaikyti kad ir su tuo, bet esmė ta, jog kai važiuoju troleibusu pradedu jaustis prastai. Anksčiau jausdavausi, jog esu tarsi stebimas (ne, tai ne paranoja, būkit ramūs dėl to), po to į tai ir apskritai į aplinkinius nebekreipdavau visiškai jokio dėmesio. Tačiau tuomet jausdavausi visiškai tuščias: negalvodavau praktiškai apie nieką, nustodavau mąstyti, jokių prisiminimų, visiškai nieko... Tik tuštuma, gailestis esamos dabartinės situacijos, neviltis, liūdesys, savigrauža. Ir tai būdavo nuolatos.
Dar kitas dalykas, dėl kurio mane ypač atbaidė Vilnius ir apskritai bet koks didmiestis ar kitas miestas užsienyje - tai didžiulės nekilnojamo turto kainos, būsto, nuomos kainos bei net krizės metu nuolatos augančios degalų kainos! Tai mane galutinai įtikino, kad taip gyventi negalima! Reikia keistis, o tokiu metu ypač naudinga keistis.
Prieš studijuodamas Vilniuje kaip tokio aiškaus plano ir neturėjau. Tikslas buvo pabaigti studijas, o per tą laiko tarpą gal ir atsiras kokių nors idėjų, planų. Slinko metai, tačiau idėjų taip ir neatsirado. Turbūt, apie tai nesinorėjo kreipti dėmesio, gal buvo tikimasi, kad kaip nors vėliau gali paaiškėti. Dėmesio nesinorėjo kreipti, nes jau prieš stojant į universitetą gi buvo aišku, kad būsto kainos nežmoniškai aukštos. Ir visiems čia puikiai suprantama, jog norint gyventi Vilniuje baigus studijas, reikėjo rasti gerai apmokamą darbą, padirbti kurį laiką ("apsitrinti") ir galų gale paimti šimtatūkstantinę paskolą, ir dirbant ją grąžinti. Tai atrodė gana logiškas variantas, nes kaip kitaip įmanoma. Nuo tėvų visgi atsiskirti anksčiau ar vėliau teks, o norint atsiskirti - reikia būsto. Primityvus mastymas, bet visiem suprantamas.
Galbūt toks ir buvo mano tikslas. Bet gyvenime ne viskas idealu, nes visgi esama tokių elito narių, tokių institucijų, kurios gali kruopščiai suplanuoti pasaulines krizes, kurios bus naudingos jiems, o tie žmonės gali būti stumdomi kaip šachmatų figūrėlės, kurių ėjimų galimybės žinomos iš anksto: tie kurie esti pasiėmę didžiules paskolas iš bankų, privalės nertis iš kailio, kad jų neatleistų, kitus atleis, jie taps nemokiais klientais, nevykdančiais savų įsipareigojimų bankams, kurie pasiims jų nusipirktą turtą ir jei dar pritrūks gali sugalvoti dar ką nors. Ir kaip skitingai šiuo atveju skamba kai bankams atstovaujantys "specialistai" teigia, jog nemokių yra tik 2 %, o pasirodo, kad tokių yra penktadalis. Tokie žmonės gali visiškai bankrutuoti. Ir papildyti 16 % bedarbių gretas Lietuvoje. Tas bedarbių gretas gali papildyti ir studentai baigę universitetus. O kiti, kurie planavo imti paskolą, bus priversti laukti kol bus galimos paskolos. Kiti gi dirbs su baime, kad tik jų neatleistų iš darbų, nes juos pakeisti gali bet kada kitas, galintis geriau dirbti tą darbą. Visa esmė tame, jog žmonės gyvens jų pačių susikurtuose spąstuose, jie gyvens su baime dėl savo ir dėl artimųjų ateities.
Kalbant apie šachmatų figūras, tai aš savo "ėjimą" padariau ir susivokiau, jog taip, kaip buvo planuota, gyventi neišeis, ir vergauti bei gyventi baimėje, kad vergijos metu "susikrautą turtą" gali konfiskuoti bankai, jei tave atleis iš darbo, yra tiesiog absurdas ir tokiai gyvenimo kovai aš nesu pasiruošęs ir man to nereikia.
Taigi todėl dabar esu čia, kaime, kur gyvenimas slenka ramiai, be didelių greičių ir netikėtų pagreičių, kur nėra chaoso, triukšmo, smogo, kamščių, didelių žmonių srautų ir kur niekas nereikalauja susimokėti, nes mėnuo baigiasi ar prasideda naujas. Čia nors kiek pasijauti reikšmingas, kaip žmogus, asmenybė, o toje didmiesčio jūroje esu tik to priešingybė.
Taigi šiuo metu esu kaime. Dabar yra dešimtųjų metų gegužės 8 - oji diena. Lauke oras vasariškas, nors užvakar buvo taip šalta, kaip vėlyvą rudenį, tačiau, pasak sinoptikų, toks oras jau nebesugrįš (bent jau šį kalendorinį pavasarį). Gamta bunda valandomis: pražįsta vyšnios, pirmosios pienės, liepos lapai jau skleidžiasi, tuoj žolę pjauti teks. Čia viskas taip pat kaip ir kiekvienais metais atitinkamame metų laike.
Kaime gyvenimas, kaip ir gamtoje, teka sava vaga ir lėtai, ir beveik nekisdamas. Vakar sukalėme šiltnamį, vakar ryte mirė kaimietis, pjaudamas medį miške. Taip pasakė jo kaimynas iš Stuglių, kuris užsuko pas tėvą, eidamas Tauragnuos "apsipirkt" su šunim, kurį paliko pas mus - pats jį uždarė malkinėj. Po to dar tėvas pasakė, jog Pilkeniuos tokiam pilvūzui trūko gysla galvoje ir jau kelis mėnesius komoje yra, ir kad dar toks vienas mirė už jį keliais metais jaunesnis Anglijoje nuo hepatito. Tokios ir naujienos, kurios kiekvienais metais labai panašios, tik "atlikėjai" skiriasi. Kiti gi šiuo metu jau bulves sodina. Mes - nebe, nes nebuvo apdirbtos žemės. Bet užtat vakar pasodinom ridikėlius ir svogūnus! Viskas vyksta įprasta vaga...
Kaime aš esu nuo trečiadienio. Sekmadienį reikės grįžti į miestą, nes pirmadienį turiu dar 7:30 būti melioracijoj ir išklausyti direktoriaus sprendimą: ar priimtas į darbą, ar ne. Tasai nuosprendis gali būti žiaurus, nes galimas variantas, jog būsiu nepriimtas dirbti paprastą darbą. Tokiu atveju būtų sudėtinga situacija, nes esu pasiėmęs dvi paskolas ir turiu gražinti palūkanas, kurios gali pradėti spausti mane. Darbo buvo ieškota daug kur didžiosiose Utenos įmonėse, bet visur pasakė, kad šiuo metu nereikia darbuotojų arba davė užpildyti prašymą. Jeigu ir melioracijoje atsisakys priimti už skatikus dirbti juodą darbą, tai tuomet teks labai rimtai apmąstyti ką veikti toliau gyvenime, kaip toliau gyventi. Visų pirma teks internete ieškotis darbo pasiūlymų padirbėti užsienyje anglakalbėse šalyse, nes bent jau kalbą suprasčiau tuo atveju, jei reikėtų išvykt.
O taip atsitiko, jog aš pasidariau sau atostogas. Visų pirma taip padariau, nes nesugebėjau vienas be niekieno pagalbos, susivokti man apskritai nežinomą dalyką ir visai nežinoma modeliavimo programa pademonstruoti kaip ten kas veikia bei įrodyti, jog galima ar negalima naudoti tcp protokolą, perduodant balsą. Taigi IV kursus baigiau, liko tik galutinis baigiamasis darbas, kurio ir nesugebėjau padaryti. Antra, mano asmeninė finansinė padėtis buvo labai prasta, o "rėmėjai" (tiksliau pagrindinė "rėmėja" - mama) taip pat dingo. Todėl vaikščiodavau kaip žemę pardavęs ir jausdavausi visišku ubagu. Jausdavausi kaip koks unit'as, kuris būdavo niekam nereikalingas iki to momento, kai tik tekdavo susimokėti mokesčius. Taip pat reikėjo susimokėti: už maistą, keliones namo, keliones mieste, atskaitymus už praeitą pasiimtą paskolą. Taigi praturtėdavau 560 lt mėnesio gale, kai bankas pervesdavo tokią sumą į mano sąskaitą ir iškart, tą pačią arba sekančią dieną pervesdavau pinigus už bendrabučio kelių mėnesių skolas, arba susimokėdavau už kitą mėnesį ir už studijas bei tekdavo skolintis iš klasioko dar, kad išgyvenčiau iki savaitgalio, nes tada jau būtinai turėdavau grąžinti. Taip gyvenau visus šiuos nepilnus mokslo metus ir kentėjau tol, kol pasiekiau savo užsibrėžtą tikslą (nes jau tam tikru metu buvo akivaizdu, jog visko atsiskaityti kaip ir nepavyks).
Paskolas teko imti būtent tuo metu, kai prasidėjo krizė. Tačiau aš neturėjau kitos išeities. Paskolą imti privalėjau bent jau III kurse, nes pinigų deficitas atsirado kuomet reikėjo susimokėti už mokslus. Anksčiau mane rėmė mama, tačiau praėjus kuriam laikui, skambindavo vis rečiau, o kai paskambindavo vis tas pats per tą patį, jog tik ką pradėjusi dirbti ir grąžinanti skolas kitiems. Suprask, kad pinigų tau nebus, tačiau pati reikalaudavo, kad baigčiau universitetą. Dar anksčiau I ir II kursuose mėginau jai ir tėvui įrodyti, jog man ten ne vieta, kad ten netikusi sistema, kuri vienus demotyvuoja, kitus motyvuoja (tai kaip vienų pažeminimo, kitų - "iškėlimo" sistema): įvairios stipendijų rūšys vieniems, kitiems gi reikia dar ir už studijas susimokėt, be to, buvau įsitikinęs, jog galimi tokie dalykai kurių nesugebėsiu suprasti, nes jie man gali būti per sudėtingi. Taip pat tas gyvenimas barake yra tikriausia nesąmonė, nes 15 kv m. kambary gyvenant trise yra neįmanoma ką nors išmokti iš esmės, nes slopinimas mokantis bus visuomet. Čia susitarimų negali būti, jog jūs abu dabar patylėkit, nes aš čia dabar bandau mokytis.
Taigi neapsikentęs, jog esu apskritai niekam nereikalingas unit'as, kuris privalo sumokėti eilę mokesčių jei nori gyventi toliau tam supuvusiam pasaulėly, nusprendžiau atsiskaityti tai, kas dar įmanoma ir išvažiuoti iš ten kuo greičiau. Taigi taip ir padariau: atsiskaičiau visus IV kurso dalykus, išskyrus baigiamąjį darbą, sumokėjau už studijas, parašiau prašymą kartoti kursą, susimokėjau už bendrabutį ir iš jo išsikrausčiau. Prisipažinsiu, jausmas buvo piktdžiugiškai pergalingas. Jaučiausi ne kaip pralaimėtojas, bet kaip nugalėtojas.
Vis dėlto gerai, jog taip atsitiko. Gerai, kad gyvenau Vilniuj, studentų bendrabuty, kad teko beveik valandą važiuoti iki universiteto ir atgal. Tai buvo naudinga man susivokti, jog taip gyventi toliau negalima. Tai prieštaravo mano mąstymui, jaučiausi svetimas tame mieste ir niekaip negalėjau priprasti prie to. Aš niekaip negalėjau susitaikyti su tais didžiuliais žmonių srautais, kurie mane ypatingai trikdydavo kai jausdavausi vienišas. Būdavau ne vienas, aplinkui begalė žmonių, tačiau jausdavausi visiškai vienišas. Šito jausmo negalėdavau pakęsti (jau geriau būti vienam ir vienišam).
Be abejo, tie žmonių srautai sukurdavo ir didžiulius kamščius piko metu, tačiau ir nesant jiems kelionė troleibusu trukdavo itin ilgai. Jeigu žmogus kamščiuose (ar keliaudamas į darbą ir atgal) praleidžia tiek daug laiko, jis tiesiog veltui švaisto savo darbingą laiką, kurį gali skirti kokiai nors jam asmeniškai naudingai veiklai. Tačiau kita vertus, galbūt, ir buvo galima susitaikyti kad ir su tuo, bet esmė ta, jog kai važiuoju troleibusu pradedu jaustis prastai. Anksčiau jausdavausi, jog esu tarsi stebimas (ne, tai ne paranoja, būkit ramūs dėl to), po to į tai ir apskritai į aplinkinius nebekreipdavau visiškai jokio dėmesio. Tačiau tuomet jausdavausi visiškai tuščias: negalvodavau praktiškai apie nieką, nustodavau mąstyti, jokių prisiminimų, visiškai nieko... Tik tuštuma, gailestis esamos dabartinės situacijos, neviltis, liūdesys, savigrauža. Ir tai būdavo nuolatos.
Dar kitas dalykas, dėl kurio mane ypač atbaidė Vilnius ir apskritai bet koks didmiestis ar kitas miestas užsienyje - tai didžiulės nekilnojamo turto kainos, būsto, nuomos kainos bei net krizės metu nuolatos augančios degalų kainos! Tai mane galutinai įtikino, kad taip gyventi negalima! Reikia keistis, o tokiu metu ypač naudinga keistis.
Prieš studijuodamas Vilniuje kaip tokio aiškaus plano ir neturėjau. Tikslas buvo pabaigti studijas, o per tą laiko tarpą gal ir atsiras kokių nors idėjų, planų. Slinko metai, tačiau idėjų taip ir neatsirado. Turbūt, apie tai nesinorėjo kreipti dėmesio, gal buvo tikimasi, kad kaip nors vėliau gali paaiškėti. Dėmesio nesinorėjo kreipti, nes jau prieš stojant į universitetą gi buvo aišku, kad būsto kainos nežmoniškai aukštos. Ir visiems čia puikiai suprantama, jog norint gyventi Vilniuje baigus studijas, reikėjo rasti gerai apmokamą darbą, padirbti kurį laiką ("apsitrinti") ir galų gale paimti šimtatūkstantinę paskolą, ir dirbant ją grąžinti. Tai atrodė gana logiškas variantas, nes kaip kitaip įmanoma. Nuo tėvų visgi atsiskirti anksčiau ar vėliau teks, o norint atsiskirti - reikia būsto. Primityvus mastymas, bet visiem suprantamas.
Galbūt toks ir buvo mano tikslas. Bet gyvenime ne viskas idealu, nes visgi esama tokių elito narių, tokių institucijų, kurios gali kruopščiai suplanuoti pasaulines krizes, kurios bus naudingos jiems, o tie žmonės gali būti stumdomi kaip šachmatų figūrėlės, kurių ėjimų galimybės žinomos iš anksto: tie kurie esti pasiėmę didžiules paskolas iš bankų, privalės nertis iš kailio, kad jų neatleistų, kitus atleis, jie taps nemokiais klientais, nevykdančiais savų įsipareigojimų bankams, kurie pasiims jų nusipirktą turtą ir jei dar pritrūks gali sugalvoti dar ką nors. Ir kaip skitingai šiuo atveju skamba kai bankams atstovaujantys "specialistai" teigia, jog nemokių yra tik 2 %, o pasirodo, kad tokių yra penktadalis. Tokie žmonės gali visiškai bankrutuoti. Ir papildyti 16 % bedarbių gretas Lietuvoje. Tas bedarbių gretas gali papildyti ir studentai baigę universitetus. O kiti, kurie planavo imti paskolą, bus priversti laukti kol bus galimos paskolos. Kiti gi dirbs su baime, kad tik jų neatleistų iš darbų, nes juos pakeisti gali bet kada kitas, galintis geriau dirbti tą darbą. Visa esmė tame, jog žmonės gyvens jų pačių susikurtuose spąstuose, jie gyvens su baime dėl savo ir dėl artimųjų ateities.
Kalbant apie šachmatų figūras, tai aš savo "ėjimą" padariau ir susivokiau, jog taip, kaip buvo planuota, gyventi neišeis, ir vergauti bei gyventi baimėje, kad vergijos metu "susikrautą turtą" gali konfiskuoti bankai, jei tave atleis iš darbo, yra tiesiog absurdas ir tokiai gyvenimo kovai aš nesu pasiruošęs ir man to nereikia.
Taigi todėl dabar esu čia, kaime, kur gyvenimas slenka ramiai, be didelių greičių ir netikėtų pagreičių, kur nėra chaoso, triukšmo, smogo, kamščių, didelių žmonių srautų ir kur niekas nereikalauja susimokėti, nes mėnuo baigiasi ar prasideda naujas. Čia nors kiek pasijauti reikšmingas, kaip žmogus, asmenybė, o toje didmiesčio jūroje esu tik to priešingybė.
Raimundas Tumėnas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.