Sąjungų galių svertai

 Tęsiu savo diletantišką/šarlatanišką/pseudožinovo visais klausimais, jums leidus, blogą. Greičiausiai, daugumai protingų žmonių šis blogas yra blogas. Bet čia rašoma tik mano asmeninė nuomonė (ar kelios straipsnių, ar knygų citatos) ir tikrai nieko daugiau. Tad norėčiau savo monologą pradėti, rašydamas apie sąjungas ir, jeigu pavyks, pateikti futuristines vizijas :D

Kaip pateikia Vikipedija, viena iš pirmųjų moderniųjų laikų ekonominių ir politinių sąjungų yra, be abejo, Europos sąjunga. Ji susiformavo 1957 – aisiais Romos sutartimi ir taip šešių Europos valstybių bendru sutarimu buvo sukurta Europos ekonominė bendrija, pastarosios, kaip kad teigia Vikipedija, siekis buvo integruoti Europą ekonomiškai. Norėčiau čia pateikti citatą iš šios enciklopedijos: „Šiuo metu terminas Europos Bendrija  reiškia pirmąjį ES ramstį (t.y. komunitarizuotos politikos, pirmiausia ekonomikos srityje)“. Įdomus terminas komunitarizmas, panašiai skamba į kitą terminą, kuris persismelkęs iki kaulų smegenų, tačiau ar jis reiškia kažkokių asociacijų su šiuo naujadaru, tikrai neaišku.  

Taigi ES turi daugybę funkcijų, kurių vienos iš pagrindinių yra: bendros rinkos, kuri susideda iš muitų sąjungos, vieningos valiutos, bendros žemės ūkio politikos ir bendros žuvininkystės palaikymo.

Šiame kontekste norėtųsi paminėti, jog Europą labiausiai mėginta „suvienyti“ ir Napoleono laikais, ir Hitlerio laikais. Be abejo, šie bandymai nepavyko, nes jie buvo atliekami jėga ir tai, mano subjektyviu supratimu, yra pagrindinis aspektas, dėl ko šis vienijimas nepavyko. Taigi laisva prekyba be muitų sistemų ir panašios ekonominės lengvatos ir pranašumai sugebėjo suvienyti Europą. Tai ganėtinai įspūdingas pasiekimas, mano akimis žiūrint. Kitaip sakant, ekonominis aspektas yra esminis sąjungoms sudaryti šiais laikais.

Bet ar tikrai tik šiais laikais? John‘as Dee, kuris buvo tikrasis šnipas 007, dirbęs karalienei Elžbietai I – ąjai, 1570 – aisiais advokatavo Anglijai ir jos politiniams imperialistiniams siekiams dėl ekspansijos į Naująjį Pasaulį. Rankraštyje „Brytannicae reipublicae sinopsis (1570)“ jis apibrėžė tuometinės Elžbietos karalystės valdas ir buvo itin susirūpinęs dėl prekybos poliso. Dee sugalvojo terminą „British Empire“ (teko girdėti, jog terminas ištiro buvo kitoks: „Brytish Empire“). Taigi nežinau, kaip ten buvo konkrečiai, bet esmė ta, jog jo dėka tuometinė Britanijos imperija nukonkuravo ispanus. Ir viena iš jo idėjų buvo – Imperijos prekybos politika tarp kolonijų. Kiek man žinoma (arba tiksliau, kiek pamenu) toji prekyba turėjo naudos abiem pusėm, nes buvo panaikinti muitai (ar kažkas panašaus į tai) ir būtent ši priežastis leido imperijai išsilaikyti, nes tie žmonės iš kolonizuotų kraštų, buvo nusiteikę palankiau britams, negu kietiems kolonizatoriams. Kitaip sakant, mano supratimu, jiems tai atrodė kaip mažiausia blogybė iš galimų. Britanijos imperialistinė įtaka gyvavo itin ilgai. Verta pabrėžti tai, jog Kanados vėliava pakeista į raudoną klevą baltame fone buvo ne taip jau ir senai.. Pavyzdžiui Vikipedija praneša mums, kad Kanada nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės paskelbė 1931, tačiau Union Jack‘ą (įprastą Britanijos vėliavą) naudojo net iki 1965 – ųjų. Tuo tarpu, Australija Union Jack‘ą tebenaudoja ir iki šių dienų, nes ji vis dar tebelaikoma Britanijos dominija. Jei netikite, tai dominjos pavadinimas 1947 – aisiais buvo pakeistas į Jungtinės Karalystės Tautų sandraugos nares. 1942 – aisiais Australija pagal Vestminsterio sutartį nutraukė DIDŽIĄJĄ DALĮ Australijos ir JK konstitucinių ryšių, tačiau iki šiol Australija yra konstitucinė monarchija ir patenka į JK tautų sandraugos nares. Tad, turbūt ir dėl šios priežasties, jos vėliavoje tebesipuikuoja JK unijon jack‘as, simbolizuojantis tą sąryšį, jog jis vis dar tebeegzistuoja, nes Australijos statusas, priešingai negu Kanados (kuri tą unijon jack‘o ryšį visgi panaikino iš savo vėliavos) yra ne visai toks pat. Ji (Australija) vis dar dominija, tačiau, kiek man teko girdėti, tai dėl šio jos statuso, Australija gauna finansinę paramą iš JK, nes formaliai Australiją valdo Didžiosios Britanijos karalienė, kuriai atstovauja generalinis gubernatorius. Tačiau aš ne apie dominijas čia norėjau plėstis, o norėjau paaiškinti jog idėja apie prekybos pagalba sukuriamas ir išlaikomas sąjungas buvo kalbėta jau beveik prieš puspenkto šimtmečio.

Grįžtant prie šiandieninės ES, pastebima, jog praėjus kiek tai laiko (metams ar kitiems) vis dažniau galėjome išgirsti iš Lietuvos ar kitų išsivysčiusių valstybių ir populiarių ekonomistų (ir ne tik), jog ES yra priėjusi metaforišką kryžkelę ir turinti rinktis arba federalizuotis (t.y. tapti viena didžiule valstybe, o buvusios valstybės tuomet turėtų tapti kažkuo panašiomis į valstijas, kitaip sakant, siūlomas JAV modelis), arba tapti dviejų greičių Europa, arba, netgi drastiški ir kartu radikalūs sprendimai buvo siūlomi, jog reikėtų tuomet eiti išsiskirstyti visiems ir grįžti ten iš kur atėjo. Mano subjektyviu suvokimu, pastarasis scenarijus yra neįmanomas. Mano asmeniniu požiūriu žvelgiant, šiandieninis pasaulis yra pačioje taikiausioje būsenoje ir, iš esmės tam didelę įtaką turėjo ES t.y. Europos suvienijimas. Taigi karų ir konfliktų tarp valstybių yra mažai, tačiau dėl „egzistuojančio nevienodo ekonominio greičio“, kuris kai kuriose valstybėse gali skirtis ne procentais, tačiau kartais (jei palyginsime 2013 – ųjų birželio 19 – ąją paskelbtus „Eurostat“ duomenis apie ES narių (ir ne tik) santykinio individualaus vartojimo vienam gyventojui (GDP per capita) duomenis tai pamatysime, jog ES viršūnėje pagal šį rodiklį, šiuo metu, yra patogiai įsitaisęs Liuksemburgas su 271 rodikliu, o Bulgarija rikiuojasi ne itin sau sėkmingai rikiuotės gale su 47. Taigi skirtumas kartais tarp šių valstybių yra beveik 5,77 karto. Taigi čia yra tik vienas iš elementarių pavyzdžių, koks esti skirtingo lygio to paties bloko, kuriame yra laisvas gyventojų judėjimas, gyvenimo lygis. Europa pati save užprogramavo (na, man asmeniškai sudėtinga suvokti, jog ji taip netyčia užprogramavo, matyt, šiam reikalui turėjo būti „pasamdyti genialūs programuotojai“) didžiulių gyventojų srautų migracijai iš Rytų Europos vakarų link.

Į šią situaciją žiūrint geopolitiškai, buvo yra ir vis dar bus pastebimas konfliktas tarp atėjūnų iš skirtingų valstybių ir čionykščių gyventojų ir netgi tarp tų emigrantų, kurie atvyko į tą pačią šalį anksčiau ir bent iš dalies jau sugebėjo susipažinti su čionykšte kultūra ir iš dalies į tą kultūrą integruotis bei asimiliuotis su ja. Tačiau tie konfliktai pamažu nyks ir naujieji imigrantai taip pat sėkmingai integruosis ir asimiliuosis toje vakarų Europos šalies visuomenėje. Imigrantai pripras prie tos esamos visuomenės, o pastaroji, neturėdama kito pasirinkimo, galų gale susitaikys su naujakuriais ir gyvens toliau. Mano subjektyviu supratimu, kiek mano galva neša geopolitikoje, aš įžvelgiu, jog tokio, galbūt ir programavimo (?) rezultatas ir bus galutinis ir palaipsnis vienos valstybės sujungimas į Jungtinę Europos Sąjungą (JES). Manau, kad situacija yra tokia, kad tokio pobūdžio sprendimas gali būti priimtas tik palaipsniui vis labiau ES bendrijos visuomenę, visų pirma, supažindinant su JES ir, po to, kai jau visuomenė apie tai žinos, prasidės debatai už ir prieš kiekvieną mielą dieną per TV ir radiją, paprasti žmonės ir įvairūs politikos bei ekonomikos apžvalgininkai su žurnalistais rašys apie tai, o galų gale, veikiant demokratijos mechanizmui (į suverenių valstybių konstitucijas, matyt tam tikru momentu gali ir nebūti žiūrima) minimalia balsų persvara nulems idėja už, jei bus apskritai balsuojama. Tai štai koks mano įsivaizduojamas scenarijus/vizija. Šiam scenarijui pastūmėti gali sprendimo plano genialus (dantų užkalbėjimas) priėmimas dėl išėjimo iš krizės.

Dabar atėjo eilė ŠAS (Šiaurės Amerikos Sąjungai). Rašydamas apie ŠAS, nesiremsiu jokiais šaltiniais ir rašysiu tik tai ką manau. Pamenu, jog 2005 – aisiais pirmą kartą istorijoje buvo paviešintas planas apie ŠAS planą (po susitikimo su JAV, Kanados bei Meksikos lyderiais). Tai tiesa ar ne, neaišku, nes Kanados lyderiai viename interviu tai patvirtina, kitame jau gali pasakyti, jog apie tai niekad gyvenime nėra kalbėję. Taigi kaip ten iš tiesų yra – vis dar neaišku. Tačiau pažvelkime į situaciją kitu kampu. Kaip jau minėjau, nuo J. Dee laikų (1570) buvo taikomas ekonominis/prekybinis bendradarbiavimo tarp skirtingų kraštų ir kultūrų, modelis. Šis modelis egzistuoja ir šiais laikais ir ne tik Europoje. Štai Š.Amerikoje, nors dar ir nėra viešai diskutuojama apie sąjungą (panašią į ES), tačiau čia egzistuoja NAFTA ir GAT prekybinės sutartys, o tai, bent jau mano asmeniniu požiūriu, yra pirmas žingsnis galimo valstybių artimesnio bendradarbiavimo link tolimesnėje perspektyvoje. Nors dar ir nėra ŠAS sąjungos ir apie ją praktiškai niekas iš aukštus postus užimančių žmonių apie tai neužsimena, tačiau, tarkime, JAV nukonkuravo Meksikos ūkininkus. Apie ką aš čia? Na trumpam išsiplėsiu. Taigi JAV nukonkuravo meksikiečius ūkininkus dėl savo pigios produkcijos pasiūlos rinkoje tad daugelis Meksikos ūkininkų tiesiog bankrutavo ir daugelis tų ūkininkų ir šiaip skurdžių žmonių peršoka vielines tvoras ar kaip kitaip kerta JAV/Meksikos pasienį ir taip patenka į JAV, kur dirba pačius pavojingiausius darbus. Taigi nelegali migracija iš Meksikos į JAV tik spartėja ir migracijos mastai didėja sulig kiekviena diena, tačiau deportuojama atgal (iš JAV į Meksiką) tik procentinė dalis meksikiečių, nes didžiulėms kompanijoms labai patinka darbuotojai, kurie neturi socialinių garantijų, nemoka kalbos ir negali niekam pasiskųsti.

Arabų valstybėse taip pat egzistuoja sutartis dėl naftos: OPEC jis vadinasi ir tai yra kartelinis susitarimas tarp arabų valstybių, kad nafta pasaulinėje rinkoje, nekristų ir taip būtų generuojamas didesnis pelnas toms pačioms valstybėms.

Štai ir priėjome prie Rusijos. Iš esmės, kadangi Rusija yra pati didžiausia pagal plotą pasaulio valstybė, yra savotiškai padalinta tarp rytų ir vakarų. Tačiau Rusija kaip antipodas vakarams, niekada negalės būti tie vakarai, į kuriuos esame įžengę mes, lietuviai. Tačiau Rusija negali būti ir Rytai ir itin daug bendradarbiauti su Kinija, bent jau mano požiūriu. Todėl ši valstybė (ir jai prijaučiančios satelitinės) dėl savo praeities požiūrio į pasaulį ir/ar išdidumo (jeigu galima taip pasakyti) niekada gyvenime nesivels į sąjungas su ES ar kokia nors galbūt būsima (ar jau esama, čia tikrai nežinau) Kinijos ir jai prijaučiančių valstybių sandraugą. Rusija yra tiesiog pasmerkta balansuoti ekonominiais, įtakos, politiniais, kariniais, energetiniais ir kitais įmanomais galių svertais tarp vakarų ir rytų. Ir šis variantas, šis balansavimas, taip pat turi nemažą svorį. „Tiek senos, tiek naujos kartos eurazistai neatmeta nei vakarietiško, nei rytietiško Rusijos prado ir iškelia Rusijos, kaip ypatingo geografinio, bet svarbiausia, mentalinio darinio idėją. Jų nuomone, Rusija nėra nei Europa, nei Azija – Rusija yra Eurazija ir jos identiteto pagrindas yra geografijos užprogramuota konkurencija su atlantizmu.“ Su pastaruoju teiginiu gal ir galima sutikti, tačiau, jums, leidus, aš mieliau pasitelkiu balansavimo modelį tarp rytų ir vakarų t.y. priešpriešą ir draugiškumą Rusija gali demonstruoti Vakarams ir Rytams (ir atvirkščiai, esant skirtingoms geopolitinėms aplinkybėms). Šiam žaidimui, manau, Rusijai yra vienintelis kelias savo galių svertų geopolitinėje erdvėje išlaikymui. Na, pasirodo, ne aš vienintelis taip manau <Vladimiras Putinas>: „Mes žinome, kad Rusija yra kartu ir europinė, ir azijinė šalis. Mes pripažįstame europietišką pragmatizmą ir azijietišką išmintį. Todėl Rusijos politika turėtų būti subalansuota.“ Ir štai jums akivaizdūs geopolitinio balansavimo ar net trypčiojimo vietoje, įrodymai: „Net ŠBO funkcionuoja nevisiškai sklandžiai. Kai kuriais klausimais Rusija ir Kinija yra partnerės, bet kitais – varžovės. Per pastaruosius dvejus metus (straipsnis parašytas 2008 08 16) sumažėjo Rusijos ginklų eksportas į Kiniją. Rusijos politikos strategai supranta, kad auganti Kinija palaipsniui taps stipresne kaimyne, trokštančia atsiteisti už praeities skriaudas. Pasak Bobo Lo, ilguoju laikotarpiu tai gali iškelti tokius šiandien tabu esančius klausimus kaip teritorijos, kurias nusilpusi Kinijos imperija atidavė carinei Rusijai. Atrodo, šis disbalansas mažina Rusijos entuziazmą. Rusija priešinasi pilnateisei Kinijos narystei G8. Maskvoje kalbas apie „daugiapolį pasaulį“ pakeitė pagyros „bendrai Europos civilizacijai““.  

Deja, neesu tiek pažengęs, jog galėčiau komentuoti apie eurazizmo ideologiją, kuri pagal G.Clarfield‘ą yra: „vėliausia rusiško nacionalizmo versija; ji hierarchizuota, imperialistinė, ekspansinė, militaristinė ir nedemokratinė“ ir jog visos šios išvardintos rusiško nacionalizmo savybės randa užuovėją stačiatikybės doktrinoje. Tačiau, bėgant laikui ir kalbant apie šiuos daugiapoliniame pasaulyje Rusijos galios svertų geopolitinius poslinkius, po truputį pradeda aiškėti, jog šios kalbos ir prognozės veltui nenuėjo ir Rusijos strategijos kontūrai pasaulinėje arenoje pamažu bet užtikrintai ryškėja. Štai kitame geopolitikos portalo straipsnyje, kuris išspausdintas 2011 11 21, skelbiama, kad Rusijos laikraštyje pasirodęs V.Putino programinis straipsnis „Naujas integracijos projektas Eurazijai – ateitis, kuri gimsta šiandien“, sulaukė didelio būgštavimo pasaulyje (daug kas pagalvojo, jog bus atkuriama SSRS ar kažkas panašaus). Tačiau pats Putinas turėjo visai ne tokią viziją. Jis kalbėjo apie Eurazijos sąjungą: „glaudi integracija nauju vertybiniu, politiniu ir ekonominiu pagrindu – tai laikmečio paliepimas.“ Štai Putinas tame straipsnyje rašo toliau: „Mes nesiruošiame ties tuo <Muitų sąjunga ir Vieningąja ekonomine erdve> sustoti ir keliame sau ambicingą užduotį: išeiti į kitą, aukštesnį integracijos lygmenį – Eurazijos sąjungą.“

Taigi viskas čia jau pradeda aiškėti, o tolimesnis diskutavimas: ar Ukraina prisijungs prie Eurazijos, ar pasuks integracijos į ES keliu, tam tikra prasme, tai jau tėra smulkmenos. Šiame etape kaip kad pati Rusija balansavo (ir balansuoja bei turbūt tą patį darys ir ateityje) savo galios svertais pasaulinėje arenoje, panašiai ir Ukraina balansuoja savo svertais, nes visgi tai yra viena didžiausių Europos valstybių, todėl jos įtaka Europai (bent jau ateities perspektyvoje) turėtų turėti nemenką indėlį. Tačiau, kuomet Eurazijos projektas išsiryškino, Ukrainos balansavimas, tam tikra prasme, vis vien neturi įtakos, nes ji vis vien ateityje priklausys kuriam nors sąjungų blokui ir veikiausiai, kaip kad rašo žurnalas „Veidas“ (2013 06) ir pastarasis straipsnis, tai Ukrainos vizija po truputį išsiryškina Eurazijos sąjungų bloke ir toks šios šalies pasirinkimas tikrai niekieno neturėtų stebinti. Veido straipsnyje apie Ukrainos pasirinkimą kalbama, jog „Naujausias Rusijos tokių padarinių prevencijos įrankis – Eurazijos sąjunga, kurioje šiuo metu vykstantys procesai tiesiogiai lemia Vilniuje lapkričio mėnesį rengiamą ES ir Rytų partnerystė šalių vadovų susitikimą“.

Dovanokit man, jei per daug išsiplėčiau kalbėdamas būtent apie Eurazijos sąjungą, tačiau šie procesai vyksta būtent dabar ir čia ir todėl kalbant apie pasaulio regionų blokus ar sąjungas, yra verta pakalbėti išsamiau. Taigi birželio mėnesį vykusiame suvažiavime Kazachstano sostinėje dalyvavo: be abejo, Kazachstano vadovas (kuris ir pirmasis pradėjo siūlyti Eurazijos idėją praktiškai iškart po to, kuomet subyrėjo SSRS), Rusijos vadovas, paskutinysis Europos diktatorius (arba Baltarusijos vadovas), Ukrainos prezidentas bei Kirgizijos prezidentas. Šių vadovų suvažiavimo darbotvarkė Eurazijos klausimu buvo: „nubrėžti konkrečias gaires, reikalingas Eurazijos ekonominei sąjungai kurti ir naujoms narėms priimti. Rusijos ir Kazachstano lyderiai viešai deklaravo ryžtą per kelerius metus pasiekti tokį integracijos lygį, kokio link Europa keliavo keturis dešimtmečius“. Na šis siekis pasivyti ES yra perdėtai naivus, tačiau, kaip kad minėjau dėl Ukrainos apsisprendimo, tam tikra prasme, tai nėra itin svarbu, ar jų tas jų ryžtas išgaravo iškart po susitikimo ar ne, tačiau matomas siekis sudaryti ir atkartoti ES modelį, o būtent to, mano straipsniui, kalbant apie ekonomines sąjungas pasaulyje, ir pakanka. Kaip vienas iš ES kopijavimo modelių Eurazijai, galėtų būti: „Eurazijos sąjungos efektyvumą užtikrina viršesnė už nacionalines Eurazijos ekonominė komisija (EEK), sukurta pagal ES Komisijos modelį. (...) prekybos politikos, muitų, išorinių tarifų, netarifinių barjerų, prekybos apsaugos, techninių standartų srityse. Kaip pabrėžiama Rytų Europos studijų centro atliktoje studijoje, dar iki 2015 – ųjų EEK svertai gali apimti energetikos politiką, viešuosius pirkimus, paslaugų prekybą, konkurenciją, investicijas.“

Summa summarum. Pirmasis ilgalaikės ir oficialios sąjungos darinys (savotiška imperija, pasak Jose m. Barros‘o, kur valstybės savanoriškai atsisako savo suverenumo tam, kad įsitrauktų į bendrą sąjungą/imperiją)  tarp valstybių tapo ES, tačiau prekybos tarp valstybių (kolonijų ar tautų) strategija, tokiu būdu siekiant sumažinti karinių konfliktų ir sukilimų tikimybę, egzistuoja jau beveik 450 metų, kurios autoriumi laikomas J.Dee (pirmasis ir tikrasis karalienės Elžbietos I – osios agentas 007).

Sąjungos ar jų idėja, pastaruoju metu, įgavo pagreitį tiek oficialiu lygmeniu, tiek neoficialiai. Taigi, darant išvadą, egzistuoja, galbūt netgi ir neišvengiamas scenarijus, kuomet viso pasaulio valstybės priklausys vienokiam ar kitokiam sąjungų blokui ir paklus šiam viršacionalinio darinio biurokratinių reglamentų nuostatoms, tokiu būdu, daugiau ar mažiau, netekdamos savo suverenumo spręsti problemas pačiai valstybei/valstybėms, nes tai už ją/jas atliks bendras viršnacionalinis valstybių blokas/konglomeratas/darinys t.y. toks kaip dabartinė ES. Na ir galutinis šūvis, jums leidus bus šis: 1973 – ųjų rugsėjį, Romos klubas (the Club of Rome) išleido raportą, pavadinimu „Globalaus pasaulio sistemos regionalizuotas ir pritaikytas modelis“ (“Regionalized and Adaptive Model of the Global World System”). Pastarojoje nuorodoje, jei jūs ją peržiūrėsite, tai pamatysite, jog Romos klubas jau 1973 – aisiais savo išleistame dokumente, atvirai siūlo padalinti pasaulį į 10 regionų. Tiesą sakant, keista, tačiau ne visai regionų. Iš tikrųjų, tame pranešime regionai ar valstybių konglomeratai/blokai ar sąjungos/sandraugos buvo pavadintos į karalystes. Taigi Romos klubas lygiai prieš 40 metų prognozavo jog pasaulis bus padalintas į 10 KARALYSČIŲ! Nežinau ar tai sutapimas ar ne, bet kai kurie žmonės yra tiesiog įsitikinę, jog tai kažkaip tai sutampa su Biblijos apokalipses knygos 17 – ame skirsnyje aprašytomis 10 karalysčių. Deja, paskaičius biblijos skriptą tai sudaro ir man gana rimtą pagrindą nerimauti, kuomet, po truputį, metams bėgant visa tai realizuojasi ir kuomet, pavyzdžiui, dėl Eurazijos sąjungos atvejo, daugelį tik domina kuriai sąjungai priklausys Ukraina, tačiau nežvelgiama plačiau ir nežvelgiama praeityje vykusių įvykių, kurie neabejotinai turi tęstinumo požymių.