Naviai [ne]naivuoliai

Pastaruoju metu aš karts nuo karto pagalvoju apie filmą Avataras, apie jo eigą. Tiesa, filmas tikrai nėra per daug sudėtingas, tačiau jis mane (neslėpsiu to) sužavėjo. Čia norėčiau pradžioje parašyti kuo jis mane sužavėjo ir susieti to filmo panašumus su kai kuriais istoriniais įvykiais, o po to, manau, vėl grįšiu prie pirmos pasakojimo dalies.

Sužavėjo, visų pirma, be abejo, kerinti gamta. Tai buvo kažkas neįtikėtino. Yra tokių dalykų apie kuriuos net sudėtinga kalbėti, t.y. išreikšti tą grožį žodine ar kita forma, nes tai buvo nuostabu. Tie mėlynieji gyventojai save vadino lyg ir Na‘vi žmonėmis :) Tie žmonės matė tą gamtos grožį ir jos (apskritai, visos planetos – Pandoros) nenaikino. Be abejo, jie to nedarė, nes turėjo ryšį su žeme, nes jie galėdavę prisijungti prie tos žemės šventų vietų, kuriose jų protėviai „gyveno“, tai buvo tarsi savotiškas gyvas internetas, kuris gerokai viršijo neuronų skaičių, esančių žmogaus smegenyse.

Tačiau, kai kuriuos to filmo leitmotyvus sugretinti su mūsų dabartimi ir praeitimi, buvo itin lengva. Tarkime tie patys mėlynieji Pandoros planetos (o gal tiksliau mėnulio) gyventojai buvo jau labai panašūs į Amerikos indėnus (na, gali būti, jog tam tikrų panašumų turėjo ir su kitais Afrikoje esančiomis gentimis). Galimas dalykas, jog šio filmo kūrėjai tarsi sulipdė šią mėlynąją gentį iš kelių žemės genčių. Taip pat momentais buvo akivaizdu tai, jog jie turėjo tarsi gyvūno instinktus. Kitaip tariant jie nėra kvaili (tačiau matėsi, jog jie, tam tikrais momentais, elgdavosi kaip kačių šeimos atstovai: leisdavo garsus, panašius į šnypštimą (beveik čia jau moksliškai rašau :D) arba vaikščiodavo į šonus, taip kaip katinas vaikščioja šonais visas išsipūtęs, norėdamas atgrasyti priešininką (na, kad jo geriau nepulk, nes bus bėdų :).

Šioje invazijoje į Naują Pasaulį žmonės – arba vakarų civilizacijos tęsinys – čia pradėjo elgtis taip pat kaip ir Kolumbo laikais, kuomet buvo išžudyti kur kas daugiau indėnų negu pačių kolonizatorių, atkeliavusių gyventi į Naują Pasaulį, kiekis.

Na, o šio filmo tamsioji vakarų civilizacijos pusė buvo parodyta ir vėl. Žmonės atvyko į šią planetą/mėnulį, iš esmės, tik dėl kažkokio itin brangaus rinkoje metalo. Būtent tas metalas arba jo gavyba, ir buvo tas atvykimo tikslas, o gyventojai tam priešinosi, nes metalas buvo po tomis vietomis, kur ir buvo pagrindiniai tų mėlynųjų gyventojų namai/centrai – po didžiuliais medžiais (su DNR leitmotyvais, nes medžio kamienas buvo persipynęs tokia forma). Ten ir slypėjo tas ryšys tarp gyventojų ir jų žemės ir tarp apskritai kada tai gyvenusių. Tačiau, kaip ir įprasta, gerokai technologiškai pranašesni žmonės to ryšio nė nesuprato ir už šį visą „orkestrą“ atsakingas vyrukas (kuomet mokslininkė pasakė apie šį ryšį) tiesiog atsakė: „ką jūs ten rūkėte?“ Taigi čia neegzistavo jokia empatija ar įsijautimas į navi‘ių gyventojų padėtį ir buvo aiškus ir vienakryptis požiūris iš savų stovyklų. Mainais (kitaip sakant, jei jie bendradarbiaus (arba sutiks pasitraukti iš savo namų) išgaunant tą brangųjį metalą)  atvykėliai norėjo jiems nutiesti kelius, įsteigti mokyklas ir panašiai. Kitaip sakant, tą pačią infrastruktūrą, kokia yra pas mus. Taigi iškart pastebima sankirta čia ir aiškiai parodoma, jog Žemėje šio ryšio jau senai nėra, jog mes valdome ir kontroliuojame Žemę visais aspektais (nuo iškasenų iki klimato reguliavimo ir panašiai).

Beje, mėlynieji vadinami navi‘iais ir tai yra tiesiog stulbinamas panašumas su ‚naive’ (naivus). Bet ar iš tiesų jie buvo naivuoliai? Mane tai versdavo susimąstyti vėl ir vėl, kol galų gale, vakar atradau stulbinamų dalykų kuriais norėčiau pasidalinti ir, tuo pačiu, paneigti, jog jie esą buvo naivūs, o mes – visažiniai, absoliučiai viską kontroliuojantys ir vienvaldžiai – visai kaip dievai, nes, iš esmės, yra akivaizdu, jog tokia filosofija pas kai kuriuos egzistuoja – jie nori prilygti Dievui bet kokia kaina. Tai man savotiškai primena skruzdėlyną, kurio tikslas – pasistatyti tokį skruzdėlyną, kuris aukščiu ir gabaritais prilygtų drambliui ir, nors tas skruzdėlynas nebus niekuo panašus į dramblį, tačiau jam prilygs aukščiu ir gabaritais (kitaip sakant, susilygins su Juo nors vienu aspektu, kuris yra absoliučiai beprasmis, tačiau jiems, taip galvojantiems – oj patikėkit manim, tai tikrai nebeprasmiška). Na, mano manymu, tai yra kažkas nesveiko ir parazituojančio kai kurių žmonių sąmonėse... Tačiau, aš norėjau dabar parašyti ar tie navi žmonės iš tiesų yra naivūs, ar priešingai – tam tikru atžvilgiu naivūs esame mes patys? Atsakymas – taip. Ir aš tai įrodau čia ir dabar. Buvo atliktas eksperimentas poligrafu arba (melo detektoriumi). Tačiau tiriamasis buvo ne žmogus. Tiriamasis buvo augalas. Jis buvo prijungtas prie laidų ir įjungtas poligrafas. Tame kambaryje (be poligrafininko) dar buvo žurnalistė, kuriai, praėjus kuriam tai laikui, buvo įdurtas pirštas siekiant pastebėti ar bus kokių nors poligrafo rodmenų pokyčiai. Ir ką jūs manot? Be abejo, kad tie pokyčiai buvo! Man tai buvo neįtikėtina! Kaip augalas, neturintis, rodos, apskritai nieko bendro su juslėmis, kurio vienintelis darbas yra tik „sugerti“ į jį krentančią saulės šviesą ir CO2 ir išskaidyti tai į O2 ir C. Pasirodo, kad neviskas taip paprasta, kaip atrodė anksčiau man.

Na, jeigu to negana, galiu parašyti ir dar vieną eksperimentą. Buvo dvi patalpos su identiškais augalais ir kambarinė laistė tokiu pat kiekiu vandens tuos augalus reguliariai 3 paras. Skirtumas tik buvo tas, jog viename kambaryje grojo klasikinė muzika, o kitame – rokenrolas. Garso lygis buvo nustatytas vienodas. Tačiau tyrimo rezultatai buvo daugiau negu akivaizdūs: ten kur grojo klasikinė muzika – augalai augo ir vystėsi be jokių pažeidimų, o ten, kur grojo rokenrolas – visi augalai, be išimties, suglebo ir nuvyto. Tai klausimas vėl iškyla: kaip augalai gali girdėti :)

Keista, tačiau abiejų eksperimentų rezultatai parodo, jog augalai sugeba jausti ir juos veikia išorinė aplinka – netgi muzika. Augalas kažkokiu būdu sugeba jausti (ar reaguoti į) kito gyvūno skausmą. Manau, čia egzistuoja ganėtinai panašus ryšys į Pandoros florą ir fauną. Tačiau žmogus šį ryšį prarado, nors vis dar yra tokių žmonių kurie pasakytų: „ak, kaip gera kaime, miške ar prie ežero pabūti ištrūkus iš to miesto šurmulio. Rodos, atsigauni ir pailsi.“ Ir tame, pasirodo, jog yra tiesos, nes matot, tai jau moksliškai įrodyta, vadinasi tai jau galime laikyti tiesa. Tačiau negi mes prieš tai to nežinojome? Negi dabar mums reikia būtinai perskaityti mokslininkų išvadas skirtas plačiajai visuomenei, norint tai patvirtinti negrįžtamai kaip neabejotiną tiesą? Atsakymas būtų ir taip ir ne :) nes, kadangi mes esame tokie skirtingi, tai tie, kurie yra labai jau atitrūkę nuo gamtos (kitaip sakant užkietėję Vakariečiai) – tai jiems yra būtinos mokslininkų rekomendacijos ir išvados, kitiems (kurie bent kažkokį ryšį su gamta yra išsaugoję) – to tikrai nereikia. Čia mano asmeninė ir naivi nuomonė. Ačiū už dėmesį :)

Raimundas Tumėnas