Prisipažinimas apie rūkymą ir kaip tu jautiesi, kai tave apšvarina šalia tavo paties namų?

Prieš beveik dvi valandas, šalia mano mamos namų, buvau apšvarintas. Pavogė mano dviratį.

Pas mamą atvažiavęs dviratį palikdavau neprirakintą, nes jis būdavo „privačioje teritorijoje“, kitaip sakant šalia šaligatvio, ir namo teritorijos paremtas ant vartelių.

Na, ką aš galiu pasakyti. Pavogė gana netikėtu momentu, nes šįkart nė nesusimasčiau, jog tai gali įvykti. Na taip tada buvo tamsu gatvėje ir apie 8 h vakaro. Be abejo, kai dviračio neradau – buvau gana neblogai įsiutęs ir tas siutas laikėsi kurį laiką t.y. nė nemėgino slėgti nors kiek. Tačiau, jau „namų aplinkoje“, viską sau apsvarsčiau ramiau ir priėjau prie išvados, jog ir gerai, kad pavogė, nes dabar man nereikės rūpintis kur jį padėti, kuomet aš išvyksiu iš šios sumautos pilnos beveidžių kapišonuotų gyvūliškai agresyvių imigrantų šalies.

Taip pat tvirtai pasiryžau ir keistis pats t.y. nustoti rūkyti. Šiandien surūkiau tik vieną cigaretę, o aš, persiuntęs visus pinigus į LT ir neturėdamas čia reikiamos pinigų sumos šią akimirką – negaliu įsigyti cigarečių. Turbūt mano įsiūčio, kuomet pamačiau, jog mano pavogtas dviratis, nerūkymas būtent šią dieną, gerokai prisidėjo.

Tačiau stengsiuosi kiek tai įmanoma (ar išvis įmanoma – sužinosiu netrukus) mesti rūkyti. Todėl ir sugalvojau šį blogą, ne vien tik kaip kažkokios savo ekspresijos ar nuostabių ir nepakartojamų savo minčių išraiškos forma :) bet ir kaip siekį būti užimtam laisvu laiku kiek įmanoma ilgiau (nes rašyti ir galvoti ką rašyti kartkartėmis tenka paaukoti nemažai laiko) atsikratyti nepertraukiamo noro eiti parūkyti ir tam randant įvairiausių savų argumentų už (o prieš – na tokių beveik nebūdavo arba už beveik, ką čia beveik, galima sakyti, jog visada atsverdavo prieš).

Net ir dabar jausdamas didžiulį norą parūkyti – kankinu save ir nepasiduodu, ir tuo pat metu, rašau šį tekstą (tikiuosi, kad sau pačiam :) Neįsivaizduoju kaip darbe ištversiu, tačiau jau šią dieną praktiškai įmanoma užskaityti, jog išbuvau nerūkęs.  

Vis dėl to, tam tikrais momentais visgi rūkymas padėdavo ištverti. Vis dėl to, galbūt jis ir buvo viena iš pagrindinių priežasčių man išsilaikyti darbe ir gyvenime užsienyje tarp beveidžių, bevardžių, kapišonuotų, gyvūliškai agresyvių imigrantų, kurie driokstelėjo iš to paties mano krašto ir yra tos pačios tautybės. Visgi tokios inercijos, tokio mechaniškumo, tokio nepermušamo tanko (kuris visuomet inertiškai juda į priekį (nesvarbu) kad ir kokią kliūtį besutikdamas) dėka aš sugebėjau taip ilgai išsilaikyti čia ir susikrauti, nors ir kuklų tačiau jau šiokį tokį pradinį kapitalą savo.

Pamenu, kuomet kartodamas kursą ir turėdamas sąlyginai nemažus laisvo laiko rezervus, aš atvykau į Angliją 1 mėnesiui. Tuo metu nerūkiau, tiesa, buvau nerūkęs lygiai 4 metus. Tačiau prieš tą laikotarpį rūkiau pusę metų, bet dar būdamas pakankamai ne tik kad jaunas, bet ir protingas – supratau kad tai ne man. Dar be to tuo metu, barake labai daug kas gerdavo ir rūkydavo be sustojimo. Todėl nusprendžiau mesti nes rūkymas man primindavo juos . Dar, be to, pastebėjau, jog buvau linkęs traukti cigaretes vieną po kitos kuomet skaitydavau knygą. Supratau, kad taip toliau tęstis nebegali nes aš, tiesą sakant, skaitydavau nors ir gana lėtai, tačiau tikrai knygų ‚nebijojau‘ (kaip nebijau ir šiandien). Supratau, kad būdamas 19/20 m. Ir jei planuoju skaityti knygas dar ateityje taip pat kiek kelis pastaruosius metus, na, tuomet, man dašilo, jog aš toliau taip gyventi negalėsiu, nes nesulauksiu antrojo (t.y 40 – ies metų) dvidešimtmečio veikiausiai. Tą nusprendžiau vasaros pradžioje, bet pavargti teko tikrai nemažai dar mėnesių. Teko su tuo kankintis kone visą vasarą. Ir tik rugsėjo viduryje susigriebiau mesti. Pamenu tada labai intensyviai buvau pradėjęs kurti tinklalapį savo asmeninį ir rašiau straipsnius apie geopolitiką, apie save ir apie kitus dalykus tiesiog savo malonumui ir tam, kad draugai perskaitytų ir parašytų savo atsiliepimus man. Tikrai man tai labai padėjo, nors niekam nepasakojau, kodėl aš taip buvau įnikęs į tų straipsnių rašymą. Turiu prisipažinti, tai, tam tikra prasme, padėjo, nes aš neberūkiau (kurį laiką). Tačiau neišvengiamai atėjo ruduo ir su jais – kartu ir nauji studijų metai. Sulig jais, mano svetainės egzistavimo dienos, iš esmės, jau buvo suskaičiuotos. Pamenu, jog tuomet (t.y. naujųjų mokslo metų pradžioje) norėdamas pabėgti nuo nepaliaujamo noro užsirūkyti – eidavau į biblioteką ir skaitydavau Remarko knygą (rodos, „trys draugai“). Tačiau mokslo reikalai klostėsi vis blogyn ir atsirado man didžiulis nusivylimas (ir depresija) dėl nesugebėjimo įvykdyti studijuojamo dalyko normos. Kadangi problemas mėgdavau spręsti vienas, tai, pamenu, jog giliausios savo asmeninės depresijos dieną, nusipirkau cigarečių (užsirūkiau pirmą kartą, praėjus porai mėnesių) ir pradėjau rūkyti vieną po kitos. Nežinau kiek aš tada surūkiau. Gal 5  iš eilės, o visas kitas demonstratyviai nunešiau į klozetą ir išmečiau. Nes jos man (po tiekos staigiai surūkyto brudo) pasirodė šlykščios. Nuo to laiko turėjo praeiti daugiau nei ketveri metai, kol aš vėl užkibau ant to paties kabliuko.

Tačiau norėčiau grįžti prie to pasakojimo, kuomet buvo praėję keleri metai, ir kuomet aš atvykau į Angliją 1 mėnesiui padirbėti. Tai va tuo metu tikėjausi darbo pasiūlymo moliūgų fabrike, tačiau man žymiai labiau pasisekė: buvau išsiųstas perrinkinėti bulvių prie konvejerio juostos/mašinos. Nors ir buvo momentais gana šaltoka dirbti ir nors to darbo nebuvo itin daug, tačiau man ten ganėtinai patiko. Kuomet darbas pasibaigė prie bulvių konvejerio, aš buvau išsiųstas (kaip koks karys į kitus dalinius :D) į moliūgų fabriką (tačiau buvo likusios vos kelios dienos iki helovino). O ten jau buvo visai kita aplinka, buvo daug susirinkusių kapišonuotojo tipo, jau neblogai sutariančių vieni su kitais ir, kreivai žiūrinčiais (bent jau tada susidarė man toks įspūdis) į naujokus (t.y. atsiųstus iš kitų vietų). Tačiau mane tai ne itin gąsdino (nors ir prisidėjo prie to ką dar papasakosiu), tačiau nepatiko lenkų/čigonai, kurie jau buvo gerokai skirtingo mentaliteto netgi nuo tų kapišonuotųjų jie skyrėsi nemažai :) Todėl aš, kaip nerūkantis ir civilizuotas žmogus (atrodo čia pakliuvęs lyg per kokią tai klaidą) nusprendžiau nebeiti toliau į tokį darbą ir pabūti kelias likusias dienas dar šiame Anglijos miestely ir po to jau parvažiuoti su pinigais į savus namus (Beje, tuo metu buvau atgaivinęs savo rašliavą greičiausiai iš neturėjimo ką veikti arba paskelbimo, ar nusiskundimo lyg ir tylaus šauksmo tyruose dėl mano esamos situacijos. Aš tuo, metu norėjau kažkam išsipasakoti bent jau rašytine forma...). Bet čia norėjau pasakyti, jog nerūkydamas ir neturėdamas tos inercijos, to tanko, kuriam nesvarbu kokios kliūtis, tokio žmogaus tipo, kuriam nebesvarbu tai, kas bus ateityje, įvaizdžio – aš nesugebėjau ištverti vos vienos dienos tame didžiuliame fabrike.

Tačiau, kas keisčiausia, po metų grįžęs vėl į tą pačia vietą, buvau pasiryžęs kur kas labiau. Nors tada nerūkiau (bet jau kelis mėnesius buvau tik nerimtai pradėjęs rūkyti, bet mėnesį prieš kelionę vis dar sugebėjau atsilaikyti nerūkant), tačiau visgi teko užsirūkyti, nes visi tuomet dūmijo ir daug dūmijo. Taigi dar rūkiau pusantrų metų (įskaičiuojant tuos ‚nerimtus‘ kelis mėnesius prieš atvykimą) po naujų metų ta rūkymo monotonija netikėtai pradėjo trūkinėti. Nes būtent tuo metu aš pradėjau galvoti apie savo ateitį. Ir tikrai esu užtikrintas, jog Lietuvoje man tikrai pakaks valios atsilaikyti prieš šį įprotį. Tačiau iškyla dilema: LT tai galbūt, bet kas bus jei aš nerūkysiu čia? Ar aš tikrai sugebėsiu ištverti šį darbą? Tai klausimas į kurį atsakymų kol kas neturiu ir tai parodys tik laikas. Todėl teks parašyti ateityje kaip man sekėsi.

P.S. Berašant didžiulis noras rūkyti dingo (tikiuosi, kad tai neatsinaujins baigus rašyti :) Ir apie ką aš rašiau pradžioje? Aj, teisingai.. gi pavogė kažkoks kapišončius mano dviratuką. Džiaukis kapišonėčiau tu, bet tiesa: neilgam, nes jau šiuo metu, kamera turėtų būti išsileidus :D Be to, galinio stabdis praktiškai neveikia nes galinis ratas yra aštuoniukės formos, ir be to jau atsiradusios skylės ant galinės padangos protektoriaus (kurio iš esmės nėra :D ) Ei, tu kapišonėčiau! Toli nenuvažiuosi kaip ir visi kiti nedori ir nesąžingi žmonės: anksčiau ar vėliau, vienokia ar kitokia forma, jiems kažkodėl atsirūgsta. Na o aš, ką aš, išsiliejau (dar tuo pačiu ir apie save šiek tiek parašiau) ir pamiršau. Pykčio gi negalima laikyti, nes tulžiai turbūt kenkia :)

Raimundas Tumėnas