Iš savo "daržo" perspektyvos: kada emigrantas pasiryžęs grįžti į Lietuvą ir kas jį "laiko" užsieny?

Šio klausimo atsakymas yra pakankamai paprastas: tada, kuomet jis jau prieš išvykdamas yra nusistatęs sugrįžti ir šio nusistatymo nepakeis niekas ir nesvarbu, kad ir kas ten (užsienio „rojuje“) benutiktų.

Visai nesenai Delfi‘je teko skaityti emigrantės straipsnį. Tasai straipsnis man tikrai patiko. Labai įdomiai parašytas ir tikrai atspindintis realius dalykus, su kuriais emigrantas susiduria užsienyje ir, galbūt, sugrįžęs trumpam pasisvečiuoti į savo gimtąjį kraštą.

Tikrai nė nebandysiu prieštarauti to straipsnio autorei, nes kiekvienas turi savo nuomonę ir ten ta nuomonė išreikšta labai aiškiai. Tačiau norėčiau akcentuoti keletą dalykų. Jums leidus (vėl širdingai dėkoju, kad leidžiate man rašyti ir neprieštaraujate), norėčiau pacituoti ir pakomentuoti kelias to teksto detales: „Išvažiavau, nes aš jaunas žmogus, man gyventi norisi. Norisi sau leisti daugiau materialių dalykų: skanesnio maisto, geresnių rūbų, kelionių, erdvesnio būsto.” Kaip jau ir rašiau prieš tai, kiekvienas turi savo nuomonę ir aš tokį požiūrį gerbiu. Tačiau šią citatą norėtųsi pakomentuoti ir man. Mano supratimu, jei žmogus išvyksta į užsienį iš esmės vien tik dėl didesnio materialių dalykų „gėrio“, kitaip sakant, jei to būsimo emigranto tikslas užsienyje yra vien tik toks, aš asmeniškai galiu daryti išvadą, jog toks žmogus į Lietuvą grįš tik dokumentų (tokių kaip paso, vairuotojo pažymėjimo) pratęsimui, per savo artimiausių žmonių vestuves ar laidotuves, arba tik senatvėje prie to paties berželio ir tos senos tėvų sodybos, kurių galbūt dėl per didelio prisirišimo šiai ramybės oazei, jie neparduos, nors ir kaip toje ašarų pakalnėje (kuri, greičiausiai pavirs ateityje ir į ašarų krioklį) bebūtų.

„Vieną dieną supranti, kad tau tų ryžių ir lenkiškų dešrelių jau per daug, kad naujų batų reikia dabar, o ne kai gyvenimas pagerės. Norisi pensininkei mamai nupirkti kokį naujesnį baldą į tą kaimo trobą.“ Taip, čia viskas praktiškai ir aiškiai parašyta ir, rodos, pastabų šiai (kaip ir ankstesnei) citatai nedaugelis rastų. Tačiau vėl gi čia viskas ties tuo materializmu sukasi ir straipsnio autorė to neslepia nes, vėliau citata dar viena skamba maždaug taip: „<...> mieli mano Lietuvoje likę lietuviai, nekalbėkite nesąmonių apie meilę gimtajam beržui mano kaime. Ateina metas, kai reikia gyventi ir vien meile ar gerumu sotus nebūsi.“

Na štai visas citatas šio teksto jau įkėliau ir galiu šiek tiek tai painterpretuoti (jums leidus, žinoma. Ačiū...) Kaip jau pradžioje minėjau, jei žmogus išvyksta iš savo krašto vien tik dėl materialinės perspektyvos, tuomet jis į Lietuvą negrįš praktiškai niekada (išimtinius grįžimo atvejus, mano supratimu, pradžioje paminėjau taip pat). Nežinau kaip kiti, tačiau, bent jau mano asmeniniu suvokimu, pradžioje daugelis išvyksta į užsienį užsidirbti pinigų, bet argi dėl to galime vadinti visus be išimties esant materialistais. Tai tiesiog tokios nusistovėjusios (šio globalaus kaimo) žaidimo taisyklės. Pinigai yra variklis ir neturėdamas pinigų, kad ir koks intelektualas ar visažinis bebūtum, nepajudėsi nė per nago juodymą (na čia toks posakis tik :). Visgi bent jau iš savo stovyklėlės, galiu pasakyti, jog pačioje pradžioje aš buvau nutaręs užsidirbti pinigų, tačiau tik tam, kad galėčiau toliau judėti ir planuoti savo ateitį grįžęs į Lietuvą ir niekada neturėjau nė minties likti gyventi visą laiką užsienio šaly vien tik dėl to, kad atlyginimai čia 4 ar 5 kartus didesni, ir apdovanoti save (kaip sunkaus ir robotiškai mechaniško darbo atlygį) nuolatos materialinėmis gėrybėmis, kad ir toliau galėčiau (tai būtų kaip paskatinimas) dirbti tą patį sunkų, robotiškai monotonišką darbą. Dėl ko ? dėl mėlynų džinsų, gerų batų, brangių akinių nuo saulės? Kai kuriems, pasirodo, jog būtent tokia prekių įsigijimo paskata, tarsi suteikia prasmę tolimesnei jų egzistencijai. Mano asmenine nuomone, tai jau yra truputį juokinga, nors, turiu prisipažinti, jog taip mąstančių žmonių yra tikrai nemažai, nes kuomet pasakau, jog aš planuoju vykti į Lietuvą, tai jie iš manęs juokiasi.

Apie emigraciją kalbėti yra labai sunku: yra daug už ir prieš nuomonių. Apie emigraciją kalbant pašalinio (su ja nesusijusio) žmogaus samprata arba abstrakčiomis sąvokomis galima kalbėti iki nesustojant kelias savaites turbūt. Tad norėčiau pastebėti, kad apie emigraciją reikia kalbėti (ar rašyti) specifiškai arba, kitaip sakant, atsižvelgiant į konkretaus individualaus žmogaus situaciją ir tik tuomet yra įmanoma apibendrintai paskelbti ar tam žmogui emigruoti yra būtina, ar jis tik laikinai, ar jau emigravęs su visam. Tai taip pat priklauso ne tik nuo specifinės žmogaus situacijos, bet ir nuo jo požiūrio kampo t.y. kaip jis suvokia politinę, filosofinę, teisinę, ekonominę, šeimos, visuomenės koncepciją ir panašiai. Pavyzdžiui, jei žmogus iš esmės, turi potencialo gyventi pakankamai neblogai savam krašte, tačiau savo akimis mato teisinę neteisybę šalyje ir jam atrodo, jog tai nepasikeis dar kelių dešimtmečių bėgyje (ir jei ta nuostata yra viena iš jo prioritetinių koncepcijų), tuomet jis linkęs emigruoti su visam, o to priežastis jau yra ne vien tik ekonominė sankloda. Todėl šio straipsnio autorės aš tikrai nelinkęs kažkaip tai kritikuoti savo išvedžiojimais, nes jos, kaip individualaus žmogaus, situacija yra skirtinga, negu mano (ir bendriniu ar abstrakčiu požiūriu, aš jai esu linkęs pritarti absoliučiai). Tačiau, mano, kaip individo, konkrečiu atveju, situacija yra kiek kitokia.

Būtent dėl šios situacijos individualios koncepcijos skirtingumo, aš gyvenu priešingai, negu straipsnio autorė. Nors aš uždirbu pakankamai nemažai, tačiau asmeniškai pats tiesiog kratausi tų materialinių gėrybių. Aš net vengiu pirkti pačias būtiniausias (net maisto!) prekes ir, tuo pat metu, savo uždirbtus pinigus siunčiu į savo asmeninę sąskaitą Lietuvoje, vildamasis tenai gerai startuoti iš savo čia uždirbtų pinigų.

Pamenu, kuomet dar būdamas savo krašte, ir galvodamas apie išvykimą, įrašiau „video dienoraštį“, kuriame kalbėjau, jog išvykdamas į užsienį, nesvarbu, kad ir kas benutiktų, stengsiuosi nedegraduoti (tarkim negerti ar nesusidėti su bambalinių tipo atstovais - mūsų šalies reprezentatoriais) ir nepulti į materializmo liūną. Praėjus šitiek laiko, drąsiai galiu teigti, jog to man pavyko išvengti ir pademonstravau pats sau, jog savo principų neatsižadu. Beje, nors ir tai keistai skamba, tačiau, jau gerus puse metų, dirbu kone patį sunkiausią fizinį darbą fabrike būtent dėl to, kad dienos (ar nakties) pabaigoje priminčiau pats sau, jog čia užsisėdėti neketinu. Prisiminimai grįžta pakankamai greitai, kuomet, keliantis iš lovos, atsiranda nugaros skausmai ties juosmeniu po sunkaus ir monotoniško 12 valandų maratono. Ir taip dar kelias dienas. Tuomet vėl 4 dienų pertrauka. Skausmai visiškai liaujasi tik paskutinę išeiginių dieną ir sekančias 4 dienas (ar naktis) – vėl tas pats. Tačiau, nepaisant visko, aš nepalūžtu (nors ir stuburas, rodos, galįs sulūžti :). Aš nepalūžtu ir neguodžiu savęs pasistatęs priešais bambalį ar pirkdamas prekes vieną po kitos. Nes aš žinau ir puikiai suprantu, jog taip gyventi ilgai negalima ir sunkiai (patikėkit manim – tikrai sunkiai) uždirbtus pinigus siunčiu tūkstančiais į Lietuvą.

Toliau klausimas kyla dar vienas. Kaip kad psichologas (greičiausiai) laidoje „Tautos aikštė“ temoje apie emigraciją, buvo užsiminęs daugmaž taip: „tai kiek tų pinigų reikia, kad emigrantas grįžtų?“ Ir tai retorinis klausimas, priklausantis konkrečiai nuo individualaus žmogaus ir jo specifinės aplinkos emigracijoje. Apetitas auga bevalgant, arba, kitaip sakant, emigrantas, neblogai uždirbdamas užsienyje, praranda norą sugrįžti į savo kraštą (nors ir buvo užsibrėžęs tokius ateities planus). Tačiau tie planai, esant neblogai finansinei terpei, palaipsniui kinta ir, toks asmuo, jau tikisi užsidirbti dar daugiau (konkrečiai galbūt nė ir nežino kiek), nes planai jau ankstesni planai jau pradeda deformuotis ir formuotis nauji sumanymai. Asmeniškai mano situacijoje, toks scenarijus ir buvo. Nors aš ir įgyvendinau savo planą (pinigine išraiška), kuri buvau užsibrėžęs dar prieš emigruodamas, tačiau, praėjus kuriam laikui, man pasirodė, jog to negana. Pradėjo vystytis „plėšrūniškos iltys“, kurios taip ir norėjo suleisti jas į pinigus, tačiau, ačiū Dievui, tas plėšrūniško mentaliteto vystymasis buvo laiku sustabdytas, nes mano darbe gamyba pradėjo striginėti, tad aš ir tos linijos (kurioje dirbau) kolegos buvo siunčiami į namučius.

Tačiau būtent čia iškyla dar viena problema – ekonominės krizės tęsinys arba jos padariniai. Čia vėlgi atsiranda neapibrėžtumas dėl ateities ir rankos veikti bei planuoti yra sukaustomos nors ir nematomomis, tačiau egzistuojančiomis ekonominėmis grandinėmis. Būtent dėl šio neapibrėžtumo atsiranda atsargumas, kuris verčia į savo buvusius užsibrėžtus planus žvelgti kiek atsargiau arba jų netgi atsisakyti. Atsiranda noras tuos turimus sutaupytus pinigus bei planus įšaldyti bent jau kuriam laikui. Šis neapibrėžtumas, kurios leitmotyvas globalus kaimas ir ekonominio drugio efektas, tiesiog prašyti prašosi būti pavadintas determinuoto plano, tvarkos ir struktūros antonimu – chaosu ar sumaištimi. Kadangi šis chaosas yra beribis, o jo lygties kintamieji yra praktiškai neišsprendžiami, tuomet tikrai darosi gana sudėtinga planuoti savo tolimesnę ateitį, kuomet tikrai nežinai kas laukia Lietuvoje jauno piliečio, neturinčio praktinės darbo patirties savo specializacijoje ir kurio įgytos specialybės žinios, slenkant metams, po truputį tampa miglotos. Peršasi vienintelė išvada: pinigai, kurie buvo skrupulingai kaupiami tik dėl vieno tikslo (ir iš esmės, atsižadant viso kito), gali būti „investuoti“ perniek.

Taip, jie galį gana lengvai nugarmėti juodą bedugnę kartu su tomis įsidarbinimo vizijomis, ateities planais, dėl to chaoso ir dominuojančio neapibrėžtumo, šeima taip pat gali būti nesukurta. Nors toks scenarijus yra niūrus, bet, deja, jis ganėtinai realus. Tačiau geriau jau turėti šansą pamėginti, negu nieko nedaryti ir gyventi nuolatiniame emigranto šešėlyje ar nuolat pergyventi dėl visų pasaulio galimų pavojų, kurių tas, vis dar siaučiantis chaosas, galįs atnešti.

Pažiūrėsim kaip bus toliau. Tačiau galiu drąsiai teigti, jog aš nors ir ne finansiškai (nes pinigų niekad nebus per daug), bet psichologiškai, esu pasiryžęs grįžti į Lietuvą ir išnaudoti tą šansą savęs išbandymui. Jeigu nepavyks – visai tuomet egzistuoja visai nemenka galimybė, jog aš taip pat nersiu į tą nelemtą materializmą, tačiau, bent jau kol kas, galiu nė neabejodamas teigti, jog gyventi vien tik dėl materializmo, tai lyg gyventi kažkokioje savo susikurtoje virtualioje gyvenimo projekcijoje, nes to žmogui nepakanka ir toks gyvenimo požiūris yra paviršutiniškas, nes galų gale, gyvenimo pabaigoje, nesinorės nieko kito, kaip tik grįžti į savo tėvų sodybą prie to paties berželio. Galit juoktis kiek norit (jei jau taip juokinga pasidarė), bet aš esu tuo įsitikinęs. O jei jūs esat įsitikinę priešingai – gerbiu jūsų pasirinkimą, tačiau iš jūsų kvailių aš nedarau (nesijuokiu).   

Raimundas Tumėnas