Naviai [ne]naivuoliai

Pastaruoju metu aš karts nuo karto pagalvoju apie filmą Avataras, apie jo eigą. Tiesa, filmas tikrai nėra per daug sudėtingas, tačiau jis mane (neslėpsiu to) sužavėjo. Čia norėčiau pradžioje parašyti kuo jis mane sužavėjo ir susieti to filmo panašumus su kai kuriais istoriniais įvykiais, o po to, manau, vėl grįšiu prie pirmos pasakojimo dalies.

Sužavėjo, visų pirma, be abejo, kerinti gamta. Tai buvo kažkas neįtikėtino. Yra tokių dalykų apie kuriuos net sudėtinga kalbėti, t.y. išreikšti tą grožį žodine ar kita forma, nes tai buvo nuostabu. Tie mėlynieji gyventojai save vadino lyg ir Na‘vi žmonėmis :) Tie žmonės matė tą gamtos grožį ir jos (apskritai, visos planetos – Pandoros) nenaikino. Be abejo, jie to nedarė, nes turėjo ryšį su žeme, nes jie galėdavę prisijungti prie tos žemės šventų vietų, kuriose jų protėviai „gyveno“, tai buvo tarsi savotiškas gyvas internetas, kuris gerokai viršijo neuronų skaičių, esančių žmogaus smegenyse.

Tačiau, kai kuriuos to filmo leitmotyvus sugretinti su mūsų dabartimi ir praeitimi, buvo itin lengva. Tarkime tie patys mėlynieji Pandoros planetos (o gal tiksliau mėnulio) gyventojai buvo jau labai panašūs į Amerikos indėnus (na, gali būti, jog tam tikrų panašumų turėjo ir su kitais Afrikoje esančiomis gentimis). Galimas dalykas, jog šio filmo kūrėjai tarsi sulipdė šią mėlynąją gentį iš kelių žemės genčių. Taip pat momentais buvo akivaizdu tai, jog jie turėjo tarsi gyvūno instinktus. Kitaip tariant jie nėra kvaili (tačiau matėsi, jog jie, tam tikrais momentais, elgdavosi kaip kačių šeimos atstovai: leisdavo garsus, panašius į šnypštimą (beveik čia jau moksliškai rašau :D) arba vaikščiodavo į šonus, taip kaip katinas vaikščioja šonais visas išsipūtęs, norėdamas atgrasyti priešininką (na, kad jo geriau nepulk, nes bus bėdų :).

Šioje invazijoje į Naują Pasaulį žmonės – arba vakarų civilizacijos tęsinys – čia pradėjo elgtis taip pat kaip ir Kolumbo laikais, kuomet buvo išžudyti kur kas daugiau indėnų negu pačių kolonizatorių, atkeliavusių gyventi į Naują Pasaulį, kiekis.

Na, o šio filmo tamsioji vakarų civilizacijos pusė buvo parodyta ir vėl. Žmonės atvyko į šią planetą/mėnulį, iš esmės, tik dėl kažkokio itin brangaus rinkoje metalo. Būtent tas metalas arba jo gavyba, ir buvo tas atvykimo tikslas, o gyventojai tam priešinosi, nes metalas buvo po tomis vietomis, kur ir buvo pagrindiniai tų mėlynųjų gyventojų namai/centrai – po didžiuliais medžiais (su DNR leitmotyvais, nes medžio kamienas buvo persipynęs tokia forma). Ten ir slypėjo tas ryšys tarp gyventojų ir jų žemės ir tarp apskritai kada tai gyvenusių. Tačiau, kaip ir įprasta, gerokai technologiškai pranašesni žmonės to ryšio nė nesuprato ir už šį visą „orkestrą“ atsakingas vyrukas (kuomet mokslininkė pasakė apie šį ryšį) tiesiog atsakė: „ką jūs ten rūkėte?“ Taigi čia neegzistavo jokia empatija ar įsijautimas į navi‘ių gyventojų padėtį ir buvo aiškus ir vienakryptis požiūris iš savų stovyklų. Mainais (kitaip sakant, jei jie bendradarbiaus (arba sutiks pasitraukti iš savo namų) išgaunant tą brangųjį metalą)  atvykėliai norėjo jiems nutiesti kelius, įsteigti mokyklas ir panašiai. Kitaip sakant, tą pačią infrastruktūrą, kokia yra pas mus. Taigi iškart pastebima sankirta čia ir aiškiai parodoma, jog Žemėje šio ryšio jau senai nėra, jog mes valdome ir kontroliuojame Žemę visais aspektais (nuo iškasenų iki klimato reguliavimo ir panašiai).

Beje, mėlynieji vadinami navi‘iais ir tai yra tiesiog stulbinamas panašumas su ‚naive’ (naivus). Bet ar iš tiesų jie buvo naivuoliai? Mane tai versdavo susimąstyti vėl ir vėl, kol galų gale, vakar atradau stulbinamų dalykų kuriais norėčiau pasidalinti ir, tuo pačiu, paneigti, jog jie esą buvo naivūs, o mes – visažiniai, absoliučiai viską kontroliuojantys ir vienvaldžiai – visai kaip dievai, nes, iš esmės, yra akivaizdu, jog tokia filosofija pas kai kuriuos egzistuoja – jie nori prilygti Dievui bet kokia kaina. Tai man savotiškai primena skruzdėlyną, kurio tikslas – pasistatyti tokį skruzdėlyną, kuris aukščiu ir gabaritais prilygtų drambliui ir, nors tas skruzdėlynas nebus niekuo panašus į dramblį, tačiau jam prilygs aukščiu ir gabaritais (kitaip sakant, susilygins su Juo nors vienu aspektu, kuris yra absoliučiai beprasmis, tačiau jiems, taip galvojantiems – oj patikėkit manim, tai tikrai nebeprasmiška). Na, mano manymu, tai yra kažkas nesveiko ir parazituojančio kai kurių žmonių sąmonėse... Tačiau, aš norėjau dabar parašyti ar tie navi žmonės iš tiesų yra naivūs, ar priešingai – tam tikru atžvilgiu naivūs esame mes patys? Atsakymas – taip. Ir aš tai įrodau čia ir dabar. Buvo atliktas eksperimentas poligrafu arba (melo detektoriumi). Tačiau tiriamasis buvo ne žmogus. Tiriamasis buvo augalas. Jis buvo prijungtas prie laidų ir įjungtas poligrafas. Tame kambaryje (be poligrafininko) dar buvo žurnalistė, kuriai, praėjus kuriam tai laikui, buvo įdurtas pirštas siekiant pastebėti ar bus kokių nors poligrafo rodmenų pokyčiai. Ir ką jūs manot? Be abejo, kad tie pokyčiai buvo! Man tai buvo neįtikėtina! Kaip augalas, neturintis, rodos, apskritai nieko bendro su juslėmis, kurio vienintelis darbas yra tik „sugerti“ į jį krentančią saulės šviesą ir CO2 ir išskaidyti tai į O2 ir C. Pasirodo, kad neviskas taip paprasta, kaip atrodė anksčiau man.

Na, jeigu to negana, galiu parašyti ir dar vieną eksperimentą. Buvo dvi patalpos su identiškais augalais ir kambarinė laistė tokiu pat kiekiu vandens tuos augalus reguliariai 3 paras. Skirtumas tik buvo tas, jog viename kambaryje grojo klasikinė muzika, o kitame – rokenrolas. Garso lygis buvo nustatytas vienodas. Tačiau tyrimo rezultatai buvo daugiau negu akivaizdūs: ten kur grojo klasikinė muzika – augalai augo ir vystėsi be jokių pažeidimų, o ten, kur grojo rokenrolas – visi augalai, be išimties, suglebo ir nuvyto. Tai klausimas vėl iškyla: kaip augalai gali girdėti :)

Keista, tačiau abiejų eksperimentų rezultatai parodo, jog augalai sugeba jausti ir juos veikia išorinė aplinka – netgi muzika. Augalas kažkokiu būdu sugeba jausti (ar reaguoti į) kito gyvūno skausmą. Manau, čia egzistuoja ganėtinai panašus ryšys į Pandoros florą ir fauną. Tačiau žmogus šį ryšį prarado, nors vis dar yra tokių žmonių kurie pasakytų: „ak, kaip gera kaime, miške ar prie ežero pabūti ištrūkus iš to miesto šurmulio. Rodos, atsigauni ir pailsi.“ Ir tame, pasirodo, jog yra tiesos, nes matot, tai jau moksliškai įrodyta, vadinasi tai jau galime laikyti tiesa. Tačiau negi mes prieš tai to nežinojome? Negi dabar mums reikia būtinai perskaityti mokslininkų išvadas skirtas plačiajai visuomenei, norint tai patvirtinti negrįžtamai kaip neabejotiną tiesą? Atsakymas būtų ir taip ir ne :) nes, kadangi mes esame tokie skirtingi, tai tie, kurie yra labai jau atitrūkę nuo gamtos (kitaip sakant užkietėję Vakariečiai) – tai jiems yra būtinos mokslininkų rekomendacijos ir išvados, kitiems (kurie bent kažkokį ryšį su gamta yra išsaugoję) – to tikrai nereikia. Čia mano asmeninė ir naivi nuomonė. Ačiū už dėmesį :)

Raimundas Tumėnas

Iš savo "daržo" perspektyvos: kada emigrantas pasiryžęs grįžti į Lietuvą ir kas jį "laiko" užsieny?

Šio klausimo atsakymas yra pakankamai paprastas: tada, kuomet jis jau prieš išvykdamas yra nusistatęs sugrįžti ir šio nusistatymo nepakeis niekas ir nesvarbu, kad ir kas ten (užsienio „rojuje“) benutiktų.

Visai nesenai Delfi‘je teko skaityti emigrantės straipsnį. Tasai straipsnis man tikrai patiko. Labai įdomiai parašytas ir tikrai atspindintis realius dalykus, su kuriais emigrantas susiduria užsienyje ir, galbūt, sugrįžęs trumpam pasisvečiuoti į savo gimtąjį kraštą.

Tikrai nė nebandysiu prieštarauti to straipsnio autorei, nes kiekvienas turi savo nuomonę ir ten ta nuomonė išreikšta labai aiškiai. Tačiau norėčiau akcentuoti keletą dalykų. Jums leidus (vėl širdingai dėkoju, kad leidžiate man rašyti ir neprieštaraujate), norėčiau pacituoti ir pakomentuoti kelias to teksto detales: „Išvažiavau, nes aš jaunas žmogus, man gyventi norisi. Norisi sau leisti daugiau materialių dalykų: skanesnio maisto, geresnių rūbų, kelionių, erdvesnio būsto.” Kaip jau ir rašiau prieš tai, kiekvienas turi savo nuomonę ir aš tokį požiūrį gerbiu. Tačiau šią citatą norėtųsi pakomentuoti ir man. Mano supratimu, jei žmogus išvyksta į užsienį iš esmės vien tik dėl didesnio materialių dalykų „gėrio“, kitaip sakant, jei to būsimo emigranto tikslas užsienyje yra vien tik toks, aš asmeniškai galiu daryti išvadą, jog toks žmogus į Lietuvą grįš tik dokumentų (tokių kaip paso, vairuotojo pažymėjimo) pratęsimui, per savo artimiausių žmonių vestuves ar laidotuves, arba tik senatvėje prie to paties berželio ir tos senos tėvų sodybos, kurių galbūt dėl per didelio prisirišimo šiai ramybės oazei, jie neparduos, nors ir kaip toje ašarų pakalnėje (kuri, greičiausiai pavirs ateityje ir į ašarų krioklį) bebūtų.

„Vieną dieną supranti, kad tau tų ryžių ir lenkiškų dešrelių jau per daug, kad naujų batų reikia dabar, o ne kai gyvenimas pagerės. Norisi pensininkei mamai nupirkti kokį naujesnį baldą į tą kaimo trobą.“ Taip, čia viskas praktiškai ir aiškiai parašyta ir, rodos, pastabų šiai (kaip ir ankstesnei) citatai nedaugelis rastų. Tačiau vėl gi čia viskas ties tuo materializmu sukasi ir straipsnio autorė to neslepia nes, vėliau citata dar viena skamba maždaug taip: „<...> mieli mano Lietuvoje likę lietuviai, nekalbėkite nesąmonių apie meilę gimtajam beržui mano kaime. Ateina metas, kai reikia gyventi ir vien meile ar gerumu sotus nebūsi.“

Na štai visas citatas šio teksto jau įkėliau ir galiu šiek tiek tai painterpretuoti (jums leidus, žinoma. Ačiū...) Kaip jau pradžioje minėjau, jei žmogus išvyksta iš savo krašto vien tik dėl materialinės perspektyvos, tuomet jis į Lietuvą negrįš praktiškai niekada (išimtinius grįžimo atvejus, mano supratimu, pradžioje paminėjau taip pat). Nežinau kaip kiti, tačiau, bent jau mano asmeniniu suvokimu, pradžioje daugelis išvyksta į užsienį užsidirbti pinigų, bet argi dėl to galime vadinti visus be išimties esant materialistais. Tai tiesiog tokios nusistovėjusios (šio globalaus kaimo) žaidimo taisyklės. Pinigai yra variklis ir neturėdamas pinigų, kad ir koks intelektualas ar visažinis bebūtum, nepajudėsi nė per nago juodymą (na čia toks posakis tik :). Visgi bent jau iš savo stovyklėlės, galiu pasakyti, jog pačioje pradžioje aš buvau nutaręs užsidirbti pinigų, tačiau tik tam, kad galėčiau toliau judėti ir planuoti savo ateitį grįžęs į Lietuvą ir niekada neturėjau nė minties likti gyventi visą laiką užsienio šaly vien tik dėl to, kad atlyginimai čia 4 ar 5 kartus didesni, ir apdovanoti save (kaip sunkaus ir robotiškai mechaniško darbo atlygį) nuolatos materialinėmis gėrybėmis, kad ir toliau galėčiau (tai būtų kaip paskatinimas) dirbti tą patį sunkų, robotiškai monotonišką darbą. Dėl ko ? dėl mėlynų džinsų, gerų batų, brangių akinių nuo saulės? Kai kuriems, pasirodo, jog būtent tokia prekių įsigijimo paskata, tarsi suteikia prasmę tolimesnei jų egzistencijai. Mano asmenine nuomone, tai jau yra truputį juokinga, nors, turiu prisipažinti, jog taip mąstančių žmonių yra tikrai nemažai, nes kuomet pasakau, jog aš planuoju vykti į Lietuvą, tai jie iš manęs juokiasi.

Apie emigraciją kalbėti yra labai sunku: yra daug už ir prieš nuomonių. Apie emigraciją kalbant pašalinio (su ja nesusijusio) žmogaus samprata arba abstrakčiomis sąvokomis galima kalbėti iki nesustojant kelias savaites turbūt. Tad norėčiau pastebėti, kad apie emigraciją reikia kalbėti (ar rašyti) specifiškai arba, kitaip sakant, atsižvelgiant į konkretaus individualaus žmogaus situaciją ir tik tuomet yra įmanoma apibendrintai paskelbti ar tam žmogui emigruoti yra būtina, ar jis tik laikinai, ar jau emigravęs su visam. Tai taip pat priklauso ne tik nuo specifinės žmogaus situacijos, bet ir nuo jo požiūrio kampo t.y. kaip jis suvokia politinę, filosofinę, teisinę, ekonominę, šeimos, visuomenės koncepciją ir panašiai. Pavyzdžiui, jei žmogus iš esmės, turi potencialo gyventi pakankamai neblogai savam krašte, tačiau savo akimis mato teisinę neteisybę šalyje ir jam atrodo, jog tai nepasikeis dar kelių dešimtmečių bėgyje (ir jei ta nuostata yra viena iš jo prioritetinių koncepcijų), tuomet jis linkęs emigruoti su visam, o to priežastis jau yra ne vien tik ekonominė sankloda. Todėl šio straipsnio autorės aš tikrai nelinkęs kažkaip tai kritikuoti savo išvedžiojimais, nes jos, kaip individualaus žmogaus, situacija yra skirtinga, negu mano (ir bendriniu ar abstrakčiu požiūriu, aš jai esu linkęs pritarti absoliučiai). Tačiau, mano, kaip individo, konkrečiu atveju, situacija yra kiek kitokia.

Būtent dėl šios situacijos individualios koncepcijos skirtingumo, aš gyvenu priešingai, negu straipsnio autorė. Nors aš uždirbu pakankamai nemažai, tačiau asmeniškai pats tiesiog kratausi tų materialinių gėrybių. Aš net vengiu pirkti pačias būtiniausias (net maisto!) prekes ir, tuo pat metu, savo uždirbtus pinigus siunčiu į savo asmeninę sąskaitą Lietuvoje, vildamasis tenai gerai startuoti iš savo čia uždirbtų pinigų.

Pamenu, kuomet dar būdamas savo krašte, ir galvodamas apie išvykimą, įrašiau „video dienoraštį“, kuriame kalbėjau, jog išvykdamas į užsienį, nesvarbu, kad ir kas benutiktų, stengsiuosi nedegraduoti (tarkim negerti ar nesusidėti su bambalinių tipo atstovais - mūsų šalies reprezentatoriais) ir nepulti į materializmo liūną. Praėjus šitiek laiko, drąsiai galiu teigti, jog to man pavyko išvengti ir pademonstravau pats sau, jog savo principų neatsižadu. Beje, nors ir tai keistai skamba, tačiau, jau gerus puse metų, dirbu kone patį sunkiausią fizinį darbą fabrike būtent dėl to, kad dienos (ar nakties) pabaigoje priminčiau pats sau, jog čia užsisėdėti neketinu. Prisiminimai grįžta pakankamai greitai, kuomet, keliantis iš lovos, atsiranda nugaros skausmai ties juosmeniu po sunkaus ir monotoniško 12 valandų maratono. Ir taip dar kelias dienas. Tuomet vėl 4 dienų pertrauka. Skausmai visiškai liaujasi tik paskutinę išeiginių dieną ir sekančias 4 dienas (ar naktis) – vėl tas pats. Tačiau, nepaisant visko, aš nepalūžtu (nors ir stuburas, rodos, galįs sulūžti :). Aš nepalūžtu ir neguodžiu savęs pasistatęs priešais bambalį ar pirkdamas prekes vieną po kitos. Nes aš žinau ir puikiai suprantu, jog taip gyventi ilgai negalima ir sunkiai (patikėkit manim – tikrai sunkiai) uždirbtus pinigus siunčiu tūkstančiais į Lietuvą.

Toliau klausimas kyla dar vienas. Kaip kad psichologas (greičiausiai) laidoje „Tautos aikštė“ temoje apie emigraciją, buvo užsiminęs daugmaž taip: „tai kiek tų pinigų reikia, kad emigrantas grįžtų?“ Ir tai retorinis klausimas, priklausantis konkrečiai nuo individualaus žmogaus ir jo specifinės aplinkos emigracijoje. Apetitas auga bevalgant, arba, kitaip sakant, emigrantas, neblogai uždirbdamas užsienyje, praranda norą sugrįžti į savo kraštą (nors ir buvo užsibrėžęs tokius ateities planus). Tačiau tie planai, esant neblogai finansinei terpei, palaipsniui kinta ir, toks asmuo, jau tikisi užsidirbti dar daugiau (konkrečiai galbūt nė ir nežino kiek), nes planai jau ankstesni planai jau pradeda deformuotis ir formuotis nauji sumanymai. Asmeniškai mano situacijoje, toks scenarijus ir buvo. Nors aš ir įgyvendinau savo planą (pinigine išraiška), kuri buvau užsibrėžęs dar prieš emigruodamas, tačiau, praėjus kuriam laikui, man pasirodė, jog to negana. Pradėjo vystytis „plėšrūniškos iltys“, kurios taip ir norėjo suleisti jas į pinigus, tačiau, ačiū Dievui, tas plėšrūniško mentaliteto vystymasis buvo laiku sustabdytas, nes mano darbe gamyba pradėjo striginėti, tad aš ir tos linijos (kurioje dirbau) kolegos buvo siunčiami į namučius.

Tačiau būtent čia iškyla dar viena problema – ekonominės krizės tęsinys arba jos padariniai. Čia vėlgi atsiranda neapibrėžtumas dėl ateities ir rankos veikti bei planuoti yra sukaustomos nors ir nematomomis, tačiau egzistuojančiomis ekonominėmis grandinėmis. Būtent dėl šio neapibrėžtumo atsiranda atsargumas, kuris verčia į savo buvusius užsibrėžtus planus žvelgti kiek atsargiau arba jų netgi atsisakyti. Atsiranda noras tuos turimus sutaupytus pinigus bei planus įšaldyti bent jau kuriam laikui. Šis neapibrėžtumas, kurios leitmotyvas globalus kaimas ir ekonominio drugio efektas, tiesiog prašyti prašosi būti pavadintas determinuoto plano, tvarkos ir struktūros antonimu – chaosu ar sumaištimi. Kadangi šis chaosas yra beribis, o jo lygties kintamieji yra praktiškai neišsprendžiami, tuomet tikrai darosi gana sudėtinga planuoti savo tolimesnę ateitį, kuomet tikrai nežinai kas laukia Lietuvoje jauno piliečio, neturinčio praktinės darbo patirties savo specializacijoje ir kurio įgytos specialybės žinios, slenkant metams, po truputį tampa miglotos. Peršasi vienintelė išvada: pinigai, kurie buvo skrupulingai kaupiami tik dėl vieno tikslo (ir iš esmės, atsižadant viso kito), gali būti „investuoti“ perniek.

Taip, jie galį gana lengvai nugarmėti juodą bedugnę kartu su tomis įsidarbinimo vizijomis, ateities planais, dėl to chaoso ir dominuojančio neapibrėžtumo, šeima taip pat gali būti nesukurta. Nors toks scenarijus yra niūrus, bet, deja, jis ganėtinai realus. Tačiau geriau jau turėti šansą pamėginti, negu nieko nedaryti ir gyventi nuolatiniame emigranto šešėlyje ar nuolat pergyventi dėl visų pasaulio galimų pavojų, kurių tas, vis dar siaučiantis chaosas, galįs atnešti.

Pažiūrėsim kaip bus toliau. Tačiau galiu drąsiai teigti, jog aš nors ir ne finansiškai (nes pinigų niekad nebus per daug), bet psichologiškai, esu pasiryžęs grįžti į Lietuvą ir išnaudoti tą šansą savęs išbandymui. Jeigu nepavyks – visai tuomet egzistuoja visai nemenka galimybė, jog aš taip pat nersiu į tą nelemtą materializmą, tačiau, bent jau kol kas, galiu nė neabejodamas teigti, jog gyventi vien tik dėl materializmo, tai lyg gyventi kažkokioje savo susikurtoje virtualioje gyvenimo projekcijoje, nes to žmogui nepakanka ir toks gyvenimo požiūris yra paviršutiniškas, nes galų gale, gyvenimo pabaigoje, nesinorės nieko kito, kaip tik grįžti į savo tėvų sodybą prie to paties berželio. Galit juoktis kiek norit (jei jau taip juokinga pasidarė), bet aš esu tuo įsitikinęs. O jei jūs esat įsitikinę priešingai – gerbiu jūsų pasirinkimą, tačiau iš jūsų kvailių aš nedarau (nesijuokiu).   

Raimundas Tumėnas

Savų klaidų [ne]išmokimas arba praeities/dabarties/(ateities?) finansinių krizių glausta apžvalga ne ekonomisto akimis

Kuomet mano kabelis su išoriniu pasauliu „lūžinėjo“, pradėjau raustis savo kompiuterio dėžėje, ieškodamas paskaityti ką nors tokio įdomaus, įsimintino ir prasmingo. Radau labai staigiai. Tai buvo 2010 – ųjų metų lapkričio mėnesio žurnalo „VALSTYBĖ“ leidimas, o mane suintrigavusios temos pavadinimas: „Finansų pramonė reguliariai nurenginėja pasaulį“. Kadangi puikiai suprantu, kad manimi nelabai patikėtumėte, jei aš pradėčiau pateikinėti faktus, ar tik rašydamas „iš lempos“ ką apie šią temą daugmaž žinau, tai nusprendžiau remtis šiuo straipsniu ir nevengsiu citatų. Na, visgi tikiuosi, jog nebūsiu paduotas į teismą dėl autorinių teisių pažeidimų (nors ką ten gali žinoti šiais laikais). Bet visgi, kad ir kaip ten bebūtų, norėčiau paskelbti tai, ką perskaičiau, nes man pasirodė įdomu.

Taigi šio straipsnio jau pačioje įžangoje paskelbiama: „Kiekvieną rimtesnę finansų sistemos krizę neišvengiamai lydi rinkos dalyvių nepasitikėjimas. Tačiau šis reiškinys ilgainiui išnyksta. Todėl, tiems, kurie šiandien dievagojasi, kad krizės padiktuotas pamokas prisimins iki gyvenimo pabaigos, tenka priminti, jog finansų pramonė, bent jau XX a. Griūdavo reguliariai ir iš žmonių neretai atimdavo ne tik santaupas, bet ir paskutinį duonos kąsnį“.

Šis tekstas, ši mintis, kurią ką tik čia pacitavau, atspindi viską: tiek apie finansus, tiek ir apie žmogaus prigimtį, dėl ko ir galimos tokios finansinės duobės ar finansiniai burbulai. Deja, bet žmonės iš savų klaidų nepasimoko. Tik tuomet, kai finansiškai nukenčiama, ta būsena (nors ir trumpą laiką, tačiau...) būna daugmaž vienodas visiems ir visi tie, kurie finansiškai nuo krizės buvo nukentėję, bent jau kurį laiką, turi kategorišką nuomonę (tarkim ar jie ims paskolas ateityje, arba ar investuos savo santaupas į rizikingas sritis, ar gyvens tik šia diena ir panašiai). Taigi nuo tos finansinės suirutės daugiau ar mažiau nukentėjusieji pačioje pradžioje elgiasi daugmaž vienodai ir tie, kurie nepalūžo ir kažkaip sugebėjo išsilaikyti psichologiškai, demonstruoja tvirtą stuburą ir keičia apskritai požiūrį į lengvus pinigus (paskolas), į čia ir dabar gyvenimą... Tačiau, kadangi mes tokie įvairūs ir turime skirtingas pažiūras bei nemaža dalis – tik trumpalaikę atmintį, tuomet, bėgant metams (kai kuriems galbūt pakanka ir kelių mėnesių), tas požiūris pradeda keistis. Tik konservatyviausi (čia aš nenoriu turėti sąsajų su partija, nors tam tikra prasme tai irgi šiek tiek susiję :) žmonės išlieka iš esmės toje pačioje stadijoje (kaip ir po finansinės suirutės) ir tą tvirtumą (kitaip sakant, nepasidavimą geresnio gyvenimo arba greito praturtėjimo vilionėms) sugeba demonstruoti ir toliau. Turiu prisipažinti, jog aš esu tų konservatyviųjų žmonių tarpe. Ir visgi, nenoriu jų išaukštinti per daug, nes mes juk gyvename dinamiškame pasaulyje ir, būtent dėl to, gyventi užsidarius kiaute, kuomet jau atsiranda rinkoje lengvi pinigai ir lengvas praturtėjimas, „neapsimoka“ (taip pasakytų tie, kurie tą patį veiksmą nepasimokę iš savų (ar svetimų) klaidų kartoja vėl).

Būtent čia ir atsiranda pagrindinė dilema. Žmonės, kurie linkę greitai pamiršti ar tik atsiradus lengvų pinigų įsigijimo galimybei, pradeda kartoti tas pačias klaidas. Kuomet tokio tipo asmenys ima dominuoti, tai dalis konservatyviųjų perbėga į „lengvatikių“ ir lengvo gyvenimo ištroškusiųjų stovyklas. Jie nusimeta tą konservatyvųjį kiautą ir ima gyventi taip kaip anksčiau. Ilgainiui tas perbėgimas tik didėja ir, galų gale, jau dominuojanti tokių piliečių dalis visuomenėje vėl viską atkartoja. Tai man kažkiek primena triušio urvą :) Susidaro įspūdis, kad tos krizės, nė ir nebuvo, ekonomika atsigauna: algos kyla, kainos kyla... o kuomet atsiranda pirmosios kregždės ar pirmieji ekonomistai/pranašai, skelbiantys, jog tuoj įvyksiąs ekonominis drebėjimas (su galimu cunamiu), pastebimas stručio kompleksas :) Žmonės ir toliau iš inercijos daro tą patį :D „Muzika pasibaigė, o jie vis dar šoka“. Pamenu, jog jau neblogai įsibėgėjus krizei 2008 – aisiais JAV iždo sekretorius sakė, jog krizės nė negali būti, nes mes vis dar augame, o jei augame, tai krizė yra neįmanoma (tiksliai pacituoti negaliu, bet skambėjo maždaug taip). Na, tai, mano asmenine nuomone, ir yra stručio kompleksas. Tačiau visa bėda (vėlgi tik mano asmenine nuomone) tas iždo sekretorius to stručio komplekso tikrai neturėjo, nes jis puikiai viską žinojo, tačiau tą stručio ir nepanikavimo kompleksas (tokiais jo ištartais žodžiais) buvo įdiegiamas tūlo JAV piliečio smegeninėje.

Vertų pažvelgti į istorijos spiralę, ar atsigręžus per petį, pažvelgti atgal į tą triušio urvą :D Tai štai ši krizė ganėtinai panaši į 1929 - ųjų didžiąją depresiją, kuri užsitęsė, o jos padariniai buvo „likviduoti“ (kažin ar jie tikrai likviduoti iki šiol, turbūt jie (tiksliau ta problema) tūno skolos pavidalu) praėjus nemažai metų. Na, kaip kad šiame straipsnyje rašoma: „Tuomet katastrofiškai pradėjo kristi akcijų kursas ir 1932 m. jos neteko net 90 proc. savo vertės. Praėjo 25 metai, kol „Dow Jones Industrial Average“  (tikrai neklauskit kas tai per... nemeluosiu - nežinau :D) pasiekė 1929 m. lygį. Ši istorija itin skaudžiai smogė vidutinei klasei, kurios atstovai noriai investavo į akcijas – armija žmonių prarado visus savo pinigus. Sustojo vartojimas, žlugo gamyba, trečdalis JAV gyventojų liko be darbo. Be to, 1933 m. buvo uždaryti visi šalies bankai“. Na toks scenarijus kažkur girdėtas... Šiandieninė depresija apėmė kone visą pasaulį. Kai kurios valstybės (tokios kaip Islandija) bankrutavo dar tik krizei prasidėjus, tačiau jau lyg ir (galbūt čia ir klystu) atsigavusi ir demonstruoja puikius tempus. Tačiau kitos, kur kas inertiškesnės šalys (turiu omenyje šalies dydžiu ir gyventojų kiekiu bei jų temperamentiškumu) problemų turėjo praėjus dar porai metų nuo tos valstybės bankroto (deja, bet jų vis dar turi iki šiol ir prie tokių valstybių jungiasi ir kitos – kurios yra nemenkos žuvelės globalioje rinkoje). Bijau, kad vietoj „nemenkos žuvelės“ termino , tinka ir „valstybės titanikai“... Aš tikrai nesu ekonomistas, ir čia nenoriu, kad protingi žmonės laisvą laiką švaistytų į šiuos mano išvedžiojimus, tačiau man atrodo, kad nuo didžiosios depresijos ir šios dabartinės krizės, skirtumas yra visgi ne tik, kad dabartinė stebina savo mastais (ji – globali), bet ir tai, kad grėsmės bankrutuoti kilo ne tik bankams, didžiulėms korporacijoms/gigantams, bet ir valstybėms. Kai kurias pasiligojusias valstybes, nuo visiško kracho ir baltos vėliavos (kaip balto bilieto) iškėlimo tarptautinėje arenoje, gelbsti tik pinigų injekcijos. Su finansiškai nesusitvarkančiomis valstybėmis  šiais laikais elgiamasi kaip su smarkiai pasiligojusiais pacientais, kuriuos nuo mirties gelbsti tik vaistų injekcijos. Įdomu, kas bus toliau? Ar tokiems pacientams ateityje (ligai progresuojant) teks pirkti dirbtinius gyvybės palaikymo aparatus ir jau tikrai nebesitikint kad jie kada nors pasveiks? Panašu, kad taip. Tik neaišku ar tai įvyks šioje krizės atkarpoje, ar kitoje planuojamoje.

Šia proga, kad jau pradėjau šį monologą, norėtųsi pratęst temą dėl to ar mes mokomės iš savų klaidų ne apskritai, o finansinės krizės kontekste. Aš čia noriu atskleisti jums, mieli piliečiai, jog kita krizė įvyks, o tai priklausys tik nuo laiko, kada žmonės vėl viską pamiršę, pradės naudotis įvairiomis netgi legaliomis lengvų ir greitų pinigų spekuliacijomis/manipuliacijomis. Kol kas čia tikiuosi labai glaustai keliomis smulkmenomis pavaizduoti kaip krizė susidarė ir po to įrodysiu (arba nurašysiu, nes jau yra įrodyta), kodėl ta krizė pasikartos. 

Filme „Inside Job“ (savų darbas) užsimenama, jog:  „JAV po Didžiosios depresijos, 40 metų vyko ekonominis augimas, kuriame nebuvo nė vienos finansų krizės. Finansų pramonė buvo griežtai reguliuojama. Dauguma įprastinių bankų priklausė vietiniams verslininkams, jie buvo saugomi nuo spekuliavimo indėlių santaupomis. Investiciniai bankai, kurie vykdė akcijų ir obligacijų prekybą buvo nedidelės privačios kompanijos.“ <...>„“Morgan Stanley“ 1972 m. apytiksliai turėjo 110 darbuotojų, vieną biurą ir 12 mln. dolerių  kapitalą. Dabar „Morgan Stanley“ turi 50 tūkst. darbuotojų ir kapitalą, kurio vertė – keli milijardai, ir turi padalinių visame pasaulyje.“ <...> „1980 – aisiais finansų pramonė staigiai išaugo, investiciniai bankai pradėjo dirbti viešumoje, išleisdami didžiulius kiekius akcijų.“ <...> „1982 – aisiais JAV buvo atsisakytas finansinis reguliavimas santaupų bei paskolų kompanijoms, įgalindama jas atlikti rizikingas investicijas su jų indėlininkų pinigais.“ <...>  „Vėlyvaisiais 1990 metais finansinis sektorius susijungė į keletą milžiniškų įmonių. Kiekviena iš jų yra tokia didelė, kad jų žlugimas gali sudrebinti visą sistemą. Klintono administracija padėjo joms tapti dar didesnėms. 1999 m. „Citicorp“ ir „Travelers“ susiliejo į „Citigroup“ – didžiausią finansinių paslaugų kompaniją pasaulyje. Susijungimas pažeidė spekuliavimo reguliavimo aktą, išleistą po Didžiosios depresijos, kuris apsaugojo bankų klientų indėlius nuo įtraukimo į rizikingą investicinę banko veiklą“ <...> „1999 m. Samersui ir Rubinui raginant, kongresas išleido indėlininkų pinigų apsaugos aktą, kai kuriems žinomą kaip „Citigroup“ pakartotinio gyvenimo aktą. Jis panaikino prieš tai buvusį aktą ir atvėrė kelią ateities susijungimams.“ <...> (Soros): „Po depresijos reglamentavimas iš tiesų įdiegė šiuos nepraleidžiančius vandens skyrius, o reglamentavimo panaikinimas privedė prie dalinimo į skyrius pabaigos.“ <...>  „Kita krizė prasidėjo 90 – ųjų metų pabaigoje. Investiciniai bankai pateko į internetinių akcijų burbulą. To rezultatas buvo 2001 metų griūtis, kurios pasekmė buvo 5 trilijonų dolerių vertės investiciniai nuostoliai. Vertybinių popierių valiutos komisija, federalinė agentūra, kuri buvo įsteigta depresijos metu ir skirta reguliuoti investicinę bankininkystę, nieko nedarė.“ <...> „Nuo tada, kai prasidėjo reglamentavimo panaikinimas, didžiausios pasaulio finansinės įmonės buvo prigautos plaunant pinigus, apgaudinėjant klientus ir falsifikuojant savo ataskaitas vėl ir vėl, ir vėl. <JP MORGAN papirko vyriausybės pareigūnus; RIGGS BANK skyrė pinigų Čilės diktatoriui Augustui Pinočetui, CREDIT SUISSE skyrė pinigų Iranui pažeidžiant JAV sankcijas> „Credit Suisse“ padėjo gauti pinigus Irano branduolinei programai ir Irano aerokosminės pramonės kompanijoms, kurios sukūrė balistines raketas.“ <...> „1990 metų pradžioje reglamentavimų panaikinimas ir pažanga technologijų srityje privedė prie finansinių produktų komplekso sprogimo, vadinamo išvestiniais vertybiniais popieriais. Ekonomistai bei bankininkai tvirtino, kad jie daro riziką saugesnę. Tačiau vietoje to, jie padarė ją nestabilią.“ <...> Naudodami išvestinius vertybinius popierius, bankininkai virtualiai galėjo spekuliuoti viskuo. Jie galėjo lažintis dėl naftos kainų kilimo arba kritimo, kompanijos bankrutavimo, netgi oro. Iki 1990 m. pabaigos išvestiniai vertybiniai popieriai užėmė 15 trilijonų dolerių nereguliuojamos rinkos.“ <...> „2000 m. senatorius Filas Gramas suvaidino svarbų vaidmenį ir išleido įstatymo projektą, kuris visai išlaisvino išvestinius vertybinius popierius nuo reguliavimo.“ <...> „2000 m. gruodį Kongresas išleido ateities sandorių modernizavimo aktą. Jį parašyti padėjo finansų pramonės lobistai. Aktas uždraudė išvestinių vertybinių popierių reguliavimą. “

Taigi, kaip matome šiose aukščiau pateiktose citatose, šios esamos krizės šaknys glūdi finansinio reguliavimo nebuvime, o būtent tai ir užprogramavo tolesnei būsimajai įvykių virtinei, kurios pasekmės egzistuos dar ilgai (kiek ilgai – negaliu jums atsakyti, nes neesu pranašas/ekonomistas). Tačiau jei grįžtume prie tos esminės temos ar žmonės mokosi iš savų klaidų – atsakymas būtų nevienareikšmis. Esant galimybei, žmonės naudojasi galimu lengvu praturtėjimu ar gyvenimu šia diena. Čia nematau nieko smerktino ir ne dėl to, kad daugelis taip elgėsi, bet dėl to, jog tokia galimybė buvo tiesiog brukama mums. Tokiu atveju, klausimą reiktų performuluoti kitaip: kodėl didieji JAV bankų konglomeratai (kurie supirko ir tebesuperka kitus JAV gigantiškus ir kur kas menkesnius bankelius) ir vyriausybė JAV finansinio reguliavimo atsisakinėjo labai nuosekliai metai iš metų prastumdami vis naujas nuostatas, sumažinančias ir galiausiai – panaikinančias finansinį reguliavimą ir nuolatinį engimą ir užsipuolimą tų, kurie norėjo tą reguliavimą grąžinti?

Taip, galime naiviai atsidusti ir pasakyti: „jie tik žmonės. Jie gi nežinojo, kad būtent taip (ar daugmaž panašiai) gali nutikti...“ Tačiau į tokią nuomonę išreiškiančio žmogaus naivumą (širdingą nuolankumą, nuolaidžiavimą ir panašiai) galima duoti skaudų realistišką antausį! Dėl ko? Štai kelios citatos (Na gi, tik kelios!), paaiškinančios kodėl (iš dokumentinio filmo – „Savų darbas“): <...>„Obamos administracija priešinosi bankų kompensavimo reguliavimui netgi tada, kai užsienio vadovai ėmėsi veiksmų.“ <...>„Manau, kad finansų pramonė yra paslaugų pramonė – ji turėtų aptarnauti kitus prieš aptarnaudama save.“ <...> „2009 m. rugsėjį Christine Lagarde ir finansų ministrai iš Švedijos, Nyderlandų, Liuksemburgo, Italijos ir Vokietijos sušaukė G20 susirinkimą, įskaitant ir JAV tam, kad paskirtų griežtą reguliavimą bankų kompensavimui. 2010 m. liepą Europos Parlamentas patvirtino tuos įstatymus. Obamos administracija į tai visiškai nereagavo“.

O galutinę citatą norėčiau pateikti tokią G. Soros‘o pasakymą:  „Tinkama metafora (rinkoms) yra seni laivai. Jie labai dideli ir dėl to turi įtaisytus skyrius, kad būtų galima išvengti naftos išsiliejimo svyruojant tanklaiviui. Tai turi būti įskaičiuojama į tanklaivio dizainą. Po depresijos reglamentavimas iš tiesų įdiegė šiuos nepraleidžiančius vandens skyrius, o reglamentavimo panaikinimas privedė prie dalinimo į skyrius pabaigos“.

Taigi štai ir paaiškėja, kad JAV reglamentavimo nebuvimas tęsiamas ir toliau ir tai yra tiesioginis įrodymas, kad kitos ekonominės krizės, be jokios abejonės, sulauksime. Tai aišku netgi man – ne ekonomistui. Išgelbėti nuo sekančios globalios krizės (kuri, bent jau kol kas – neišvengiama) gali tik finansinio sektoriaus JAV reguliavimo sugrąžinimas iš esmės, o ne tik „nosies papudravimas“.  
Raimundas Tumėnas

„Strateginis pjūvis į ateitį“. Paaiškinimas: čia kabutės reiškia, jog rašoma visai apie ką kitą :)

Kadangi jau nebeegzistuoja jokio asmeniškumo ir žmonės dalijasi mėtydami savo asmeninio ir privataus gyvenimo (dažniausiai) džiaugsmingas akimirkas į kairę ir į dešinę nė nesusimąstydami savo privataus gyvenimo detalių apsaugojimu nuo blogų kėslų besikėsinančių privačių asmenų ar departamentų ir didžiulių korporacijų, tai ir aš nusprendžiau pasidalinti savo planais tam, kad pikti privatūs asmenys ar departamentai bei korporacijos turėtų daugiau veiklos (juokauju, žinoma, bet iš dalies (o ta dalis neaišku kokio masto) :D. Na, jei norite dar didesnio paaiškinimo, tai esu įsitikinęs, kad taip vyksta išties, tačiau nemanau, kad pavienio žmogaus ši gana kvailoko stiliaus rašliava gali būti panaudojama jų veikloje (na, nebent tik piktų kėslų turintys privatūs asmenys (juos galime pavadinti sukomis. Na, yra kaip yra ir, norint apibūdinti tiksliai, tenka ir naudoti tam tinkamų žodžių arsenalą, kuris ganėtinai artimas alinės nuolatinio kliento leksikai)).

Taigi, prisipažinsiu, aš esu ekonominis tremtinys arba, kitaip sakant (šiuo atveju reiktų rašyti: rašant :), emigrantėlis. Kadangi šio teksto tema (esu priverstas pakartoti ir tikiuosi nesupyksite dėl pasikartojimo)  - „strateginis pjūvis į ateitį“, tai čia ketinu rašyti apie ateitį, o ne tai kaip man, emigrantui, sekasi gyventi svetimame krašte (nors, iš dalies, bet tik iš dalies, šią temą teks paliesti, tačiau neplėtoti jos. Ji bus plėtojama kituose tekstuose. Prižadu. O kadangi aš žodžio žmogus, tai galiu jus patikinti, jog apie tai bus rašoma (ir ne kartą), tačiau negaliu atskleisti kada tiksliai tai bus įgyvendinta). Ateities eskizas yra ganėtinai chaotiškai miglotas. Tai nereiškia, jog man patinka migla ar chaosas. Priešingai – aš mėgstu turėti aiškią ir kone tobulai (vadinasi, praktiškai be kintamųjų) suplanuotą savo ateitį iki tam tikro laipsnio, žinoma. Apie kokią aš čia ateitį kalbu/rašau? Ar ta ateitis - tai artimiausių dvidešimties, trisdešimties metų aiškus planas? Aišku, kad ne. Nes jau prieš kelis sakinius rašiau, kad bent jau kol kas, ta ateitis yra gana miglota ir chaotiška, tačiau nenoriu, jog tai būtų ir būtent todėl rašau čia, nes tikiuosi, jog rašydamas, visgi bent kiek galėsiu prasklaidyti tą miglą (bent jau šiuo metu, tačiau ta migla galinti užeiti kiek vėliau. O tai jau alegorija į kafkiškąjį pasaulį, kurio įtaką savo asmeniniame gyvenime, norėčiau sumažinti.).

Taigi pradėsiu sklaidyti miglą čia ir dabar braižydamas savo strateginės ateities projekcijos pjūvį :) Būdamas emigrantu jau pasiekiau savo pradinį uždavinį (dėl ko atvykau užsienin): pinigų kiekis surinktas pakankamas (kadangi aš nesu godus ar besotis ir man vis daugiau ir daugiau nereikia) bei pagalbos paktas savo artimam žmogui jau įgyvendintas. Todėl, nuo šios dienos, galiu brėžti aiškią liniją ir pasakyti, jog savo tolesnės egzistencijos emigracijoje aš kategoriškai atsisakau su aukštai pakelta galva! Vadinasi, bent jau šiuo momentu, esu kupinas išdidumo ir ambicijų savo tolimesnei perspektyvai savo krašte įgyvendinimui (arba, galų gale, bent jau bandymui dar ir dar kartą. Oi, patikėkit manim, aš galiu daužyti savo galvą į sieną dar ir dar kartą (metaforiškai "kalbant")).

Atrodo, atėjo laikas, kuomet aš turėčiau pranešt savo „plačiajai ir nekantraujančiai auditorijai“ (kuri jau nekartą nekantriai tyliai klausia): „tai ką gi tu planuoji?“. Bet, deja, aš to jums nepasakysiu, nes esu dabar per daug išdidus ir ambicingas, kad jums (piktieji mulkiai, atleiskit, bet daugelis tokių esate, deja) atskleisčiau/išdėliočiau visas kortas ant stalo! Šio apgailėtino žaidimo žaisti neketinu, nes mano artimiausieji žmonės žino kuo puikiausiai mano netolimos ateities planus ir, manau, jog to tikrai pakanka, o skelbti visam „pasauliui“ tai būtų pernelyg altruistiška, nes, kaip jau minėjau, dėl egzistavimo savanaudiškų paskatų žmonių (kurių visuomet buvo ir visuomet t.y. tas šaukštas deguto medaus statinėje :) Todėl, manau, jog rašant reikia labai gerai pagalvoti apie tai ką rašai, kitaip tariant/(rašant), yra būtina turėti tam tikrą moralės kodeksą, kurio stengiuosi aš karts nuo karto laikytis visgi ir, būtent šiame tekste, mano asmeninis/principinis nusistatymas peržengtas nebuvo. Tačiau visai galimas daiktas, jog ateities (kaip ir kai kuriuose praeituose) tekstuose, šį savo principingą kodeksą netikėtai pažeisiu (ir vėl kafkiškojo pasaulio atvejis, kitaip sakant, absurdiškas rašymas). Visgi, kad ir kaip ten bebūtų, mano pasitikėjimas žmonėmis procentine išraiška prilygsta Kubiliaus populiarumui. Taigi prašyčiau suprasti ir mano situaciją: dar tik vakar mano dviratis buvo pavogtas, todėl ta populiarumo procentinė išraiška krito dar labiau. Na bet jei prisimintumėme Kubiliaus atvejį, tai jau atrodytų, jog nebėra kur kristi toliau, nes prieinama prie „stabilumo ribos“ – t.y. nulio) :)

Sėkmės visiem :D                                   Raimundas Tumėnas