Dviratis ir rūkymas - nesuderinama!

Pradžioje šio blogo įkūrimo t.y. net pačiame pirmame tekste buvau užsiminęs, jog galbūt jį naudodamas, sugebėsiu sumažinti rūkymo apsukas. Klydau... rūkymui turiu begalę pasiteisinimų... Tačiau, bent jau savo atveju, pastebėjau, jog rūkymo apimtis padeda sumažinti sportavimas, o dar tiksliau – važinėjimas dviračiu. Taigi apie tai ir norėčiau pakalbėti...

Prieš 4,5 mėnesio mane buvo apšvarinę šalia namų (apie tai rašiau šiame tekste). Tai buvo sausio viduryje... Ten rašiau, jog, tam tikra prasme, man netgi ir pasisekė, kad mane apšvarino, nes reikėjo keisti visą galinį ratą (t.y. ratlankį, padangą ir kamerą), kuris būtų kainavęs vienu svaru daugiau negu pats dviratis, kurį įsigijau turguje. Taip pat man jie ("žulikai") paslaugą padarė ir dėl to, jog balandžio mėnesį planavau grįžti į LT. Persigalvojau... Tą mėnesį taip buvau labai pasiryžęs taip pat mesti rūkyti (netgi apšvarinimo dieną surūkiau vos 3). Nepavyko...

Taigi 4,5 mėnesio gyvenau labai nuobodžiai ir, iš esmės, vienintelis dalykas, kuris mane "guodė", buvo tas, jog tikėjausi balandį vykti namo. Tačiau buvo labai niūru... Nebuvo jokios normalios fizinės pramogos/veiklos... Kitaip sakant, laisvalaikiu niekad nesportuodavau bei tūnodavau namuose ir dėl to vis prasčiau ir prasčiau jausdavausi: netgi tingėdavau nueiti iki parduotuvės maisto produktų nusipirkti... Rūkydavau vis dažniau ir dažniau, nes dar be visa to, kas čia buvo pasakyta, labai ilgą laiką tekdavo man kurti įvairius scenarijus savo paties ateities.... Galų gale nusprendžiau pasilikti Anglijoje iki tol, kol sugebėsiu įgyvendinti "galutinį tikslą". 

Kaip tik tuo metu, aš jau rūkiau itin daug ir jaučiau, jog labai sparčiai degraduoju fiziškai ir psichologiškai (tikiuosi, kad ne protiškai :)). Todėl nusprendžiau, jog reikia šią degradaciją likviduoti įsigyjant dviratį... Po pakankamai ilgų dvejojimų, nusprendžiau nusipirkti naują ir brangų dviratį tam, kad juo „pasitikėčiau“ važiuodamas ir dėl fizinės veiklos.

Tiksliai nežinau ar tai dėl dviračio, ar šiaip peršalau... Tačiau, netgi ir negaluodamas silpnai, dviračio ramybėje nepalikau. Ir pastebėjau sąryšį :D kuo dažniau važinėju dviračiu, tuo rečiau ima noras rūkyti. Kitaip sakant, nerūkau iškart ir po mynimo, ir važinėdamasis juo, be abejo (nors yra tokių tipų, kurie sugeba ir rūkyti mindami, tačiau apie juos daugiau nekalbėsiu).

Šiandien nors ir negalavimas tęsiasi, visgi nusprendžiau vakarop, jog reikia numinti kur nors toliau ir išbandyti (po šitokios pertraukos) savo paties dabartines galimybės ribas bei valią. Šios dienos „didžiosios kelionės“ metu, numyniau lygiai 30 km. Šis atstumas yra juokingas (kadangi ten, kur gyvenu, nėra jokių kalnų ar kalvų). Tačiau, netgi ir man minti šį ankstesniais laikais atrodžiusį juokingą atstumą, buvo nelengva: jausdavau gana dažnai jog trūksta oro (ir labai staigiai jo pritrūkdavo). Kitaip sakant, jo pritrūkdavo visai netikėtai, kuomet mindavau greitai ir rodėsi, jog viskas yra tvarkoje. Rodosi, jog mano plaučiai nesugeba greitai įsisavinti deguonies... Tačiau ši problema mane kamavo gana ilgą laiką. Pamenu, jog vaikystėje, bėgdamas su kitais labai pridusdavau, taip pat ir paauglystės metais, negalėjau labai aktyviai žaisti futbolo ar krepšinio... Nes labai staigiai neatgaudavau kvapo (nors aš tada tikrai nerūkiau!).

Tačiau mano išsigelbėjimas buvo važinėjimas dviračiu: jau dvylikos metų važinėdavau vasarą (ir vėlai pavasarį) į kaimą ir atgal (sukardavau jau tada apie 20 km. (vėliau, bėgant metams, atstumai tik didėjo)). Mynimas dviračiu, man padėjo atsikratyti uždusimo, ugdė valią ir nenorą pasiduoti „kovoje“ (kitaip sakant, kelias buvo mano kova, kurią aš privalėdavau įveikti ir nepalūžti, ir neskambinti tėvams, jog šie mane pasiimtų, nes nebegaliu toliau važiuoti). Ši veikla savotiškai ugdė mano charakterį ir užgrūdino atlaikyti gyvenimo kritinius momentus psichologiškai.

Iš esmės, su dviračiu nesiskyriau jau 15 metų... Šiuos 4,5 mėnesio mėginau gyventi be dviračio. Supratau, kad dviračio atsisakyti negalėsiu turbūt per visą savo gyvenimą ir manau, jog tai yra mano teigiama priklausomybė. Nors viena !!!

Sugrįžus prie pasakojimo apie šios dienos mynimą, taip pat pastebėjau, jog be oro trukumo staigaus, man taip pat staigiai atsirasdavo širdies sutrikimai (ko minant anksčiau pasitaikydavo itin retai). Tai mane šiek tiek išgąsdino. Tačiau viliuosi, jog man pavyks sugrąžinti savo sportinę formą į įprastas vėžes per pora mėnesių aktyvios veiklos.

O jei kalbame apie rūkymą, tai gali būti ir taip, jog visgi rūkyti teks (tačiau 4 ar 5 kartus mažiau nei įprastai!). Aš esu įsitikinęs, jog tai pasieksiu, nes situacija keičiasi jau dabar.