Mane stebina
šiaurinės Europos valstybės. Paprastai ir gan bukai šnekant, atrodytų, jog
šioms valstybėms yra lemta kentėti kone dvigubai daugiau dėl savo nelemtos
geografinės padėties, dėl atšiaurių žiemų...
Tačiau kaip „praktika
rodo“, šie kraštai kažkaip sugeba būti visos Europos pavyzdžiu kaip derėtų
tvarkyti savo valstybes. Šie kraštai yra tikrų tikriausias pavyzdys visam
pasauliui ir kone pagal visus statistikos rodiklius, praktiškai visuomet jos pasirodo „ant podiumo“ kaip valstybes pagal gerovės
lygius (ar panašiai). Tą patį
jos sugebėjo pademonstruoti ir pastarosios globalios krizės atveju (Islandiją,
čia tektų priminti, kaip buvusią ant bedugnės slenksčio, tačiau ši žaibiškai
atsistatė ir, be to, jos situacija buvo pakankamai specifinė ir absurdiška jei
kalbėsime apie toje šalyje „akrobatišką“ bankų veiklą).
Visuomet užduodavau
sau klausimą kaip jos sugeba eilę metų demonstruoti tokį aukštą lygį ir
praktiškai niekuomet nė nekluptelti, kai, tuo tarpu, pietiniai Europos kraštai
nėra tokie stabilūs ir tokie kintantys bei, palyginti, „trapūs“. Nors,
atrodytų, situacija turėtų būti visiškai priešinga...
Pats asmeniškai
esu priėjęs prie išvados, jog mus supanti aplinka visgi keičia žmones... Na tai
savaime suprantama, tačiau kas iš to seka, yra dar įdomiau. Žmogus, gyvenantis „šiaurėje“
(na, nevisiškoje „tundroje“, bet gana arti to), privalo nuolat galvoti ir
planuoti kaip jam išgyventi atšiaurias žiemas, kitaip sakant, jis ties šiuo
klausimu „kamuojasi“ kone visą gyvenimą. Būtent dėl šios priežasties, jis
įsipareigoja sau ir savo artimiesiems kaupti tam tikrą „rezervą“ (šiuo atveju,
tarkim, jog pinigus, bet nebūtinai...) planuojant, sakykim „šeimos biudžetą“. Tas
rezervas privalo būti nemenkas, jei gyvenime ištiktų kokia tai bėda (jei žmogus
netektų darbo ar panašiai), nes išgyventi atšiauriomis ir nesvetingos gamtos
sąlygomis, yra kur kas sunkiau, negu ten, kur temperatūra pagal Celsijų,
palyginti retai kada nukrenta žemiau nulio ir kur, kone ištisus metus yra šilta...
Taigi šiaurietis, iš esmės, yra konservatyvus (mano supratimu) ir linkęs daryti
kiek įmanoma mažiau klaidų, nes tai kainuoja brangiai.
Pietietis,
kita vertus, yra šiauriečio priešingybė. Aplinka taip nulėmė. Daug saulės
tuose kraštuose, taigi daug ir impulsyvumo, aštraus ir šakoto temperamento,
tačiau, tuo pačiu, ateities planavimas (mano manymu) daugelio yra kur kas
menkesnių terminų. Daug kam egzistuoja ši diena (kas labai dažnai yra
sveikintina). Bet dėl saulės kaitros ir šių žmonių „inertiškumo“ (būdingo
šiauriečiui) nebuvimo, leidžia susidaryti ne visuomet palankiomis sąlygomis
pietinių šalių gerovei stiprinti. Kokio tipo piliečiai gyvena tenai, tas pats
atsispindi ir valstybės veikloje (nors tai ir nėra taisyklė). Turėtų būti
pastebimas degtuko/dinamito efektas, kuomet pietinės šalys, tam tikrais
momentais, sugeba staigiai pakilti, tačiau pakankamai staigiai tą pakilimą lydi
nuosmukis. Tikrai nežinau kaip ten yra iš tikro, tačiau aš taip įsivaizduoju, o
tai, be abejo, gali būti neteisybė.
Nesenai skaičiau
straipsnį apie kompiuterius ir (kas tikrai, atrodytų, yra nesuderinama)
emocijas. Įvairūs kompiuteriniai algoritmai, pasirodo, mokomi savęs stimuliacijos. Tai jiems (kompiuteriams,
taip išeina) leidžia greičiau mokytis. Tačiau, keisčiausia straipsnio dalis
buvo ta, jog buvo atrastas „optimalus“ savęs stimuliacijos lygis. Pasirodo, jog
kuo kompiuterinei sistemai keliami reiklesni kriterijai ir kuo mokymosi
uždavinys yra sudėtingesnis, tuo emocijų lygio reikia mažiau.
Toliau tekstą
beskaitant, nuskambėjo labai mane suintrigavęs palyginimas (būtent dėl jo aš ir
norėjau išreikšti savo nuomonę šia tema), jog šiaurinės tautos tūkstantmečius
gyvena sunkiomis sąlygomis. Tam, kad galėtų išlikti, jos savaime kelia sau
didesnius reikalavimus, negu pietinių tautų gyventojai. Ir iškart pridurta, kad
suomiai ar norvegai yra mažiau emocingi, negu, tarkim, italai ar brazilai. Būtent
šiuo pastebėjimu apie tautas, buvo sugretinamas ir tas optimalus stimuliacijos
lygis, naudojamas kompiuteriniuose algoritmuose.
Tai išties
mane nustebino.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.