Pafantazuokime

Vakar rašiauapie apie tai kaip, naudojant kompiuterinių algoritmų emocijas (kas atrodo, yra mokslinė fantastika), kompiuteriai sugebėdavo išmokti sparčiau. Tačiau taip pat įtraukiau ir skaityto straipsnio perpasakojimą apie tų kompiuterinių algoritmų emocijų lygi su užduodamos užduoties sudėtingumu bei palyginimą su šiaurės ir pietinių kraštų tautomis. Tas palyginimas mane tiesiog pribloškė, nes, tiesą sakant, su ta nuomone aš sutikau visiškai.

Tačiau straipsnis ties tuo palyginimu neužsibaigė. Nes toliau į šiuos man asmeniškai neįsivaizduojamus kompiuterinius algoritmus, bus mėginama modeliuoti kitus žmogiškuosius faktorius. Kitais žodžiais tariant, tam tikra prasme, gali būti taip, jog bus modeliuojamas pats žmogus (ir ne tik!)… O tai privertė mane susimąstyti kur kas rimčiau.

Įsivaizduokime,  jog šie algoritmai nagrinėja/modeliuoja emocijas žmogaus ir tuomet duodamos jiems atlikti užduotys bei tikrinama kaip šie virtualūs agentai susitvarko su užduotimis. Kaip jau anksčiau minėjau, emocijų lygiai ir užduoties sudėtingumai buvo sugretinti su tautomis pagal gyvenamų teritorijų platumas taip tarsi metaforiškai (o gal ir iš tikro, kas ten žino...). Bet, įdomu tai, kad tas skverbimasis žmogaus suvokimo/modeliavimo link, dabar jau ribų matomai nebetur/ės/i... Kaip pats autorius nagrinėjamo straipsnio (jo neįvardinsiu, nes tikrai nenoriu pažerti kokių tai kaltinimų konkrečiam žmogui, nes moksle (šiandien) vienas žmogus, iš esmės, yra niekas.) ir teigė, bus egzaminuojamos (kompiuteriniuose algoritmuose ar modeliavime) įmantresnės žmogaus savybės: sudėtingesnės emocijos, „baimė, drąsa, rizika, altruizmas, egoizmas, vienatvės jausmas, savikontrolė, smalsumas, išradingumas, kūrybiškumas“ ir t.t.

Mane privertė sunerimti netikėtai į galvą atėjusi mintis dėl sąsajos tarp kompiuterinio modelio optimaliausio veikimo išvadų (t.y. kaip turėtų būti) ir esamų žmogiškųjų savybių (t.y. kaip yra realybėje) neatitikimo. Tarkim didžioji dalis žmogiškosios visuomenės kažkokiu tai stebuklingu būdu, bus nustatyta, jog elgiasi egoistiškai. Tačiau pagal kompiuterinio algoritmo sumodeliuotą žmogaus visuomenę, kurioje buvo nagrinėjama, tarkim, optimalus sprendimas tarp egoizmo ir altruizmo, būtų prieita prie išvados, jog tik altruistiškai besielgianti visuomenė galėtų pasiekti stulbinančių šuolių įvairiose srityse (ir greičiau tas "žvaigždes pasiekti")... Kitaip sakant, jei tarp „virtualaus žmogaus (ar visuomenės) optimalaus veikimo demonstravimo“ ir „realaus žmogaus (ar visuomenės) šiandieninio egzistavimo“ skirtumai būtų itin kontrastigi (jei skirtųsi kaip diena nuo nakties)? Ar į tai būtų reaguojama? Ar į tai reaguotų įvairiausios institucijos, trimituodamos visuomenei, jog ši privalo pasikeisti vardan revoliucinės (utopinės?) žmonijos pažangos (t.y. ar būtų siūlymas netgi pakeisti žmonijos mąstymą, požiūrį ar net prigimtį)? Ar tai būtų tik kaip absoliučiai jokio atgarsio nesukeliantys dalykai (na, galbūt, kaip rekomendacinio pobūdžio išvados, į kurių visuomenė nesureikšmintų)?

Taigi šie eksperimentavimai su „virtualiu žmogumi“ ar net visuomene, man sukėlė daugiau klausimų, negu atsakymų... Nebūtinai kalbant konkrečiai tik apie altruizmą ar egoizmą, bet apskritai apie įvairių lygmenų žmogiškuosius faktorius.

Įsivaizduokime uždavinį: ar keisis žmogaus elgsena (ir kaip?) jei visuomenei būtų uždrausta naudotis grynaisiais korupcijos mažinimo ir ekonominio šešėlio panaikinimo sumetimais, ar ne?

Trumpai hipotetiškai pasvarstykime šį klausimą. Žmogus iš prigimties yra toks sutvėrimas, kuris nori laimėti. Kitaip sakant, jis siekia konkuruoti (su kitais) ir prieš juos laimėti. Mano manymu, pakanka vien tik to, jei paklausčiau Jūsų: kodėl kompiuteriniai žaidimai, kuriuose mums sekasi, mus taip užveda? Galima paklausti ir panašių klausimų: kodėl žmogus žaisdamas pokerį vien tik iš taškų, o ne pinigų, vis vien siekia kaip įmanoma daugiau jų gauti (tarkim internetinėse lošimo „taškuose“ galima netgi tų taškų nusipirkti už pinigus)? Taigi hipotetiškai sumodeliuokime esamą situaciją. Rinkoje (arba visoje pinigų cirkuliacijoje) šiandien egzistuoja tik trys procentai grynųjų. Tarkim, jog ši grynų pinigų dalis yra „purvina“: cirkuliuoja korupcijoje ir dėl jos esti ekonominis šešėlis. Kone kiekvienam iš mūsų ramiai pamąsčius (net nereikia ir modeliuot, gerbiamieji), prieitume prie tos pačios išvados: tai būtų naudinga ekonomiškai ir visų tautų/valstybių bei jų konglomeratų ekonominė gerovė išaugtų (neaišku kiek konkrečiai, bet pagerėtų situacija). Tačiau netgi šiandien žmogus, nors ir žinodamas, jog rinkoje yra tik 3 procentai grynųjų, visgi turi teisę (iliuziją/viltį?) savo turimus pinigus banke (ar kitoje erdvėje) susigrąžinti šlamančiųjų pavidalu.

Nagrinėjamą situaciją nagrinėjant hipotetiškai, aš prieičiau prie išvados, jog visuomenės dalis tam priešintųsi, kita turėtų rimtų kontraargumentų tam priešinimuisi eliminuoti. Pereinamasis laikotarpis, kaip ir kitose dalykuose, yra skaudžiausias. Tačiau asmeniškai manau, jog žmogui yra nesvarbu netgi ar tai yra realūs pinigai, ar tai yra tik virtualūs skaitmenys virtualioje erdvėje. O jam įdomu tik pati konkurencija. Jam įdomu tik tai, jog visi žaidžia pagal esamas (nustatytas) žaidimo taisykles ir jis tik siekia tų virtualių taškų įgyti kiek įmanoma daugiau. Prie tokios nuomonės priėjau, kuomet pagalvoju, kodėl žmogus taip mėgsta žaisti tuos kompiuterinius žaidimus. Juk jis realios naudos iš to negauna. Tačiau, matot, mielieji mano, ten egzistuoja „taškų rinkimo sistema“, įvairūs lygmenys, per kuriuos „pagrindinis žaidimo herojus“ (t.y. jūs pats virtualybėje) pereina (kryžiaus kelius!), kad tik pasiektų galutinį tikslą: būti „Olimpo viršūnėje“, kurioje jis būtų „pats pačiausias iš pačiųjų“.

Taigi, mano nuomone, „virtualus žmogus ar visuomenė“ gana greitai susitaikytų ir prisitaikytų prie grynųjų pinigų netekimo. Tam nenaudojau jokių kompiuterių (na tik rašau šį tekstą naudodamasis AK).

Galutinė išvada. Kompiuteriams tapus pažangiais tiek, jog šie „sugebėtų“ apdoroti/modeliuoti pačius žmones ar net visuomenes ir kilus neatitikimams tarp realaus ir menamojo žmogaus atvaizdo, nereikėtų trimituoti visažinio kompiuterio revoliucines/utopines išvadas (jei šios skirsis 180 laipsnių), jog dėl jų neatitikimo, žmonija turi rinktis kompiuterio sumodeliuotą modelį, nes jis yra optimaliausias variantas. Tą, galbūt, įdomumo dėlei, palyginti ir būtų galima, tačiau jokiu būdu nesiūlyti tikrąjai žmonijai rinktis menamąją žmoniją, nes kad ir kaip ten bebūtų, „virtualus“ taip ir lieka virtualus. Net jeigu ir „virtualus žmogus“ bus tokia pati sudėtinga asmenybė, kaip kad ir realus, tačiau jei jo optimalus „požiūris“ (ar „gyvenimo būdas“, ar „žmogiškieji faktoriai“) bus tikrojo žmogaus priešingybė ir jei mokslininkai ar institucijos, raginančios keisti žmoniją į virtualios visuomenės koncepciją kaip revoliucinę/utopinę žmogaus klestėjimo variantą, vertėtų atsisakyti... Nes utopijos neegzistuoja.

P.S. Čia buvo pateiktas gana kontraversiškas požiūris. Aš puikiai suprantu, jog nei šiandien, nei rytoj, nei po dešimties metų virtualaus žmogaus sukurti nebus įmanoma. Tačiau jau net ir šiandien yra įmanoma kurti robotus ar kompiuterius, naudojančius pačias elementariausias žmogaus reakcijas, kaip jų pačių stimuliacijas mokymosi/(at)pažinimo tikslams. Taip pat galima kurti modelius „virtualių būtybių“ pagal žmogaus elementarius dirgiklius ar emocijų reagentus (rašau kaip įmanoma įmantriau, nes tikrai neįsivaizduoju kaip tie mokslininkai tai padaro).

Kadangi šio teksto tema ir buvo „pafantazuokime“, tai nežinau kaip jūs, bet aš čia, ta proga, ir prifantazavau šiek tiek tema: kas būtų jei būtų. Tuo pačiu, norėjau išreikšti nerimą, jog, visgi, kažkokia tikimybė išlieka. Gal ta tikimybė yra procentaliai tokia pati, kaip kad ir asteroidas kitamet atsitrenks į Žemę, tačiau ji visuomet išlieka ir, matyt, turi tendenciją tik didėti (ir tas didėjimas yra tieiog proporcingas Mūro dėsniui (Moore's Law): "Jei Muro dėsnis, pagal kurį procesorių sparta kas 18 mėnesių padidėja 2 kartus, veiks toliau, tai 2020 m. kompiuterio galia prilygs žmogaus smegenų galiai, o 2060 m. kompiuterio galia prilygs visų Žemėje gyvenančių žmonių smegenų galiai". Tiesa, dabar tiskliai negaliu patvirtinti, jog tokie tranzistorių augimo tempai išliko iki šių dienų)... Kalbu apie tikimybę, kur būtų žmonijai primygtinai siūloma (ar netgi verčiama!) keistis dėl optimalaus virtualaus žmogaus ir realaus žmogaus tam tikros veikos neatitikimo. Kalbu apie galimą utopinę idėją ar idėjas pačiu kontraversiškiausiu ir radikaliausiu atveju... Tačiau, pats įsivaizduočiau, jog mokslininkų eksperimentų išvadas perėmusios valstybės ar jų sąjungos/sandraugos (ar visos Jungtinės Tautos) tas išvadas perimtų į „savo rankas“. Kitaip sakant, pradėtų tas rekomendacijas įgyvendinti (kaip kad čia buvo hipotetiškai pateiktas grynųjų pinigų atsisakymo atvejis (be abejo, galbūt tai apskaičiuoti galima ir kur kas paprasčiau ir nereikia kurti virtualaus žmogaus, tačiau tai buvo tik pavyzdys pats pirmas „pasibeldęs“)).