Tikėjimo galia

Mėgstu savo laisvu laiku paskaityti straipsnius portaluose, knygas ar žurnalus (pastaruoju metu esu nemažą jų išsisaugojęs (jei gerbsime kalbininkus) kompiuterio laikmenoje arba standžiajame diske). Tad karts nuo karto, dėl smalsumo, peržiūriu.

Ką tik perskaičiau„Mokslo ir gyvenimo“ 2006 – ųjų sausio mėnesio leidimo straipsnį pavadinimu „Kada mokslas sako „NE““, kuris šiek tiek „rezonanso“ turėjo ir norėjosi į tai reaguoti ir išreikšti savo nuomonę. Tad, būtent dėl to, ši kvaila keverzonė čia ir atsirado (na, dar kol kas tik randasi, nes aš dabar kaip tik šios rašliavos užuomazgoje :). 

Kadangi šio straipsnio (kuris parašytas „Mokslo ir gyvenimo“ žurnale) autorius yra filosofas, tai, be abejo, jo jau rašymo braižas/stilius buvo gana pastebimas, nes žmogus kalbėjo apie tas temas, kurios iš esmės, filosofą (daugiau ar mažiau) lydi visą gyvenimą: mokslo pažanga, Dievo ir religijos aptarimas (ir apie patį tikėjimą) bei truputis apie tikėjimą „mistikos elementais“, kurie šiais laikais vienaip ar kitaip visgi yra apraizgę tam tikrus žmonių protus (beprotiškomis idėjomis) įvairiuose žmonių visuomenės sluoksniuose. Tačiau čia jis akcentuoja pačius naiviausius sluoksnius (pavyzdžiui, tik horoskopų skaitytojus, nors to šleifo spektras, deja yra kur kas platesnis...)

Taigi, visų prima, tektų priminti, jog grynųjų filosofų, mano supratimu, buvo kur kas mažiau, negu universaliųjų profesiją, arba bent žmonių, kurie be „filosofo amato“ turėjo ir kitą išsilavinimą... Be abejo, visi žinome, jog antikinės Graikijos atveju, iš filosofų ir „gimė“ mokslininkai ir daugelį šimtmečių mokslas ir filosofija buvo sąryšyje ar savotiškoje sąjungoje (Dekartas buvo ir matematikas, ir fizikas, ir filosofas). Filosofais buvo netgi ir religingi žmonės (šventasis Augustinas Aurelijus). Tačiau, jei kalbėsime apie mistikus, tai taip pat čia nėra didelių problemų ir ieškoti daug nereikia. Mistikas, mokslininkas ir filosofas buvo Izaokas Niutonas (fizikas, matematikas, astronomas, a l c h e m i k a s, filosofas). Jei kam nors kilo nesusipratimų (konkrečiai dėl Niutono) tai galima užsiminti, jog alchemikas, tai tikrai nėra kažkoks chemikas, kuris iš geležies besistengiąs išgauti auksą ar panašiai. Alchemikas, kitais žodžiais tariant, nagrinėja vadinamąjį žydų misticizmą – kabalą. Jeigu dar norite daugiau, tai galiu pasakyti, jog A.Pike‘as, kuris buvo įgijęs aukščiausią masonų laipsnį Amerikoje (buvo Linkolno amžininkas ir vienas įtakingiausių jo priešininkų) ir parašė netgi knygelę pavadinimėliu „morals and dogma“, kuri buvo ir tebėra masonų biblija, ir kurioje jis rašė apie dievulį, kuriuo tiki jie, tačiau tuo pat metu pripažino, jog deja, dievulis, kuriuo tiki krikščionys, visgi taip pat yra Dievas. Ir dar netgi pridursiu, jog jis teigė, kad kiekvienas pažengęs masonas privalo atsigręžti į kabalos mokymus, o tai jau ir yra misticizmas.  

Kadangi aš tai žinau tik ką čia aprašytus ir panašius niuansus, ir savęs nelaikau silpnapročiu, tai esu linkęs manyti, jog supaprastinti vadinamojo misticizmo negalima, nors jis iš pirmo žvilgsnio, atrodo, jog tai tarsi savotiškas „šamanizmas“ šiandieninėje visuomenėje. Deja, bet šiuo atveju, popieriai kur kas liūdnesni ir taip pat tenka priminti, jog konkrečiai krikščionybė jiems (masonams, šiuo atveju sakykim) neįtinką, tad esti „išrastas spiritualizmas liaudžiai“, apie autorius ir rašo.

Su autoriumi, neabejotinai, esu priverstas sutiki, kuomet jis rašo, jog kiekviena religija iš esmės, siekė: žmonių kontrolės, ideologijos, valdymo, pavergimo tikslams, kuomet šie turėjo įtakingą hierarchinę struktūrą ar centralizuotą valdžią. Tai, mano supratimu, yra aišku netgi kurmiui. Tačiau, iš esmės, tai yra per daug paviršutiniškas požiūris...

Tačiau autorius neakcentavo šių mano paminėtų (masonų) mistikų, kurie tikrai nebuvo silpnapročiai. Tai verčia susirūpinti, nes autoriaus piešiamas tik šiuolaikinis labai paviršutiniškas žmogus, kuris probėgšmais perskaito horoskopą ar tie, kurie besidomi čakromis jau itin besirūpina savo „spiritualizmu“, astraliniu kūnu ir panašiai. Be abejo, būtent toksai žmogus šiandieninėje visuomenėje atrodo (švelniai tariant) pakankamai kvailai ir turi kažkokių asociacijų su lengvabūdiškuoju praeitų laikų hipių liekana... Tačiau mano asmeniniu supratimu, tai yra naujojo amžiaus religijos (new age) apraiškos, o ši religija iš esmės, turi labai jau aiškių sąsajų su tais pačiais neva tai „alchemikais“, masonais, teosofais (šie šią naujų laikų religiją ir įgyvendino...), satanistais (jei nepabijosit šio žodelio, nes tai ir yra vienas ir tas pats, visgi masonų tėvas savo knygeliūkštėje apie tai labai aiškiai rašė ir to nesuprastų tik žmogus, sergantis dauno sindromu), gnostikais, tamplieriais, kabalistais, oto, „piratais“ (Skull & Bones 322 (kaukolė ir kaulai)) visų jau labai gerai žinomi „apšvitintieji“ ir dar bala žino kokia jų ten galybė atšakų. Pavadinimus, matomai, čia galima žerti kaip iš gausybės rago, tačiau, iš tikrųjų, tai yra viena ir ta pati senoji Babilono religija, siekianti sunaikinti krikščionybę ir apie tai net šneka „krikščioniškos hierarchijos viršūnėlės“ („Psichologiškai žmogus netikėti negali, dabar jis priverstas rinktis iš gausybės srovių, judėjimų ir subkultūrų siūlomų „dvasinių vaistų“. Amerikoje 1993-iaisiais buvo 800 įvairių judėjimų, kurie propagavo įvairius dvasinius mokymus. Labai dažnai tie mokymai yra destruktyvūs. Sunku pasakyti, ar tai savaiminis veiksmas, ar kieno nors diriguojamas, bet su visuomenės manipuliavimu susijusių sąmokslo teorijų neįrodysi. 2008 m. šalia Romos vykusioje dvasininkų konferencijoje kai kurie lektoriai tiesiai sakė, kad masoniškas pasaulio pertvarkymo planas veikia. Tad reikia sukurti „naują žmogų“, kuris bus geriau prisitaikęs gyventi šiuolaikinėje tikrovėje. Daug ženklų rodo, kad „naujas žmogus“ – tai tas, kuriuo galima manipuliuoti. O manipuliuoti lengviau tokiu žmogumi, kuris neturi dvasinio stuburo.”).

Tačiau jeigu žiūrėsim, kokiu stiliumi autorius rašo: „Senovės ritualai, aukos dievams, įvairios apeigos vienija grupes ir organizacijos narius, įvedamos tariamai Dievo valia gyvenimo taisyklės, virtusios tradicijomis, religinių organizacijų vadovams leidžia valdyti tikinčiųjų visuomenę. (...) Ypač stiprios organizacijos yra islamas, judaizmas, krikščionybė ir gal kitos. Šios organizacijos ne tik valdo tikinčiųjų pomirtinio gyvenimo reikalus, bet siekia ir kartais turi savo įtakoje politinę ir valstybinę valdžią. (...) Tad valdymas ir turtas yra kiekvienos organizacijos tikslas žemėje, o beturčiams ir vargšams bus atlyginta danguje po mirties.“ Be abejo, su autoriumi čia sutinku, tačiau vargšas pilietis visais laikais buvo valdomas, nes gali būti, jog jis ir to pats norėjo... Štai kaip į tai žvelgia Karlas Jaspersas: „Kad Dievas negali būti surastas pasaulyje, reiškia ir tai, jog žmogus neturi paaukoti savo laisvės pasaulio dalykams, autoritetams, pasaulio galingiesiems, jog, priešingai, jis turi prisiimti atsakomybę, nuo kurios negali pabėgti tariamai laisvai atsisakydamas laisvės. [...] Jeigu ji (Dievo išmintis) nuolat stovėtų prieš mūsų akis visa savo didybe ir bylotų mums vienareikšmiškai kaip prievartinis autoritetas, mes taptume jos valios marionetėmis. Tačiau ji trokšta, kad mes būtume laisvi.“ Ir dar apie autoritetus (K.Jaspers): „Jei autoriteto jėga nebegarantuodavo sėkmės ir būdavo prarandamas tikėjimas juo, atsirasdavo destruktyvi tuštuma. Tokiu atveju, žmogus išsigelbėjimo nuo tuštumos turėdavo ieškoti savyje, savo laisvėje, kuri ir yra tikrasis jo sprendimų šaltinis ir paskata.“ Taigi daugelis žmonių yra linkę tikėti autoritetais ir galbūt tai yra esminė problema, dėl ko religinių organizacijų primetamos dogmos yra gajos, tačiau su tikėjimu (pripažinkime tai) jos neturi daug bendro. Todėl taip vertinti (kaip vertina nagrinėjamo straipsnio autorius) yra per daug lėkšta...

Kita vertus, tokią etiketę prikabinti prie kiekvienos religijos, nederėtų. Mano subjektyviu supratimu, yra ne tas pats ar garbinti šėtoną (Babilono religijos šiandieninis tęsinys per įvairias religines organizacijas šiais laikais įsišaknija vis labiau) ar Dievą/Kristų. Tam tikra prasme, tai yra savotiška proto kova, kuri tęsiasi jau tūkstantmečius... Nuo šių dalykų bėgti nereikia, nes tai egzistuoja ir apie tai reikia kalbėti iš esmės.

Asmeniškai man, kaip individui, tai (apskritai bet kokios religijos) nėra aktualu, nes aš nepuolu ant kelių melstis Dievui (netgi namuose neturiu rožančiaus). Kitaip sakant, aš ateistu save laikyčiau būtent dėl to, kad įvairios religijų variacijos ir dogmoms yra būtent žmogaus sukurtos. Bet aš tikiu, jog šį pasaulį (kaip pasakytų graikai – kosmosą) visgi kažkas tai sukūrė. Man tai nėra protu suvokiama tas „faktas“ , jog aukščiausios jėgos nė nereikėjo tam visai šiai visumai sukurti (nors mokslas teigia vis drąsiau, jog tokio „dizainerio“ lyg ir nereikėjo ir nereikia (tai, turbūt, ir nereikės ateity), kad vyksta pagal savus dėsnius nuo pat to momento kai įvyko didysis sprogimas, o pastarąjį netgi buvo pasiūlęs kunigas/mokslininkas ir ši teorija egzistuoja. Aš nesiginčiju čia, galbūt ši teorija ir teisinga). Tačiau tuomet, atrodo, jog žmogaus egzistavimo klausimas šioje žemėje yra absoliučiai beprasmis (jei kūrėjo nėra). Gal taip ir yra... asmeniškai aš šiuo klausimu dvejoju... Tačiau turbūt, giliai širdyje, net ir labiausiai užkietėję ateistai tuo visgi dvejoja. Argi ne teisybę sakau? Be abejo, čia ir glūdi atsakymas kodėl žmonės tiki (kuomet žmonės perėjo nuo politeistinės prie monoteistinės religijos). Tačiau kaip ir sakiau, aš atmetu visas religines organizacijas, nors jomis ir domiuosi, bet domėjimasis ir ieškojimas atsakymų į man rūpimus klausimus yra ne tas pats, kas tikėjimas. Tai yra tik smalsumo užgaida...

Bet visgi... Tuo besidomėdamas, aš susiduriu su priešingomis tikėjimo srovėmis. Tokiu, atveju, matydamas tų srovių susikirtimą ir pažindamas tas religijas, aš privalau rinktis. Aš privalau palaikyti vieną iš jų (ir tai jums čia ne futbolo rungtynės, kuomet palaikote vieną ar kitą komandą). Tai yra savotiškos ideologijos, metaforų, tam tikros propaguojamos filosofijos kovų laukas. Tas kovos laukas vyksta mūsų smegenų „vingiuose/labirintuose“ ir tai nėra taip paprasta.  Visgi gerbdamas žmonių kartas ir tūkstantmetines religines tradicijas bei žvelgiant pro „istorijos spiralę“ rinktis tenka ką šioje kovoje palaikyti.

Be abejo, šio straipsnio autorius mandagiai išvinguriavo tuos mistikus ir nė žodeliu konkrečiai apie juos neužsiminė. Jis „užsiminė apie juos“ tik netiesiogiai, o daugelis taip ir nesuprato apie ką čia jis rašė, kalbėdamas apie paprastus žmogelius, kurie tikį tais horoskopais ar astraliniais kūnais ir panašiai... Turbūt, tas yra suprantama, nes jis juk yra docentas, o tokie garbūs žmonės apie tai kalbėti negali, nes tai yra tabu šiandieninėje visuomenėje (ir iš esmės, apie tai viešoje vietoje yra užsimenama vos keliais žodžiais arba kalbama pernelyg naiviai t.y. tarsi ne apie tai...) net jeigu tai ir yra akivaizdu...

Taip pat iš dalies su autoriumi reikia sutikti, kuomet jis rašo: „Yra sukurti teologijos mokslai, parašytos knygos, suprantamos ir priimtinos tik tikintiesiems. Jose dažniausiai nekalbama apie mokslui rūpimus atsakymus – „TAIP“ ar „NE“, bet nagrinėjami tikėjimo vidaus procedūriniai klausimai, priimant transcendenciją kaip tikrą esamą faktą.“ Bet visgi, mano asmeniniu supratimu, šis autorius čia rašo tik apie tikinčiuosius fanatikus (kuriems jokių įrodymų nereikia) arba davatkėles, kurios lanko bažnytėlę na labai jau pareigingai ir aukoja pinigėlius taip pat pareigingai. Visgi, gerbiamas autoriau, aš drįsčiau su jumis nesutikti. Bibliją interpretuoja skirtingai netgi tie, kurie yra visą gyvenimą ties tuo ir gyvenę – t.y. grynai skaitydami ir interpretuodami ją. Be abejo, tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus patirties, mąstysenos kaip individo, todėl visko žodis žodin netgi neįmanoma vienodai interpretuoti tarkim tam tikras biblijos paragrafus ar eilutes, tačiau juos visus, gerbiamasis, vienija ta „filosofijos kryptis“ (apie kurią aš kalbėjau ankščiau) t.y. tas bendras ir esminis supratimas. Ir, galbūt, kai kurie gali būti krikščionimis, netgi ir netikėdami pomirtiniu gyvenimu? Be abejo, ponas autoriau, kad taip. Ir galbūt ne visi „priima transcendenciją kaip tikrą esamą faktą“, tačiau jie visi vertina Kristaus mokymą gyventi dorai (kiek tai yra įmanoma), tačiau netgi ir abejoja retkarčiais pačių testamentų tikrove ir palieka ją savaip interpretuoti (galbūt ir yra tokių, kurie „šią savotišką didelę metaforą“ apsuka 180 laipsnių (ir vėl kaip užburtas ratas) ir būtent dėl to, mano supratimu, yra būtina tokiais klausimais turėti tvirtą stuburą, tačiau nemanau, kad būtina su visomis šiomis dogmomis sutikti be išimties ir netgi galbūt, egzistuoja tokių žmonių, kurie krikščionybę priima iš esmės, tačiau nesimeldžia Dievui ir tikrai ne dėl to, kad Dievas su jais šneka (šizofrenijos atvejis).

Religija man, visų pirma, yra  protų kova ir ją reikia gerbti (tenka gerbti žmonių paveldą nors šiek tiek, nes nieko geresnio mes lyg ir neturime). Liuciferis neegzistuoja kažkur atisėdęs ant Veneros (ji juk tokia pati planeta kaip ir kitos gretimos jai, tačiau kokią jai metaforišką reikšmę suteikia Babilono religija! Liuciferis čia metaforiškai sugretinamas su Venera, nes jis yra neva kaip šviesos angelas ir jis sugeba šviesą atnešti žemei ir jos žmonėms dar prieš Saulei patekant, o tai jau grynų gryniausia prometėjiškas aspektas. Beje ir vienas ir kitas žmogui tiesiogiai ar netiesiogiai „žmogui davė žinių“) ar Dievas juk nėra įsikūręs savo rezidencijos ant debesies, kur vartus neva saugo Petras (Asmeniškai, aš nė neįsivaizduoju, kas gali patikėti tokiais paistalais apskritai). Jergutėliau, tai juk metaforos! Gyvūnams tikėjimas taip pat nesvarbus, kaip kad ir autorius rašė, netgi žmogui tam tikru momentu, tikėjimas nebuvo itin svarbus t.y. iki tol, kol jie nepradėjo sąmoningai domėtis juos supančia gamta ir klausinėti: „Tačiau žmogus per ilgą evoliuciją įgijo sugebėjimą stebėdamas gamtą kaupti patyrimą, gautas žinias apibendrinti ir jau apibendrinimą perduoti kitoms kartoms Vien tik gamtos stebėjimas nebepatenkino žmogaus ir jis kėlė klausimus – kodėl kaip, kada? Bandydamas į juos atsakyti pradėjo aktyviai tyrinėti gamtą, dangų, įvairius reiškinius, ieškojo jų tarpusavio ryšio, priklausomybės. Literatūroje galima rasti posakį – ten, kur žinojimas susiduria su nežinojimu, prasideda mokslas.“ Štai būtent čia, šio nagrinėjamo teksto autoriaus nuomonė apie religiją ir mokslą pradeda ryškėti, nes toliau seka štai koks tekstas: „Mokslo – mokslininkų – visuomenės santykiai yra savotiški ir gana sudėtingi: atrodytų, mokslininkai kuria ateičiai, jų mokslas yra tarsi atitrūkęs nuo visuomenės šiandieninių poreikių ir tą plyšį visuomenė užpildo savais vaizduotės sukurtais reiškiniais – tikėjimu.“ Būtent čia ir atsiskleidžia šio filosofo požiūris į mokslą ir religiją, kuri grįsta turbūt besąlygišku tikėjimu, kitaip sakant čia išsikristalizuoja autoriaus požiūris į mokslą ir religiją (beje, religija ir tikėjimas, iš esmės, nėra tas pats, todėl atleiskit, jei aš šias išraiškas kai kur naudoju kaip sinonimus). Jam mokslas – yra juodasis arkliukas, tuo tarpu religija ir tikėjimas (t.y. žmogaus vienas iš esminių gyvenimo esmės įprasminimo klausimas – viltis, jog ta prasmė egzistuoja daugeliui ir yra grįsta tikėjimu) yra kaip pašalinis reiškinys, kaip žmogaus to meto kolektyvinės vaizduotės padarinys. Be abejo, autorius toliau teigė, jog dėl šių religijų atsiradusios hierarchinės organizacijos manipuliuodavo gyventojų dauguma ir nukreipdavo liaudį jiems palankia linkme. Be abejo, su pastaraisiais teiginiais tiesiog negalima nesutikti, nes taip yra ir, deja, greičiausiai taip visada ir bus.

Na, filosofija ir religija/teologija gana dažnai pykdavosi viena su kita, nors ir filosofines idėjas bažnyčia ir būdavo gana dažnai linkusi saugoti po savo sparneliu, nes pasak F.Nyčės: „Bet kova su Platonu, arba, aiškiau šnekant, kad būtų suprantama ir "liaudžiai", kova su krikščioniška bažnytine tūkstantmečių priespauda - nes krikščionybė yra ne kas kita, kaip platonizmas "”liaudžiai”“. Tikrai nežinau kiek čia tiesos tame yra, tačiau iš savo varpinės galiu pasakyti, jog filosofai „pykdavosi“ ne tik su įvairiomis religinėmis dogmomis, tačiau ir su tuo „kas iš jų ir gimė“ t.y. mokslu: (egzistencialisto Karlo  Jasperso mintis apie mokslą ir filosofiją) „Mokslo žinios apima atskirus objektus, apie kuriuos kiekvienam žinoti visai nebūtina, o filosofija apmąsto būties visumą, susijusią su žmogumi kaip žmogumi, ji mąsto tiesą, kuri nuskaidrėdama prasiskverbia giliau negu bet koks mokslinis pažinimas.“; „Žmogus trokšta žinoti, kas yra iš tikrųjų, nepriklausomai nuo kokio nors praktinio intereso. Giliausias mokslų šaltinis yra grynoji, pasyvi kontempliacija, žiūrintis įsigilinimas, įsiklausymas į paties pasaulio atsakus.“; ir turbūt šia citata taikliau ir negalima būtų pasakyti: „Nėra jokio pasaulio vaizdo, yra tik mokslų sistematika. Visi pasaulio vaizdai yra tik fragmentiniai pažinimo pasauliai, kurie klaidingai laikomi absoliučia pasaulio būtimi. (...) Kiekvienas pasaulio vaizdas yra pasaulio iškarpa; pats pasaulis negali tapti vaizdu. “. Vis dėl to, apie mokslo ir religijos santykį taip pat įdomiai pateikia F.Nyčė („Anapus gėrio ir blogio“): „Kiekviena epocha turi būdingą jai dievišką naivumo tipą, kurio išradimo jai gali pavydėti kitos epochos, ir kiek daug naivumo, pagarbos verto vaikiško ir be galo neprotingo naivumo slypi tame mokslininko įsitikinime savo viršumu, jo tolerantiškoje ramioje sąžinėje, nieko neįtariančiame tikrume, su kuriuo jis instinktyviai traktuoja religingą žmogų kaip ne tokį vertingą ir priklausantį žemesnei rūšiai, kurią jis p e r a u g o, pralenkė, pranoko,- jis, mažutis, pretenzingas nykštukas ir prasčiokas, stropus, mitrus amatininkas, rankomis ir galva dirbantis "idėjų", "modernių idėjų" tarnyboje!“

Tačiau čia moderniųjų laikų (labai atsiprašau, nežinau, kaip šių dienų ši filosofinė kryptis vadinama) filosofinės krypties filosofo (šio straipsnio autoriaus) požiūris yra priešingas egzistencializmo krypties filosofams (na taip, baigėsi didieji karai ir ji (egzistencializmo filosofija) išėjo „iš mados“ jau daugiau nei kelis dešimtmečius...). Visgi mane stebina toksai filosofo požiūris, nes jis su mokslu jau „draugauja“ ir užleidžia jam pozicijas ir „vykdo nuolaidžiavimo politiką“. Ar tokiu būdu šiuolaikinių filosofų neištiks titanų likimas? Autorius neina iki galo, matome uždėtus (ar užsidėtus) „apynasrius“. Ar mes jau matome pranašautą filosofijos saulėlydį?... Panašu į tai... Egzistencializmui „išėjus iš mados“, estafetė perduodama mokslui.

Tačiau ar autorius supranta šį dėsningumą, šią naująją „įtakos sferų pasidalijimą“? Turbūt paskutinieji filosofai, kurie dar drįsdavo mokslui išreikšti („be baimės“!) kritiką, buvo egzistencialistai. Dabar filosofija akivaizdžiai išgyvena ne pačius geriausius laikus ir linkusi slysti paviršiumi... Taigi grįžkime dar kartą prie teksto, kuris išspausdintas „Moksle ir gyvenime“, nagrinėjimo. Išstūmus religiją kaip nereikalingą ir archaišką dalyką ir sulyginus ją su žmogui jokios funkcijos neatliekantį uodegikaulį ir filosofijai užleidus pozicijas mokslo naudai, tuomet jis ryškiai „išsiveržia į priekį kitų sąskaita“ (Be abejo, aš čia sutirštinu spalvas, nes filosofija išliks tol, kol žmonės išliks sąmoningais (K.Jaspers‘as): „Ji (filosofija) nesipriešina ten, kur atmetama, netriumfuoja ten, kur jos klausomasi. Jos gyvastis yra toji vienybė, kuri žmonijos gelmėse visus gali susieti su visais.“).

Mokslas ir tampa naująja religija, naująja organizacija, naująja hierarchine struktūra, kuri, būdama centralizuota, sugebės ar jau sugeba manipuliuoti žmonėmis. Be abejo, aš nekalbu apie eilinį mokslininką, kuris pasak F.Nyčės: „jis (mokslininkas) pretenduoja į pagarbą ir pripažinimą (kurio pirma ir svarbiausia sąlyga yra tai, kad jį pažįsta, pastebi), tą gero vardo aureolę, tą nuolatinį jo vertės ir naudingumo patvirtinimą, vis iš naujo leidžiantį įveikti vidinį n e p a s i t i k ė j i m ą - svarbiausią kiekvieno priklausomo žmogaus ir bandos gyvulio bruožą. (...) Jis tik instrumentas (...) Objektyvus žmogus išties yra veidrodis: įpratęs paklusti viskam, kas gali būti pažinta, neturintis kitų džiaugsmų, išskyrus tuos, kuriuos teikia pažinimas, (...)dažniausiai tai žmogus be turinio ir apimties, "beasmenis" žmogus.“ Mano supratimu, jis vis dar yra ir dabar panašus į šią Nyčės citatą...

Šiek tiek atitolkime nuo filosofijos, nes mes juk šiais laikais ją ir atitolinome, todėl grįžkime prie mokslo užsibrėžtų planų 21 a. Nemanau, jog daugelis žinote, tačiau mokslas yra pasigavęs prometėjišką užkratą... Jis (abstrakčiai kalbant) nuolat skelbia apie pažangą, tačiau nėra labai aišku, dėl ko ir kam ta pažanga yra reikalinga (o jis pats ar žino?). 2001 – ųjų metų gruodžio 3 – ios pasirodęs NSF (national science foundation) dokumentas atskleidžia, kaip naudojant NANO (nanotechnology), BIO (biotechnology), INFO (information technology), ir COGNO (cognitive science) technologijų suliejimą/sujungimą, siekiant pagerinti žmogaus savybes moksliškai. Kitaip sakant, tiesioginis žmogaus tam tikrų esamų savybių (vienos ar daugelio) pagerinimas, suliejant šias keturias technologijas ir šiuos „stebuklus“ integruojant tiesiogiai žmogui. Tai yra 21 a. Žmogaus perspektyva. Visai gali būti, jog už keliolikos metų, susitiksite su kaimynu, o šis jau bus „patobulintas“ žmogus/kiborgas: su pagerinta atmintimi (t.y. su „fenomenalia atmintimi“) arba su nepriekaištinga rega, arba nežabota jėga ir panašiai... Ir tai yra oficialus dokumentas. Jeigu kas nors iš jūsų netikit, tai susimildami, prašom maloniai susipažinkite su savo būsimąja ateitimi...

Kodėl sakau, jog mokslas „pasigavo prometėjišką užkratą“? Ogi todėl, mielieji, jog prometėjas pagal mitus yra laikomas žmonijos (at)kūrėju, o mokslas čia jau net neabejotinai žaidžia dievą, o ne tiktai vaidina tarpininkus, kaip kad net su pastarąja mintimi nagrinėjamas filosofas (pagal jo tekstą esamą), vargu ar sutiktų.

Taigi, gerbiamieji, ar tik nebus taip, jog žmonija tiek amžių kentėjusi nuo atstovaujamų religijų tarpininkų interesų užgaidų, šįkart „neužsiraus ant meškos“ t.y. mokslo, kuris jau dabar technologijų amžiuje (nano; bio; it; cogno) ne tik kad iš esmės jau yra perėmęs iš bažnyčios dievo ambasadą žemėje, tačiau jau dantukai pakankamai prasikalę, jog jis jau yra pasirengęs vaidinti dievą/prometėją, kuris pagal mistikus yra vienas ir tas pats, kas ir liuciferis – šviesos ir žinių nešėjas, matot gi...

Taigi leiskite dar kartą jūsų paklausti, ar religija yra reikalinga žmogui? Mano asmenine nuomone, ji, be abejo, yra reikalinga, tačiau matomos pragaištingos tendencijos, jog technologiškai imli visuomenė, dėl nereikšmingų ir (tuo pat metu) neaprėpiamų informacinių srautų klodų bei „greito gyvenimo tempo“, tiesiog „pamirš“ apie tai pagalvoti ir bus pasmerkta priimti (kaip savaime suprantamą dalyką) humanoido dalią...