„Kas nutikt
jei nukeliautume į visatos pakraštį ir iškištume galvą pro jos kraštą, tarsi
tas pakraštys būtų užtraukta užuolaida? Kur mūsų galva atsidurtų, jeigu jos
visatoje jau nebebūtų ? ką surastume už tos ribos ? Kad ir kaip būtų liūdna,
atsakymas būtų toks: Visatos krašto pasiekti neįmanoma pasiekti. Ir visai ne
dėl to, kad ši kelionė per ilgai užtruktų (nors tai irgi tiesa), bet todėl, kad
net jei tiesia linija vis keliautume visatos išorės link, niekada nepasiektume
visatos išorinės ribos tik vėl grįžtume į ta patį tašką, iš kurio išvykome
(nusprendę ieškoti visatos išorės :)). Taip yra todėl, kad, pasak Einšteino
reliatyvumo teorijos, Visata „išlinkusi“ taip, kad negalime to tiksliai įsivaizduoti.
O kol kas, pakanka žinoti, jog mes tikrai neklaidžiojame be jokios tvarkos
nežinia kokiame nuolat besipučiančiame burbule. Labiau tikėtina, jog erdvė
išlinkusi, kad ji yra be ribų, tačiau baigtinė. Negalime tvirtinti, kad erdvė
plečiasi, nes, kaip sakė Nobelio premijos laureatas fizikas Stevenas
Weinbergas: „Saulės sistemos ir galaktikos nesiplečia ir pati erdvė nesiplečia.
Matyt galaktikos viena nuo kitos tolsta. Ir visa tai tikras iššūkis
intuicijai.“ Arba kaip kartą taikliai pastebėjo biologas Haldane‘as: „Visata ne
tik keistesnė negu įsivaizduojame. Ji keistesnė negu apskritai galima
įsivaizduoti.“
Aiškinant
erdvės išlinkimą, paprastai pasitelkiama analogija, pagal kurią siūloma
įsivaizduoti, kad kas nors iš dvimatės plokščios visatos, niekad nematęs
rutulio , atsiduria Žemėje. Jis niekada nesuras pakraščio, kad ir kiek klajotų
Žemės planetos paviršiumi. Ilgainiui, jis gali vėl atsidurti toje pat vietoje,
iš kurios pradėjo keliauti ir, žinoma, bus visiškai suglumęs, bandydamas
išsiaiškinti kaip tai nutiko.
Taigi mūsų
padėtis erdvėje yra visiškai tokia pat, kaip to suglumusio ateivio iš plokščio
krašto. Tik mūsų erdvėje yra daugiau matavimų.
Kaip nėra
vietos, kurią galėtum pavadinti visatos pakraščiu, taip nėra ir vietos, kur
galėtum atsistoti pačiame viduryje ir pasakyti: „viskas prasidėjo čia! Čia pats tikriausias visa ko centras“. Mes
visi esame visa ko centre. Tiesą pasakius, neesame tuo tikri, nes negalime to
įrodyti matematiškai. Mokslininkai tiesiog daro prielaidą, kad, iš tikrųjų, negalime
būti visatos centras (tik pagalvokit ką tai reikštų), bet visi stebėtojai iš
bet kurios vietos, mano esą tas centras. Vis dėlto, šito tiksliai nežinome.
Apie visatą
suprantame tik tiek, kiek per milijardus metų nuo jos susidarymo yra
nukeliavusi šviesa. Ši matoma visata – ta visata, kurią pažįstame ir apie kurią
galime kalbėti, yra nusidriekusi 10 *10(24 – uoju laipsniu). Bet, pagal daugelį
teorijų, didžioji visata, kuri vadinama metagalaktika, yra kur kas didesnė.
Pasak Rees‘o, šviesmečių skaičius kitos, didesnės ir mums nematomos visatos
krašto, būtų rašomas ne su 10 ir net ne su 100 , bet su mln. nulių (t.y.
10*10(pakelta mln). trumpai tariant, erdvės yra daugiau, negu įmanoma
įsivaizduoti ką jau kalbėti apie tai, kas yra už jos ribų.
[...]
Reliatyvumo
teiginiai mums atrodo keisti tik todėl, kad kasdieniniame gyvenime mes jų
įtakos nejuntame. (...) Iš visų bendrosios reliatyvumo teorijos nuostatų,
didžiausią iššūkį meta ir labiausiai nepasiduoda intuityviam suvokimui toji,
kuri teigia, kad laikas yra erdvės dalis. Mes instinktyviai laiką priimame kaip
amžiną, absoliutų, nekintantį. Manome, kad niekas negali sutrikdyti pastovios
laiko tėkmės. O pasak Einšteino, laikas yra kintamas dydis ir tas dydis nuolat
keičiasi. Jis net turi savo formą. (...) Erdvėlaikio sąvoka paprastai aiškinama
prašant įsivaizduoti kaip plokščia bet lankstų lakštą ant kurio padėtas, tarkim
, geležinis rutulys. To gežinio rutulio svoris verčia tą lakštą įlinkti ir
įsitempti. Beveik taip pat koks nors masyvus objektas, pavyzdžiui, Saulė
(geležinis rutulys), veikia erdvėlaikį (medžiagą). jis jį ir ištempia, ir
išlenkia, ir iškreipia. Jeigu tuo lakštu paridensite mažesnį metalinį rutulį,
tai jis beveik tiesia linija riedės pagal Niutono judėjimo dėsnius, bet,
artėdamas prie masyviojo objekto, ir, pasiekęs medžiagos įlinkio kraštą, riedės
žemyn, nes jį neišvengiamai trauks masyvesnis objektas. Tai yra gravitacija –
erdvėlaikio išlinkimo padarinys. Kiekvienas masę turintis objektas, sukuria
mažą įdubimą „kosminiame audinyje“. Taigi visata yra vientisas tamprus lakštas
su įdubomis. Gravitacija, tokiu požiūriu, yra ne kiek savarankiškas dalykas,
kiek padarinys: ne jėga pati savaime, bet šalutinis erdvėlaikio iškreipimo
produktas. Tam tikra prasme gravitacijos nėra: planetas ir žvaigždes verčia
judėti erdvės ir laiko iškreipimai. Žinoma įdubusio tampraus lakšto analogija
mums tik tiek ir tegali pasakyti, nes neapima laiko poveikio, bet tik tiek mūsų
smegenys ir tegali aprėpti, nes beveik neįmanoma įsivaizduoti dydžio, kurį
sudarytų trys dalys erdvės ir viena dalis laiko, ir kad visos šios dalys būtų
susipynusios tarpusavyje kaip gijos audinyje. [...]
Šiandien
astronomai įsitikinę, kad regimojoje visatoje yra gal kokie 140 mlrd.
galaktikų. (...) Hablas ėmė nagrinėti visatos dydžio klausimą ir padarė
stulbinamą išvadą. Halas pradėjo matuoti tolimųjų galaktikų spektrus. (...)
Naudodamas 100 coliu skersmens teleskopą ir savo stebėjimus papildydamas
savarankiškomis išvadomis, IV-ojo dešimtmečio pradžioje, jis jau buvo
išsiaiškinęs, kad visos danguje esančios galaktikos, išskyrus mūsų pačių
vietinių žvaigždžių sambūrį, nuo mūsų tolsta. Dar daugiau - tų galaktikų
greitis ir atstumas buvo tiesiog proporcingi: kuo labiau nutolusi galaktika,
tuo greičiau ji juda. Šis atradimas buvo stulbinantis: visata plėtėsi visomis
kryptimis greitai ir tolygiai taigi nereikėjo nė lakios vaizduotės, kad
padarytum išvadą, jog visata kažkada prasidėjo nuo kažkokio centrinio taško.
Taip tapo aišku, jog visata turėjo pradžią ir visai nėra fiksuota amžina erdvė,
kokia iki tol buvo laikoma. (...) Kol didysis sprogimas iš įdomios idėjos
išsirutuliojo į pripažintą teoriją, pasauliui reikėjo dar kelių dešimtmečių ir
netyčia atrasto kosminės kilmės spinduliavimo.
[...] 2003 –
ųjų metų vasario mėnesį grupė mokslininkų iš NASA‘os ir kosminių skrydžių
centro (esančio Merilende), naudodami naują tolimųjų skrydžių palydovą,
pavadintą WMAP (Wilkinson‘o Mikrobangų Anizotropijos Zondas), tvirtai pareiškė,
kad Visatos amžius yra 13,7 mlrd. metų
+-100 mln. Šio skaičiaus ir laikomasi. Galutinai nuspręsti yra sunku dar ir
todėl, kad atsiranda labai daug vietos interpretacijoms. Įsivaizduokite, kad
stovite lauke naktį ir bandote nustatyti kokiu atstumu nuo jūsų yra dvi tolimos
elektros lempos. Naudodami tikslius astronomijos prietaisus, galite lengvai
nustatyti, kad jos yra vienodo ryškumo ir kad viena, sakykim, yra 50 % toliau už kitą, bet jūs negalite pasakyti
ar arčiau esanti šviesa yra, sakykim, 58W lemputė, nutolusi per 37 m., ar 61W
lemputė, nutolusi per 36,5 metro. Taip pat reikia atsižvelgti: į Žemės
atmosferos sukeliamus vaizdo iškraipymus, į tarp galaktines dulkes, į tarp tų šviesų ir
jūsų esančių žvaigždžių šviesos poveikį ir į daugelį kitų veiksnių. Vadinasi,
jūsų apskaičiavimai visada remiasi daugybę prielaidų, kurios gali būti
ginčytinos. Kita problema, kad visada buvo labai svarbu naudoti teleskopą ir
žvaigždžių raudonojo poslinkio matavimai visada reikalavo labai ilgo stebėjimo
laiko: vienintelio blyksnio gali tekti laukti visą naktį. Dėl to, kartais astronomai
būdavo priversti (arba savanoriškai) grįsti išvadas labai negausių stebėjimų
duomenimis. „Kosmologijoje (kaip sakė žurnalistas Jeffrey‘is Carr‘as), yra
didžiulis kalnas teorijos, grindžiamos kurmiarausio dydžio įrodymais“ arba
(kaip sako Martin‘as Rees‘as): „Mūsų šiandieninis pasitenkinimas, kad esame
pasiekę tokį supratimo lygį, gali rodyti duomenų trūkumą, o ne teorijos
tobulumą.“
Šis netikrumas
gali būti taikytinas gana arti esantiems daiktams t.y. ne tik tiems, kurie yra vištos
pakraščiuose. Pasak Donald‘o Goldsmith‘o: „kai astronomai sako, kad galaktika
M87 yra 60 mln. šviesmečių, tai jie, iš tikrųjų, nori pasakyti (bet, paprastai,
to neakcentuoja plačiajam skaitytojų ratui), kad ta galaktika yra kur nors tarp
40 mln. ir 90 mln. šviesmečių, o tai visai ne tas pats.“ Kalbant apie visatą
apskritai, visi dalykai yra natūraliai padidinami. Kad ir kokie įtikinami būtų
naujausi tyrimų duomenys, neįmanoma tikėtis, jog jie sutaps. Viena neseniai
paskelbta teorija teigia, kad visata nėra tokia didelė, kaip kad mes manėme:
kai žiūrime į kai kurias tolumoje esančias galaktikas, tai mes galbūt matome
netikrus atspindžius, netikrus vaizdus, kuriuos sukuria atspindėta šviesa? Faktas
yra tas, kad mes daug ko nežinome net apie pačius elementariausius dalykus ir
ne tik iš ko sudaryta visata.
Skaičiuodami materijos
kiekį, kurio reikia, kad daiktai nesubyrėtų, mokslininkai visada beviltiškai
įstringa. Pasirodo, kad mažiausiai 90, o galbūt iki 99 procentų mūsų visatos
sudaro Fritz‘o Zwicky‘io nematomoji medžiaga, kuri, dėl savo prigimties, mums
yra nematoma. Truputėlį apmaudu galvoti, kad gyvename visatoje, kurios
didžiosios dalies net nepajėgsime įžiūrėti, bet taip jau yra. (...) tačiau bėda
ta, kad niekada nebuvo atrasta nieko, kas įrodytų jų pagrįstumą. Šios dalelės
labai silpnai sąveikauja. Todėl, net ir darant prielaidą, kad jos apskritai
egzistuoja, jos labai sunkiai aptinkamos. Kosminiai spinduliai sukeltų per daug
pašalinių trukdžių, todėl mokslininkai turi leistis į Žemės gelmes. Nusileidus po
žeme 1 km, kosminis bombardavimas būtų tik 1/1 mln. dalis to, kuris patiriamas
paviršiuje. Bet netgi visa tai apskaičiavus, Visatos balanse vis tiek trūksta
2/3 duomenų.
Paskutiniųjų metų
tyrimai rodo, kad ne tik galaktikos tolsta nuo mūsų, bet ir tai, kad jų tolimo
greitis vis didėja, o tai prieštarauja visiems spėjimams. Pasirodo, kad
visatoje gali būti ne tik nematomosios medžiagos bet ir nematomosios energijos.
Mokslininkai ją vadina vakuumine energija arba kvintesencija. Kad ir kas būtų
ši energija, ji atrodo, vykdo ekspansiją, kurios niekas apskritai negali
paaiškinti. Pagal teoriją, tuščia erdvė visai nėra tuščia: joje yra materijos
dalelių ir anti dalelių, atsiradusių, atsirandančių ir vėl pradingstančių, ir
jos verčia visatą plėstis vis sparčiau. Nors ir neįtikėtina, vienintelis
dalykas, galintis tai paaiškinti, yra Einšteino kosmologinė konstanta: tai tie
negausūs matematiniai apskaičiavimai, kuriuos jis įterpė į bendrąją reliatyvumo
teoriją, norėdamas sustabdyti visatos plėtimosi versiją ir pavadino tai
didžiausia savo gyvenimo klaida. Dabar, atrodo, kad, galbūt, jis viską ir gerai
apskaičiavo.
Taigi mes
gyvename visatoje, kurios amžiaus tiksliai apskaičiuoti negalime; esame apsupti
žvaigždžių ir nežinome nei kiek jos yra nuo mūsų nutolusios, nei koks atstumas
tarp jų yra; Visata yra pripildyta materijos, kurios nesugebame atpažinti net
ir remdamiesi fizikos dėsniais, kurių veikimo savybių iki galo nesuprantame.
[...]
Panagrinėkime tai,
ką tikrai suprantame. Nors dabar jūs gal ir nebenustebtumėte išgirdę, kad ir
tai nevisai suprantame, o tai, ką suprantame, ilgą laiką buvo paslaptis.
[...]
Karl‘as Popper‘is
kartą pasakė, kad fizikoje gali ir nebūti vienos galutinės teorijos, kad
kiekvienam paaiškinimui gali reikėti dar vieno paaiškinimo ir taip susidaro
begalinė grandinė vis fundamentalesnių principų. Yra ir kita galimybė: tokios
žinios gali būti mums tiesiog neįveikiamos.
Reinberg‘as: „Kol
kas dar nepanašu, kad būtume priartėję prie savo intelektinių galimybių ribos. Beveik
neabejotina, kad tai sritis, kuri toliau aktyviai rutuliosis ir, beveik
neabejotina, kad naujieji atradimai, daugeliui iš mūsų, bus nebesuprantami.“
[...]
Žinoma, kad
daugybės dalykų nežinome, o iš to, ką manome žiną, daug ko ilgai nežinojome,
arba tik galvojome, kad žinome.
[...]
Dabar
įsivaizduokite, jei galite, ir, aišku, kad negalite
[...]
Visata ne tik
keistesnė negu įsivaizduojame. Ji keistesnė negu apskritai galime įsivaizduoti
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.