Frydricho Nyčės "Anapus gėrio ir blogio" fragmentai.

Visas "Anapus gėrio ir blogio" tekstas pateikiamas čia.

---

Kopernikas, nepaisydamas pojūčių duomenų, įtikino mus, kad žemė n e s t o v i vietoje, o Boscovichius įkalbėjo atsisakyti tikėjimo tuo, kas žemėje dar liko tvirta ir nepajudinama: tikėjimo "medžiaga", "materija", "žemės kruopelyte"- atomu. Tai buvo didžiausia kada nors žemėje laimėta pergalė prieš pojūčius.

O pripažinus, kad jutimas ar, tiksliau pasakius, jutimai yra sudedamoji valios akto dalis, reikia pripažinti, kad ir mąstymas yra tokia dalis. Kiekviename valios akte slypi komanduojanti mintis, ir nereikia manyti, jog jį galima taip atskirti nuo viso akto, kad liktų tik valia!

(...) įvairiausi filosofai nė kiek nedvejodami vis iš naujo užpildo žinomą pradinę g a l i m ų filosofijų schemą. Tarsi veikiami nematomos jėgos, jie nuolat juda ta pačia trajektorija,- kad ir kokie nepriklausomi vienas nuo kito jie jaustųsi kritikuodami ar sistemindami, juos kažkas veda, kažkas veja tam tikra tvarka vieną paskui kitą - minėtas įgimtas sąvokų sistemiškumas ir giminystė. Jų mąstymas iš tikrųjų yra ne tiek atradimas, kiek pakartotinis pažinimas, seno prisiminimas. (...)Nuostabų šeimyninį viso indiškojo, graikiškojo, vokiškojo filosofavimo panašumą galima paaiškinti ganėtinai paprastai. Kalbinės giminystės atveju dėl bendros gramatikos filosofijos - aš turiu galvoje nesuvoktą tų pačių gramatinių funkcijų viešpatavimą - iš anksto viskas paruošta neišvengiamai vienodai filosofinių sistemų plėtrai ir sekai, o kurioms nors kitoms pasaulio interpretacijos galimybėms kelias yra užkirstas. Uralo-Altajaus kalbinio arealo (jame subjekto sąvoka menkiausiai išplėtota) filosofai tikriausiai žvelgs į pasaulį kitaip ir judės kitomis trajektorijomis

bet juk tas "gamtos dėsningumas", apie kurį jūs, fizikai, porinate taip išdidžiai, tarsi... egzistuoja tik dėl jūsų aiškinimo ir blogos "filologijos",- tai ne faktas, ne "tekstas", o veikiau naivus humanistinis pataisymas ir prasmės iškraipymas,- taip jūs pataikaujate modernios sielos demokratiniams instinktams! "Visuotinė lygybė pagal įstatymą - ir gamta laikosi šio principo, ji ne kitokia ir už mus ne geresnė",- štai paslėpta mintis, kurioje užmaskuotas plebėjiškas priešiškumas privilegijuotiesiems ir valdingiesiems ir antrasis, subtilesnis, ateizmas. "Ni dieu, ni maitre" (Nei Dievo, nei pono),- šito jūs taip pat norite - ir todėl "tegyvuoja gamtos dėsnis!"

Kiekvienas subtilus žmogus instinktyviai siekia savo pilies, savo slaptybės, kur jis jaučiasi s a u g u s nuo minios, daugelio, daugumos, kur jis gali užmiršti taisyklę "žmogus"

Tik nedaugeliui lemta būti nepriklausomiems, tai - stipriųjų privilegija.

Mūsų įžvalgiausios mintys turi - ir privalo! - nuskambėti kaip kvailystės, o tam tikromis aplinkybėmis ir kaip nusikaltimai, kai jos draudžiamu būdu pasiekia ausis tų, kurie nėra gimę jas išgirsti.

Pripažinkime bent vieną dalyką: gyvenimo iš viso nebūtų, jeigu jis nesiremtų perspektyvos įvertinimu ir regimybe; ir jei kas norėtų doringu entuziazmu ir bukumu (tokiu būdingu kai kuriems filosofams) visiškai panaikinti "regimybės pasaulį", tai,- žinoma, tarus, kad j ū s tai galėtumėte,- iš jūsų "tiesos" neliktų nė ženklo! Tiesą sakant, kas išvis verčia mus priimti prielaidą, kad egzistuoja esminga "teisingumo" ir "klaidingumo" priešybė? Ar nepakanka pripažinti skirtingus regimybės laipsnius, šviesesnius ir tamsesnius regimybės šešėlius

Kiekvienai giliai sielai reikia kaukės; dar daugiau - kiekviena gili siela pamažu apauga kauke: nes nuolat klaidingai ir l ė k š t a i interpretuojamas kiekvienas jos ištartas žodis, kiekvienas žengtas žingsnis, kiekvienas gyvenimo ženklas.-

Būtina save išbandyti,- ar esi pašauktas būti nepriklausomas ir įsakinėti,- ir išbandyti laiku. Nedera vengti išbandymų, nors galbūt tai yra visų pavojingiausias žaidimas, nors esi išbandomas tik prieš patį save kaip liudininkas ir teisėjas.

Reikia prie nieko neprisirišti, net prie paties mylimiausio žmogaus: kiekvienas žmogus – kalėjimas.

Reikia atsisakyti blogo skonio - geisti sutikti su daugelio nuomone. "Gėris" nustoja būti gėriu, nuskambėjęs iš kaimyno lūpų. Tuo labiau "visuotinis gėris"- iš kur jam rastis! Žodis prieštarauja pats sau - tai, ką gali turėti visi, visada turi menką vertę

Kartu su dvasinio žvilgsnio ir įžvalgos galia didėja toluma ir kartu erdvė apie žmogų: jo pasaulis gilėja, jis išvysta vis naujas žvaigždes, vis naujas mįsles ir vaizdus.[...] Galbūt švenčiausios sąvokos, dėl kurių buvo daugiausia kovojama ir kenčiama, "Dievo ir "nuodėmės" sąvokos, pasirodys mums kada nors ne svarbesnės negu senam žmogui vaikiški žaislai ir vaikiški skausmai - ir galbūt tam "seniui" vėl reikės kitų žaislų ir kitų skausmų - vis dar vaikui, amžinam vaikui!

Kiekviena epocha turi būdingą jai dievišką naivumo tipą, kurio išradimo jai gali pavydėti kitos epochos, ir kiek daug naivumo, pagarbos verto vaikiško ir be galo neprotingo naivumo slypi tame mokslininko įsitikinime savo viršumu, jo tolerantiškoje ramioje sąžinėje, nieko neįtariančiame tikrume, su kuriuo jis instinktyviai traktuoja religingą žmogų kaip ne tokį vertingą ir priklausantį žemesnei rūšiai, kurią jis p e r a u g o, pralenkė, pranoko,- jis, mažutis, pretenzingas nykštukas ir prasčiokas, stropus, mitrus amatininkas, rankomis ir galva dirbantis "idėjų", "modernių idėjų" tarnyboje!

(...) kokia išmintis slypi tiesoje, kad žmonės yra paviršutiniški. Savisaugos instinktas moko juos skubotumo, lengvumo ir netikrumo.

Asketizmas ir puritonizmas yra beveik būtinos auklėjimo ir taurinimo priemonės, jei iš plebėjų kilusi rasė nori tapti ponais ir siekia įsiviešpatauti. Galiausiai paprastiems žmonėms, daugumai, kuri egzistuoja tarnavimui ir bendram labui ir tik todėl t u r i   t e i s ę egzistuoti, religija teikia neįkainojamą pasitenkinimą savo padėtimi ir gyvenimo būdu, visapusę sielos ramybę, sutaurintą paklusnumo jausmą, bendrą visiems, panašiems į juos, džiaugsmą ir kančias; ji šiek tiek praskaidrina ir pagražina, ir iš dalies pateisina visą kasdienybę, visą niekingumą, visą pusiau gyvulišką jų sielų skurdą. Religija ir religinis gyvenimo sureikšminimas tokiems negandų kamuojamiems žmonėms meta saulės blyksnius ir leidžia jiems lengviau pakęsti save; (...)Turbūt labiausiai vertas pagarbos krikščionybės ir budizmo bruožas yra meistriškas sugebėjimas netgi patį žemiausią ir niekingiausią žmogų išmokyti savo dievobaimingumu kilti aukštyn,

Karingas žmogus taikos metu puola pats save.

"Užjausti visus" - būtų kietaširdiškumas ir tironija t a v o atžvilgiu, mano pone kaimyne!

Kai labai protingi žmonės sutrinka, jais pradedama nepasitikėti.

Kam neteko dėl savo gero vardo bent kartą paaukoti save? –

Kartą priimtas sprendimas užsikimšti ausis, kad negirdėtum net geriausių kontrargumentų,- stipraus charakterio požymis. Taigi - atsitiktinė kvailumo valia.

Velnias mato Dievą plačiausioje perspektyvoje, todėl ir laikosi atokiausiai nuo jo - būtent velnias, seniausias pažinimo draugas.

Kas y r a žmogus, pradeda aiškėti, kai jį apleidžia talentas,- kai jis nustoja rodyti, ką g a l i. Talentas - irgi apdaras, apdaras - tai ir slėptuvė.

Kas kovoja su siaubūnais, tesisaugo, kad pats netaptų siaubūnu. Ir kai ilgai žiūri į bedugnę, bedugnė irgi žvelgia į tave.

Suvilioti artimą gerai nuomonei apie save ir po to visa širdimi patikėti ta artimo nuomone - kas gali prilygti moteriai šiame mene?-

"Kur pažinimo medis, ten visada rojus": taip skelbia seniausios ir jauniausios gyvatės.

Mes atšąlame tam, ką pažinome, kai pasidalijame tuo su kitais.

Piemeniui visada reikalingas avinas vedlys,- priešingu atveju jam pačiam kartais gali tekti tapti avinu.

Daug apie save kalbėti - tai vienas iš galimų būdų pasislėpti.

Mane sukrėtė ne tai, kad tu mane apmelavai, o tai, kad aš tavimi daugiau netikiu.

(Paskutinieji korifėjai samprotauja dar kaip vaikai ir senos bobos: "Principas,- sako jis ("Pagrindinės moralės problemos", p. 136),- pradas, su kurio turiniu sutinka, t i e s ą   s a k a n t, visi etikai: neminem laede, immo omnes, quantum potes, juva ³⁴ - štai, t i e s ą   s a k a n t, teiginys, kurį stengiasi pagrįsti visi moralistai, <...> štai, t i e s ą   s a k a n t, tikrasis etikos pamatas, kurio kaip filosofinio akmens ieškoma jau tūkstantmečius."- Pateiktą teiginį pagrįsti gali būti sunku - kaip žinoma, ir Schopenhaueriui to nepavyko į padaryti)

"Tu privalai paklusti bet kam ir ilgam: p r i e š i n g u   a t v e j u tu pražūsi ir prarasi paskutines savigarbos liekanas",- man regis, toks yra gamtos moralinis imperatyvas, tiesa, ne kategoriškas, kaip kad iš jo reikalavo senasis Kantas (iš čia -"priešingu atveju"), ir adresuotas ne individams (kas gamtai individai!), bet tautoms, rasėms, amžiams, luomams ir pirmiausia visai biologinei "žmogaus" rūšiai, ž m o g u i.

Kas įsigilina į kokio nors vieno mokslo istoriją, tas jo plėtotėje randa kelrodį siūlą, leidžiantį suprasti seniausius ir bendriausius visokio "žinojimo ir pažinimo" plėtros procesus: ir ten, ir čia iš pradžių pirmalaikės hipotezės, prasimanymai, gera kvaila "tikėjimo" valia, abejonių ir kantrybės stoka - tik gan vėlai ir tai nevisiškai mūsų juslės išmoksta būti tiksliais, patikimais ir atsargiais pažinimo organais. Mūsų akims lengviau reprodukuoti duota proga jau daug kartų reprodukuotą vaizdą, negu išlaikyti neįprastus ir naujus kokio nors įspūdžio elementus (...) taip ir mes, žvelgdami į medį, nematome tiksliai visų jo lapų, šakų, spalvų, formos,- mums daug paprasčiau pasitelkti fantaziją ir susikurti kažką panašaus į matomą medį. (...) Visa tai reiškia štai ką: iš esmės nuo amžių mes p r a t ę   p r i e   m e l o.

Tėvai nejučia paverčia savo vaikus panašiais į save - jie tai vadina "auklėjimu",- širdies gilumoje jokia motina neabejoja, kad jos pagimdytas vaikas yra jos nuosavybė, joks tėvas neabejoja turįs teisę jį palenkti s a v o sąvokoms ir vertinimams. O kadaise tėvams netgi atrodė, kad jie turi teisę savo nuožiūra spręsti naujagimio gyvenimo ar mirties klausimą (kaip tai darė senovės germanai). Ir kaip tėvui, taip mūsų dienomis dar ir mokytojui, luomui, šventikui, kunigaikščiui kiekvienas naujas žmogus yra aiški naujos nuosavybės galimybė.

Ten gi, kur manoma, kad negalima išsiversti be vadovo ir avino vedlio, šiandien vėl įsakinėtojus bandoma pakeisti protingų bandos žmonių suma: pavyzdžiui, taip atsirado visos atstovaujamosios konstitucijos.

Kas tiria dabartinių europiečių sąmonę, tas tūkstantyje moralinių vingių ir slaptaviečių ras tą patį imperatyvą, bandos bailumo imperatyvą: "Mes norime, kad kada nors n i e k o nereikėtų b i j o t i!" Kelias l i n k   t o "kada nors" ir jo siekimas visoje Europoje šiandien vadinamas "pažanga".

jis (mokslininkas) pretenduoja į pagarbą ir pripažinimą (kurio pirma ir svarbiausia sąlyga yra tai, kad jį pažįsta, pastebi), tą gero vardo aureolę, tą nuolatinį jo vertės ir naudingumo patvirtinimą, vis iš naujo leidžiantį įveikti vidinį n e p a s i t i k ė j i m ą - svarbiausią kiekvieno priklausomo žmogaus ir bandos gyvulio bruožą. (...) Jis tik instrumentas (...) Objektyvus žmogus išties yra veidrodis: įpratęs paklusti viskam, kas gali būti pažinta, neturintis kitų džiaugsmų, išskyrus tuos, kuriuos teikia pažinimas, (...)dažniausiai tai žmogus be turinio ir apimties, "beasmenis" žmogus.

Daugelis kartų turi dirbti, kad atsirastų filosofas; kiekviena jo dorybė turi būti įgyjama, puoselėjama, paveldima ir įkūnijama jame atskirai,- ir tai galima pasakyti ne tik apie drąsią, lengvą, subtilią jo minčių tėkmę, bet visų pirma apie pasirengimą imtis didžiulės atsakomybės, apie valdingo žvilgsnio didingumą, jausmą, kad esi atsiskyręs nuo minios bei jos pareigų ir dorybių, draugišką saugojimą ir gynimą to, kas nesuprantama ir kas šmeižiama,- ar tai būtų Dievas, ar velnias,- didžiojo teisingumo puoselėjimą ir mėgavimąsi juo, įsakinėjimo meną, valios platumą, ramias akis, kurios retai stebisi, retai žvelgia į dangų, retai myli...

Palaiminti užmaršūs, nes jie užmiršta ir savo kvailystes.

Kiekviena neegoistinė moralė, kuri laiko save besąlygiška ir kreipiasi į visus žmones, nusideda ne tik skoniui: ji kursto padaryti nepareigingumo nuodėmę, ji yra d a r   v i e n a vilionė, prisidengusi žmogiškumo kauke (...) Morales pirmiausia reikia priversti nusilenkti h i e r a r c h i j a i, o jų pretenzijas paversti sąžinės dalyku - kol galiausiai jos sutars, kad n e m o r a l u sakyti: "kas teisinga vienam teisinga ir kitam"

Laimingas gyvenimas, kaip jūs jį suprantate,- tai ne tikslas, mums atrodo, kad tai - g a l a s! Būvis, paverčiantis žmogų juokinga ir paniekos verta būtybe, būvis, verčiantis t r o k š t i jo pražūties! Kančios, d i d ž i o s i o s kančios ugdymas,- argi jūs nežinote, kad tik t o k s ugdymas iki šiol aukštino žmogų? Ta sielos įtampa nelaimėje, ugdanti tvirtybę, jos virpėjimas regint didžiąją žūtį, jos išradingumas ir narsumas, su kuriuo ji ištveria, iškenčia, aiškina, panaudoja nelaimę ir viską, kas jai davė gilumą, paslaptį, kaukę, protą, gudrumą, didybę,- argi to nedavė kančia, didžiosios kančios ugdymas? Žmoguje susilieja k ū r i n y s ir k ū r ė j a s: žmoguje slypi medžiaga, atplaiša, atmatos, molis, purvas, nesąmonė, chaosas; bet žmogus yra ir kūrėjas, skulptorius, kūjo tvirtumas, dieviškasis žiūrovas ir septintoji diena,- ar jūs suprantate šią priešpriešą?

Iki šiol vyrams moterys buvo tarsi paukščiai, pasiklydę dangaus aukštybėse ir per klaidą nutūpę jiems ant delno: jie laikė jas subtiliomis, pažeidžiamomis, laukinėmis, įstabiomis, saldžiomis ir dvasingomis būtybėmis,- bet taip pat ir kažkuo, ką reikia uždaryti į narvelį, kad neišskristų.

pamažu atsiranda iš esmės viršnacionalus ir klajoklis žmogus, kurio tipiškas skiriamasis bruožas, fiziologiškai kalbant, yra maksimali prisitaikymo galia, tikras prisitaikymo menas. Šis t a m p a n č i o   e u r o p i e č i o procesas,- žinoma, jį gali sulėtinti, bet kartu sustiprinti, išplėsti ir pagilinti dideli atkryčiai - turiu galvoje vis dar siaučiančią "nacionalinio jausmo" vėtrą ir kylantį anarchizmą,- šis procesas tikriausiai baigsis ne tokiais rezultatais, kokių tikisi jo naivūs rėmėjai ir šlovintojai

Dėl liguisto susvetimėjimo, kurį sukėlė ir toliau didina Europos tautų nacionalistinė beprotybė, dėl trumparegių, greitarankių politikų, kurie šiandien su jos pagalba iškyla į viršų ir visiškai nesuvokia, kad jų vykdoma atsiskyrimo politika neišvengiamai tėra antrakto politika,- dėl viso to ir daug ko kito, šiandien išvis neišreiškiamo, dabar nepastebimi arba savavališkai ir melagingai aiškinami nedviprasmiški ženklai, rodantys, jog E u r o p a   t r o k š t a   s u s i v i e n i j i m o.

vergų moralės požiūriu, geras žmogus, šiaip ar taip, turi būti n e p a v o j i n g a s; jis geraširdis, jį nesunku apgauti, galbūt jis truputį kvailas (...) Visur, kur tik vergų moralė įgyja persvarą, ten išryškėja kalbos polinkis suartinti žodžius "geras" ir "kvailas".

"būkite tokie, kokie jie! būkite vidutinybės!" - štai ką liepia daryti vienintelė moralė, kuri dar turi prasmę, į kurią įsiklausoma. - Bet kaip sunku ją skelbti, šią individualybės moralę! - juk ji niekada nedrįs prisipažinti, kas ji yra ir ko ji nori! Ji turi kalbėti apie saiką ir orumą, ir pareigą, ir artimo meilę,- jai bus sunku n u s l ė p t i   i r o n i j ą!-

Pagaliau kas yra bendrumas? - Žodžiai - tai sąvokų garsiniai ženklai; o sąvokos - daugmaž apibrėžti dažnai pasikartojančių ir tuo pat metu kylančių pojūčių ir jų grupių vaizdiniai ženklai. Norint suprasti vienas kitą, nepakanka vartoti tuos pačius žodžius; tais pačiais žodžiais reikia išreikšti vienodus išgyvenimus, galiausiai reikia turėti b e n d r ą su kitais žmonėmis patirtį. Todėl vienos tautos žmonės supranta vienas kitą geriau negu skirtingų tautų atstovai netgi tuo atveju, kai pastarieji kalba ta pačia kalba; arba kita vertus, jeigu žmonės ilgai gyvena panašiomis sąlygomis (klimato, dirvos, pavojaus, poreikių, darbo) tai a t s i r a n d a kažkas, kas "supranta save" - tauta.

Visokias užgaules ir praradimus žemesnė ir šiurkštesnė siela ištveria lengviau negu kilnesnė: pastarajai gresiantys pavojai neišvengiamai didesni ir, atsižvelgus į jos gyvenimo sąlygų sudėtingumą, tikimybė, kad ji patirs nesėkmę ir pražus, yra milžiniška.

Atsiskyrėlio raštuose visada girdisi kažkoks dykumos atgarsis, kažkas, kas primena šnabždesį ir nerimastingą vienatvės žvalgymąsi; jo stipriausiuose žodžiuose, jo riksme skamba naujas, dar pavojingesnis tylėjimas ir nutylėjimas. Kas metų metus, dienas naktis praleido su savo siela intymiai kalbėdamasis ir ginčydamasis, kas savo oloje - ji gali būti labirintas, bet gali būti ir aukso kasykla - pavirto urviniu lokiu arba lobių ieškotoju, arba jų sargu ir drakonu,- to netgi sąvokos įgyja būdingą prietemos atspalvį, gilumos ir pelėsių kvapą, kažką nenusakomo ir bjauraus, kas šalčiu nutvilko kiekvieną praeivį. (...) jis (atsiskyrėlis) net abejos, ar filosofas apskritai g a l i turėti "galutines ir tikrąsias" nuomones, ar už vieno urvo nėra, neturi būti kito, dar gilesnio urvo,- erdvesnio, mažiau žinomo ir turtingesnio pasaulio virš kiekvieno paviršiaus, bedugnės po kiekvienu pagrindu, po kiekvienu "pagrindimu". (...) Kiekviena filosofija s l e p i a kitą filosofiją; kiekviena nuomonė irgi yra slėptuvė, kiekvienas žodis taip pat kaukė.

Filosofas: ak, būtybė, kuri dažnai bėga nuo savęs, dažnai bijo savęs,- bet kuri pernelyg smalsi, kad daugiau niekad "negrįžtų prie savęs"...