1.„Įdomią“ knygą atradau: „Iš chaoso į harmoniją“. Šioje knygoje kalbama,
jog, iš esmės, tik žmogus yra vienintelis egoistinis „padaras“, kuris siekia
patirti malonumų ir laimės, tačiau dėl jo šių malonumų įgyvendinimo siekio, jis
pasijaučia vis didesnę tuštumą ir beprasmybę ir būtent todėl siekia įgyti dar
daugiau dalykų, kuriais jis mėgautųsi. Kitaip sakant, jo egoizmo ribos tik
auga, tačiau esminio tikslo (būti laimingam) vis niekaip nepasiekia.
Šioje knygoje labai jau giriamas altruizmas, kuris yra egoizmo (savanaudiškumo)
priešybė. Tai parodoma (t.y. visuotinis altruizmo pavyzdžių vardijimas) įvairiais
lygmenimis: nuo augalų, ląstelių, gyvūnų ir t.t. pavyzdžiui apie gyvūnus
pasakoma, jog jie areale yra pasiskirstę optimaliai t.y. jų populiacija yra
būtent tokia, kokios ir reikia (t.y. tobula) tam, kad kiekvienas individas
galėtų išgyventi.
Labai keistai nuskambėjo pasakymas, jog be žmogaus, egoizmu pasižymi tik
tai vėžys: „egoistinė ląstelė – tai vėžinė ląstelė. Sveikosios kūno ląstelės
paklūsta daugybei dėsnių ir ribojimų. Vėžinės ląstelės, priešingai, nepaiso
ribojimų. Vėžys – tai būsena, kai kūną griauna jo paties ląstelės, ėmusios
nekontroliuojamai daugintis. Vykstant šiam procesui vėžinė ląstelė nepaliaudama
dalijasi, nekreipdama dėmesio į aplinką ir nereaguodama į kūno komandas.
Sergančios ląstelės griauna aplinką, kurdamos laisvą erdvę plisti joms pačioms.
Jos stimuliuoja artimiausias kraujagysles įaugti į piktybinį auglį, kad jį
maitintų, ir taip visą kūną verčia dirbti sau.
Savo egoistine veikla vėžinės ląstelės sukelia organizmo mirtį. Jos tęsia
savo griaunamąjį darbą, nors neturi iš to jokios naudos. Priešingai, galiausiai
kūno mirtis nusineš ir savo „žudikų“ gyvybę. Visi sugebėjimai, kuriuos jos
įgyja užvaldydamos kūną, veda tik į susinaikinimą. “
Šis tekstas privertė mane prisiminti filmą „Matrica“. Šiame filme, agentas
Smitas sučiuptam Morfėjui sakė: (aš netgi dėl smalsumo peržiūrėjau tą dalį, kad
tiksliai skaitytojams pacituočiau): [Agentas Smitas] „Noriu pasidalyti savo
atradimu, kurį padariau būdamas čia. Ta mintis atėjo man į galvą, kai bandžiau
apibrėžti žmonių rūšį. Supratau, kad neesate žinduoliai. Kiekvienas šios
planetos žinduolis instinktyviai taikosi prie aplinkos, bet jūs, žmonės,
nesivarginate: užgrobiate kokį nors plotą ir jame dauginatės, kol išnaudojate
visus išteklius. Tada vienintelis būdas išlikti – persikelti į kitą teritoriją.
Šioje planetoje yra dar vienas organizmas, kuris elgiasi tokiu pačiu principu.
Ar žinai kas? Virusas. Žmonija – tai liga. Šios planetos vėžys. Jūs – maras, o
mes – vaistai.“ Retorinis klausimas iškyla: ar gali būti taip, jog šios knygos
autorius viešai siūlo žmonijai (kaip Žemės vėžiui) vaistukų? Aptarkime...
Nežinau kaip jums, mieli skaitytojai, bet tekstas, kurį šiuo metu skaitau
(ar bent jau ta knygos dalis, kurią perskaičiau), bent jau man atrodo labai
panaši į šį „Agento Smito“ pasakymą. Be to, atkreipus dėmesį į knygos tekste
pavartotą pasakymą, jog gyvūnai optimaliai išnaudoja savo arealą (t.y. maisto ir
geriamojo vandens resursus), tai norom nenorom verčia prieiti prie pirminės
išvados, kurią (bent jau mano supratimu, šioje knygoje ir bandoma įteigti
visuotinai): atsisakyti egoizmo. Viskas atrodo labai paprasta, tiesa? Tačiau,
tuo pat metu, tai reikštų, jog mes turėtume (vaizdingai tariant) pereiti nuo
viruso (ar vėžio) lygmens į gyvūno lygmenį ir optimaliai išnaudoti savo arealą.
Be abejo, kadangi mes gyvename globaliame pasaulyje, tai tas arealas yra –
Žemė. Taigi optimalus mūsų Žemės išnaudojimas būtų pasiekiamas, mano asmeniniu
supratimu, reguliuojant žmonijos populiaciją bet kokiomis priemonėmis. Prie
tokios išvados priėjau grynai pagal knygą, nes joje buvo ne kartą užsimenama,
jog egoizmas – tai žmogaus prigimtis. Mano supratimu žmogaus prigimties
pakeisti nėra įmanoma, todėl belieka šis variantas...
Kitaip sakant, tie, kurie suprantą žmogaus prigimtį (vienbalsiai), tuomet
tik jie galį šią optimizaciją įgyvendinti (jei jie turį tam galių). Na, o
paprasti žmonės apie tai nė nepagalvoja, nors ir apie tai kalbama jau labai
populiariuose filmuose, tačiau, turbūt dauguma jų į filmus žiuri tik kaip į
kažkokią pramogą, kaip laiko prastūmimą (tam tikra prasme). Labai atsiprašau tų,
kurie su manim nesutinka, galbūt aš šiek tiek per daug laiko skyriau sąmokslo
teorijomis (nors vis dar tikiuosi, jog nesu išprotėjęs), tačiau, tam tikra
prasme, aš matau, jog ši optimizacija yra vykdoma. Kaip pavyzdį galiu pateikti,
jog Europoje, atmetus imigraciją iš kitų kontinentų, galima drąsiai teigti, jog
gyventojų skaičius mažėja ir Europa sparčiai sensta... Bet grįžkime prie
teksto.
Šios knygos ideologija man taip pat primena filmą „Avataras“. Šiame filme
visi gyvūnai turėjo simbiotinius/altruistinius sąryšius vieni su kitais ir su
pačia planeta/mėnuliu Pandora. Tačiau žmogus atvyko čia dėl
savanaudiškų/egoistinių siekių. Jis iš šios teritorijos norėjo išgauti itin vertingą
metalą ir visiškai nepaisė vietinių gyventojų. Mainais už tai jie norėjo
įsteigti infrastruktūrą, kuri būtų tokia pati kaip Žemėje. Taigi čia žmogus
taip pat vaizduojamas kaip egoistas. Bet visgi išimtis buvo padaryta.
Mokslininkai siekė suprasti mėlynųjų gyventojų priešinimąsi ir supratę aiškino
tas priežastis misijos vadui. Tačiau šis atkirto, jog tų pačių mokslininkų ir
visa ši invazija į kitą pasaulį buvo tik dėl to metalo, o visa kita – nesvarbu.
2. (skaitau toliau): „Šiedu terminai (altruizmas ir pusiausvyra) susiję
tarpusavyje kaip priežastis ir pasekmė. (...) Visi padarai, išskyrus žmogų, yra
užprogramuoti išlaikyti pusiausvyrą ir nuolat atlieka veiksmus, reikalingus
palaikyti balansui. (...) Jie neturi laisvės, kad veiktų savo noru, ir todėl,
suprantama, negali pažeisti gamtos pusiausvyros“. Na, mane tiesiog labai
intriguoja sužinoti, kaip šios keistos knygos autorius išvinguriuos, jog žmogus
įgytų pusiausvyrą. Atsisakyti vienintelio žmogaus išdidumo – turbūt atsisakyti
valios!? Vertėtų, mano subjektyviu supratimu,
čia šiek tiek stabtelėti ir prisiminti, jog netgi pirmykštis žmogus sugebėjo
išlikti ten, kur, rodės, neįmanoma, nes būdavo tokių vietų kur tos pusiausvyros
ir simbiotinių ryšių su gamta neegzistavo. Tačiau žmogus vis vien sugebėjo išlikti,
nes jis privalėjo sugalvoti kaip išlikti pragaištingoje gamtoje, kurioje jis,
tuo laikotarpiu, bijojo kiekvieno plėšrūno arba tose vietose (dykumose,
pusdykumėse), kur maisto ne kažin ką teprasimanysi, jau nekalbant apie
nuolatinį geriamojo vandens trūkumą...
Taigi šiame tekste bandoma įteigti, jog gamta yra labai dosni ir tobula,
todėl su ja reikia palaikyti simbiotinius ryšius, kaip kad gyvūnai palaiko (ir
visi kiti organizmai). Tačiau realybė yra visai kitokia: gamta yra nuožmi ir
nesvetinga. Būtent dėl žmogaus sugebėjimo prisitaikyti, kad išliktų, būtent jo
mąstyme, jo valioje ir supratime atsirado poreikis pažaboti šią negailestingą
gamtą tam, kad jis galėtų išlikti ir apsigintų nuo plėšrūnų. Būtent dėl šios
savybės jis ir tapo šios planetos valdovu.
Taip pat man knieti sugrįžti į šio teksto pradžią, kuriame autorius rašė va
šitaip va: „Mūsų noras mėgautis (pastaba: autorius ties egoizmu ir noru
mėgautis deda lygybės ženklą, kitaip sakant tai tas pats tik kitas žodis) augo
per visą istoriją. (...) Vėliau ėmė vystytis kita norų pakopa – turtų, garbės
ir šlovės, valdžios, žinių apie pasaulį troškimai. Šis procesas skatino žmonijos
raidą, naujas visuomenės formacijas, kartu ir švietimo, kultūros, mokslo,
technologijos bei kitų sričių pažangą.“ Taigi čia, rodosi, jog viskas lyg ir
gerai, tačiau šis veikėjas sakosi, jog po to, po šios pažangos, kurios variklis
buvo žmogaus egoizmas, bet po viso šito, žmogus pradėjo jausti tuštybę ir
beprasmybę. Tai lyg ir dviprasmiška mintis (beje, jis kalba tarytum visos
žmonijos vardu, kaip koks senų laikų žynys Zaratustra). Mintis yra dviprasmiška
(ar daugialypė) , vadinasi, tai yra aptakus vinguriavimas, mėginant įtikti ir
vieniems (už egoizmą) ir kitiems (už altruizmą arba tiems, kurie pritaria,
viskuo, ką jis sako). Taigi, tarkim: technologinė pažanga, švietimas, mokslas,
kultūra – tai tie dalykai, kurie buvo pasiekti per žmogaus egoizmą. Ir tai (ši
pažanga) turbūt bet kas pritars, jog yra gera. Tačiau, va štai, kitas sakinys
skamba gan idiotiškai. Autorius aiškina, kad žmogus dėl to jaučiasi tuščias. Mano
giliu įsitikinimu, šios knygos autorius yra labai suktas, nes, reikia
pripažinti, jog kiekvienas iš mūsų kartais jaučia tuštybę, gyvenimo
beprasmiškumą ar net apie savižudybę galvojome kiekvienas ir aš kategoriškai
prieštarauju, kad dėl šios pažangos jisai jaučiasi tuščias. Kiekvienas iš mūsų
susiduriame su gyvenimo sunkumais, klystkeliais. Kiekvienas iš mūsų turi tam
tikrų problemų gyvenime, gal kompleksų ar baimių, su kuriomis kovojame
kiekvieną mielą dieną. Galbūt ne visuomet mes šią kovą laimime. Taip pat
susiduriame su žmonių abejingumu ar jų „teismu“, tačiau gamta mums abejinga
išlieka visuomet. Aš asmeniškai manau, kad būtent šie dalykai žmogų verčia
manyti, jog gyvenimas esąs tuščias, kuomet susisumuoja viena ar kita šių dalykų
dedamosios. Tačiau po tamsių ir ūkanotų akimirkų atsiranda ir prošvaisčių, o
gal net ir visai „saulėtų dienų, be jokių debesų“.
Antroji išvada. Atsižvelgiant į tai ką parašiau (bent iki dabar) norėčiau
padaryti sekančią išvadą, kuri, iš esmės yra pirmoji išvada, bet visgi
skirtinga. Kadangi žmogaus prigimtis (kaip kad čia autorius apibūdina) yra
egoizmas todėl ir jis nelinkęs laikytis pusiausvyros su savo aplinka ir
nesudaro harmoningos sistemos ir viso to priežastis yra jo laisvė ir galimybė
veikti savo noru, tai nors ir kaip absurdiškai skambėtų, tačiau pagal šį
absurdišką tekstą tenka daryti ir absurdiškas išvadas. Žmogus apskritai neturi
egzistuoti, nebent jis taps zombiu t.y. neturės valios, nes (remiantis
autoriumi) tik tuomet jis galėjęs
palaikyti tobulą harmoniją su gamta. Be abejo, sąlyga tokia neįmanoma. Darosi
akivaizdu, kad norint šio „tobulo“ pakto su gamta pasirašymo, dabar jau nebe
žmogus turi keisti gamtą, tačiau jis turi pakeisti savo prigimtį – tapti
altruistu.
Tai akivaizdi išvada net neskaitant toliau. Autorius tai bandys įtikinti
bet kokiomis priemonėmis. Tačiau egzistuoja dar vienas gan keistas momentas:
jei žmogus atsisako egoizmo (o būtent dėl jo jis sugebėjo pažengti iki tokio
lygio, koks yra dabar) tai reikš, jog jis privalės (tam tikra prasme)
„degraduoti“ t.y. pasirinkti tokį gyvenimo būdą, kuriuo dar iki šiol tebegyvena
kai kurios Amazonės gentelės su savo šamanais. Bet kaip tuomet po galais teks
gyventi Šiaurės pusrutuly (į tai, tuo net neabejoju, paaiškins autorius
tolimesniuose puslapiuose), kur žiema trunka pusę metų, o pavasaris ir ruduo –
5 mėn. Aš turiu priminti, jog tokio gyvenimo būdo, kuriuo gyveno
neandertaliečiai, jau nebesugebėsime gyventi, nes juk mamutai išnyko gana
senai, o dramblių mums visiems neužteks (be to, jų Europoj nėra, tik zoologijos
soduose)...
3. Tai štai, pasirodo, jog autorius
taip niekindamas egoizmą kaip didžiausią disbalanso gamtai „sukėlėją“,
tolimesniame savo tekste jau teigia, kad egoizmą reikia koreguoti, o jo
atsisakyti negalima: „bet tai nereiškia, kad reikia jį panaikinti, - reikia
koreguoti jo naudojimo būdą. Per visą istoriją žmonija, vienais ar kitais
būdais anuliuodama egoizmą ar dirbtinai jį mažindama, bandė pasiekti
pusiausvyrą, meilę socialinį teisingumą.“ Na taip, socialinį teisingumą labai
jau įnirtingai bandė pasiekti komunizmas. Na ir visi gerai žinome, kas iš to
išėjo. Tačiau, pasirodo, aš ir vėl neteisus, nes autorius tokio mąstymo kelią
numatė turbūt ir toliau va sau jisai šneka aukštomis materijomis toliau:
„Revoliucijos ir visuomeninės permainos vykdavo viena paskui kitą, bet
galiausiai patirdavo nesėkmę. Priežastis ta, kad pusiausvyrą galima išlaikyti tik
teisingai derinant visos galios gavimą su visos galios atidavimu.“ Tačiau kita
vertus, vis vien komunizmas pagal savo tekstus, parašytus juodu ant balto,
turbūt būtų artimiausias šio autoriaus taip puoselėjimam galios išsižadėjimui
vardan kitų ir tų galių ir visų turtų padalijimas kiekvienam po lygiai. Kitaip
sakant, gautųsi taip, jog komunizmas buvo lyg ir visai nieko, tačiau jis buvo
gerokai iškrypęs (labai jau švelniai tariant). Galbūt autorius norėjo pasakyti,
jog ir anarchizmas yra visai nieko. Juk tekstuose apie jį, jisai rodosi
visiškai nekaltas „avinėlis“, tačiau kažkodėl daugumai žmonių anarchijos
sinonimas yra chaosas ir/arba destrukcija, nors ir tekstuose yra rašoma, jog
anarchija nepripažįsta autoritetų ir kiekvienas yra pats sau šeimininkas iki
tol, kol tai leidžia įstatymai (galbūt ir klystu, nes aš šiais dalykais tikrai
nesidomiu, o tik mėgstu interpretuoti ir ypač tai, kam aš kategoriškai
prieštarauju).
Bet kuo toliau, tuo įdomiau darosi, nes autorius primena, kad yra rašęs,
jog: „bendras dėsnis, veikiantis kiekviename gyvame kūne, - egoistinių dalių
sujungimas altruistiniu principu. Šios dvi esminės priešingos jėgos (egoizmas
ir altruizmas, gavimas ir davimas) egzistuoja kiekviename reiškinyje,
kiekviename procese ir kiekviename kūrinyje.“ Tai, po galais, apie ką mes tada
kalbame? Taigi tokiu principu egzistuoja kiekviena institucija, kiekviena
valstybė, kiekviena įmonė ir t.t. pavyzdžiui, įsidarbini sau sėkmingai ir
kompanijai paaukoji savo gabumus ar fizinį darbą (tai grynų gryniausias altruizmas,
ar ne taip), tačiau mainais į tai gauni atlyginimą. Bent jau šioje vietoje,
darosi aišku, jog autorius savo kalba bando supainioti mus į Gordijaus mazgą,
arba bando „išrasti“ tai, kas jau senai išrasta...
Toliau skamba dar įdomiau: „Visa išmintis – rasti būdą protingai panaudoti
egoizmo jėgą ir taikyti ją altruistiniam vienijimuisi su artimu.“ Na tai kažkas
sveiku protu nepaaiškinama. Nepykit, aš niekaip negaliu to paaiškinti: kaip
egoizmu galima siekti altruizmo? Bet netrukus jis tatai paaiškina: „Pavyzdžiui,
pavydą, aistrą garbės troškimą ir panašias savybes įprasta laikyti neigiamomis,
nors jos gali padėti žmogui pakilti į naują pasaulio sistemos pakopą. Tačiau
tai įvyksta tik tada, kai savo natūralius siekius nukreipiame į pozityvius ir
efektyvius pertvarkymus, idant jie padėtų judėti pusiausvyros su altruistine
gamtos jėga link.“ Na skamba labai jau „harmoningai“, tačiau tai verčia
skaityti mane toliau, nes turbūt šioje knygelėje matomai rasiu panacėją –
atsakymus į visus klausimus, kur man paaiškins kaip teisingai reiktų gyventi.
Juokauju, iš tikro mane autorius verčia šią nesąmonę skaityti toliau, nes noriu
rasti jo tolimesnę nesąmonę, kuomet jis galbūt paaiškins kaip naudojant (ar “kooperuojant/kombinuojant“) įniršį, pyktį,
pavydą ir neapykantos jėgas galima nukreipti pozityvios harmoningos gamtos
jėgos link – t.y. link altruizmo. Kol kas tai sveiku protu nesutelpa.
Tačiau , nežinia kodėl, man ką tik tai parašius, prieš akis iškyla
Belmanas. Taip tas pats, kurio „kostiumas“ juodas ir „vaizduojamas su ragais“
bei šikšnosparnio sparnais. Keista, bet gana nemažai viduramžių menininkų
piešiniuose kažkodėl demonai vaizduojami su šikšnosparnio sparnais. Tai čia
tarp kitko, bet Batmanas, neva tai buvo „gerietis“, nes jis žudė tik blogus
žmones dėl savo neapykantos, pykčio ir įniršio jiems.
4. Šioje keistoje knygeliūkštėje vis kalbama taip, jog gamta ir joje
vyraujantys procesai esą tobuli. Neva tai čia viskas tobula be jokių išimčių,
tačiau būtent žmogus, kuris sugebėjo gamtą panaudoti savo poreikiams ir būdamas
pačioje aukščiausioje hierarchijoje, nes stipriai atsiplėšia nuo apskritai visų
padarų savo protu (galbūt išskyrus delfinus, tačiau pastarieji teturį tik
pelekus ir uodegą, todėl ne kažin ką tegalį sukurti) ir gebėjimu kurti, yra
netobulas. Autorius vėlgi absurdiškai lygina gamtą, kaip visažinę tobulybę ir
teigia, jog globali ekonominė krizė yra gamtos „sumodeliuota“ ar sugeneruota
pamoka žmogui. Tokio absurdo senai neteko girdėti! Jūs tik paklausykite/paskaitykite: „kol neįsisąmoniname fakto, kad
egoistinis požiūris į artimą mums patiems ir visam pasauliui daro žalą, iš mūsų
nieko negalima reikalauti. Užuot reikalavusi, gamta mums padeda,
signalizuodama apie susidariusį disbalansą, ir kartu veda prie egoistinės
globalios krizės. Šios krizės tikslas –
skatinti mus įsisąmoninti, kad einame neteisingu keliu ir KAD ATĖJO LAIKAS
PASIRINKTI NAUJĄ KURSĄ“(kažkur tai man jau girdėta).
Na čia išvada darosi absurdiškai aiški. Pasak šio „genialaus“ autoriaus,
paaiškėja, jog gamta turėjusi sąsajų su monetarine politika, tačiau kadangi mes
esame egoistai, ji mums nieko nė nemėgino aiškinti (nes, tam tikra prasme, tai būtų
beprasmiška). Tačiau štai „atėjo laikas pasirinkti naują kursą“. Kaip viskas
paprasta. Čia priešpastatomas žmogus ir gamta. Gamta čia visagalė ir visažinė,
na o žmogus, kaip individas – savanaudis egoistas ir dėl to jis krizėje
globalioje esąs. O tai, kad jis esąs šioje padėtyje, priežastis yra gamta, nes
tai buvo gamtos pamoka mums, nes mes privalome „pasirinkti naują kursą“. Čia
kažkodėl atmetamos bankų sistemos, monetarinės politikos, finansų reguliavimo
institucijos, reitingų agentūros, valstybės politika, centriniai bankai. Filme
„Savų darbas“ visa ši korupcinė schema, dėl kurios atsirado krizė, buvo
paaiškinta kuo puikiausiai, tačiau čia tas autoriui neegzistuoja... jis apie žmogų kalba bendrine schema. Jis
paima visus 7 mlrd. (nuo dabar iki priešistorės laikų turbūt), viską susumuoja
ir išveda vidurkį: žmogus. Jam visiškai nesvarbu, kad visais laikais egzistavo
žmogaus visuomenėje piramidės formos hierarchinės struktūros, kad piramidės
apačioje esantys, nė kiek nesuprasdavo tų, kurie yra jos viršūnėje. Jau nuo
senų senovės tie, kurie tiksliai žinojo (žyniai, karaliai šamanai ir panaši
šutvė) kada įvyksiąs saulės užtemimas, turėdavo nepaprastą galią (tame savo
žinojime) manipuliuojant paprastais eiliniais žmonėmis. Taigi saujelė žmonių
sugebėdavo kontroliuoti šimtus tūkstančių „piliečių“. Leiskite retoriškai man
jūsų paklausti: ar kas nors nuo tada pasikeitė? Ačiū, kad leidžiate, atsakysiu
– taip, pasikeitė, tačiau tik tiems, kurie šias manipuliacijas siekia sužinoti,
kietiems gi vis vien, todėl jie („bestuburiai“) lengvai manipuliuojami netgi ir
dabar.
5. Visgi, tenka pripažinti, jog nepaisant mano skruzdėlės dydžio kritikos
lavinos, kai kurie teiginiai, bent jau mano asmeniniu požiūriu, yra teisingi:
„Jeigu išmoksime kurti tinkamą aplinką, ji mums taps naujų norų ir minčių,
kurie stiprins mūsų siekį įgyti gamtos altruizmo savybę, šaltiniu.“
„Altruistiškai žiūrėti į artimą reiškia ketinimus, sumanymus ir rūpestį skirti
jo gerovei. Galvodamas apie artimą, žmogus linki visiems kitiems žmonėms gauti
visko, kas jiems būtina.“ Na, pastarieji sakiniai vėlgi įdomūs savotiškai.
Leiskite vėl retoriškai paklausti: argi mes savo artimais žmonėmis nesirūpiname
ir nelinkime jiems viso ko geriausio? Mano subjektyvia nuomone, beveik
kiekvienas stengiasi jais rūpintis kiek tai yra įmanoma jo esamomis sąlygomis.
Toliau jis kalba vėl savo keistais vingiais :) „Žmogus, kuris taiso požiūrį
į artimą, keičia visą žmoniją“. Na gerai, dabar pagalvokime kiek „paskutiniais
gyventojų surašymo duomenimis“ pasaulyje gyvena gyventojų? Na, aš pasitikrinau,
(kol spėjau čia parašyti penkis žodžius, jų padaugėjo gal kokiu tūkstančiu) 7,131,707,293. Dabar , pamačius šiuos skaičius, tenka grįžti ir blaiviai pagalvoti apie ką
šis žmogus kalba? Jeigu tu rūpinsies savo artimu – pakeisi žmoniją? Tačiau,
kaip ir sakiau anksčiau, nemanau, jog žmonės nesirūpina savo artimaisiais
(nors, be abejo būna visokių išimčių).
Tačiau toliau, knygos autorius, dar sykį prieštarauja pats sau (turbūt
pernelyg skubėjo rašyti, net nespėjo patikrinti visko detaliai ką pats parašęs
buvo. Na tik tokia išvada topteli man, nes ir man taip kartais nutinka :D):
„Individo santykio su žmonija sistemą galima apibūdinti taip: esi vienoje
sistemoje su visais, tačiau kiti visiškai priklauso nuo to, kaip juos valdai.
Visas pasaulis tavo rankose.“ Kas čia dabar, ponas altruiste, leiskite jūsų
paklausti? Taigi čia juk gryniausias egoizmas, gryniausia manipuliacija - t.y.
žmonių valdymas. Ak, taip tiesa, jis juk buvo užsiminęs, kad nevalia atsisakyti
savo prigimties (egoizmo (pasak jo), kitaip sakant).
Išvada. Bent jau šioje skaitymo stadijoje matosi autoriaus tolimesnis
Gordijaus mazgo tvirtinimas. Tai galbūt iš tų atvejų, kuomet nustoji
interpretuoti, kritikuoti ir tiesiog pasiduodi autoriaus įtaigai ir viską
„sugeri“. Kitaip sakant, tai greitas maistas, tai „dešrainis tavo smegenims“.
Su laiku apie tai ką skaitei – nublanks ir išbluks iš atminties, o kažkur
giliai užsiliks tik šimtus kartų pakartoti žodžiai: „gamta – altruistė todėl ji
tobula“; „žmogus – egoistas, todėl jis privalo keistis. Jį moko gamta“;
„žmogaus prigimtis – egoizmas, o tai yra ekvivalentas malonumų vaikymuisi ir
savo norų įgyvendinimas.“ Skaitome toliau...
6. Toliau autorius pavaizduoja „kubelį“, norėdamas greičiau paaiškinti, ko
jis siekė. Taigi šiame pavaizdavime (net neabejoju, kad jis tą „kubelį“ ir
paaiškins, na taip, kad net ir asilas su kurmiu suprastų) jis norėjo parodyti,
jog žmogus yra didžiulio organizmo (žmonijos) viena ląstelė. Be abejo, tas
organizmas sudarytas jau nebe iš 7 mlrd. (ir net ne iš 7,131,707,293),
bet jau iš 7,131,711,078.
Tačiau čia verta atkreipti dėmesį. Tokiame sugretinime ir palyginime žmogų
su ląstele, slypi didžiulis pavojus! Juk pats autorius rašė, kad jei tik ląstelė „numato“, jog ši
gali kelti kažkokią tai grėsmę darniam ir tobulam organizmo darbui, ji pati
save susinaikina! Todėl šiame lyginime, mano subjektyvia nuomone, slypi didžiulis pavojus,
ir aš čia savo įžvalgiu sakalo žvilgsniu (tiesą sakant, aš gana prastai matau,
bet tai buvo metafora :D) slypi utopija, kuri yra gerai užmaskuota –
kamufliažinė, kitaip sakant. Tai kaip savotiškas minties pakišimas, kad tas
subjektas pats tą mintį suregztų, bet nė neįtartų, jog ši (galbūt utopinė, šiuo
atveju) mintis buvo jam įtaigiai pakišta (visai kaip filme „Inception“ :)
7. Štai pasakymas vėl besikartojantis pradžioje, tačiau ir jį privalau
įdėti, kad paaiškėtų apie ką eina kalba: „Reikia turėti galvoje, jog dabar
žmonija yra priešinga gamtos altruizmui, todėl net nedidelis mūsų postūmis
visus tam tikru laipsniu artina prie pusiausvyros su gamta. Kartu mažėja
disbalansas, o su juo ir neigiami mūsų gyvenimo reiškiniai “. Tie absurdiški
žodžiai: „palaipsniui“ arba „mažėja disbalansas“, kažkodėl vėl man priminė tą
patį matricos trilogijos filmą, kuomet ponas Andersonas (Under the Sun)
susitinka su matricos kūrėju, kuris vadina save architektu (beje, čia norėčiau
įterpti pasakydamas, jog yra tokių religijų, kurių dievas kūrėjas, vadinamas
Grand architect, bet tai, be abejo, tėra tik sutapimas). Kuomet Neo (the One) paklausė
tojo architekto, kodėl jis esąs čia, šis atsakė va taip va: „tavo gyvenimas yra
neišspręstos lygties, neatskiriamos nuo matricos programavimo likučių suma. Tu
esi išdava tokios anomalijos, kurios, kad ir kaip stengiausi, nesugebėjau
pašalinti iš matematinio tikslumo harmonijos. Nors tos naštos stropiai bandyta
vengti, ji nėra visiškai netikėta ir todėl ji paklūsta tam tikroms kontrolės
priemonėms, kurios nepermaldaujamai atvedė tave čia.“ Taigi, čia kalbama apie
harmonijos siekį, tačiau visgi dėl kokių tai priežasčių, jo matematinėse
lygtyse neišvengiamai atsirandąs disbalansas nepaisant to, kaip jis metodiškai
tai siekė pašalinti. O matricos motina, kalbėdama apie jos tėvą sakė taip: „tas
žmogus nesugeba numatyti jokio sprendimo pasekmės. Jis jų nesupranta, nesugeba,
jam tai tik tėra lygtys su nežinomaisiais. Visos lygtys po vieną turi būti
išspręstos. Toks jo tikslas: išlyginti lygtį, sukurti pusiausvyrą.“ Šios
matricos motinos tikslas tą balansą/harmoniją ardyti ir gauti disbalansą :) Na
tai žodžių žaismas, bet kažkodėl šis tebeskaitomas tekstas mane tiesiog verčia
prisiminti šį filmą.
Nežinau, kodėl, tačiau būtent čia man norėtųsi įsiterpti apie patį knygos
autorių. Jo vardas Michaelis
Laitmanas ir jis yra garsus pasaulio rabinas/kabalistas. Turiu jums
prisipažinti, kad mane suintrigavo knygos pavadinimas: „Iš chaoso į harmoniją“.
Taigi atsisiuntęs šią knygiūkštę pradėjau skaityti ją dar labiau, kai pastebėjau,
jog ją išvertė Všį „kabalos studijų
centras“. Turiu prisipažinti, kad man knietėjo sužinoti jų mąstymo kelius (jei
galima taip pasakyti). Bent jau kol kas nepastebėjau kažko ypatingai
pritrenkiančio, tačiau jau pats pavadinimas knygos („Iš chaoso į harmoniją“)
yra labai artimas tos religijos/sektos (masonų) atstovams, kurių dievas yra
vyriausiasis architektas, šūkiui/devizui: „Order Out of Chaos“. Beje,
pastariesiems norėčiau mestelti akmenėlį į jų platų daržą: aplink jų altorių,
dėl kokių tai priežasčių yra tik 3 žvakidės, na o 1 trūksta... jos simbolizuoja
pasaulio kryptis: Rytus, Vakarus, Pietus... Tačiau trūksta tik vienos šiaurinės...
O ar bent jau numanote kodėl gi taip yra? Nes pagal Bibliją Dievas yra įsikūręs
Šiaurėje. O pats matricos filmas, dėl kurio aš čia regėjau nemažai sąsajų su
šiuo tekstu, yra masoniškas. Kadangi aš labai nesigilinu į kabalą, negaliu
pasakyti kokias sąsajas turi žydų misticizmas, sionizmas (matricoje, beje,
vienintelis Sionas ir buvo, kuris priešinosi toms mašinoms, nes tai buvo
vienintelis išlikęs žmonių miestas, kuris nebuvo valdomas mašinų) bei
masonystė, tačiau kažkodėl man vidinis balsas kužda jog tai yra iš esmės tas
pats tik žodžiai kiti. Kaip ir krikščionybė yra suskilinėjusi į puritonus,
anglikonus, kalvinistus, stačiatikius, katalikus, tačiau jie visi yra po
krikščionybės flangu.
Taip pat čia buvo užsimenamas palyginimas, jog egoizmas yra tarsi
elektronas, o altruizmas tarsi protonas, jog jie yra neišvengiamai vienas kitam
reikalingi, tačiau palaikant balansą. Šis dualizmas ir vėl tos pačios frazės
kartojimas (harmonija), man priminė In ir Jang simboliką ir visą tą filosofiją,
kurią šis simbolis reiškia: „du visur
randami priešingi, tačiau vienas kitą papildantys pradai. In – siejamas su
tamsa, pasyvumu, moteriškumu, kryptimi žemyn, naktimi. Jang yra...“ na turbūt
aišku, jog Jang yra In visiška priešybė. Tačiau, nepaisant to, In turi Jang
savybių, kaip ir Jang turi In savybių. Tai tikrai gana įdomi filosofija: a. In
ir Jang yra priešingi pradai; b. In ir Jang vienas nuo kito priklausomi (vienas
negali egzistuoti be kito); c. In ir Jang gali būti dar dalinami į In ir Jang;
d. In ir Jang vienas kitą naikina ir palaiko; e. In ir Jang gali pavirsti
vienas kitu; f. Jang – dalis In, In – dalis Jang. Tačiau, žvelgiant iš kitos
perspektyvos, šis dualizmo kelias gana panašus ir vakarų filosofijose,
religijose bei mitologijose. Krikščionybėje yra vienas Dievas Tėvas, tačiau yra
ir nelabasis liuciferis, kuris buvo ištremtas iš dangaus karalystės su
trečdaliu puolusių angelų. Taigi, nors čia šie dualizmo poliai yra neadekvatūs
(nes pagal krikščionybę Dievui lygių ir būti negali (bet, esti ir kitų
religijų, manančių kiek kitaip), tačiau nepaisant visko, šis kritusių angelų
vadeiva, netgi vadinamas „šviesos angelu“, mat jis asocijuojamas su Venera, o
Venera simboliškai „atnešanti šviesą“ visada pirmiau negu Saulė. O būtent pagal
tai, galimas gretinimas jo su Prometėju, nes šis pavogęs iš dievų ugnį ir davęs
ją žmonėms. Dar įdomiau skamba pasakymas Alberto Pike‘o, kuris yra laikomas
vienu iš masonų tėvu, ar vyresniuoju. Pasak jo, kalbant apie liuciferį, jog šis
neva yra tik nekaltas angelėlis (matot, jis neva juk šviesos nešėjėlis),
knygoje „morals and dogma“ rašė šis veikėjas išsamiau apie tai 1. : „Satan is
not black god... Lucifer, the Light Bearer! Stange and mysterious name to give to
the Spirit of Darkness! Lucifer, the Son of the Morning! Is it he who bears the Light? Doubt it
not! (Conclussion: Satan is Lucifer)“. Taigi čia jau paaiškėja, apie ką eina
kalba t.y. paaiškinama kas iš tiesų yra tas neva tai „šviesos nešėjas“. Dar
įdomiau darosi, kuomet tos ribos tarp masonų ir kabalistų išnyksta. Čia vėl
sužimba A.P., kuris turbūt toje pačioje knygoje, rašo va taip va (2.): „Masonry
is a search after Light. That search leds us directly back to the Kabbalah!“ 3.: „All Masonic associations owe
Kabbalah their secrets and their symbols“. Tačiau, pagal religiją šį puolusį angelą yra
įveikęs arkangelas Michaelis (aš sakau, ką žinau, nes man kažkuriuo gyvenimo
etapu tai buvo įdomu, kai kurie dalykai panašiomis temomis, neslėpsiu to, vis
dar išlieka įdomūs). Taigi čia išaiškėja, masonų ir kabalos mokymų sąsajos ir
netgi priduriama, jog masonų paslėptosios simbolių prasmės, yra paimtos iš
kabalos ir reiškia tą patį. Taip pat A.P. savo knygeliūkštėje pasakoja, jog
puolęs angelas, kuriuo jie tikį, yra dievas, tačiau (pasak jo), deja, Adonai (Dievas
pagal krikščionybę tik jį A.P. vadino Adonai, kas reiškia Elohim, o pastarasis
išvertus – Visagalis) irgi Dievas. Taigi čia matoma akivaizdi priešprieša ir
dualizmas, kuris krikščionybėje turi nelyginę vertę (nes kaip jau esu minėjęs,
liuciferį pagal krikščionybę yra įveikęs arkangelas Michaelis/Mykolas). Taip
pat ir filosofijoje, jei yra būtis, tai yra ir nebūtis. Netgi, galų gale
moksle, kuris teigia, jog visatos kūrimosi pradžioje buvo apylygis kiekis
materijos ir jai priešingos antimaterijos. Ir neva tik laimingo atsitiktinumo
dėka, materijos buvo kiek daugiau, negu jos priešingybės ir todėl esti dabar
tai, kas esti.
P.S. Pradžioje rašiau, jog masonai ir kabalistai, mano asmenine tik
nuomone, turėjo kažkokį juos vienijantį sąryšį. Kitaip sakant, aš tik numaniau,
tačiau tvirtai apie tai nežinojau. Tačiau užteko bent šiek tiek pasiknisti apie
Albertą Pike‘ą` (kuris žinomas kaip masonų tėvas, turėjęs aukščiausi laipsnį
tuometinėje Amerikoje ir kuris parašė masonų „bibliją“) ir pačios
kontraversiškiausios ir labiausiai žmones šokiravusios jo garsios knygos
fragmentai surasti buvo akimirksniu.
8. Tačiau, iš dalies aš nukrypau nuo temos. Leiskite man ją pratęsti dar
kartą. Mes gi juk nagrinėjame šį gana keistą tekstą, kuris verčia kapituliuoti
mūsų egoizmą. Štai, autorius mano, jog kadangi jis esąs žydų mistikas, tai
labai gerai pažįstantis gamtą: „Nėra jokių abejonių, kad gamta „ims viršų“
Galiausiai mes paklusime jos dėsniams“. Tai skamba gana bauginančiai: rodosi,
jog jis išties žinąs atsakymą į šį klausimą :D Toks neapsakytas jo altruistinis
nusilenkimas ir nusižeminimas gamtai mane, kaip šiam tekstui ne itin
pritariantį, tiesiog stebina. Tačiau tokios logikos kelio paaiškinimai man absurdiški
atrodo nevisuomet: „Susidaro įspūdis, kad siekdami pusiausvyros su gamta, iš
pradžių turime patirti priešingą – blogiausią būseną. Juk mūsų suvokimas
pagrįstas dviejų priešybių principu: šviesa ir tamsa, balta ir juoda, saldu ir
kartu ir t.t. Tačiau yra dvi galimybės patirti klaikią būseną: iškęsti iš
tikrųjų arba įsivaizduoti.“ Būtent šioje citatoje esu linkęs su šiuo ponu
sutikti. Tačiau esu taip pat įsitikinęs, jog žmonija rinksis pirmąjį kelią,
nes, deja, kaip bebūtų liūdna, vidutiniam žmogui įsivaizduoti galimus
scenarijus yra gana sudėtinga, ypač šiomis dienomis, kuomet nereikalingos
informacijos žmogaus smegeninė pernelyg užkrauta, kuomet jis nebesugeba ar jau
nebenori atsirinkti informacijos sraute ir linkęs joje paskęsti... Netgi
šiandieninėje visuomenėje, kuomet informacija yra pasiekiama akimirksniu ir
galima suprasti daug sudėtingų dalyku (už dyką!) ir tik įdėjus kantrybės tam bei laiko, žmogus vis tiek nėra linkęs jų
atsirinkti tuose informaciniuose kloduos/klasteriuose. Tai man primena
metodiką: prieš ugnį reikia kovoti ugnimi. Ir ši metodika, akivaizdu kad
pasiteisina tiems, kurie „žmogaus atsakomybę yra linkę prisiimti patys“. Tai savotiškas
įrodymas, kad vidutinis žmogus, nepaisant netgi „technologinės pažangos“ vis
vien yra manipuliuojamas vienaip ar kitaip...
Rodos, čia vertėtų prisiminti ir priminti jums, jog žmogus iš savo klaidų
mokosi labai vangiai, arba egzistuoja tam tikra aklavietė: kuomet žmonija, jau
tikrai pasimokiusi iš vienos klaidos, pasirenka kitą kelią, tačiau ir šis
ilgainiui, pasirodo buvo neteisingas. Kaip pavyzdį dėl savo vangumo mokytis iš
klaidų galiu pateikti įvykį po pirmojo pasaulinio. Kitaip sakant, žmonija
nesugebėjo pasimokyti iš pirmojo pasaulinio karo ir sumanė dar sykį siekti
revanšo. Tačiau, jau netgi po pirmojo pasaulinio karo atsirado tautų sąjungos
užuomazgos: Tautų Lyga. Bet ši nesugebėjo susitarti tarpusavyje ir
susiformuoti. Tam , kad tautų sąjunga susiformuotų reikėjo antrojo raundo.
Galiausiai, ji susiformavo kaip Jungtinės Tautos, kurios vienija kone visas
pasaulio šalis, siekiančias demokratijos ir gerbiančios piliečių teises ir
laisves. Viskas čia, bent jau kol kas, lyg ir rodosi gerai. Tačiau, mano
subjektyvia nuomone, monopolis niekada niekam gero nežadėjo. Aš turiu pagrindo
šiek tiek vengti ir kritikuoti tai, ką šios tautos siekia įgyvendinti, jos
veikla ir panašios pasaulinės organizacijos, vienijančios ko ne visas valstybes
kažkodėl man meta šiokį tokį šešėlį. Hipotetiškai pagalvojus apie tai, jog
pasaulyje egzistuotų viena jėga apskritai be jokių alternatyvų, man rodosi, yra
didžiulis negatyvas, negu pozityvas. Aš net neabejoju, kad šis žydų mistikas,
jungtinėms tautoms plotų katutes, nes tai, pasak jo , jau būtų mažas žingsnelis
disbalanso panaikinimui, kitaip sakant, tai – žingsnis altruizmo ir gamtos
harmonijos bei jos tobulumo link. Bet tokie gražūs žodžiai, bent jau mano
asmenine nuomone, gali egzistuoti tik tekstuose, o realybėje, deja, daug kas
vyksta visiškai kitaip ir tas jo altruizmo siekis čia būtų be galo absurdiškas
ir naivus.
Toliau sekant, šia logika, atrodytų, jog, tam tikra prasme, ir valstybės,
kaip etninių tautų konglomeratai, turėtų išnykti, nes tai juk savanaudiška.
Žinoma, o kaip gi kitaip? Kuomet Afrika gyvena itin skurdžiai, o kitų
išsivysčiusių šalių gyventojai jau nė nebežino ką su savo pinigais daryti :D,
arba kai vienoje šalyje gyventojų tankis šimtus ar tūkstančius kartų skiriasi
nuo kitos? Ką į tai atsakytų šis žinovas? Argi jis nepradėtų trimituoti, jog
tai savanaudiška ir tai kelias į didesnį disbalansą? Turbūt pasak jo, jei
egzistuotų pasaulyje vienas organizmas (viena valstybė), vienas monopolis,
tuomet, šis veikėjas, tuo būtų itin patenkintas. Bet aš – ne! Aišku, mano nuomonės niekas
neįsiklausytų, bet visgi, leiskite man (ačiū, kad leidžiate) pasakyti dar kartą,
jog su šia minties tąsa aš nesutinku. Nors ir čia kalbu labai aptakiai, tačiau,
patikėkit manim, aš čia esu neperkalbamas, nors į kitų argumentus mėginu
įsiklausyti, tačiau, įsiklausymas tai dar nereiškia pritarimą.
Tam tikra prasme, jis, mano nuogąstavimus ir patvirtina: „Aukščiausia
pusiausvyros su šia altruistine jėga pakopa reiškia susiliejimą mintimis, noru,
ketinimu – kalbančiojo lygmens harmoniją. Jeigu mylime kitus, jeigu žmonija
susieta broliškais saitais, žmonės susijungę tarpusavyje kaip vieno kūno dalys,
įsivyrauja aukščiausio lygmens pusiausvyra, apimanti ir visus žemesnius
tikrovės lygmenis. Dėl to liaujasi neigiamo disbalanso pasireiškimai“. Turbūt
jis pritars, jog yra gerai tam, kad standartizacijos procesas Artimuosiuose
Rytuose vyksta jau daugiau negu dešimtmetį, nes ale to galutinis tikslas yra
nuostabus ir nepakartojamas. Kitaip sakant, galutinis tikslas juk yra altruistinis,
bet šie tik to nesuprantą.
Ar tokia šios knygos mąstymo ir
interpretavimo kryptis yra galima? Kodėl gi ne? Manyčiau, kad jis gana artimas
JAV prezidentų siekiams, nes tik nedaugelis jų buvo tikrieji krikščionys,
dauguma jų priklausė ar priklauso tam pačiam religiniam konglomeratui kaip ir šis
autorius, todėl jų mąstymo kryptis, mano manymu, ne per daugiausiai skiriasi.
Taigi apie ką mes kalbame? Apie Naująją Pasaulio Tvarką, žinoma. Autoriaus
abstraktus kalbėjimas savotiškai tai dar kartą patvirtina: „Gamtos jėga siekia
globalios pusiausvyros, kuri įsigalės tik tada, kai žmogaus požiūris į artimą
taps altruistinis. (...) Vadinasi, kol žmonės altruistiškai nesusivienys,
bendrą gamtos jėgos veikimą ir toliau jausime kaip negatyvų.“ Ar komentarų bus,
ar čia dar verta pridėti apie ką šioje knygoje eina kalba?
9. Autorius cituoja Kuką: „Kūrimą ir pasaulį valdanti jėga atliko tobulą
veiksmą... Ir nors tik maža dalis lieka neištaisyta... nuo jos užbaigimo
priklauso visos kūrinijos tobulumas.“ O čia vėl sugrįžtama prie to, kas man
atrodė kažkodėl labai artima masoniško matricos filmo trilogijai, kuomet
pagrindinis filmo herojus/žmonijos (siono) gelbėtojas susitinka su matricos
architektu. Apie tai jau kalbėjau ir citavau, tad nesikartosiu, tačiau norėjau
priminti, kad pastaroji citata skamba itin panašiai.
Autorius toliau cituoja Kuką (pacituosiu ir aš :D): „Ši dalis (žmogaus
siela, jos norai ir dvasinės prielaidos) atiduota žmogui, kad šis ją ištaisytų
ir užbaigtų visą kūriniją“. O va čia padarykime sustojimą! Taigi pasirodo, žmogaus tikslas –
ištobulinti kūriniją, kuri yra BEVEIK tobula. Tai panašu į masonišką devizą:
ištobulinti tai kas liko netobula (mano supratimu, tai vadinama „squaring the circle”). Bet argi to mes neturėtume palikti
Dievo valioje? Čia aš matau tam tikro konflikto su Dievu užuomazgas. Šis
pasakymas, tik kitais žodžiais, skambėtų taip: dabar mes turime būti dievais.
Tai įdomi filosofija, tačiau jos šaknys, deja, yra satanistinės ir glūdi
paslaptingoje Babilono religijoje. Dabar, jums leidus, norėčiau šiek tiek
parašyti apie tai. Penkiaknygės/Toros (teko rašant pasitikslinti :D) Pradžios
knygoje, rašoma apie Babelio bokštą štai kaip: (11.1 ) „Visa žemė turėjo vieną
kalbą ir tuos pačius žodžius. (11.4) Eime, - jie sakė, - pasistatykime miestą
ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume
išblaškyti po visą žemės veidą. (11.5) O Viešpats nužengė pamatyti miesto ir
bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę. (11.6) Ir Viešpats tarė: „Štai! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta
pačia kalba. Tai yra tik jų užsimanymų pradžia! Ką jie užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo! (11.7) Eime, nuženkime ir sumaišykime
jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam.“ (11,8) Taip pat Viešpats išsklaidė juos iš ten
visur po žemės veidą, ir jie metė statę miestą (11,9) Todėl jis buvo pavadintas
Babeliu, nes ten Viešpats sumaišė žemės kalbą ir iš ten Viešpats išsklaidė juos
po visą žemės veidą“. Tačiau „Pasakojime apie Tvaną“ (t.y. dar anksčiau, negu
buvo statomas Bebelio miestas) rašoma: „(6.5) VIEŠPATS matė,
koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas
jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta. (6,6) Ir VIEŠPATS gailėjosi sukūręs
žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį. (6.7) VIEŠPATS tarė: "Nušluosiu nuo žemės
veido žmones, kuriuos sukūriau, - žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir
padangių paukščiais, - nes gailiuosi juos padaręs". (6,8) Bet Nojus rado
malonę Dievo akyse. (6.9)
Tokie yra Nojaus palikuonys. Nojus buvo teisus vyras, savo
kartoje be dėmės, nes Nojus ėjo su Dievu. (6,10) Nojui gimė trys sūnūs: Šemas,
Hamas ir Jafetas. (6,18 Dievas sako Nojui) “Bet su tavimi sudarysiu sandorą, -
tu, tavo sūnūs, tavo žmona ir tavo sūnų žmonos įeisite į arką”“. Taigi Nimrodas, buvo Nojaus
proanūkis, kurio karalystės pradžia buvo Babilonas ir jis (pasak Senojo
testamento) buvo pirmasis Babilono karalius ir būtent šis tironas privertė
visus žmones sukilti prieš Dievą. „Istorija byloja,
jog Nimrodas buvo ne tik politinis lyderis, bet ir vyriausias šėtono garbintojų
kulto kunigas.“
Taigi, viso ko pradžia ir buvo senoji Babilono religija, o šis knygos
autorius tiesiog ragina mus visus susivienyti tarsi į vieną organizmą, o tai,
mano akimis žiūrint, yra Toros/Penkiaknygės pradžių pradžios pasakojimo dalis (savotiškas
pasakojimo atspindys, žodžiai tik kiti). Kaip tatai galima vertinti, leiskite
paklausti, jūsų?
Panašiai buvo ir Senovės/Antikinėje Graikijoje, jos mitologijoje: titanas
Prometėjas („įžvalgus“ arba „numatantis“), kuris visgi tik atkūrė žmogų. Čia,
jums, leidus, padarysiu šiokį tokį intarpą, nes norėčiau dar parašyti apie
žmogaus padėtį šios mitologinės tąsos. Žmogaus, pagal graikų mitologiją, niekas
nesukūrė: jis, laikui bėgant, iš Gajos (Žemės) atsirado pats savaime kaip ir
visa kita. Tačiau, rodos, netgi nekaltoje mitologijoje egzistuoja keisti
žmogaus palyginimai su demonais. Kuomet titanas Kronas (laikas) kartu su kitais
titanais kovėsi prieš išlaisvintus Olimpo dievus (savo sūnus) su Dzeusu
priešaky dešimt metų, tai štai kaip kalbama apie žmones (pagal knygą „Graikų
mitai“): „Žmonės, ligi tol tokie laimingi, išmirė iš baimės, regėdami Praamžių
kovą. Juos gailestingai priglaudė Gaja, kurios gelmėse jie ir gyveno kaip
gerieji demonai“.Toliau apie Dzeuso ir žmogaus sąryšį: „Jis (Dzeusas) prisiminė
Prometėjo pranašystę. Tasai aiškiaregis titanas kažkada pasakė, kad ateis
diena, kai dievai nebeįstengs atsilaikyti prieš Žemės gimdytus galiūnus; tuos
galiūnus, girdi, įveiks pačios Žemės tvarinys – Žmogus, gimęs iš mirtingosios
moteriškės (...) Dzeusas tapo dangaus ir žemės valdovu (intarpas – visos
Gajos/Žemės pastangos nuėjo veltui, nes priešpaskutinėje kovoje su gigantais,
pagimdytais Gajos, jis, pasitelkęs į pagalbą pusdievį Heraklį, juos nugalėjęs,
o šimtagalvį slibiną Tifoną jisai pats vienas įveikęs). Jisai pradėjo naują
olimpiečių kartą ir daugelį narsių didvyrių žemėje, tapdamas dievų ir žmonių
tėvu.“ Tačiau dar tik po grumtynių su titanais, Olimpo dievų dievas Dzeusas
buvo neramus: „Mat , Žemėje, buvo likęs vienas nenugalėtas titanas
išmintingasis Prometėjas (...) Po neseniai vykusių grumtynių Žemė buvo tyli ir
išmirusi. Tada Prometėjas ryžosi atgaivinti dykynes ir iš naujo sukurti žmonių
giminę, kad toji galėtų džiaugtis žemės dovanomis. Jis paėmė molio gniužulą,
suvilgė jį šaltinio vandeniu, suminkė savo dieviškaisiais pirštais ir nulipdė
žmogų. Titano prašoma Atėnė (tai išminties deivė, kuri gimė iš Dzeuso minties
ir paveldėjusi visą dangaus valdovo gudrybę) įkvėpė žmogaus kūnams gyvybę.
Tačiau silpni ir menki buvo tie pirmieji Prometėjo žmonės. Žiūrėjo, bet nieko
nematė, klausė, bet nieko negirdėjo; bejėgiai ir susnūdę jie lyg vaiduokliai
slankiojo po jauną Žemę, neįstengdami įminti josios paslapčių. Jie nieko
nenutuokė apie darbo įnagius, nemokėjo tašyti akmenų ir iš molio degti plytų,
taip pat iš medžių ręsti trobų. (...) Jie dar nebuvo patyrę, kas toji karšta
ugnis, neišmanė, kaip lydyti ir kalti metalą.“ Na ir toliau mitologija sako, jog Prometėjas
prieš dievų valią pavogęs ugnį: „su liepsnojančiu deglu rankoje Prometėjas
nužengė į Žemę ir uždegė joje pirmąjį ugniakurą.“ Po to: „Gerasis titanas,
žmonių bičiulis, išmokė juos menų visokių“. Be abejo, šios mitologijos
pratęsime pasakojama ir apie pasaulinį tvaną, kaip Dzeuso įsiūtį ant žmonių.
Taigi, grįžtant prie nagrinėjamų tekstų, pasaulinis tvanas, kuris parašytas
Senajame testamente, yra ganėtinai panašus į graikų mitologijos tvaną. Kitaip
sakant, jog jau vien tas įvykis minimas tiek vienur, tiek kitur, yra gana
stulbinantis. Tačiau čia tai pat yra panašumų tuo, jog ir senajame testamente
Dievas užsirūstino ant žmonių, taip pat ir mitologijoje Dzeusas, būdamas dievų
ir žmonių tėvu, užsirūstino ant pastarųjų taip pat. Taigi šiuos leitmotyvus
sugretinus ir palyginus, aš asmeniškai, netgi žvelgdamas gana paviršutiniškai į
tai, regiu nemažai panašumų.
Tačiau Prometėjo figūra, kaip žmonių atkūrėjo, gelbėtojo ir globėjo figūra,
yra ne tokia jau ir nekalta. Ieškant atitikmens Biblijoje, jis yra gana panašus
į liuciferį.... Nes jis davė žmogui ugnį (filme Prometėjas Peter Weyland‘as
menamoje TED 2023 konferencijoje sakė, jog ugnis, kuri buvo duota mums
Prometėjo, buvo pirma technologija, o gana netolimoje ateityje mes, žmonės neva
tai galėsime sukurti kibernetines būtybes/kiborgus, kurie niekuo nesiskirs nuo
žmogaus (tačiau gyvens amžinai, nors ir neturės sielos). Būtent dėl to jis
teigė, jog „dabar mes jau esame dievai“).
Mitologijoje matome, jog jis davė žmogui ir žinių kaip naudotis žemės
turtais sau. Biblijos motyve, kuomet pirmieji žmonės t.y. Adomas ir Ieva buvo
įsikūrę rojaus sode, jie buvo perspėti, kad gali valgyti vaisius nuo gyvenimo
medžio, tačiau tik ne nuo žinių medžio. Tačiau „gyvatė“ neva tai įkalbėjusi
Ievą paragauti žinių medžio vaisiaus, o įi įkalbėjo Adomą. Būtent toji akimirka
yra interpretuojama labai skirtingai: kas buvo pasmerkimas ir pirmoji žmogaus
nuodėmė (dėl kurios jie turėsią kentėti visą gyvenimą) pagal krikščionybę,
kitoms gi religijoms, kurios artimos Babilono religijai savo „ideologija“ ar
filosofija, tai buvo žmogaus išlaisvinimas, nes matot, pagal juos Adomas su
Ieva buvo laikomi kalėjime (t.y. rojuje) ir jie neskyrė gero nuo blogo.
Taigi visa tai sugretinus ir sugrįžus prie nagrinėjamo autoriaus teksto,
kuomet kalbama, jog žmogus privalo susivienyti (t.y. būti kaip vienas
organizmas, o kiekvienas žmogus tai būtų kaip to organizmo ląstelė), būtent
tai, man asmeniškai, jau yra kažkur girdėta... Tai kvietimas pamėginti iš naujo
t.y. simboliškai „iš naujo statyti Babelio bokštą“. Visgi aš prie tokios
versijos priėjau, nes šios knygos autorius - kabalistas.
Jums leidus, grįžkime dar kartą prie
graikiško mito apie tvaną. Čia išsigelbėjo tik du senyvi žmonės: vyras ir
moteris. „Tai buvo titano Prometėjo sūnus Deukalionas ir jo žmona Pira, Prometėjo
brolio Epimetėjo ir Pandoros duktė.“ Taigi čia jau jie sugebėjo stebuklingai
atkurti žmonių giminę vėl iš naujo. Čia verta paminėti, kad ir senyvas vyras
Dukalionas, ir Pira, buvo dievų/titanų vaikai. Taigi jie turėjo dieviškąją jų
dalelę :) Kadangi pagal Bibliją žmogus buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą, tai
tam tikra prasme, išeitų lyg ir taip, jog tai, ką žmogus sukūrė, tai taip pat
yra ir Dievo valia. Todėl filmo Prometėjas TED 2023 hipotetinėje
konferencijoje, kuomet esti apibūdinami žmogaus laimėjimai ir jų eksponentinė
progresija laiko perspektyvoje, pasakoma, jog „mes (neva tai) esame dievai“, tai
yra gilios filosofinės mintys... Ir būtent mes matome, jog vienas iš žymiausių
pasaulio kabalistų ši mintis yra gaji... Klausimas: iki kur tos ribos, kur
žmogus, kuris taip nori „žaisti dievą“, pasakytų „NE“? Ar tai ne moralinis
klausimas? O gal čia ribų visai nėra? Nes juk vienas iš atsakymų į šį klausimą
gali būti akivaizdus: ribų nėra jokių! Tačiau kur gi moralė
tuomet? Ak, taip, tačiau moralę kiekvienas gi juk supranta skirtingai... Toks
kelias, mano manymu, yra itin pavojingas, tačiau, deja, jis labai
gyvybingas.... Nes aš matau tai net šiame nagrinėjamame tekste...
Kažkodėl, mano asmenine nuomone, tą reikėjo pasakyti, nes man atrodo, jog
tai iš dalies (o gal ir tiesiai į dešimtuką) yra susiję su nagrinėjamu
autoriaus „altruizmo propagavimu“, nes už gražių žodelių apie „ramunėles“ slypi
tikrų tikriausios piktžolės, užtenka pakartoti, jog autorius cituoja šią Kuko
mintį: „Kūrimą ir pasaulį valdanti jėga atliko tobulą
veiksmą... Ir nors tik maža dalis lieka neištaisyta... nuo jos užbaigimo
priklauso visos kūrinijos tobulumas.“ Taip pat matomas akivaizdus noras, tarsi
neišvengiamas likimas, kuris skelbia jog mes vienaip ar kitaip atstatysime šį
Babilono bokštą (kurį valdė Nimrodas: „Judėjų tradicija
moko, jog Nimrodas buvo tironas, privertęs visus žmones sukilti prieš Dievą.
Istorija byloja, jog Nimrodas buvo ne tik politinis lyderis, bet ir vyriausias
Šėtono garbintojų kulto kunigas.“ ): „Nėra jokių abejonių, kad gamta „ims viršų“. Galiausiai mes paklusime
jos dėsniams“. Kitaip sakant, norite jūs to ar ne, bet tai bus pasiekta, nes
tai – „neišvengiama“, nes tai „mūsų lemtis“.
10. Taip pat, manyčiau, yra verta paminėti, jog knygos autorius lyg ir „religingas“
žmogus, tačiau gana keista, kuomet neradau jo tekste nė vieno žodžio: Dievas ne
tik vardininko, tačiau ir kitomis nuosakomis. Tai, manyčiau, kai kuriuos
skaitytojus turėtų šokiruoti, kaip „religingas“ žmogus sugebėjo apsieiti be...
Dievo paminėjimo savo tekstuose? Be abejo, visame tekste dominavo žodžiai Gamta/Gaja/Žemė.
Keista lyg ir turėtų būti...
Kažkodėl autorius netiesiogiai Dievą sulygina su Gamta: „Gamta nori
išsaugoti mūsų savarankiškumą ir gebėjimą savo noru pasirinkti tobulėjimo
kelią.“ Na, krikščionybėje tai būtų Dievo atitikmuo...
P.P.S. Ateityje tikiuosi papildyti šį tekstą t.y. jį pildyti tol, kol
galiausiai bus nagrinėjamo autoriaus knygeliūkštė perskaityta. Taip pat
asmeniškai man, reikia laiko, norint išnarplioti šį galvosūkį iki galo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.