Tie darbštuoliai vokietukai

1.

Vokiečiai, kaip šalis, kaip tauta mane nepaliaujamai stebina. Tokiai šaliai abejingų žmonių retai sutiksi. Jie taip pat yra populiariausia tauta pasaulyje (na, galbūt buvo prieš pora metų, tačiau net neabejoju, jog šiemet ji taip pat būtų „ant garbės pakylos“). Taigi žmonės šiai šaliai ir jos piliečiams nėra abejingi (arba jų itin nedaug): jiems arba patiks ši tauta, arba jos neapkęs (galbūt jos politikos, bet aš čia kalbu apie visumą), pastaruoju atveju, turbūt pagrindiniai pretendentai šios neapykantos, mano manymu, galėtų būti graikai, italai(čia labai tiktų pasiskaityti apie Silvio Berlusconi dar kartą, o taip pat ir čia, kaip jis interpretuoja ir giria Mussolini ir kaip priešingai ir neigiamai tai vertina A.Merkel), ispanai ar kuri nors kita ekonomiškai buksuojanti šalis. Bet aš ne apie tai t.y. ne apie juos čia noriu parašyti.

Tai štai: atsiverčiu vakar Delfi.lt ir skaitau straipsnelį šį: „Tyrimas, nuo kurio rezultatų vokiečiams ištįso veidai“. Taigi, pasak Europos centrinio banko atlikto tyrimo, šiuo metu pietinių Europos valstybių, išgyvenančių ne pačius geriausius laikus, gyventojai pagal turimą nekilnojamą turtą yra gerokai turtingesni, negu neturtingi vokietukai (nekilnojamo turto atžvilgiu), kurie, tuo pat metu, kurie kone visos Europos naštą tempia ir yra pagrindinis jos variklis. Tam tikra prasme, jei palyginsime Europą su mašina, tai galėtume pasakyti, jog variklis, po avarijos, išliko sveikut sveikutėlis, tačiau ta mašina yra gerokai aplamdyta ir pora padangų išsileido. Tad vargu ar toji mašina toli benuvažiuos, greičiausiai padarys dar vieną avariją... Bet aš ir vėl nuklydau į lankas...

Taigi grįžkime prie ECB tyrimo. Vokiečių, kurie turi turtą, yra mažiau negu 50 proc., o vidutinė vokietuko nekilnojamo turto vertė taip pat yra mažiausia ES: 51.400 eurų. O vidutinis piliečio, jaučiančio silpnybę spageti ir vynui (italo), vidutinė nekilnojamo turto vertė 173.500, o tai yra beveik 3,4 karto daugiau... Toliau eilė eina :D piliečio, kuris dėl neapsakomo karščio šalyje vidudienį, dirbti negali (siestos valanda) dirbti. Taip, kalbu apie matadorų šalį (apie tą pačią, kur netrukus uefa futbolo pusfinalyje susitiks du pastarosios miestų klubai, su Vokietijos dvejais klubais (tai pasakiau simboliškai, nes jiems dar teks pakovoti vieniems su kitais... tokios jau tos negailestingos taisyklės, kad ir kaip ten bebūtų....)) Ispaniją. Taigi šiame krašte vidutinė nekilnojamo turto kaina siekia 182.700, o vokietuko ir „koridos meistro“ nekilnojamų turtų santykis yra kiek daugiau negu 3,5 (panašus, lyginant ir su spageti mėgėju).

Tyrimas buvo atliktas 2008 – 2011 – aisiais, ir šiame tyrime dalyvavo tik 62 tūkstančiai namų ūkių. Vis dėl to, paliekant pagrindinę temą nuošalį, norėtųsi retoriškai paklausti: ar tikrai šis tyrimas yra tikslus, o gal jis iš piršto laužtas? Tokia nuomonė susidaro, kuomet paliečiamas Kipras. Juk čia neva tai skelbiama, jos VIDUTINĖ Afroditės salos (Kipro) gyventojo nekilnojamo turto vertė yra netgi 266.000 eurų, o tai yra beveik, 5,2 karto daugiau jei lyginsime vidutinio Vokietijos piliečio nekilnojamo vertę. Taip pat verta atkreipti dėmesį, jog suvidurkinus tuos 62 tūkstančius namų ūkio subjektų, esančių ES, paaiškėja, jog 60 proc. ES piliečių turi „kažkokį tai“ būstą, kurio vidutiniška vertė „šiek tiek didesnė“ negu 180.000 eurų. Asmeniškai man, kaip lietuviui, tai nesuvokiamai didelė pinigų suma, kuriai uždirbti, netgi būnant emigrantui, tektų paaukoti daugiau negu dvidešimt savo gyvenimo metų ir apskritai visko atsisakant, kitaip sakant misti vien bulvėmis, ryžiais ir panašiais pigiausiais produktais ar jų pakaitalais. Taigi suma litais vidutinio europiečio nekilnojamo turto vertės yra didesnė negu 620000 litų.

Jei jau prakalbau ne į temą, tai dar norėtųsi šiek tiek pratęsti. Straipsnio pabaigoje buvo tik viena eilutė, kurioje parašyta, jog „10 proc. turtingiausių namų ūkių valdo pusę viso turto.“ Vadinasi 6.200 namų ūkių valdo 31.000 namų ūkio turimo turto. Tai išties pakankamai iškalbingi skaičiai ir mano bent jau subjektyviu manymu, būtent Kipro atvejis, čia tikrai papuola tiesiai į dešimtuką. Aš niekad gyvenime nepatikėčiau, jog vidutinė kipriečio nekilnojamo turto kaina galėtų būti net 5,2 karto didesnė už Europos ekonominio variklio vidutinio piliečio turtą. Taigi, tarkim to paties Kipro atveju, yra visai tikėtina, kad didžiąją dalį nekilnojamo turto vertės yra nušipikę naujieji rusai, kooperuodami su tos šalies piliečiais ar kažkas panašaus, kitaip sakant tai tėra iliuzija mano subjektyviu supratimu. Iš dalies tas pats taikytina ir Italijai ar Ispanijai, tačiau netgi nepaisant to, Vokietijos atvejis yra išties pribloškiantis ir neįtikėtinas.

 2.

Nežinau ar tai sutapimas, ar kaip tai galima būtų pavadinti, bet kažkodėl kai kurie žmonės, sąmoningai, arba ne itin, vis mėgina primesti Vokietijos politiką, kuri buvo vykdyta prieš 75 (grubiai tariant) metus. Štai Vokietijos bankininkas T.Sarrazinas, teigia, jog neva tai Vokietija yra spaudžiama finansiškai gelbėti euro zoną, nes įvykdė Holokaustą, jog norėdama šią kaltę tarsi atpirkti Vokietija turi atiduoti savo interesus ir pinigus į Europos rankas. Nors aš ir nesu šios srities ekspertas, visgi manau, kad tam tikru aspektu, Vokietijai (ar kitai krizę sėkmingai išnaudojančiai euro šaliai) yra pakankamai naudinga, kuomet kitos šalys susiduria su finansiniais sunkumais. Tai tiesiog pragmatinis, praktiškasis ar konkurencinis aspektas. Tačiau čia jau kalba pasisuko į kitas kryptis. Tai, ką šis bankininkas savo knygoje teigė, kažin ar yra tiesa (pasakytų daugelis, o panaši dalis neturėtų komentarų šiuo klausimu, nes nuo to nei šilta, nei šalta – klausimas, keliantis žiovulį (?)), bet visgi...

Kažkas panašaus, mano subjektyviu manymu, yra išlikę net iki šių dienų. Vokiečiai be galo kruopščiai stengiasi panaikinti bet kokius nesusipratimus panašiomis temomis visuomenei (A.Merkel sakė, kad jos šaliai tenka "amžina atsakomybė už (nacių) nusikaltimus"). Kaip antai nesenai pasirodęs S.Berlusconi broliui priklausančiame leidinyje matomi priminimai holokausto ar nacių tematikomis, taip vis demonstruojant kokia Vokietija kalta dėl visos ES, o šiuo aspektu, būtent kalta dėl Italijos, nes nepadėjo jai taip, kaip reikėjo, todėl buvo eilinį kartą išjuokta. Karts nuo karto šios tematikos leitmotyvai vis iškyla (tarsi mobi dikas iš gelmių) į paviršių. Kaip antai Izraelio ginkluotųjų pajėgų vadas atsisakė siūlomo tarnybinio automobilio, nes jis buvo vokiškas, nes jo seneliai buvo nukentėję nuo holokausto ir tai yra tiesiog įsišakniję į jo sąmonę.

Net ir po 70 – ies metų, tas kartėlis kai kuriems išlieka, nepaisant to, jog ir pati Vokietija nuo to ne ką smarkiau kentėjo ir kuri kiek įmanydama stengiasi šiuos dalykus užglaistyti ir pademonstruoti, kad ji puikiai supranta tų laikų padarytą skriaudą gretimoms šalims ir joje gyvenusioms kitos tautybės piliečiams ir to labai nuoširdžiai gailisi jau praėjus beveik 70 metų... Pasirodo, ji tą turi rodyti net ir iki šiol... Tačiau asmeniškai nemanau, jog dar štai už kelių dešimtmečių tai bus išspręsta... Štai tame pačiame straipsnyje pateikiama, jog Tel Avivo universitete buvo priimtas sprendimas atšaukti Richardo Wagnerio koncertą, nes pastarasis yra laikomas praėjusių laikų simboliu, nacių simboliu, jei tiksliau (ir jei nepabijosime to žodžio)... Ir visgi jie yra teisūs. Toks simbolis taip pat yra F.Nyčė, kurio tekstai nesubrendusiam žmogui, gali būti itin pavojingi, nes leksika joje naudojama nuožmi ir agresyvi, pastebimas darvinizmo elementas, pastebimas savo tautos išgryninimas, matomos jo „išsipildžiusios“ kai kurios „pranašystės“. Kodėl? Todėl kad jį nuodugniai skaitė to meto „nesubrendusios sielos“ ir turbūt jie tuo pat metu dar klausė Wagnerio kompozicijų, kurį Nyčė liaupsino praktiškai iki tol, kol galutinai nesusipyko su visu pasauliu ir neišprotėjo keverzodamas savo antžmogio idėjos koncepcijas.

Taigi reziumuojant tai, pačių vokiečių kartėlis dar bus juntamas ilgus dešimtmečius, nors ir jis bus didžiąja dalimi pasąmoningas, o kiti, siekdami naudos ar negalintys susitaikyti su savo senelių, prosenelių ar proprosenelių tamsių laikų praeitimi, tą vis reikš... Be abejo, istorijos neištrinsi. To ir jokiu būdu nereikia daryti, tačiau ties praeitimi užsiciklinti nėra jau toks itin naudingas dalykas. Kita vertus nemanau, kad dėl vadinamosios nacių simbolikos, nebūtų galima jų klausyti ar skaityti (Wagnerio ir F.Nyčė atitinkamai). Kita vertus, tam tikra prasme, esu priverstas su jais (tai yra atmetančiais rašytojus ar kompozitorius, kurie buvo „įtraukti“ į tą simboliką) sutikti: turbūt išprotėčiau beskaitydamas (tarkim) marksizmo ideologiją nuo kiekviename sakinyje perskaitytos beprotiškos minties...

Tačiau, kažkodėl esu įsitikinęs, jog to, ką per šį laiką įgyvendino Vokietija, užtenka su kaupu, įrodant, jog ankstesnieji „šalies vadovai“ klydo, ko nepasakysi apie to meto priešingos ideologijos egzistavimą ir kaip didžiausios mūsų kaimynės dabartiniai vadovai atsiliepia apie tų laikų praeitį („tai didžiausia geopolitinė katastrofa“). Tai yra visiška Vokietijos priešingybė, bet tai jau kita tema išties.