Marso kolonizavimo beprotystė arba būkit ramūs: Marso kanjone kiaušinienės neiškepsi - trūksta dujų...

Mėgstu karts nuo karto pasiskaityti DELFI mokslo skiltį. Stengiuosi kaip įmanoma tų naujienų nepražiopsoti ir perskaityti man patikusius straipsnius bei juos „pačiulbėti“ mėlynuoju žvirbliu ar kokiu ten nežinomu el.paukščiu tam, kad atrasčiau tas nuorodas kada nors ateityje.

Tačiau šįkart būtent to portalo mokslo skiltis tiesiog stebina mane naujienų gausa apie Marsą. Naujienų gausa Marso tema visuomet buvo nemenka tiek mokslinėje fantastikoje, tiek vėliau ir mokslo naujienose. Galbūt pats bumas prasidėjo nuo sėkmingų robotukų: Spirit ir Opportunity marsaeigių paleidimo į Marsą (Spirit marsaeigis sėkmingai nusileido 2004 – ųjų sausio 4 – ąją, o Opportunity – 2004 – ųjų sausio 25 – ąją), kurie sėkmingai veikė (gal vienas iš jų tebeveikia, tikrai nežinau) kur kas ilgesnį laiką, negu buvo planuota.

Po to sekė turbūt paties brangiausio (ar tikrai pats pačiausias irgi nežinau) važinėjančios laboratorijos sėkmingas nusileidimas karo dievo vardu pavadintoje planetoje. Be abejo kalbu apie Curiosity (nusileidimo data: 2012 – ųjų metų rugpjūčio 6 – oji). tai neįtikėtinas inžinierių/fizikų/matematikų/chemikų/astronomų/geologų/biologų/programuotojų (ir t.t.) sukurtas šedevras, kuris sėkmingai sau veikia ir prisiuntė nemažai naudingos informacijos. Visgi, aš asmeniškai, jei turėčiau rinktis kuris netikėtiniausias darbas buvo, tai būtų Cassini – Huygens misija į Saturną ir į jo palydovą – Titaną (vienintelį palydovą Saulės sistemoje, kuris turi atmosferą (tačiau ji tokia tanki ir gausi, jog gaubia visą palydovą ir pro ją nieko nematyti)). Tačiau grįžkime prie Marso.

Kalbant apie Marsą, nemanau, kad temą reiktų pabaigti ties tuo, jog pasakyti užtektų pastarųjų dienų įvykius t.y. tai, kad planuojamas skrydis (be atgalinio bilieto) ten ir tai, kad mokslininkai šiandien, Curiosity dėka, oficialiai patvirtino tai, jog jame kadaise būta vandens. Ne, taip tikrai neįdomu, mielieji :D Taigi žvilgterkime į DELFI archyvus. Ir šta, pirmasis šio portalo (mokslo skilties) Marso tema parašyta lakoniška info 2000 – ųjų spalio 17 –ąją. Šio straipsnelio antraštė: „Žmonės Marse galės gyventi po 100 metų.“ Deja, tačiau šioms teksto vizijoms išsipildyti neįmanoma, nes čia svaičiojama apie atmosferos sušildymą jei bus sukurtos sąlygos šiltnamio efektui susidaryti ir dėl to jame esantis sušalęs anglies dioksidas virstų dujomis ir tai dar paspartintų reikalą dėl šilumos. Visgi šio straipsnio prognozės nėra optimistiškos,, nes čia teigimą, jog reiktų „vos keliais laipsniais“ sušildyti atmosferą, kad galėtų gyventi IŠTVERMINGIAUSI MIKROORGANIZMAI t.y. tokie, kurie gyvena ir šių dienų Antarktidoje. Na projektas primena mokslinę fantastiką, kuomet prakalbama apie Marso lyginimą su Žeme t.y. padaryti taip kad jame augtų medžiai ir būtų galima kvėpuoti. Na šiam reikalui prireiktų 10,000 metų. panašu, kad to nesulauksime, nebent būsime užšaldyti visai kaip filme „vanilinis dangus“ ar pats Peter‘is Veyland‘as iš „Prometėjas“ filmo :D Na, tam tikra prasme, mes labai jau siekiame būti šios planetos „inžinieriais“ arba kūrėjais, o tai šiek tiek baugina, jei pažiūri į šį reikalą iš šalies.

Kitas straipsnis (2000 – ųjų lapkričio 8 – ąją) mums praneša, jog lava jame tekėjo tik prieš keletą dešimčių mln. metų, o tai, pasak geologų, yra visai nesenai (kaip vakar atsimenu).

Beje, čia gal ne į temą, bet juk vis vien niekas tokio šlamšto neskaito, tai pasakysiu, kad, pasirodo, Maras prie Žemės priartėja kas 12/13 metų ir 1988 – aisiais Žemę nuo Marso skyrė 58,6 mln. km, na o 2001 – aisiais tas atstumas siekė 67 mln. km. ir tai yra daugiau negu dukart arčiau iki Saulės (150 mln. km. Nuo žemės) kitaip sakant, pagal astronomus ir jų matavimo vienetus, tai būtų tas pats kas nueiti nuo valgomojo stalo iki šaldytuvo pieno pasiimti. Viskas itin paprasta, ar gi ne taip :D

Vis gi yra gana keista, kuomet skaitau ir lyginu šių dienų straipsnį (apie mokslininkų jau tikrai patvirtintą faktą, jog jame būta vandens) su 11 metų senesniu tekstu, nes jau tuo metu, pasak mokslininkų, buvo nustatyta, jog „prieš 10 mln. metų į Marso paviršių netoli ekvatoriaus išsiliejo 1,25 karto daugiau vandens, nei jo yra Eryje (vienas iš JAV Didžiųjų ežerų).“ Taigi geologiniu požiūriu tas 10 mln. metų, atrodo, lyg tai būtų nutikę vakar. Beje, jau nežinau kaip jūs, tačiau aš atradau paralelių iš tų pačių geologinių pozicijų. Kitaip sakant, jei geologiniu požiūriu kelios dešimtys mln. senumo įvykis planetoje yra praktiškai tas pats su įvykiu, kuris vyko prieš 10 mln. metų, tai tuomet paralelė būtų tokios: lavos išsiveržimas iš ugnikalnio Marse įvyko prieš kelias dešimtis metų (t.y. vakar :D) ir vandens telkinių būta prieš 10 mln. metų (irgi vakar :D). Įdomu tai, kad tame pačiame tekste taip pat teigiama apie kur kas senesnius plyšius Marse, kurie buvo „išrausti“ vandens srautų prieš 2 mlrd. metų. Keista yra tik tai, jog tie vandens srautai veržėsi iš požemio į paviršių ir tai buvo kitoks vandens srautų judėjimas, negu žemėje. Tiesą sakant, būtų įdomu pamatyti tų mokslininkų sumodeliuotą Marso vandens srautų mechanizmą (be abejo, jei toks yra sukurtas, o aš tuo net neabejoju).

Kuomet skaitau straipsnius apie Marsą, tai dažniausia būna kalbama apie vandenį t.y. vandens įrodymų paieškos bei apie žmogaus invazija ar ekspansiją į kitas planetas, o, visų pirma, Marso kolonizavimas. Štai ELTA‘os žinių tarnybos publikuotame 2002 – ųjų metų rugsėjį straipsnyje, seras astronomas pasakoja savo vizijas kokia bus situacija šiame šimtmetyje. M.Rees‘as paliečia gana įdomią temą, apie kurią nė negalvojau anksčiau: jis kalba apie Marsą, kuris, pasak jo, yra tiesiog pasmerktas žmonių kolonizavimui. Tačiau klausimą jis iškelia: kas jį „kolonizuos“? Jis teigia, jog galų gale viršų paims privačios kompanijos ir dėl to Marsas gali pasidaryti kaip „didysis kanjonas“ arba kaip laukiniai vakarai. Įdomu, jog žmogus visuomet siekia to naujojo pasaulio tikslų ir niekad nepaliauja jų kėlęs. Čia kažkodėl man norisi priminti Kolumbo „žygį“ į Ameriką, t.y. į naująjį pasaulį, kur kai kurie teigė, jog tai neva ir yra toji Atlantida (ar tai Naujoji Atlantida) :D įdomu, ar Marsui tapus Žemės kolonija, tos planetos gyventojai, galbūt galų gale nuspręs „atsiskirti nuo Žemės“ ir sukurti savo nepriklausomą valiutą :D, kuri greičiausiai būtų prilyginama esamai planetos geležies rūdai :D Na turbūt didiesiems Žemės planetos bankininkų konglomeratams tas nelabai patiktų ir šie siųstų savo Jungtinių Tautų flotilę su JAV priešaky (jei tokia dar egzistuos) neramumams numalšinti. Na, man tai įdomu „pasvaigti“ tokiomis temomis. Bet visgi, didžioji priežastis, kodėl žmonės taip veržiasi į kitą pasaulį, gali būti ta, jog žmonija bijo pačios žmonijos :D Kitaip sakant, žmonija bijo, jog ji gali pati save sunaikinti beveik arba visiškai negrįžtamai. Kaip kad sakė Albertas Einšteinas, jog šis nežinąs koks bus trečiasis pasaulinis, tačiau buvo užtikrintas tuo, jog ketvirtame žmonija kariaus pagaliais. Taigi, jei toks scenarijus įvyktų, tuomet žmonių kolonija Marse, kuri, pasak sero astronomo M.Rees‘o, neišvengiamai bus įkurta vienaip ar kitaip, galinti būti rami dėl savo ateities :D

Šiuo metu, skaitydamas straipsnius vien tik apie Marsą, galiu drąsiai pareikšti kuo mane žavi mokslas. Štai 2002 m. rugsėjo 27 – osios tekstukas apie Marso „svyrinėjimus“ ir dėl to jame susiformuojančius klimato pokyčius, yra nuostabus mano žavėjimosi mokslu įrodymo egzempliorius. Be abejo, jei nežinai kaip toji metodika yra atliekama, tai tie mokslininkų paskaičiavimai atrodo tiesiog pribloškiantys, na ir kelia nors ir ne baimingą, bet visgi šiokią tokią pagarbą mokslui :D (jei gerai čia sugebėjau pasakyti, manau, kad nelabai :D). Tai štai, mokslintininkai, tyrinėdami šiaurinę 2,5 km storio ledo ir dulkių mišinio šiaurinę kepurę Marso, „Mars Global Surveyor“ lazeriniu aukščio matuokliu, nustatė, kad šios kepurės paviršius yra išskaptuotas spirale. Jie taip pat sugebėjo apytiksliai nustatyti, jog šios kepurės sankauų nusitrynimo greitis yra 0,05 cm per metus ir iš šio reikalo sugebėjo nustatyti kepurės amžių: 5 mln. metų. na argi tai jums neįtikėtinas dalykas? Man tai šiek tiek primena tokį vaizdinį: jei koks nors, tarkim, Europos alpinistas koptų į Everestą kartu su Nepalo šerpais, na ir vienas paskui kitą praktiškai ant pačios kalno viršukalnės, užsimanytų sisi (norėjau parašyti apie skepvelą, bet užteks ir sisi) ir vienas paskui kitą draugiškai atliktų gamtos šauksmą beveik toje pačioje sutartoje vietoje arba skirtingose tačiau panašiu laiku, tai turbūt labiau pažengusios būtybės, tarkim, iš erelio nebulos (ar ūkanoto ūko reiktų sakyti), o gal netgi iš pačių kūrimo stulpų (o gal tai vienas ir tas pats(?)) nuspręstų patyrinėti kiek kiekvienas individas sugebėjo sumažinti „Everesto aukštį“ atlikdami gamtos pašaukimą bei nustatytų jų DNR, RNR, amino rūgščių kiekį, druskų kiekį, ką valgė šiandien, vakar, prieš metus, kada gimė, koks jų amžius, kiek gyvens, o gal net nustatys, ar šie leisdamiesi nuo kalno nesusimuš tarpusavy, o gal net patį europietį parvilks ant pečių be jokių alpinistams reikalingų įrangos reikmenų bei kokią jie įtaką padarė planetos sistemai, kuomet šie atsakė į tą gamtos šauksmą. Na turbūt supratote ką aš čia turėjau omenyje. Tai gerai, o jei ne – dar geriau. Tai štai kuo mane mokslas žavi :D Taip pat tame straipsnyje perskaičiau dar vieną iš operos „ar žinai?“ intriguojančią eilutę ir ji skamba štai kaip: „Marsas neturintis stambaus palydovo, gali pakeisti savo ašies kampą iki 47 laipsnių“.

Štai prisiekiu, mano svaičiojimai, jog Marsas neva tai būsiąs Naujasis Pasaulis (kaip kad juo tapo Amerika nuo Kolumbo laikų) patvirtina tas pats astronomas apie kurį jau skaičiau ankstesniame straipsnyje (M.Rees‘as), kuomet šis kalbėjo apie laukinius vakarus. Na, o šioje pastraipoje aptariamame straipsnyje jis „svaičiojo“ kone tą patį, ką ir aš. Tik mane labai nustebino, kuomet jis pareiškė (2002 – ųjų spalio 15 – osios straipsnis), jog „dar iki kelionių į Marsą bus statoma nuolatinė bazė Mėnulyje, pirmieji pionieriai lankysis Marse, galbūt bus statomos nedidelės gyvenvietės, pritvirtintos prie asteroidų ar kometų.“ Būtent šita jo mintis mano asmenine nuomone, prasilenkia su sveiku, o gal net puspročiu protu :D Man asmeniškai yra nelabai suvokiama, kaip žmonės gali įsikurti asteroide, kuris skrieja nežinia kur. Ta prasme, tų žmonių įsikūrimas tame asteroide ar net kometoje t.y. jau nuo to momento, kuomet jie ten nusileistų (hipotetiškai kalbant) būtų adekvatus įvykis jų mirties nuosprendžio paskelbimui. Keista, jog astronomas galėtų taip fantazuoti. Negi jis nežino kad Žemę nuo pražūtingos kosminės spinduliuotės saugo kelių sluoksnių elektromagnetiniai Žemės laukai, kurie suintensyvėja tuomet, kai suintensyvėja kosminė spinduliuotė (na, mūsų atveju, didžiausia kosminė spinduliuotė yra saulės vėjas). Tokie procesai Žemėje vyksta, kiek leidžia mano prasta atmintis atkapstyti, dėl Žemės branduolio sudėtinių elementų, kurių neturi jokia kita planeta Saulės sistemoje. Taigi Marsas nuo radiacijos teoriškai gelbėti turėtų tikrai nežymiai. Jo reta atmosfera teoriškai sulaikytų tik mažiausiai pavojingą spinduliuotę ir sulig kiekviena diena nuo to momento, kuomet žmogus įkeltų į ją koją, būtų link jo paties pražūties, nebent, jei jis gyventų švininio bloko bunkeryje, o tai, be abejo yra neįmanoma nei teoriškai, nei praktiškai, nes švino pusmetrinio storumo „lakštų“, kuris yra sunkiausias metalas Žemėje, tikrai neims į kelionę be atgalinio bilieto. Beje, netrukus sužinosite (na tiesą sakant už kokių 15 ar 20 psl.), jog pagal naujausius duomenis Curiosity kelionės į Marsą duomenis (pagal jo radiacijos matuoklio parodymus), žmogus nesugebėtų išgyventi net kelionės į Marsą dėl viską negailestingai naikinančios radiacijos. Kita vertus, kas ten žino, gal tai bandymas atbaidyti motyvaciją investuoti privačių kruizinių erdvėlaivių statyboms ir kelionei į „šaltąjį kanjoną“.

Štai dar vienas faktas, kuris gali būti panaudotas „klausimėlyje“ arba iš „ar žinai“ skyriaus: „Vidutinis atmosferos slėgis ties Marso paviršiumi tesudaro šimtąją dalį slėgio Žemėje, bet jo pakanka stipriems vėjams susidaryti, kurie kartais sukelia tokias baisias smėlio audras, kad jos net kartais apima visą planetą.“ Beje, ar žinojote paradoksą, jog planetos, kurios kuo labiau nutolusios nuo saulės, tai jose vyksta didesnės audros/uraganai, o vėjo greitis vis didesnis. Taigi pagal šią koncepciją, didžiausios audros turėtų vykti jūrų dievo Poseidono (na man šis pavadinimas labiau prie širdies :D) arba Neptūno planetoje, bet grįžkime vėl ir vėl prie Arėjo :D

Štai LT kalba paviešintame straipsnyje (2002 – ųjų gruodžio 10 - ąją) teigiama, jog mokslininkai pluša kaip įmanydami, nes nori išsiaiškinti vandens šaltinį ir pagal jų tyrimų duomenis, vandens į šią planetą galėjo „pristatyti“ asteroidai ir kometos. Na kiek mano trumpalaikė atmintis leidžia atsiminti, tai tokia pati teorija egzistuoja ir Žemės atžvilgiu. Tęskime :D Štai mokslininkai rado tikrai įtikinimą (mano asmenine nuomone) argumentą ir koreliaciją (arba koreliaciją, kuri patvirtina jų hipotezes ir ta koreliacija turi svarų argumentą): „Upių slėniai ir didžiausi Marso krateriai yra maždaug to paties geologinio amžiaus“. Taigi štai: „mokslininkai sumodeliavo prieš kelis mlrd. metų planetą bombardavusių 25 objektų, kurių skersmuo nuo 100 iki 250 km., poveikį.“ Aš tai specialiai pacitavau, nes tikrai būtų įdomu pamatyti kokį poveikį galėjo 250 km skersmens objekto atsitrenkimas į Marsą, kurio skersmuo, palyginti su Žemės, yra beveik dukart mažesnis (Žemės: 12,756 km; Marso: 6,794 km.). Na, nepaisant to, dėl šių asteroidų bombardavimų, išsiskyręs milžiniškas energijos kiekis, turėjo ištirpdyti apie 3 metrus poliarinio ledo sluoksnio, o kasmetinis kritulių kiekis, pasak mokslininkų, tuo metu, siekdavo iki 2m. per metus. Tačiau ši hipotezė yra gana keista, nes sakoma, jog krituliai krisdavo ir drėgnasis periodas prasidėdavo iškart po susidūrimo ir tetrukdavo kelis ar keliasdešimt metų, o po to planeta vėl išsausėdavo. Tačiau kaip tuomet paaiškinti, jog Marse būta vandens ir prieš du mlrd. metų ir prieš 10 mln., na galbūt geologai klydo tik ką prieš kelias pastraipas aptartą straipsnį. Kad ir kaip ten bebūtų, visgi galima daryti šiokią tokią koreliaciją ar hipotezę šiais aspektais.taigi jei pasak geologų lavos išsiveržimas iš ugnikalnių, kuris įvyko Marse prieš keliasdešimt mln. metų, nutiko tik „vakar“, o upių vagos naujausios yra datuojamos, jog susiformavo irgi (pasak geologų) „vakar“ t.y. prieš 10 mln. metų, tai tuomet hipotezė, jog vandens atnešė asteroidai ar kometos į Marsą, puikiai tai patvirtina, nes jei atsitrenktų į planetą nuo 100 iki 250 km skersmens asteroidas, be abejo, jis sukurs planetoje tikrą katastrofą ir ją „aktyvuos“, o dėl to išsiverš ugnikalniai ir panašiai (turbūt Marse tektoninių plokščių nėra, na tuo itin ir nesidomėjau :D), o dėl išsiskyrusio milžiniškų džaulių energijai (turbūt tai jau prilygtų yotta (o gal net xona ar weka, ar...) džaulių eilei) planetą sugebėjo „sušildyti“ ir ištirpdyti ledus. Tačiau jei atvirai pasakius, šis procesas, mano asmenine nuomone, turėjo vykdti gana trumpai, nes jeigu net šiomis dienomis Marse galimos smėlio audros visoje planetoje, tai ar jūs bent įsivaizduojate kas turėjo dėtis tuomet, kuomet 250 km. Skersmens asteroidas būtų atsitrenkęs į šią planetą? Būtų vykęs didžiulis chaosas ir dujų bei dulkių debesis turėjo apgaubti visą planetą itin ilgam laikotarpiui ir, dėl šios priežasties, nors ir milžiniškos energijos kiekiui išsiskyrus šilumos pavidalu, jos užtekdavo neilgam, nes pagrindinis šiluminės energijos šaltinis (saulė) buvo uždengtas galbūt tūkstantmečius, tad Marse tos vandens upių vagos, racionaliai mąstant :D, turėjo formuotis visiškoje tamsoje, o vėliau viskas tiesiog pasibaigdavo dėl šilumos stygiaus.