Ar mūsų valstybė neapgaudinėja pati savęs?

Išties, stebint Eurostato duomenis ir, matant, jog po truputį Lietuvos padėtis, lyginant ją su kitomis ES šalimis, gerėja, tačiau ar išties taip jau yra? Šis klausimas paliečiamas žurnale „Veidas“ 29 – ame nr. Šiame tekste aš rengiuosi tik apžvelgti šį straipsnį ir pažiūrėti kas iš to išeis. Apie tai norėjau parašyti tik pastebėjęs šį „Veide“ pasirodžiusį straipsnį bei tik pastebėjęs informacinėje erdvėje pasirodžiusius pranešimus, jog mūsų krašto sostinė labai stabiliai artėja ties bankroto riba ir, tuo pat metu, pasirodę straipsniai apie JAV automobilių miesto – Detroito – galimą bankrotą, privertė mane šiek tiek sunerimti.

Visų pirma, bent jau paviršutiniškai (nes kitaip juk ir negali būti – aš gi juk esu žmogus paprastas ir neturiu tam tinkamo išsilavinimo, todėl apie tai tegaliu rašyti „slysdamas paviršiumi“) panagrinėsiu Detroito bėdą. Kad ir kaip ten bebūtų, nors Detroito miestas, turėdamas 18,5 mlrd. JAV dolerių skolos, birželio 17 – ąją buvo paskelbtas, jog yra ties bankroto riba, dvi iš tarptautinių reitingo agentūrų („Fitch“ ir „S&P“) teigė, jog Detroito miesto bankrotas, iš esmės, yra neišvengiamas procesas. Praktiškai po mėnesio pasirodė kitas straipsnis, kuris patvirtino šių dviejų tarptautinių reitingo agentūrų skelbtas prognozes, nes JAV automobilių sostinė buvo paskelbta bankrutavusia, tačiau pastarajame straipsnyje Detroito miesto skola jau buvo skelbiama, kad yra mažiausiai 15 mlrd. dolerių. Taigi, pasirodo, jog praėjus mėnesiui, miesto skola daugių daugiausiai sumažėjo 3,5 mlrd. dolerių. Taip išeina, kad arba, įvyko atidesnis paskaičiavimas miesto skolos klausimu, arba, greičiausiai, per tą laikotarpį, buvo grąžinta dalis skolinių įsipareigojimų. Aš to tikrai nežinau ir nesidomėjau (be to, tam tikra prasme, tai ir nėra tiek jau svarbu), tad galiu tik spėlioti ties šiuo klausimu. Tačiau toliau tekste vėl yra akcentuojama, jog „ilgalaikė miesto skola gali svyruoti nuo 17 iki 20 mlrd. dolerių.“

Štai pastarajame straipsnyje teigiama, jog Mičigano valstijos valdžios paskirtasis krizės valdymo specialistas K.Orras, siekdamas išspręsti šio miesto bankroto problemą, kreditoriams pasiūlė, jog šie „nuo kiekvieno dolerio, kurį jiems skolingas Detroitas, gautų po 10 centų.“ Pasiūlymas atrodė kaip iš kažkokios pasakos. Taigi, pensijų fondai su tokiu siūlymu nesutiko ir šis „tobulas“ siūlymas buvo atšauktas.

Nežinau, kaip jums, tačiau K.Orras, teigdamas, jog bankroto bylos pradėjimas „yra pirmasis žingsnis, padėsiantis miestą vėl pastatyti ant kojų“, man, kaip nieko tokioje srityje neišmanančiajam, pasirodė, jog yra visiška nesąmonė. Toks posakis man pasirodė kažkuo artimas į tai, kuomet priešų armijos, besikauna mūšyje ir, staiga, visai netikėtai, viena iš jų kapituliuoja, nes tikisi tokiu būdu pagaliau „atsikelti ant kojų“, vaizdžiai tariant. Visko gali būti, jog tokią keistą strategiją sumaniusi armija, bus sunaikinta be jokio pasigailėjimo... Taigi, man, kaip nesant ekonomistui, yra pakankamai sudėtinga suvokti, kaip bankrotą paskelbęs miestas, dėl to gali tikėtis pagaliau atsistoti ant kojų. Galbūt, tuomet bankroto paskelbimas Graikijai suteiktų galimybę „jai atsistoti ant kojų“, tačiau to niekas nenori... Šių procedūrų nesuprantu, tačiau žinau, jog, pavyzdžiui, Kipras, prašė ES paskelbti šią šalį prie skurdžiųjų klubo, nes tokiu atveju, ši sala gautų didesnę paramą iš ES (kiek pamenu, toks statusas suteikiamas tada, kai tos šalies BVP vienam gyventojui yra mažesnis negu ES vidurkis 25 procentiniais punktais). Taigi bankrutavusio miesto procedūra, mano supratimu, turėtų būti kažkuo panaši, nes įsipareigojimus perimtų ar finansinę pagalbą suteiktų valstybė (o kas gi daugiau?) Detroito atveju.

Pastarame straipsnyje teigiama, jog Mičigano valstijos gubernatorius patenkino K.Orro prašymą dėl miesto bankroto bylos paskelbimo ir šis kelias, kaip praneša gubernatorius, yra vienintelis kelias iš tokios situacijos. Čia taip pat pranešama, jog 2012 – aisiais bankrutavo 3 Kalifornijos miestai (Stoktonas, Mamot Leiksas ir San Bernardinas), o 2011 – aisiais Pensilvanijos valstijos Harisbergo miesto bankroto paskelbimas buvo atmestas kaip neteisėtas.

Na ir ką jūs manot, jau kitą dieną pasirodė straipsnis, jog Detroito bankroto paskelbimas buvo atmestas, nes jis prieštaravo konstitucijai. Šiam paskelbimui prieštaravo viešojo sektoriaus darbuotojai, nes norėjo apsaugoti savo pensijas. Tačiau dabar jau įsivažiavo teismų maratonas, nes šią viešojo sektoriaus darbuotojų apeliaciją dėl pensijų išsaugojimo užginčijo Mičigano generalinis prokuroras. Kad ir kaip ten bebūtų, man amerikiečiai atrodo gan keistai ir nepatikimai, kuomet sako, jog bankrotas yra geriausias kelias, nes tai įgyvendinę, jie taip optimistiškai naiviai tiki, jog atkurs ar net pagerins Detroitą, nes, matot, to nusipelnė „ne vien šio miesto, bet ir valstijos piliečiai“... Beveik retorinis klausimas: ar amerikiečiai vis vien tebegyvena ta amerikietiška svajone/sapnu, netgi tuomet, kai tas „sapnas“ tapo košmaru? Na, bet po šio prologo, aš jau turiu judėti į priekį („ar keisti kursą“) ir grįžti prie nagrinėjamos temos.

Taigi, grįžtant prie žurnalo „Veidas“ komentaro apie LT sostinę, mes galime taip pat įžvelgti, jog LT irgi savotiškai išgyvena kažką panašaus į amerikietišką svajonę, kur mūsų šalies dabartis ir netolima ateitis (pagal Eurostat‘o duomenis) matoma irgi itin ryškiai ir šviesiai. Štai statistikos duomenys skelbia, kad LT pagal sukuriamą BVP vienam gyventojui, yra aplenkusi netgi Estiją (atitinkamai 70 ir 68%) ir rikiuojamės iškart po Graikijos ir Portugalijos (po 75%), kurias, veikiausiai kaip ir Slovakija ir Čekija (atitinkamai 82 ir 86%), aplenksime ir mes visai netolimoje perspektyvoje, nes tose pietų valstybėse padėtis išties nėra pavydėtina jau vien dėl valstybių skolų pagal tos šalies pagaminamą BVP (Portugalijos skola ~ 127 % Graikijos – net 160,5 %). Tačiau, pasirodo, jog Lietuvoje tikrai nėra taip viskas ir nuostabu kaip sausoji statistika pateikia.

Štai liepos 9 – ąją pasirodęs straipsninio pavadinimas tikrai turėjo atkreipti dėmesį į ne tik vilnietį ar LT pilietį, bet galbūt, sudominti (negatyvia prasme) kai kuriuos žmones iš užsienio (ir ne vien tik emigrantus :), deja, bet kai kuriems iš jų jau nė motais kas dedasi jų gimtajame krašte). Taigi jeigu LT valstybė, pagal Eurostaro duomenis dėl valstybės skolos, atrodo dar ne visai ir tragiškai (ir netgi, pakankamai optimistiškai), nes tėra „tik“ 40,8 % pagal mūsų šalies BVP, tačiau kai kurių Lietuvos miestų savivaldybių skolos yra tragiškoje situacijoje. Kad ir kaip bebūtų liūdna, čia netgi matomos tam tikros paralelės ir su Detroito miestu...  Taigi pastarajame straipsnyje premjeras teigia, jog „Vilniaus miesto savivaldybė finansiškai yra nemoki, nes jos finansiniai įsipareigojimai, lyginant su planuojamomis pajamomis, siekia 208 %, paskolos sudaro 118 %. Taigi, po premjero ir mero susitikimų, pastarasis rado „išeitį“: „Vilniui tenkanti mieste surenkamo gyventojų pajamų mokesčio (GMP) dalis didės nuo 42 % iki 50 %.“ Visi turime suprasti, jog GPM pakėlimas nėra išeitis, kad po truputį būtų galima likviduoti miesto didžiulius finansinius įsipareigojimus, tačiau, šiais laikais, kad ir kaip tai neįtikėtinai skambėtų, to visai pakanka. Kitaip sakant, „ekspertams“ to visai pakanka, kad tam tikroje laiko perspektyvoje būtų matoma dinamika (kad ir kokia ji būtų menka procentiniais punktais ar net jų dešimtosiomis dalimis) finansinių įsipareigojimų mažėjimo link. Be abejo, miestui bus suteikta trumpalaikė paskola, kuri tuos finansinių įsipareigojimų naštą dar labiau padidins ilgalaikėje perspektyvoje, nes paskola yra paskola – ją anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip tenka grąžinti, na o už tai, galų gale, susimoka paprasti eiliniai piliečiai, taip praranda vis daugiau ir daugiau ir, tokiu būdu, yra didinama socialinė nelygybė, kuri, iš esmės ir yra viena iš didžiausių pasaulyje įvykstančių konfliktų priežasčių (gink Dieve, kalbėdamas apie socialinę nelygybę čia aš nenoriu pabrėžti jokios neva tai nostalgijos komunizmui).

Po poros dienų (liepos 11 – ąją) premjeras kalbėjo be užuolankų ir toliau, teigdamas jog be finansinės paramos miestas jau rugsėjį bankrutuotų...   Taigi panagrinėjęs vien tik dviejuose straipsniuose skelbiamus skaičiukus, galima šiek tiek ir pateikti jų šiokią tokią suvestinę arba „suvaryti į krūvą“ :). Meras teigia, jog savivaldybė skolinga 1,1 mlrd. litų, trumpalaikė vyriausybės suteikiama finansinė parama siekia 12 mln. litų, na o dėl GPM, kuris bus padidintas 8 % kitąmet, iš to bus galima „uždirbti“ 70 mln. litų. Yra teigiama, jog šalyje GPM mokesčio visoje valstybėje yra surenkama apie 1,52 mlrd. litų, na o Vilnius iš to gauna tik apie 0,366 mlrd. litų, nors planuojama, jog šiemet (kai dabar yra taikomas 42 % tarifas GPM Vilniaus mieste) planuojama, kad vien tik Vilnius surinks apie 40 % visoje šalyje surenkamo GPM. Taigi užtenka šiuos procentėlius paversti skaičiukais ir gauname, jog Vilnius potencialiai gali surinkti apie 0,608 mlrd. LTL. Taigi, peržvelgiant šiuos straipsnius, matomas tarsi nebylus šauksmas tyruose, jog norint, kad Vilniaus miesto savivaldybė Greičiau atsikratytų tos slegiamos skolų naštos, lyg ir reikėtų padidinti miestui tenkančią GPM dalį, o valstybei sumažinti (GPM įplaukas į biudžetą), nes tam tikra prasme, nėra labai aišku, kaip nuo kitų metų Vilnius, padidinus 8 % GPM, „pasiims“ tuos iš to padidinimo „išplaukiančius“ 70 mln. Be abejo, kaip ir dažnai kartoju, aš šių subtilybių nežinau, tačiau galbūt tai ir nėra itin sudėtinga paskaičiuoti, tačiau man taip pat neaišku ką reiškia pasakymas, jog vyriausybė suteiks Vilniui trumpalaikę paskolą. Ar tai reiškia, jog Vilnius turės grąžinti savo valstybei šią paskolą su palūkanomis. Na, greičiausiai, tačiau matomas netgi čia kažkoks sisteminis brokas, bent jau mano akimis žiūrint. Bet, kad ir kaip ten bebūtų, galime matyti akivaizdžią tiesą: valstybė stengiasi kaip įmanydama gražiau atrodyti Eurostat statistikos duomenų bazėje, vyriausybė stengiasi manipuliuoti tuo, kuo dar įmanoma manipuliuoti – šalies finansiniu sektoriumi (o savivaldybės – klastoti miestuose gyvenančiųjų piliečių demografinį skaičių).

Tačiau vyriausybė, praktiškai ignoruodama savivaldybes, užkrauna joms per didelę naštą. Apie tai ir kalbama žurnalo „Veidas“ komentare. Čia taip pat užsimenama, jog būtent dėl premjero tokio akibrokšto ar kritikos sostinei, pastarosios skola pradės brangti. Argi čia neakivaizdu, jog gaunamas užburtas ratas, nes net jei ir Vilnius iš tų 8 % tiesiogiai susižertų tuos 70 mln. „sau į kišenę“, tai ją Vilnius greitai išeikvotų netgi toms pabrangusioms paskolų procentams padengti... Gaunamas dar vienas sisteminis protu nesuvokiamas lūžis. Klaidos pilasi kaip iš gausybės rago...

Taip pat šio žurnalo komentare yra skelbiama, kad „Dalis valstybės skolos yra paslėpta savivaldybių finansiniuose dokumentuose“ (kiek man, buvo žinoma, tai tik problemos dėl Vilniaus, na ir, galbūt, dėl Šiaulių savivaldybės įvestos savivalės, tačiau situacija, pasirodo, yra šiek tiek sudėtingesnė ar dramatiškesnė, negu atrodė iš antro žvilgsnio). Kartais atrodo, kad savivaldybės elgiasi kaip atskiros respublikos, o vyriausybė į jų reikalus „stengiasi“ kaip įmanoma mažiau kištis. Ar čia egzistuoja kažkokia komunikacijos stoka? Visko gali būti, tačiau dėl šios komunikacijos nebuvimo, galų gale, vis didesnę naštą ant savo pečių neš valstybė, nors šiandien vis dar, pagal Europos statistiką šalis tiesiog žibėte žiba. O rytoj? Deja, deja, tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba, kaip kad sena patarlė byloja. Centrinio banko smegenys „perspėjo, kad jei bus neatsakingai elgiamasi, galime turėti rimtų problemų, nes savivaldybių konsoliduoti įsiskolinimai (paskolos ir skolos savivaldybės įmonėms bei kitiems kreditoriams), savivaldybių skolos limitai turi tendenciją didėti. Šiandien jų skolos limitas siekia 75 % metinio surenkamo biudžeto ir, jei ši tendencija išliks, tai greitai visos savivaldybių surenkamos lėšos turės būti skirtos skoloms grąžinti.“

Ieškant kaltų. Vienas iš savivaldybių pasiteisinimų prieš valstybę būtų tas, kad praeitoji vyriausybė (be abejo,su konservatoriais priešaky) nusprendė sumažinti apie „30 % lėšų, skiriamų savarankiškoms savivaldybių funkcijoms – komunaliniams ūkiams, miestams tvarkyti, projektams finansuoti.

Reziumė. Žurnale „Veidas“ pateiktas komentaras yra kaip pirštu į akį, rodos, geriau atskleisti šias aptariamas bėdas, kaip ir neįmanoma, tad rekomenduoju kiekvienam, kuris, galbūt netikėtai užklydo į šį blogą, perskaityti „Veido“ straipsnį. Na o iš savo daržo perspektyvos, galiu tik pasakyti, kad man susidarė įspūdis, jog yra kratomasi finansinės atsakomybės šiandien (t.y. šiandieninėje vyriausybėje). Praeitoje vyriausybėje, kurią valdė technokratai, buvo grojama preciziškai tarsi smuiku tam, kad būtų sukurta situacija tokia, kokią turime šiandien ir, akivaizdu, kad jiems tai tikrai pavyko. TVF vadovė, kuri patenka tarp 10 įtakingiausių pasaulio moterų, atvykusi į Lietuvą, labai gyrė Lietuvos praeitos vyriausybės nuveiktus darbus ir ragino šią ideologiškai priešingos politines pažiūras turinčią (kairiojo poliaus) vyriausybę, tęsti dešiniųjų technokratų pradėtus darbus, nes matot, Lietuva pagal statistinius duomenis, tiesiog blizgėte blizga ir jai prognozuojama labai gerą ateitį statistinių departamentų būrėjai. Tačiau, kad valstybė pradeda griūti iš vidaus, kol kas to niekas nemato ir tebegyvena iliuzijomis, kurios, galimas daiktas, yra labai panašios į amerikietišką svajonę ar sapnelį. Buvusi technokratiškoji vyriausybė labai kreipdavo dėmesį į ekspertus: TVF, CFR ir kitus technokratus, kurie, tarsi mainais už tai, giria pastaruosius ir rekomenduoja tęsti neužbaigtus darbus ar bent jau „išlaikyti kursą“. Kažkas yra pasakęs, jog optimistas – tai blogai informuotas pesimistas, tai ar taip gali būti, kad ekonomika kai kuriems valdžios atstovams yra tarsi kažkokia religija, kur sakoma: „kaip galvosi taip ir įvyks“. Tai gal čia slypi paaiškinimas dėl ko daugelis jų taip į viską optimistiškai nusiteikę (dėję?) ir ignoruoja kitą medalio pusę. Na aš rekomenduočiau šiems optimistams per daug nežvelgti į vieną medalio pusę, nes juk sakoma, kai per nelyg ilgai žiūri į bedugnę, tai susidaro įspūdis, jog ne tu į bedugnę žiūri, o ji į tave...