Skola - ne žaizda, neužgis...O gal, vis dėlto, užgis? :)

 Šį kartą nieko naujo tikrai jums nepasakysiu... Tai tema apie valstybių skolas apie kurią nedaugelis mėgsta kalbėti ir mieliau renkasi jas užmiršti ir žvelgti į augančias šalies eksporto rinkas, jog indėlių valstybėje yra daugiau negu paskolų, jog po truputį vėl atgaunamas prieš krizinis „balansas“, jog ir vėl viskas ateityje bus gerai, jog ir toliau kils NT kainos, maisto, kuro, o gal net ir šiek tiek atlyginimai ir t.t. ir panašiai.

Štai DELFI straipsnis apie labiausiai prasiskolinusias ES valstybes parodo, kad Belgijos skola siekia 394,2 mlrd. eurų ir siekia 104,5 % BVP ir jog be Belgijos dar 4 ES šalių valstybės skola yra daugiau negu 100 % BVP (keista tačiau netgi tame pačiame straipsnyje teigiama, jog Belgijos skola nuo 2013 – ųjų sausio iki kovo mėnesio, sugebėjo išaugti iki 104,5 % BVP, tačiau jau kitoje pastraipoje teigiama, kad: „Pirmojo 2013 m. ketvirčio duomenimis, Belgijos skola siekė 101,8 % BVP“. Tai kažkoks, mano nuomone, nesusipratimas, turbūt, na bet judėkime toliau, nes sustojus čia nuo kopūstų tvaiko tokią karštą vasaros dieną ima svaigulys. Pasirodo, jog ta 101,8 % Belgijos skola pagal jos BVP buvo ne 2013 – ųjų, o 2012 – ųjų pirmojo ketvirčio rodiklis ).

Štai Graikija su savo protestais ir nenoru veltis į jokius kompromisus su kopūstais dvelkiančia ES sostine, sugebėjo savo skolą užauginti kaip ant mielių ir ji siekia 160,5 % BVP, tai, kitaip sakant, Graikija turėtų dirbti daugiau negu pusantrų metų už dyką vien tik tam, kad būtų panaikinta toji skola.

Štai Airijos skola taip pat yra milžiniška ir siekia 125,1 % savo sukuriamo BVP. Na o Italijos, kurios gyventojų yra apie 60 mln. skola pagal tos šalies BVP viršija 130,3 %. Portugalijos skola pagal jos BVP yra 127.2 %.

Tačiau dabar, mielieji, prašyčiau paskaityti atidžiau, jei gu jus nors kiek sudominau šiomis blevyzgomis. Tarkime Ispanijos skola pagal BVP siekia 88,2 % ir jūs, aš tuo net neabejoju, galėtumėt pagalvoti gana dviprasmiškai: na jog tai palygint irgi nemaža skola, o būtent dėl to, jog Ispanija yra linksniuojama kaip valstybė, kurioje nedarbas buvo kone vienas iš didžiausių visoje Europoje ir siekė 27,2 %. Tačiau kita vertus, palyginti su Graikija ar netgi Italija, jos oficialioji skola kažkodėl atrodo pakankamai neblogai lyginant su kitomis, kurios buvo aptartos kiek anksčiau, nors iš pirmo žvilgsnio, kaip jau minėjau, kadangi ji priklauso prie PIIGS šalių, tai susidaro įspūdis, jog ten apskritai viskas blogai, o tai yra tiesiog instinktyvus požiūris, tarsi priklijuota etiketė prie tos valstybės ir tą požiūrį paprastiems žmonėms pakeisti nėra paprasta. Gali būti, kad Ispanija yra kamuojama kitų problemų, tačiau valstybės skolos atžvilgiu, ji tikrai nėra blogiausioje padėtyje. Ir tai aš jums argumentuosiu tuoj pat.

Štai pagal Eurostat‘o duomenis, didžiosios ir galingiausios Europos valstybės taip pat nėra kažkokia panacėja: Vokietijos 2013 m. skola pagal jos BVP sudarė 81.2 %. Jungtinės Karalystės: 88,2 %, o Prancūzijos – 91.9%. Tad žiūrint į šių valstybių skolų naštą, man susidaro įspūdis, jog tas atsilikimas iš esmės nėra tragiškas. Netgi Suomija, kuri linksniuojama, jog yra (ar buvo) bene vienintelė, kuri atitiko Mastrichto kriterijus, turi 54,8 % skolą pagal BVP. Jei ignoruosime Liuksemburgą, tai geriausioje, mano asmenine nuomone (nes aš tikrai nesu ekonomistas ir tikrai labai daug ko nesuprantu, nes tai juk socialinis mokslas, o aš pats netgi pasižymiu asocialiu elgesiu, nes net facebook‘o neturiu :D) yra Estija. Ji, man asmeniškai, yra stebuklas: jos skola tesiekia 10 % BVP! Tai yra vienintelė valstybė kuri realiai gali pati susimokėti savo skolas per ganėtinai trumpą laiką. O, kaip kad ir minėjau, tarkim,  Graikija, norėdama susimokėti visas jai priklausančias skolas, visi jos piliečiai turėtų dirbti už dyką mažų mažiausiai pusantrų metų ir tai būtų greičiausias kelias norint likviduoti skolas (na kitas kelias, tai nurašyti skolas, kaip kad jau Graikijai tas buvo pritaikyta). Be abejo, visi puikiai suprantame, kad dirbti už dyką pusantrų metų yra kažkoks nesąmoningas  posakis. Na taip ir yra, tai juk tik hipotetinis posakis.

Tačiau kas keisčiausia, tarkim Prancūzija, kuri yra kone antroji po Vokietijos dėl ES reikalų tvarkymo ir įvairių paskolų išdavimo tokio tipo kaip PIIGS valstybėms, pati yra nemenkose skolose. Štai jums ir gaunamas paradoksų paradoksas: valstybėms suteikia paskolas įklimpusioms iki kaklo į lakųjį smėlį, nors ir pačios jau yra įklimpusios iki pečių, vaizdžiai tariant. Kyla klausimas: kada gi ES valstybės (ir ne tik, po perkūnais!) sugebės likviduoti savo skolas? Norite atsakymo? Jis yra išties labai paprastas: išskyrus Estiją ir Liuksemburgą, jokia kita šiandieninė Europos valstybė nesugebės NIEKADA savo skolų likviduoti. Kaip pavyzdį galiu pateikti, kad vos prieš pora metų, Jungtinė Karalystė panaikino skolas dar tik už Pirmąjį Pasaulinį karą. Taigi, jei kas nežinote, pirmasis pasaulinis karas pasibaigė 1918 – aisiais t.y. beveik prieš 100 metų. Tačiau, kadangi kone visos valstybės dėl ekonominės krizės sugebėjo nemenkai padidinti savo įsiskolinimų naštą ir kadangi reitingų agentūros dėl to dar labiau padidino paskolų procentus arba, kitaip sakant, sumažino tų valstybių skolinimosi reitingus. Taigi, būtent čia, yra matoma akivaizdi tendencija, jog valstybių skolos tik augs... Ir vis daugiau valstybių bus reikalinga parama tam, jog jos nebankrutuotų ar tam, jog sugebėtų susidoroti su finansiniais įsipareigojimais. Šiaurės valstybės (viena iš jų, vis dar manau, kad yra Lietuva) šiuos įsipareigojimus perneš lengviau (na matot, kalbant apie ekonomiką, reikia neblogai išmanyti ir žmogaus elgseną ir psichologiją, nes kaip jau minėjau, ekonomika yra socialinis mokslas), o pietietišką temperamentą turintys kraštai, eis į gatves (kaip tai jau kelerius metus jie „sėkmingai“ daro) eis protestuoti dėl: sumažėjusių atlyginimų, dėl valstybės diržų užveržimo savo piliečiams, dėl mokesčių reformų, dėl švietimo reformos, dėl pensijų apkarpymo, dėl valstybės finansinių įsipareigojimų naštos, dėl elektros kainų, dėl dujų kainų, dėl per menko ūkininkų subsidijavimo, dėl išaugusios dešros ar vyno kainos ir t.t. ir pan. Dėl šių protestų, kaip jau tuo įsitikinome, atsiras destabilizuota padėtis valstybėje ir vyriausybės nesugebės įgyvendinti tų įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė gaudamos paskolas, o būtent dėl to, reitingų agentūros dar labiau sumažins tų valstybių reitingus, kas reikš dar didesnį įsiskolinimą ir tokio tipo valstybių kosminiu greičiu artėjimą nuo išsivysčiusių statuso link besivystančiųjų, skurdžiųjų ir , galų gale, jų bankroto. Šių statusų pakeitimas gali įvykti net poros mėnesių ar net savaičių bėgyje.

Tam, kad išgelbėti tokio tipo valstybes, didžiosios ES šalys, tokios kaip Vokietija (kurios šiandien skola siekia 81,2 % pagal jos BVP) ar Prancūzija (kurios dabartinė skola siekia 91,9 % pagal jos BVP) puls į pagalbą, taip dar labiau sumažindamos savo reitingus ir pablogindamos savo valstybės situaciją reitingų agentūrų atžvilgiu ir, dėl šios priežasties, dar labiau padidindamos savo šalies skolos naštą.

Ateityje, gali tapti norma, jog valstybė, turinti 200 % skolos pagal jos BVP, bus laikoma kaip itin geroje situacijoje esanti šalis, nes kitos, kurias reikėtų gelbėti, turėtų 300 – 340% skolinių įsipareigojimų. Bet ar tikrai taip gali būti? Atrodytų, kad negali, tačiau Japonijos atveju, jos skola siekia 230%. Ir kažkaip ji sugeba išlikti nebankrutavus. Tai yra itin keista, tačiau, Japonija sugeba pasiskolinti už labai jau menką sumą vis dar, nes 3 reitingų agentūros jai tai leidžia vis dar.

Tačiau, kaip ten bebūtų, yra nesudėtinga pastebėti, jog tendencija skoloms augti, yra akivaizdi ir, aš tuo net neabejoju, jog daugelis ekonomistų jums pasakys, kad nėra labai jau ir svarbu kokią skolą turi valstybė, svarbu už kiek procentų ji gali pasiskolinti, kitaip sakant, svarbūs yra trijų tarptautinių reitingų agentūrų skelbiami reitingai, kurie visa tai ir nulemia, jei suprantate apie ką aš čia blevyzgoju. Tarkim Japonija, nors ir turi apie 230 % skolos pagal jos BVP, tačiau sugeba pasiskolinti pigiau negu Lietuva, kuri teturi 40,8 % skolos, tačiau Lietuvos skolinimosi reitingas yra toks pat kaip Italijos, bet Italija, kaip kad jau buvo skelbta, turi 130,3 % skolos pagal jos sugeneruojamą BVP. Taigi, kaip jau ir sakiau, tam tikra prasme, nėra labai jau ir svarbu kokią skolą valstybė turi, svarbu atrodytų tik tai, kiek pigiai galima pasiskolinti ir taip pasakytų tikrai didžioji dauguma ekonomistų, tačiau, deja, aš nesu ekonomistas :D

Panagrinėkime bent trumpam kitą straipsnį. Šiame DELFIo straipsnyje į akis krito labai paprastas ekonomisto Mačiulio pasakymas dėl Mastrichto kriterijų: „Nors valdžios deficitas nėra didelis, tačiau Mastrichto kriterijų atitikimas (valstybės biudžeto deficitas neturi viršyti 3 % BVP) neturėtų būti orientyras“. Ir ši ekonomisto nuomonė, nors yra labai jau paprasta, bet esminė, nes tai yra fundamentalūs pamatai dėl visos valstybės ekonominio stabilumo ir gerovės ateityje, o ne čia ir dabar. Taigi, Vikipedija mums praneša, kad Mastrichto kriterijai yra šie: 1) Infliacija ne daugiau kaip 1,5 % didesnė nei trijų mažiausią infliaciją turinčių ES šalių infliacijos rodiklių vidurkis; 2.1) šalies biudžeto deficitas negali viršyti 3 % BVP praėjusių fiskalinių metų pabaigoje. Arba bent jau reikalaujama pasiekti lygį, artimą 3 %. Išskirtinės ir laikinos išimtys yra leidžiamos tik tam tikrais atvejais. 2.2) Valstybės skola neturi viršyti 60 % BVP praėjusių fiskalinių metų pabaigoje. Jei šis tikslas negali būti pasiektas dėl tam tikrų sąlygų, šis rodiklis turi būti pakankamai ryškiai mažėjantis ir rodyti, kad tinkamas lygis bus pasiektas tik tam tikrais atvejais. 3) Valiutos kursas: valstybė turi būti dalyvavusi valiutų keitimo kursų mechanizme (ERM II) Europos pinigų sistemoje dvejus paskutiniuosius metus ir per šį laikotarpį nedevalvavusi savo valiutos. 4) Ilgalaikių paskolų palūkanų norma. Nominali ilgalaikių paskolų palūkanų norma turi būti ne daugiau kaip 2 % didesnė nei trijose geriausius rodiklius turinčiose valstybėse narėse (atsižvelgiant į infliaciją).

Kadangi šis mano rašomas tekstas yra apie 2,1 ir 2,2 Mastrichto kriterijus, tai šiuos kriterijus peržvelgus, galime padaryti išvadas, kad daugelis valstybių jų nė nesilaikė. Na ekonomistai apie tai kalbėjo jau senai. Pamenu, jog jie senai sakė, jog Graikija buvo priimta į ES, kuriai toli gražu dar buvo iki šių Mastrichto normatyvų. Tačiau netgi garbingomis laikomos valstybės, na tokios kaip Vokietija ar Prancūzija, ar netgi JK, nesugeba išlaikyti šių Mastrichto kriterijų, nes jų skola jau senokai viršija 60 % BVP normatyvo ribą.

Reziumuokime visą šitą košę. Iš savo perspektyvos ar asmeninės patirties ar iš savo daržo, galiu pasakyti, kad ateityje ir toliau matysime  panašias tendencijas, jog vienos valstybės skolins kitoms t.y. toms, kurios yra klampiame smėlyje įklimpusios iki kaklo, o jas gelbės tos „teisingosios“ (tačiau taip pat sėkmingai dėjusios ant Mastrichto kriterijų) valstybės, kurios klampiajame smėlyje, metaforiškai kalbant, tėra įklimpusios iki pečių. Asmeniškai matau akivaizdžia tendenciją valstybių skoloms tik augti palankią terpę. Kita vertus, Japonijos „pavyzdys“ mums dar kartą įrodo, jog galima gyventi ir su didžiulie skolų našta ir skolintis pakankamai pigiai. Na gerai, jei jums nepatinka Japonija (nes ši juk nėra ES narė, o čia buvo rašoma daugiausia apie ES nares ir tai, jog ši, jei tik neklystu, ne itin senai, buvo devalvavusi savo valiutą), tai kaip pavyzdį, galite paimti Italiją, kuri turi 130 % skolos pagal BVP, tačiau jos skolinimosi reitingas yra toks pat kaip ir Lietuvos, kur teturi tik 40,8 % skolos pagal jos BVP. Prie ko mus prives šios augančios valstybių skolų našta, kol kas taip ir lieka neaišku. Kol kas tai lieka visuotina paslaptis ir apie tai niekas per daug išsamiai kalbėti nenori, bet užsimena daugelis tik tiek, kad už tai sumokės mūsų vaikai, anūkai, proanūkiai, pro-proanūkiai ir t.t. ir panašiai. Deja, šito prognozuoti aš nesiimsiu, tačiau man yra akivaizdu, jog būtent šioje vietoje bręsta kažkas neaiškaus. Ką su šiomis skolomis valstybės ar jų sąjungos/sandraugos/konglomeratai/blokai ar Jungtinės Tautos, ar TVF, ar ECB, ar EK nuspręs daryti, taip ir lieka man didžiausia paslaptis ir intriga, nes juk taip negali tęstis amžinai. Ar gali?