globalus sekimas arba operacija "torrentas"

Šiandien varčiau žurnalo „Valstybė“ elektroninę versiją, kurią gavau, prisipažinsiu jums... nelegaliai! Kitaip sakant, iš to naudos nesulaukė nei pats žurnalas „Valstybė“, nei pati mano gimtoji Valstybė. Tačiau už šį mano prisipažinimą viešojoje erdvėje, gali būti, jog netolimoje ateityje, būsiu patrauktas baudžiamojon atsakomybėn: galbūt teks „mokėti“ kosminę piniginę baudą visą gyvenimą (ir tai kažin ar turėsiu galimybės per savo gyvenimą visa tai susimokėti ir tą skolą užbaigs mokėti tik mano anūkai ar proanūkiai) arba pasodins už grotų iki gyvenimo pabaigos dėl autorinių teisių pažeidimo... Tačiau yra bėda, kuri negali būti ignoruojama nuolatos... Europoje, JAV ir kitose išsivysčiusiose valstybėse tokių žmonių kaip aš, kurie naudojasi „nelegaliai“ gauta informacija (knygos, laikraščiai, žurnalai ir t.t.) ar nelegaliais filmais, programomis ir t.t. manyčiau, jog tokių yra 70 ar netgi daugiau procentų tos valstybės, kurioje jie gyvena, piliečių (jei paimtumėme vidurkį). Turiu prisipažinti, jog šis vidurkis tėra hipotetiškas. Tačiau kad ir koks jis bebūtų, tačiau tikrai labai didelė visuomenės dalis visgi naudojasi tuo (tarkim torrentais), todėl dėl šios priežasties nelabai ir pavyktų šiuos visus žmones pasodinti į kalėjimus, vykdant didžiulio masto operaciją „torrentas“. Nepapaktų kalėjimų ir tiesiog kiti, kurie dar nesuimti, fiziškai nespėtų pastatyti kalėjimų, na nebent tiems patiems nuteistiesiems būtų liepta padėti statyti.

Čia buvo tik hipotetinė versija, kurią pats berašydamas ką tik sugalvojau, tačiau visgi šis šiandien egzistuojąs faktas kaip blynas, yra išties pavojingas. O pavojingas jis tame, jog kone kiekvienas internetą naudojantis vartotojas, gali būti suimtas ar kaip kitaip patrauktas į teisėsaugą, nes kone kiekvienas pilietis, kuris naudojosi internetu, kažkada nors kartą turėjo atsisiųsti nors vieną torrento failą, ar per kitus [ne]legalius serverius atsisiuntęs piratinę rinkmeną, o gal netgi buvo pakomentavęs, kas teisiškai galėjo įžeisti kitą asmenį ar buvo pavartojęs necenzūrinius žodžius viešojoje interneto erdvėje (takime twiter‘yje). Kodėl aš šia tema rašau tokią nelabai suprantamą gal netgi man pačiam rašliavą? O gi todėl, kad pastaruoju metu buvo nuvilnijusi nemenka banga dėl JAV vyriausybinių organizacijų svo pačių piliečių šnipinėjimo ar netgi kitų valstybių šnipinėjimo ir/ar kitų valstybių vyriausybinių saugumo sektorių bendradarbiavimo. Tai išties šiek tiek baugina. Informatorius Snowdenas įpylė žibalo į ugnį kaip reikiant ir būtent dėl to piliečiai pagaliau atmerkė akis, nes galbūt tik dabar nemenka dalis jų pastebėjo, kad jų nerimui yra pagrindo.

Štai žurnalo „Valstybė“ liepos mėnesyje, kaip visuotinio sekimo pavyzdys yra pateikiamas Bostono maratono sprogdinimo atvejis. Vieno iš brolių žmona paskambino savo vyrui, kuris po incidento slapstėsi, tačiau jo identitetas tuo metu dar nebuvo žinomas. Laidos metu dalyvavusios našlės (nes teroristas buvo nušautas) buvo paklausta ką ji tuo metu kalbėjo su savo vyru, tačiau ji nesugebėjo prisiminti. Tačiau FTB darbuotojas pasakė, jog šie pokalbį suras. Ir pusvalandžio trukmės pokalbio išklotinė buvo pateikta tekstiniame formate. Ir tai tikrai nevyksta tik JAV, šis informacinis sekimas ir duomenų rinkimas vyksta kiekvieną mielą dieną, 7/24 visame pasaulyje. Be abejo, straipsnio autorius patikina, jog, tarkime, pokalbiai telefonu, nėra klausomasi, nes tai tiesiog fiziškai neįmanoma ir to tikrai nereikia, tačiau, jei kas nors įvyksta (tarkim padarote nusikalstamą veiklą), tuomet apie jus bus žinoma: kiekvienas pokalbis telefonu, visi elektroniniai laiškai, kas ko ieško paieškos sistemoje Google, info apie pinigų pervedimus, pirkimus už kuriuos atsiskaityta, be abejo, kredito kortele ir t.t. ir panašiai.    

Man beskaitant šį straipsnį šiek tiek nustebino, jog FTB agentas tą patį paviešinęs prieš kelerius metus, FTB dirbo visą savo gyvenimą: „Jis aukšto lygio matematikas. NSA jis buvo analitinio padalinio viršininkas, turėjo per 6.000 pavaldinių.“ Taigi rimti, labai rimti žmonės paviešina šią informaciją, tačiau, jie greitai sulaikomi tų pačių FTB agentų – savo bendradarbių.

Taip pat mane tiesiog šokiravo tas faktas, jog NSA (Nacionalinio Saugumo Agentūroje) dirba per 2,5 mln. specialistų. Tai yra pribloškiantis faktas ir, tiesą sakant, šiek tiek net prasilenkia su sveiku protu t.y. jog vien tik šioje saugumo agentūroje dirba beveik 1 % Amerikos populiacijos! Ši agentūra yra „tris kartus didesnė už CŽV, turi kelis centrus. Vien vadovybės būstinių kompleksas per metus sunaudoja elektros energijos už 70 mln. JAV dolerių. Jutos valstijoje kalnuose statomas papildomas centras. Jis bus skirtas geresnei viso pasaulio ryšių kontrolei ir pradės veikti šių metų rugsėjį.“

„Valstybės“ žurnale išspausdinto straipsnio autorius, nors ir prapažįsta jog ir jam sudėtinga šitame reikale susigaudyti, tačiau, mano nuomone, pataikė tiesiai į dešimtuką, pasakydamas: „tas, kas turės tuos duomenis, turės savo rankose visas JAV“. Visgi, visko gali būti, jog ne vien tik JAV...

Gaunama tokia situacija, jog amerikiečiai pradeda pykti ant savo valstybės, kuri juos ignoruoja ir turėdama kulto lyderį, elgiasi su jais lyg su kokiais vaikais (kuris nuolat kartoja: „taip, mes galime“). Žmonės, deja, tačiau jau nebesugeba kelti pavojaus valdžiai ir kuomet aš kalbu apie pavojų valdžiai, aš nekalbu apie fanatikus su bombomis. Aš kalbu apie tai, jog valstybė turi bijoti savo piliečių, o ne piliečiai valstybės. Aš tuo net neabejoju, jog tai jums jau girdėta, tačiau prisiminkime dar sykį. Kuomet Benjamino Franklino buvo paklausta tik po konstitucijos pasirašymo dėl politinės santvarkos (republik vs democracy), tai šis atsakė: respublika, jei ją pajėgsite išlaikyti. Taigi valdžios galias, tą galios troškulį ir kontrolę/valdymą jos piliečių lyg ir turėjo sulaikyti KONSTITUCIJA. Netgi Lietuvos Respublikos konstitucijoje 5 – ame straipsnyje skelbiama, jog „valdžios galias riboja konstitucija“ ir kad „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“. Sunku pasakyti ar kažkas panašaus yra JAV konstitucijoje, tačiau jei taip yra, tai jau tikrai tapo akivaizdu viena: valdžios įstaigos netarnauja žmonėms JAV. Ir jei šis teiginys teisingas, tai darosi taip pat akivaizdu, jog JAV piliečiai nesugebėjo išlaikyti konstitucinės santvarkos, kuri turėjo riboti valdžios galias. Mano subjektyviu supratimu, JAV egzistuoja kažkas panašaus į konstitucinę demokratiją, tačiau kai kuriais momentais, priimant svarbius tai valstybei sprendimus, toji konstitucinė santvarka pasirodo tėra iliuzinė, tarsi miražas. Ar jūs norite, jog tai argumentuočiau? Deja, tačiau šis ištisas tekstas kaip tik ir buvo apie tai.