Apie atsinaujinančių energetikos išteklių afišuojamąjį rojų

Pamenu kai praeitais metais mano dažniausiai naudojamame žinių portale aptikau, jog 2012 – ųjų gegužę Vokietijoje, naudojant saulės jėgaines, per vieną dieną buvo pagaminta tiek elektros energijos, jog tai prilygo 20 branduolinių reaktorių. Išties Vokietija, kuri yra pajėgiausia Europos ekonomika, pasirinko energetikos lūžio planą t.y. palaipsniui pereiti prie AEI (atsinaujinančių energetikos išteklių) plano kaip pagrindinio elektros energijos gamybos sverto. Be abejo, tai įvyko dėl šio privataus verslo plano valstybės paramos (subsidijavimo). Tačiau būtent dėl šio subsidijavimo, kaip kad teigiama šiame straipsnyje, kad į galutinę elektros kainą yra įskaičiuota ir subsidijų AEI dalis, o už elektrą moka ir tie patys Vokietijos pensininkai bei bedarbiai, todėl netiesiogiai dėl šio subsidijavimo mechanizmo (kuris truko keliolika metų šioje šalyje) galime daryti išvadą, jog dėl to nukenčia labiausiai pažeidžiami visuomenės sluoksniai.  

„Kalbant apie elektros sistemos decentralizaciją, kai konkretus regionas pats pasigamina reikalingą energiją, susiduriama su banalia žmogiškojo godumo problema. Kiekvienas gamintojas nori uždirbti kuo daugiau ir mintis, kad teks gamybą apriboti savo regiono paklausos riba, nėra viliojanti. Todėl graži idėja apie lokaliai apribotą energijos išteklių naudojimą pasmerkta pralaimėti žmogiškajam norui uždirbti ir turėti kuo daugiau.“

Taigi tai ką čia parašiau ir pacitavau, aiškėja, jog AEI Vokietijoje rado palankią terpę vystytis ir šiandien toji AEI elektros energijos pagaminama procentinė dalis yra ganėtinai svari, tačiau dėl AEI subsidijavimo mechanizmo, kuris ir davė pagrindą AEI tokiai sparčiai plėtotei, turi neigiamą poveikį, nes mokesčių mokėtojai už tą subsidijavimą ir moka.

Tačiau geopolitikos tinklapy publikuojamame straipsnyje teigiama, jog šis AEI subsidijavimo mechanizmas nėra didžiausia problema ir pabrėžiama, jog didžiausia kliūtis yra AEI pagaminamos elektros energijos įtraukimas į skirstymo bei perdavimo tinklus ir subalansuojant nepastovios elektros gamybos AEI įrenginiuose srautus. Kita vertus, mano asmeniniu požiūriu, šią dilemą, kuri įvardijama kaip didžiausia AEI problema ir didžiausias galvos skausmas inžinieriams, yra techninė problema, kurią turi išspręsti patys inžinieriai bei mokslininkai. Štai vienas iš šios problemos sprendimų būdų buvo AEI vėjo jėgainių veiklos sustabdymas. Na, be abejo tai paprasčiausias ir, galbūt, pats neracionaliausias problemos sprendimas ir tai tėra tik laikina išeitis iš keblios situacijos. O ši kebli situacija susidarė, kuomet „per pastaruosius trejus metus iš AEI elektrinių labiausiai didėjao naujai instaliuotų salės elektrinių galia – nuo 2010 iki 2012 metų išaugo 87 %. Naujai įdiegtų vėjo elektrinių galia per tą patį laikotarpį išaugo 22 %.“ Taigi išaugusi AEI elektros energijos gamyba per pastaruosius metus, iššaukė problemą dėl šios AEI elektros energijos įtraukimo į bendrus elektros tinklus, dėl to specialistams priverstinai teko stabdyti vėjo jėgaines. Ir štai čia gaunama paradoksali situacija: nors AEI kiekis auga, tačiau jo gamyba praeitais metais netgi sumažėjo.

Štai čia man ir iškyla klausimas beskaitant šį nagrinėjamą straipsnį. Jame teigiama, kad „To priežastimi (vėjo jėgainių rodiklių kritimas nuo 15,4 %(2010) ir 17,5% (2011) iki 5,9% (2012)) buvo 2012 m. vykdyti keli priverstiniai vėjo elektrinių parkų stabdymai, nes vėjo elektrinės pagamindavo tiek elektros, kad jos paprasčiausiai nebūdavo kur dėti, arba kai bandymas subalansuoti vartojimą ir smarkiai per trumpą laiką išaugusią gamybą galėjo baigtis visišku sistemos išjungimu.“ Na, be abejo, čia skamba viskas tikrai labai įtikinamai, jeigu ne tolimesnis sakinys, kuriame jau teigiama, kad toks vėjo jėgainių priverstinis išjungimas buvo pradėtas taikyti 2012 – ųjų sausį! Štai keistenybė ir prasideda nuo čia, mano giliu įsitikinimu. Juk sausio mėnesį iš saulės jėgainių neką tepeši. Deja, aš čia tikrai nesu ekspertas, tačiau sausio mėnesi visgi būna daug debesuotų dienų, kartai ir pasninga, o sniegas lyg ir turėtų padengti (ar bent dalį) saulės kolektorių, be to dienos ilgumas ir saulės spindulių kritimo kampas tikrai anaiptol neleidžia išnaudoti maksimaliai saulės jėgainių, todėl, mano supratimu, tokiu metu iš saulės jėgainių yra gaunama itin maža reikšmė, o visgi, būtent saulės jėgainės AEI vaidina svarbiausią vaidmenį (jeigu neklystu). Taigi labai keista skaityti, jog sausio mėnesį teko priverstinai išjungti vėjo malūnus, nes el. energijos tiesiog nebuvo kur deda. Be abejo, bent jau man tikrai įtikinamai skambėtų, jei būtų pasakyta, kad priverstinis išjungimas turėjo būti įvykdytas, tarkim, 2012 – ųjų gegužės 25 – ąją, kuomet tą gražią ir saulėtą dieną, saulės jėgainės pagamino rekordinį kiekį elektros energijos, kuris prilygo 20 atominių jėgainių ir buvo pasiektas 22 GW rezultatas.

Be abejo, kadangi nesu ekspertas tos srities, pirma mintis šovusi man į galvą, jog gaunamas per didelis momentinis elektros kiekis šalyje, turėtų būti nedelsiant eksportuojamas į kaimynines valstybes, visgi juk ES yra ne vien tik bendra monetarinė sistema, tačiau vienas iš bendrų dalykų, yra energetikos sujungimas ar/ir integravimas. Tačiau, toliau beskaitant šį straipsnį, buvo pranešta, jog net dėl vėjo jėgainių ir kitų elektros išgavimo būdų dėka, suminis elektros kiekis sausio mėnesį (!) buvo toks didžiulis, kad net ir išsiųsti el. energijos kiekiai į kaimynines šalis sugebėjo ir pastarąsias stipriai apkrauti ir netgi „nedaug trūko iki didelio masto elektros sistemos išsijungimo“. Na tiesiog sudėtinga sveiku protu suvokti, jog, iš esmės, tik vėjo jėgainės gali įvesti tokią sumaištį. Taigi, dabar inžinieriai ir specialistai rado vienintelę itin išmintingą išeitį: kai tik susidaro palankios oro sąlygos elektros energijos gavybai iš vėjo jėgainių – jos (na, bent jau dalis jų, turbūt) momentaliai išjungiamos!!!

Toliau beskaitant straipsnį, mano nusistebėjimas, kad kodėl nebuvo tarkim vėjo jėgainės pradėtos priverstinai išjunginėti, tarkim, gegužės mėnesį, yra išaiškinamas. Pasirodo, elektros gamyba saulės kolektorių pagalba, nors ir yra kur kas brangesnis už vėjo, tačiau „kelia mažiau nestabilios gamybos valdymo problemų.“ Ir štai, pasirodo, jog vėjo jėgainėms palankesnis vėjas būna nakties metu, o būtent, naktį elektros energijos tiek daug ir nereikia. Beje, mano supratimu, daug kas klysta, manydami, jog didžiausi elektros energijos kiekiai yra suvartojami, kai žmonės baigia darbus ir grįžta namo. Visai ne: didžiausi energijos kaštai suvartojami gamybos sektoriuje dienos metu. Kita vertus, viena iš išeičių būtų gamybą įjungti pilnu pajėgumu: ir naktį, ir dieną, na tuomet vėjo turbinų nereikėtų išjunginėti ir, galbūt, taip būtų išspręsta bedarbystės problemos bei smarkiai išaugtų ES ekonomė lyderystė. Visgi, kadangi mes kalbame konkrečiai apie Vokietijos atvejį, tai čia bedarbystė tesiekia apie 5 % (kuomet kitų ES valstybių, ypač tų, kurios mėgsta dėl karščio prigulti pietų miego, siekia 20%). Taigi kalbama toliau, jog Vokietija pasiekė vėjų elektrinių plėtros ribą (nes, iš esmės neegzistuoja tokių AEI elektros kaupimo būdų)  ir tėra laiko klausimas, jog kada šią plėtros ribą prieis ir saulės jėgainės. Na, saulės jėgainių atžvilgiu, galime vadovautis panašiu metodiniu principu ar principiniu metodu, jog saulės kolektoriai pasiekia elektros gamybos efektyvumo piką tik tuomet, kai didelė dalis žmonių pasiima atostogas. Taigi elektros perteklius egzistuoja, tačiau daugelis vasarą atostogauja ir dėl to nėra kaip tą perteklių išnaudoti. Na tikrai keistas derinys gaunamas. Tokį straipsnį beskaitant, karts nuo karto iškyla klausimas: tai kam apskritai reikalingas tas elektros gamybos lūžis, kam reikalingas tas AEI plėtros strateginis planas? Ar gali būti, jog tie AEI strateginiai planuotojai buvo tokie trumparegiai, jog šios problemos nenumatė?... Štai klausimas, į kurį bus pamėginta atsakyti, tačiau garantijos, jog tai bus įvykdyta, nėra...

To paties straipsnio tematikos antroje dalyje autorius nori atkreipti dėmesį dėl paradokso, kuris atsirado, kuomet AEI elektros gamybos plėtra buvo didinama, tačiau, nepaisant to, elektros gamyba iš taršių elektrinių (tokių kaip elektros gamyba dujomis, akmens anglimis) išaugo nuo 60 iki 67 % (atitinkamai nuo 2010 iki 2012). O priežastį jis pateikia, jog Vokietijoje per tą patį laikotarpį krito elektros gamyba branduolinėse jėgainėse atitinkamai nuo 23 iki 17 %. Nelabai suprantu, kodėl autorius norėjo pabrėžti šį paradoksą? Aš įžvelgiu visai kitokį paradoksą. Viskas tampa gana aišku: dėl branduolinėse jėgainėse sumažėjusių elektros gamybos pajėgumų, šiam energijos stygiui padengti, buvo plečiama AEI infrastruktūra ir gamyba bei panaudotos taršą sukeliančios elektrinės. Taigi štai jums ir mano paradoksas pristatomas: jeigu per tą laikotarpį buvo iš tiesų jaučiamas elektros energijos stygius, tai kodėl buvo stabdomos vėjo jėgainės? Ak, na taip, dėl momentinės energijos „pliūpsnių“ ir išaugusios elektros apkrovos bendroje elektros sistemoje. Tačiau, kodėl tuomet autorius teigia, jog nors ir saulės kolektoriai yra kur kas brangesni už vėjo malūnus, tačiau jie, iš esmės tokios elektros energijos pliūpsnių nesukelia, bet tuo pačiu jis teigia, jog tėra tik laiko klausimas, kuomet saulės kolektorių plėtra Vokietijoje prieis liepto galą, kuomet, pasirodo, jog dėl elektros energijos stygiaus, yra didinami didžiulę taršą sukeliančių elektrinių gamybos procentiniai kiekiai? Štai čia, man asmeniškai, yra sveiku protu nesuvokiamas paradoksas...

Kad ir kaip ten bebūtų, autorius labai teisingai pastebi, jog: „Iš AEI generuojama elektra dėl savo netolygumo laiko atžvilgiu negali pakeisti branduolinės elektros, todėl didelę klaidą daro tie, kurie supriešina šias dvi elektros energijos gamybos rūšis.“ Ir toliau autorius gerai padirbėjo, atskleisdamas ir mano iškeltą paradoksą: „paaiškinimas, kodėl AEI plėtra skatina tradicinių iškastinių kurą deginančių elektrinių plėtrą, yra būtinybė balansuoti nepastovią elektros energijos iš AEI gamybą. Kuo daugiau įrengiama naujų AEI elektrinių, tuo daugiau reikia numatyti rezervavimo pajėgumų tam, kai vėjas yra per silpnas arba per stiprus vėjo elektrinėms, o saulę dengia storas debesų sluoksnis. O tuščias laikas vėjo elektrinių siekia 80 %, o saulės elektrinių viršija 90%“. Čia autoriui tenka tik spausti dešinę už tokį gerą paaiškinimą ir tai beskaitant, iškilo vaizduotėje situacija: regione stebimos orų prognozės ir būsimo vėjo greitis, kuris kaip praneša sinoptikai, bus šiek tiek per silpnas, taigi iškviečiama pamaina į taršiąją elektrinę dirbti pilnu pajėgumu. Taršiojoje elektrinėje vyrams tik „įjungus krosnį“ pasigirsta per garsiakalbius ar raciją pranešimas, jog visi laisvi, nes šiandien pučia palankus vėjas ir vėjo elektrinės dirbs. „Suodžių“ elektrinės darbininkams tik „išjungus krosnį“ pasigirsta naujas pranešimas, jog pasikeitė vėjo kryptis ir artėja audra, todėl teks vėjo malūnus išjungti o suodžių elektrinėje nusimato darbelio pilnu pajėgumu, už ką turės dar ir primokėti mokesčių mokėtojai, nes net tik Kioto protokolas tai mums (į)sako, tačiau po 2016 – ųjų ES įsigalios itin griežti aplinkosauginiai reglamentai dideliems kurą deginantiems agregatams. O kadangi mes priklausome ES, mes negalėsime taip paprastai kaip, tarkim Kanada, tiesiog pasitraukti nuo kioto protokolo laikymosi ir užtrenkti duris toms šalims, kurios dreba iš baimės, kad net karvių ir kitų kanopinių sukeliamos dujos gali sukelti klimato atšilimą. Deja, bet labiausia drebinanti kinkas yra netgi ne valstybė, o valstybių konglomeratas (jau nuo vakar susidarantis iš 28 valstybių). Tačiau šio mano suodžių elektrinės komiško vaizdinio vizija negali būti įgyvendinta, nes autorius vėl man duoda galingą atkirtį: „stabdyti tradicinį iškastinį kurą deginančias elektrines, kurios reikalingos tų pačių AEI balansavimui, neleidžia elektros tinklo stabilumo reikalavimai.“

Toliau kalbama apie žaliųjų propagandą, kurie pateikdavo daugelį pavyzdžių kaip yra svetur, jog mums tiesiog nereikia išradinėti dviračio ir pasimokyti, tarkim, iš danų, kurie labai efektyviai išnaudoja biokurą kaip šiluminę ir elektros energiją. Tačiau autorius pateikia itin įdomius skaičius ir, pasirodo, jog nors danų efektyvioji katilinės šiluminė galia viršija 500 MW ir kuro energijos efektyvumas siekia net 94-96 % ir kad panaši bloko yra ir elektrinė galia (apie 500 MW). Taigi šį aspektą AEI propaguotojai vardija ir vardija kaip kokią maldą ir, turiu prisipažinti, jog mane ši „maldelė“ buvo paveikusi, nes tiesiog niekas neapeliuodavo į šį AEI propaguotojo pasisakymą debatuose, todėl jis, Martynas Nagevičius, mano asmenine nuomone, visuomet laimėdavo. Iki šio straipsnio... Taigi jums leidus tęsiu (beje, itin rekomenduoju jei kam tikrai įdomu elektros energetikos klausimai mūsų šalyje, pasiskaityti geopolitika.lt tinklapy skelbiamus dviejų dalių straipsnius: „Nepamatuota Atsinaujinančių energijos išteklių energetikos plėtra – spąstai, į kuriuos geriau nepatekti (I) ir (II)“) šios AEI propaguotojų propagandos atskleidimą (o tiksliau pacituosiu ką nagrinėjamo straipsnio autorius išdėstė). Taigi AEI propaguotojų vedlys, M. Nagevičius, teigia, jog pastačius tokius biokuro blokus (kurie Danijos sostinėje) Kaune ir Vilniuje, tai būtų atsikratyta ir monopolio, nes didelę dalį šiluminės energijos miestams tiektų biokuro katilai bei tuo pat metu būtų sugeneruojamas panašios galios elektros energijos kiekis, kas leistų prastumti AEI reikalą tolyn ir šiem AEI propaguotojams šie biokuro katilai yra savotiški „draudimo polisai“ (ar „paskutinė tvirtovė“), mano asmenine nuomone. Tačiau tiesa, bent jau šiuo atžvilgiu, nėra tokia optimistiškai ir šviesiai nuteikianti, kaip kad mėginama parodyti. Pasirodo, kad: „Vien biokurą Avedore elektrinėje degina vienas 45 MW katilas“.

Taigi gerbiamieji, kad ir kaip ten bebūtų, debatai ir lieka debatais, tačiau kuomet perskaitai tai, kas egzistuoja realybėje ir atskiri pelus nuo grūdų, tik tuomet galima daryti išvadas ir šie du geopolitikos.lt skelbiami straipsniai mane gerai pamokė tuo, jog kiekvienas siekia prastumti tai, už kokių interesų stovi pats.

Na, bet kad ir kaip ten bebūtų, aš esu atsinaujinančios energetikos didelis gerbėjas ir labai mėgstu iniciatyvius žmones, kurie nusprendžia patys išmėginti AEI, kuomet įsirengia kelis saulės kolektorius ant savo nuosavų namų stogų, o gal net kai kurie įsirengia ir hibridinius vėjo/saulės mini jėgaines gal tik savo poreikiams tam, kad nebūtų priklausomi bent jau nuo dabar pigios elektros šaltinių. Taigi nors tai ir nėra ekonomiška, tačiau šis žmonių apsisprendimas ar iniciatyva yra sveikintina, nors, kita vertus, saulės kolektoriai ant stogo kartu su hibridiniais vėjo malūnėliais ten pat, gali atrodyti ir kiek futuristiškai ar netgi sudaryti įspūdį, jog tai namas/kupolas, kuris, iš pirmo žvilgsnio, gal būtų tinkamesnis kitoje planetoje (pavyzdžiui, Marse :)) ar bent jau toje Žemės vietoje, kur nėra apskritai jokios infrastruktūros. Bet tai tik iš pirmo žvilgsnio, nes, tarkim, Anglijoje, kur saulėtų dienų praktiškai nebūna, tačiau, kad kai kurie namų ūkiai visgi yra įsirengę saulės kolektorių (užuot įsitvirtinę ant stogų vėjo malūnėlius, nes ten vėjo tikrai nestinga) jau nieko nebestebina ir yra akivaizdžiausias pinigų švaistymas (anglų atveju dėl saulės įsirengimo kolektorių ant nuosavų namų).