Dvasininkai eina į socialinius tinklus

Uždrausti tai ar ne (dvasininkų skverbimąsi į socialinius tinklus) – ne man spręsti, tačiau visgi, man knieti apie tai pakomentuoti.

Gegužės mėnesio žurnale „Veidas“ perskaičiau straipsnį pavadinimu: „Dvasininkai tikėjimo vertybes bando perduoti ir per socialinius tinklus“.

Taigi, pasirodo, jog naujasis Dievo vietininkas šioje ašarų pakalnėje, kuris (jei neklystu) save pasivadino Pranciškumi II – uoju, pasekė ankstesniojo Dievo vietininko (Benedikto XVI – ojo) pėdomis – susikūrė elektroninį mėlynąjį čiulbuonėlį-ulbuonėlį arba twitter‘į. Ši paskyra buvo sukurta vos tik praėjus kelioms dienoms po to, kai jis patapo Dievo vietininku. Na, ir tiesą sakant, pagal šių metų Liepos 25 – osios straipsnį, jo paskyra yra antroje vietoje pagal populiarumą, o jį lenkia tik „taip, mes galime“ devizo sumanytojas ir tas pats, kuris avansu gavo Nobelio taikos premiją (taip, jūs neklystate, populiariausias yra jo ponas prezidentas Obama). Ponas Pranciškus II – asis (keista, tačiau, dažnai pristatomas kaip tiesiog Pranciškus, tarsi Pranciškaus I – ojo nė ir nebuvo), pagal liepos 25 – osios skelbtą straipsnį turi 7 mln. twitterio paskyroje sekėjų, na o Obama, esantis pirmoje vietoje, turi daugiau negu 33 mln. sekėjų. Nežinau kaip jums tačiau aš, smalsumo vedinas, ėmiau ir patikrinau ar tai tiesa ar ne. Paširdo, kad jau šiandien (t.y. liepos 26 – ąją) Obama turi daugiau negu 34,5 mln sekėjų, na tačiau ponas Pranciškus „teturi tik 2,757 mln.“ Bet yra tik vienas bet, tiesą sakant jų yra visi 8! :D, nes užėjus pažiūrėti, ką popiežius seka, pastebima, jog jis „seka“ pats save, jeigu galima taip pasakyti, tačiau tai yra nuorodos į kitas 8 popiežiaus twitter paskyras skirtingoms kalboms. Padarykime „eksperimentą“ ir sudėkime (tiksliau tai atliksiu aš vienas pats ir be jūsų pagalbos) : 1) angliškoji paskyra – 2,757 mln. vartotojų; 2) Indų kalba – 0,135 mln.; 3) vokiečių kalba: 0,124 mln.; 4) Ispanų kalba – kiek daugiau nei 3 mln. (na nieko stebėtina, juk šis žmogus iš Argentinos, o pastarosios kalba – ispanų); 5) portugalų – 0,57 mln.; 6) lenkų – 0,1 mln.; 7) italų – 0,93 mln.; 8) prancūzų – 0,165 mln.; 9) arabų – 0,075 mln. Taigi, bendrai susumavus, gauname beveik 7,9 mln. sekėjų, ir tai, manau tėra tik valandų ar dienos klausimas, kada popiežius turės apvalius 8 mln. sekėjų.

Taigi Popiežiaus pasekėjų atsiranda vis daugiau t.y. jau nemaža dalis dvasininkų taip pat jungiasi prie socialinių tinklų, tokių kaip twiter ar facebook ar netgi į youtube, nors tai, vis dar skamba kiek neįprastai, tačiau šis procesas jau vyksta ir čia yra problema užslėpta turbūt... Ta problema ne ta, jog dvasininkai jungiasi, tačiau problema ta, jog dvasininkai mato, jog žmonių gyvenimas persikelia į virtualią erdvę todėl ir jie jungiasi į ją: [Neapolio arkivyskupas] „Jeigu žmonės yra gatvėje, aš eisiu į gatvę, jeigu jie bus feisbuke, eisiu ir ten“. Ir nežinau, kaip jūs, tačiau aš tą kuo puikiausiai suprantu ir tam tikrai negaliu jokiais būdais prieštarauti, nes tokia jau toji realybė: yra tokių žmonių, kurie be miego virtualioje erdvėje praleidžia kur kas daugiau laiko, negu realybėje, ir deja, bet darosi akivaizdu, kad ši tendencija yra užprogramuota tik didėti, nes virtualybė tiesiog įsiskverbia į mūsų gyvenimus vis labiau, o ateities tendencijos yra akivaizdžios jog virtualybė vis labiau skverbsis į žmogų (prisiminkite pakankamai nesenai paskelbta Google išradimą: google akinius, arba Apple akinius).

„Veido“ žurnalo straipsnyje apie dvasininkus ir socialinius tinklus pasakojama, jog Meksikos kunigas socialinį tinklą naudoja kaip bendravimo priemonę su tikinčiaisiais: „soc. Tinkluose žmonės jam rašo maldos intencijas, teiraujasi dvasinės pagalbos ar ieško patarimo svarbiais gyvenimo apsisprendimo klausimais. Kartu tai yra puiki priemonė greičiau ir veiksmingiau pasiekti tuos, kurie yra nutolę, o galbūt ir apskritai nevaikšto į bažnyčią.“ Na dabar leiskite jūsų paklausti: ar tai yra taip jau blogai? Mano asmenine nuomone, tai yra netgi sveikintina. Jeigu atvirai aš visuomet norėjau pabendrauti su šventą raštą išmanančiu žmogumi – teologu kunigu ar panašiai, tačiau niekada prie kunigo nedrįsdavau prieiti ir klausinėti dalykų, kurie yra įdomūs man, nes tai atrodė, jog gali būti pernelyg egoistiška ar arogantiška iš mano pusės, nes kodėl gi kunigas turėtų skirti man savo laiką ir panašiai. Na net nežinau kaip čia paaiškinti, bet visuomet būdavau susidaręs įspūdį, jog yra begalinės „eilės“ žmonių, kurių bėdos kur kas didesnės, negu mano klausimai, kurios jeigu pereitų į diskusijas, kažin ar būtų pasibaigusios vien tik keliais sakiniais...

Be abejo, yra ir tų, kurie naudojasi socialiniais tinklais dar praktiškesniais tikslais: „Pranciškų brolis pasakoja, kad beveik į visus renginius jaunimą kviečia per „Facebook“ ir net giesmių repeticijų laiką derina tenai.“

Dar vienas socialinio tinklo panaudojimo pavyzdys: [kunigas Lisovskis]„Man reikėjo veiksmingo įrankio, kuris padėtų pranešti žmonėms, kad Norvegijoje prasideda katalikų sielovada lietuvių kalba.“ Štai šie du pastarieji pavyzdžiai yra grynai praktiški, skirti tiktai suburti žmones, o dar ankstesnis (meksikiečio kunigo pavyzdys), yra jau „aukštesnio lygmens“, jeigu galima taip pasakyti, nes yra skirtas bendravimui su tikinčiaisiais svarbiais jiems gyvenimo klausimais ir dar kartą pakartosiu, kad, mano manymu, tai yra labai gerai ir sveikintina.

Nežinau ar tai kas nors iš dvasininkų gali sugalvoti, ar jau kažką panašaus sugalvojo, tačiau jeigu, tarkim, virtualioje erdvėje vyks kažkoks nuodėmių atleidimas, ar išpažintis, ar šventinimai. Ar kur nor Kolumbijoje egzorcizmo apeigos per, tarkim, skype‘ą, ar dar kažin kas panašaus, na tuomet tai jau tikrai yra toji riba, ties kuria yra būtina sustoti ir nuo tokios šarlataniškos veiklos atsiriboti, nes tai jau primins su šamanizmu ar šarlataniškumu/aferistiškumu.

Be, to, yra ir kiti pavojai, už kuriuos tenka atsakyti, na tarkime kad ir kunigo iš JK pasakymas, jog „nuodėmė yra tikras smagumėlis“ ([en] „sin is a such fun“). Tad, kuomet, rimtai pagalvoji apie tai, tai galime galvoti dviprasmiškai: jog kunigai irgi klysta, nes jie juk irgi yra žmonės, arba jog jų lyg ir visai nereikia, pakanka skaityti Bibliją ir vietininkų t.y. tų, kurie už skaitytų šią knygą jums lyg ir nė nereikės. Taigi tiek vienas atvejis, tiek kitas yra teisingi. Esmė tame, jog kai kurie žmonės negali tiesiog paimti knygą į rankas ir ją studijuoti, nes jiems reikia „viršesnio“ už juos mokytojo, kuris būtų jums tarsi visažinis vedlys, kuris parodys kelią į šviesą tunelio gale. Taigi daugumai žmonių šių vedlių ir guru yra reikalingi, tačiau dėl šios priežasties susiduriame ne visuomet su sąžiningais visažiniais guru... Bet ką jau čia bepadarysi: taip visada buvo ir, akivaizdu, jog taip bus ir toliau.