Tie besaikiai Interneto vartotojai arba "asocialūs" asmenys, nesantys socialiniuose tinkluose - linksniuojami "kaip pavojingi visuomenei"

Štai „Veido“ redaktorius savo komentare pasakoja apie tai, jog šis žurnalas vienai tyrimų bendrovei užsakė surengti apklausą klausimu: kokiai veiklai žmonės skiria daugiausiai savo turimo laisvo laiko savaitgaliais. Pasirodo, jog pagal šias apklausas tvirtai pirmauja internautai: 31 % respondentų teigė jog naršo ar/ir bendrauja internete, o su draugais susitinka tik 17,6 %, o laiką leidžia gamtoje ar keliauja po LT tik apie 13,4 %, renginiuose dalyvauja apie 8 %, o knygas teskaito tik apie 4% respondentų. Deja, tenka man prisipažinti, jog nors aš ir neesu šiuo metu LT (kol kas vis dar esu emigravęs), tačiau aš taip pat priklausau prie „daugumos“, esančios Lietuvoje, kuri laisvu laiku savaitgaliais naršo ar/ir bendrauja internete.

Toliau redaktorius labai įdomiai nupasakoja savo pokalbį su psichologu-psichoterapeutu, kuris pabrėžė, jog „dar nė vienas žmogus pasaulyje įvykus didžiuliam sukrėtimui arba prieš mirtį nėra pareiškęs, jog labiausiai jam gaila, kad šiame gyvenime jis per trumpai prabuvo ir per mažai naršė internete“. Na, išties, jei tokių atsirastų, kurie prieš mirtį to gailėtųsi, tai skambėtų labai jau absurdiškai.

Aš pats turėjau „Facebook‘ą“ apie pusę metų ar šiek tiek ilgiau. Tačiau tai kažkodėl man pasirodė atstumiantis dalykas. Nenoriu čia pradėti tyrimo ir atskleidinėti, ką psichologai nustatė tirdami žmogaus savijautą po apsilankymo „facebooke“, taip pat nenorėčiau išsamiai aprašinėti įvairių dalykų, dėl kurių man nepatiko „facebook‘as“. Paminėsiu, gal būt tik kelis, tam, kad bent kiek kas nors, jei kas skaitys tai, susidarytų įspūdį, kodėl aš išėjau iš ten :D

Visų pirma tai yra ne tikri žmonės, o jų vadinamieji feisbukiniai avatarai. Vadinasi, tai yra tarsi savotiškas žaidimas: tarsi tai yra tie patys žmonės, tačiau ir ne visai taip... Virtualybėje jie įgavę daugiau laisvės, kai kurie iš jų nė nebepastebi tų ribų, ir tie jų virtualieji avatarai, visko gali būti, kad žmonės linkę su jais tarsi susitapatinti, jei jūs suprantat apie ką aš čia kalbu. Na aš pakankamai greitai priėjau prie kažkokios tai panašios išvados. Pavyzdžiui, mane stebindavo tie žmonės, kurie parašydavo man ant sienos, nors su jais aš jau labai daug metų nesu bendravęs, ir nors jie yra pas mane skype‘j, jie su manim nebendrauja. Taigi, tai man pasirodė, kad yra gana keista rašyti viešai žinutę ant sienos, kuomet galima nusiųsti privačią žinutę. Nežinau kaip tai paaiškinti, bet tai tarsi jiems duoda (bent jau jie turbūt taip jaučiasi) kažkokių tai „dividentų“, nežinau, sudėtinga tai paaiškinti. Tai (socialinis tinklas kaip feisbukas) yra tarsi kažkokia tai masinė psichozė.

Kitas dalykas dėl tų avatarų. Žmonės pradeda kelti, tarkim, savo keliones, t.y. jie dalijasi įspūdžiais, tai suprantama, tačiau tie įspūdžiai būna tik linksmi, taigi gaunamas feisbukas, tarsi „virtualusis rojus“, kur bendravimas yra šaunesnis, negu realus, nes jei realybėje paklaustum gero draugo/ės „kaip tau sekasi?“ tai kažin ar atsakytų vienu žodžiu. Virtualiame tavo avatare arba feisbuko rojuje, niekas nesibėdavoja, nes ten yra visi nuostabūs ir nepakartojami. Kitaip sakant, jeigu realybėje taip nėra, tai bent leidžiama, jog virtualybėje viskas būtų šaunu, kur neegzistuoja jokios bėdos ar problemos. 

Feisbukas, man pasirodė, jog tapo bendravimo įrankiu dėl paties bendravimo, kitaip sakant, informacijos turinys tapo itin skystas, jeigu galima taip pasakyti, ir banalus. Tarkim visi gerai žino, jog vienas iš jūsų draugų, savaitgaliui artėjant, būtinai parašys, jog jis penktadienį vakare ruošiasi gerti ir, priklausomai nuo to žmogaus populiarumo, įgyto realiame ar/ir virtualiame gyvenimuose, daugiau ar mažiau, ims pulti komentuoti šį jo pasakymą. Banalu ar ne? Man tokie ir panašūs į juos minčių srautai, ar netgi trolinimai/floodinimai, pasirodė itin keisti. Akivaizdžiai man matėsi, jog kai kuriems žmonėms trūkt plyšt reikėjo sulaukti tam tikros dėmesio dozės kiekvieną mielą dieną. Visko gali būti, kad tokio tipo žmonės tas dozes tik didina... Tai yra tik mano požiūris, tačiau aš džiaugiuosi, kad nuo tokių banalybių atsiribojau iš ten išeidamas. Na šie posakiai „išėjau“/ „atsiribojau“, skamba tarsi kokios tai valstybės pasitraukimas iš pasaulinės prekybos organizacijos ar panašiai, na bet ką jau čia padarysi, kad šiuo metu neradau tam tinkamesnių žodžių.

Taip pat šiek leiskite man užsiminti ir apie mokslininkus, kalbančius socialinių tinklų tematikomis. Taigi, pasak jų, tie, kurie nėra prisijungę prie socialinių tinklų, yra asocialūs asmenys, kurie gali būti pavojingi visuomenei. Jei norite pavyzdžių, tai galiu pateikti, jog Kolorado žudikas, kuris kino teatre Aurora neva tai jis – neurobiologijos genijus – pradėjo šaudyti į žmones, atėjusius pasižiūrėti Betmeno naujausio filmo dalies. Šis žmogus, pranešama, jog neturėjo jokio socialinio tinklo. Taip pat prašome prisiminti ir Sandy Hook pradinėje mokykloje vykusį susišaudymą, kurį įvykdė (oficialiais šaltiniais bent jau teigiama) A.Lanza, neturėjo taip pat apskritai jokių duomenų apie save internete, kitaip sakant, jis tarsi internetu nė ir nesinaudojo. Taigi tokias mokslininkų/ekspertų išvadas beskaitant, visgi nusprendžiau skelbti apie save internete, kad kurią tai dieną nebūčiau patrauktas baudžiamojon atsakomybėn vien tik dėl to, kad nesinaudojau jokiais socialiniais tinklais, jei būtų šios mokslininkų/ekspertų išvados pritaikytos teisinėje sistemoje. Be abejo, aš čia ironizuoju, nors, kita vertus, ką ten gali žinoti šiais laikais...  

Dar vienas dalykas, kuris nustebino mane, yra tas, jog tuo metu, kai aš prisijungiau prie feisbuko, buvo pats pikas išbandyti tame socialiniame tinkle esamus žaidimus, nes žaidė juos kone visi, ir netgi tie, kurie buvo už mane vyresni 10-15 metų (tuo metu man buvo 22 ar 23 – eji) ir 5 metais už mane jaunesni. Visi žaisdavo tuos pačius žaidimus ar bent vieną iš tuometinio feisbuko žaidimų arsenalo. Taigi žaidžiau ir aš. Pastebėjau, kad bežaisdamas pradėjau jausti azartą ir norą „lenktyniauti“/„konkuruoti“ su kitais savo virtualiaisiais draugais/avatarais, todėl tam tekdavo skirti itin daug savo laisvo laiko. Aš visa tai suprasdavau, tačiau ignoruodavau, nes kai tik prisijungdavau prie feisbuko, kaip mat pamiršdavau ir pradėdavau žaisti žemo lygio žaidimus vien tik tam, kad aplenkčiau kitus savo tariamus ar/ir esamus "draugų virtualiuosius avatarus". Ar tai galime pavadinti pavydu, o gal noru neatsilikti? O gal tai buvo kažkokia šių išvardintų ir kitų (neišvardintų :) dalykų kombinacija? Man taip ir lieka neaišku iki šiol. Galbūt tinkamiausias pavadinimas tam visgi būtų azartas. Pamenu, jog norint pasiekti kuo geresnių rezultatų žaidime, tekdavo gana formaliai bendrauti su savo virtualiaisiais draugais/avatarais. Ir kaip šiai dienai pamenu, jog taip formaliai dažniausiai bendraudavau su tais (ar jie daugiausiai atsakydavo į mano prašymus), kuriuos itin menkai pažinojau ir visko gali būti, jog daugiausiai bendravau su tokia drauge/klasioke, su kuria apskritai man nė nebuvo tekę normaliai bendrauti apskritai jokia tema. Tai išties mane savotiškai stebindavo. Aš labai džiaugiuosi, jog laiku suvokiau šią masinę psichozę vadinamą feisbuku. Visko gali būti, jog nemokėjau juo naudotis. Tačiau visgi aš esu socialinis padaras ir kad ir kaip ten būtų, aš negaliu nebendrauti.

Taigi prieš pora metų sukūriau blogą anglų kalba, kuriame dalinausi ir tebesidalinu savo ale tai "kūryba" dažniausiai fraktalų tematika. Taip pat prisijungiau prie kito socialinio tinklo t.y. mėlynojo paukščio (čia nepagalvokit nieko blogo dėl dviejų pastarųjų žodžių) arba twiter‘io ir šis mikrotinklaraštis man tikrai visai patinka, todėl negaliu teigti, jog apskritai visi socialiniai tinklai yra "blogi" ir taip pat negaliu teigti, jog tiems, kuriems patinka feisbukas, yra nesusipratėliai. Anaiptol. Kiekvienam savo. Visgi, kad ir kaip ten bebūtų, feisbukas yra pats populiariausias socialinis tinklas pasaulyje ir tokiu, greičiausiai, išliks metų metus, taigi jau kone kiekvienas lietuvis, kuris naudojasi internetu kiekvieną mielą dieną, jau feisbuką garantuotai turės. Na, o man asmeniškai, šis socialinis tinklas ne per daugiausiai sukėlė simpatijų, tačiau, kaip jau ir minėjau, kadangi ir aš noriu bendrauti tai pasirinkau man labiau tinkamus socialinius tinklus. Taigi mikrotinklaraštis twitter‘is yra geras dažniausiai skelbti nuorodas, ar sekti kitus įdomius vartotojus ar naudingą info pateikiančias organizacijas, tačiau čia, bent jau man asmeniškai, dar normaliai bendrauti neteko. Ta proga susikūriau savo tinklaraštį ir lietuvių kalba, kur, išsakydamas vienokią ar kitokią nuomonę apie įvairiausius dalykus, tikiuosi... na ko aš iš to tikiuosi..? Gal, jog kada nors būsiu išgirstas, o net jei ir nebūsiu, dėl to pernelyg nesisieloju, nes, bent jau aš kai ką nors parašau, nurimstu trumpam ir jaučiuosi taip, tarsi būčiau pabendravęs ir tai padeda prastumti emigranto laisvas dieneles.