Dviratis ir rūkymas - nesuderinama!

Pradžioje šio blogo įkūrimo t.y. net pačiame pirmame tekste buvau užsiminęs, jog galbūt jį naudodamas, sugebėsiu sumažinti rūkymo apsukas. Klydau... rūkymui turiu begalę pasiteisinimų... Tačiau, bent jau savo atveju, pastebėjau, jog rūkymo apimtis padeda sumažinti sportavimas, o dar tiksliau – važinėjimas dviračiu. Taigi apie tai ir norėčiau pakalbėti...

Prieš 4,5 mėnesio mane buvo apšvarinę šalia namų (apie tai rašiau šiame tekste). Tai buvo sausio viduryje... Ten rašiau, jog, tam tikra prasme, man netgi ir pasisekė, kad mane apšvarino, nes reikėjo keisti visą galinį ratą (t.y. ratlankį, padangą ir kamerą), kuris būtų kainavęs vienu svaru daugiau negu pats dviratis, kurį įsigijau turguje. Taip pat man jie ("žulikai") paslaugą padarė ir dėl to, jog balandžio mėnesį planavau grįžti į LT. Persigalvojau... Tą mėnesį taip buvau labai pasiryžęs taip pat mesti rūkyti (netgi apšvarinimo dieną surūkiau vos 3). Nepavyko...

Taigi 4,5 mėnesio gyvenau labai nuobodžiai ir, iš esmės, vienintelis dalykas, kuris mane "guodė", buvo tas, jog tikėjausi balandį vykti namo. Tačiau buvo labai niūru... Nebuvo jokios normalios fizinės pramogos/veiklos... Kitaip sakant, laisvalaikiu niekad nesportuodavau bei tūnodavau namuose ir dėl to vis prasčiau ir prasčiau jausdavausi: netgi tingėdavau nueiti iki parduotuvės maisto produktų nusipirkti... Rūkydavau vis dažniau ir dažniau, nes dar be visa to, kas čia buvo pasakyta, labai ilgą laiką tekdavo man kurti įvairius scenarijus savo paties ateities.... Galų gale nusprendžiau pasilikti Anglijoje iki tol, kol sugebėsiu įgyvendinti "galutinį tikslą". 

Kaip tik tuo metu, aš jau rūkiau itin daug ir jaučiau, jog labai sparčiai degraduoju fiziškai ir psichologiškai (tikiuosi, kad ne protiškai :)). Todėl nusprendžiau, jog reikia šią degradaciją likviduoti įsigyjant dviratį... Po pakankamai ilgų dvejojimų, nusprendžiau nusipirkti naują ir brangų dviratį tam, kad juo „pasitikėčiau“ važiuodamas ir dėl fizinės veiklos.

Tiksliai nežinau ar tai dėl dviračio, ar šiaip peršalau... Tačiau, netgi ir negaluodamas silpnai, dviračio ramybėje nepalikau. Ir pastebėjau sąryšį :D kuo dažniau važinėju dviračiu, tuo rečiau ima noras rūkyti. Kitaip sakant, nerūkau iškart ir po mynimo, ir važinėdamasis juo, be abejo (nors yra tokių tipų, kurie sugeba ir rūkyti mindami, tačiau apie juos daugiau nekalbėsiu).

Šiandien nors ir negalavimas tęsiasi, visgi nusprendžiau vakarop, jog reikia numinti kur nors toliau ir išbandyti (po šitokios pertraukos) savo paties dabartines galimybės ribas bei valią. Šios dienos „didžiosios kelionės“ metu, numyniau lygiai 30 km. Šis atstumas yra juokingas (kadangi ten, kur gyvenu, nėra jokių kalnų ar kalvų). Tačiau, netgi ir man minti šį ankstesniais laikais atrodžiusį juokingą atstumą, buvo nelengva: jausdavau gana dažnai jog trūksta oro (ir labai staigiai jo pritrūkdavo). Kitaip sakant, jo pritrūkdavo visai netikėtai, kuomet mindavau greitai ir rodėsi, jog viskas yra tvarkoje. Rodosi, jog mano plaučiai nesugeba greitai įsisavinti deguonies... Tačiau ši problema mane kamavo gana ilgą laiką. Pamenu, jog vaikystėje, bėgdamas su kitais labai pridusdavau, taip pat ir paauglystės metais, negalėjau labai aktyviai žaisti futbolo ar krepšinio... Nes labai staigiai neatgaudavau kvapo (nors aš tada tikrai nerūkiau!).

Tačiau mano išsigelbėjimas buvo važinėjimas dviračiu: jau dvylikos metų važinėdavau vasarą (ir vėlai pavasarį) į kaimą ir atgal (sukardavau jau tada apie 20 km. (vėliau, bėgant metams, atstumai tik didėjo)). Mynimas dviračiu, man padėjo atsikratyti uždusimo, ugdė valią ir nenorą pasiduoti „kovoje“ (kitaip sakant, kelias buvo mano kova, kurią aš privalėdavau įveikti ir nepalūžti, ir neskambinti tėvams, jog šie mane pasiimtų, nes nebegaliu toliau važiuoti). Ši veikla savotiškai ugdė mano charakterį ir užgrūdino atlaikyti gyvenimo kritinius momentus psichologiškai.

Iš esmės, su dviračiu nesiskyriau jau 15 metų... Šiuos 4,5 mėnesio mėginau gyventi be dviračio. Supratau, kad dviračio atsisakyti negalėsiu turbūt per visą savo gyvenimą ir manau, jog tai yra mano teigiama priklausomybė. Nors viena !!!

Sugrįžus prie pasakojimo apie šios dienos mynimą, taip pat pastebėjau, jog be oro trukumo staigaus, man taip pat staigiai atsirasdavo širdies sutrikimai (ko minant anksčiau pasitaikydavo itin retai). Tai mane šiek tiek išgąsdino. Tačiau viliuosi, jog man pavyks sugrąžinti savo sportinę formą į įprastas vėžes per pora mėnesių aktyvios veiklos.

O jei kalbame apie rūkymą, tai gali būti ir taip, jog visgi rūkyti teks (tačiau 4 ar 5 kartus mažiau nei įprastai!). Aš esu įsitikinęs, jog tai pasieksiu, nes situacija keičiasi jau dabar.  

Fragmentai apie Visatą iš Bill‘o Bryson‘o knygos „trumpa istorija beveik apie viską“ :)

„Kas nutikt jei nukeliautume į visatos pakraštį ir iškištume galvą pro jos kraštą, tarsi tas pakraštys būtų užtraukta užuolaida? Kur mūsų galva atsidurtų, jeigu jos visatoje jau nebebūtų ? ką surastume už tos ribos ? Kad ir kaip būtų liūdna, atsakymas būtų toks: Visatos krašto pasiekti neįmanoma pasiekti. Ir visai ne dėl to, kad ši kelionė per ilgai užtruktų (nors tai irgi tiesa), bet todėl, kad net jei tiesia linija vis keliautume visatos išorės link, niekada nepasiektume visatos išorinės ribos tik vėl grįžtume į ta patį tašką, iš kurio išvykome (nusprendę ieškoti visatos išorės :)). Taip yra todėl, kad, pasak Einšteino reliatyvumo teorijos, Visata „išlinkusi“ taip, kad negalime to tiksliai įsivaizduoti. O kol kas, pakanka žinoti, jog mes tikrai neklaidžiojame be jokios tvarkos nežinia kokiame nuolat besipučiančiame burbule. Labiau tikėtina, jog erdvė išlinkusi, kad ji yra be ribų, tačiau baigtinė. Negalime tvirtinti, kad erdvė plečiasi, nes, kaip sakė Nobelio premijos laureatas fizikas Stevenas Weinbergas: „Saulės sistemos ir galaktikos nesiplečia ir pati erdvė nesiplečia. Matyt galaktikos viena nuo kitos tolsta. Ir visa tai tikras iššūkis intuicijai.“ Arba kaip kartą taikliai pastebėjo biologas Haldane‘as: „Visata ne tik keistesnė negu įsivaizduojame. Ji keistesnė negu apskritai galima įsivaizduoti.“

Aiškinant erdvės išlinkimą, paprastai pasitelkiama analogija, pagal kurią siūloma įsivaizduoti, kad kas nors iš dvimatės plokščios visatos, niekad nematęs rutulio , atsiduria Žemėje. Jis niekada nesuras pakraščio, kad ir kiek klajotų Žemės planetos paviršiumi. Ilgainiui, jis gali vėl atsidurti toje pat vietoje, iš kurios pradėjo keliauti ir, žinoma, bus visiškai suglumęs, bandydamas išsiaiškinti kaip tai nutiko.

Taigi mūsų padėtis erdvėje yra visiškai tokia pat, kaip to suglumusio ateivio iš plokščio krašto. Tik mūsų erdvėje yra daugiau matavimų.

Kaip nėra vietos, kurią galėtum pavadinti visatos pakraščiu, taip nėra ir vietos, kur galėtum atsistoti pačiame viduryje ir pasakyti: „viskas prasidėjo čia! Čia pats tikriausias visa ko centras“. Mes visi esame visa ko centre. Tiesą pasakius, neesame tuo tikri, nes negalime to įrodyti matematiškai. Mokslininkai tiesiog daro prielaidą, kad, iš tikrųjų, negalime būti visatos centras (tik pagalvokit ką tai reikštų), bet visi stebėtojai iš bet kurios vietos, mano esą tas centras. Vis dėlto, šito tiksliai nežinome.

Apie visatą suprantame tik tiek, kiek per milijardus metų nuo jos susidarymo yra nukeliavusi šviesa. Ši matoma visata – ta visata, kurią pažįstame ir apie kurią galime kalbėti, yra nusidriekusi 10 *10(24 – uoju laipsniu). Bet, pagal daugelį teorijų, didžioji visata, kuri vadinama metagalaktika, yra kur kas didesnė. Pasak Rees‘o, šviesmečių skaičius kitos, didesnės ir mums nematomos visatos krašto, būtų rašomas ne su 10 ir net ne su 100 , bet su mln. nulių (t.y. 10*10(pakelta mln). trumpai tariant, erdvės yra daugiau, negu įmanoma įsivaizduoti ką jau kalbėti apie tai, kas yra už jos ribų.

[...]

Reliatyvumo teiginiai mums atrodo keisti tik todėl, kad kasdieniniame gyvenime mes jų įtakos nejuntame. (...) Iš visų bendrosios reliatyvumo teorijos nuostatų, didžiausią iššūkį meta ir labiausiai nepasiduoda intuityviam suvokimui toji, kuri teigia, kad laikas yra erdvės dalis. Mes instinktyviai laiką priimame kaip amžiną, absoliutų, nekintantį. Manome, kad niekas negali sutrikdyti pastovios laiko tėkmės. O pasak Einšteino, laikas yra kintamas dydis ir tas dydis nuolat keičiasi. Jis net turi savo formą. (...) Erdvėlaikio sąvoka paprastai aiškinama prašant įsivaizduoti kaip plokščia bet lankstų lakštą ant kurio padėtas, tarkim , geležinis rutulys. To gežinio rutulio svoris verčia tą lakštą įlinkti ir įsitempti. Beveik taip pat koks nors masyvus objektas, pavyzdžiui, Saulė (geležinis rutulys), veikia erdvėlaikį (medžiagą). jis jį ir ištempia, ir išlenkia, ir iškreipia. Jeigu tuo lakštu paridensite mažesnį metalinį rutulį, tai jis beveik tiesia linija riedės pagal Niutono judėjimo dėsnius, bet, artėdamas prie masyviojo objekto, ir, pasiekęs medžiagos įlinkio kraštą, riedės žemyn, nes jį neišvengiamai trauks masyvesnis objektas. Tai yra gravitacija – erdvėlaikio išlinkimo padarinys. Kiekvienas masę turintis objektas, sukuria mažą įdubimą „kosminiame audinyje“. Taigi visata yra vientisas tamprus lakštas su įdubomis. Gravitacija, tokiu požiūriu, yra ne kiek savarankiškas dalykas, kiek padarinys: ne jėga pati savaime, bet šalutinis erdvėlaikio iškreipimo produktas. Tam tikra prasme gravitacijos nėra: planetas ir žvaigždes verčia judėti erdvės ir laiko iškreipimai. Žinoma įdubusio tampraus lakšto analogija mums tik tiek ir tegali pasakyti, nes neapima laiko poveikio, bet tik tiek mūsų smegenys ir tegali aprėpti, nes beveik neįmanoma įsivaizduoti dydžio, kurį sudarytų trys dalys erdvės ir viena dalis laiko, ir kad visos šios dalys būtų susipynusios tarpusavyje kaip gijos audinyje. [...]

Šiandien astronomai įsitikinę, kad regimojoje visatoje yra gal kokie 140 mlrd. galaktikų. (...) Hablas ėmė nagrinėti visatos dydžio klausimą ir padarė stulbinamą išvadą. Halas pradėjo matuoti tolimųjų galaktikų spektrus. (...) Naudodamas 100 coliu skersmens teleskopą ir savo stebėjimus papildydamas savarankiškomis išvadomis, IV-ojo dešimtmečio pradžioje, jis jau buvo išsiaiškinęs, kad visos danguje esančios galaktikos, išskyrus mūsų pačių vietinių žvaigždžių sambūrį, nuo mūsų tolsta. Dar daugiau - tų galaktikų greitis ir atstumas buvo tiesiog proporcingi: kuo labiau nutolusi galaktika, tuo greičiau ji juda. Šis atradimas buvo stulbinantis: visata plėtėsi visomis kryptimis greitai ir tolygiai taigi nereikėjo nė lakios vaizduotės, kad padarytum išvadą, jog visata kažkada prasidėjo nuo kažkokio centrinio taško. Taip tapo aišku, jog visata turėjo pradžią ir visai nėra fiksuota amžina erdvė, kokia iki tol buvo laikoma. (...) Kol didysis sprogimas iš įdomios idėjos išsirutuliojo į pripažintą teoriją, pasauliui reikėjo dar kelių dešimtmečių ir netyčia atrasto kosminės kilmės spinduliavimo.

[...] 2003 – ųjų metų vasario mėnesį grupė mokslininkų iš NASA‘os ir kosminių skrydžių centro (esančio Merilende), naudodami naują tolimųjų skrydžių palydovą, pavadintą WMAP (Wilkinson‘o Mikrobangų Anizotropijos Zondas), tvirtai pareiškė, kad Visatos amžius  yra 13,7 mlrd. metų +-100 mln. Šio skaičiaus ir laikomasi. Galutinai nuspręsti yra sunku dar ir todėl, kad atsiranda labai daug vietos interpretacijoms. Įsivaizduokite, kad stovite lauke naktį ir bandote nustatyti kokiu atstumu nuo jūsų yra dvi tolimos elektros lempos. Naudodami tikslius astronomijos prietaisus, galite lengvai nustatyti, kad jos yra vienodo ryškumo ir kad viena, sakykim, yra 50 % toliau už kitą, bet jūs negalite pasakyti ar arčiau esanti šviesa yra, sakykim, 58W lemputė, nutolusi per 37 m., ar 61W lemputė, nutolusi per 36,5 metro. Taip pat reikia atsižvelgti: į Žemės atmosferos sukeliamus vaizdo iškraipymus,  į tarp galaktines dulkes, į tarp tų šviesų ir jūsų esančių žvaigždžių šviesos poveikį ir į daugelį kitų veiksnių. Vadinasi, jūsų apskaičiavimai visada remiasi daugybę prielaidų, kurios gali būti ginčytinos. Kita problema, kad visada buvo labai svarbu naudoti teleskopą ir žvaigždžių raudonojo poslinkio matavimai visada reikalavo labai ilgo stebėjimo laiko: vienintelio blyksnio gali tekti laukti visą naktį. Dėl to, kartais astronomai būdavo priversti (arba savanoriškai) grįsti išvadas labai negausių stebėjimų duomenimis. „Kosmologijoje (kaip sakė žurnalistas Jeffrey‘is Carr‘as), yra didžiulis kalnas teorijos, grindžiamos kurmiarausio dydžio įrodymais“ arba (kaip sako Martin‘as Rees‘as): „Mūsų šiandieninis pasitenkinimas, kad esame pasiekę tokį supratimo lygį, gali rodyti duomenų trūkumą, o ne teorijos tobulumą.“

Šis netikrumas gali būti taikytinas gana arti esantiems daiktams t.y. ne tik tiems, kurie yra vištos pakraščiuose. Pasak Donald‘o Goldsmith‘o: „kai astronomai sako, kad galaktika M87 yra 60 mln. šviesmečių, tai jie, iš tikrųjų, nori pasakyti (bet, paprastai, to neakcentuoja plačiajam skaitytojų ratui), kad ta galaktika yra kur nors tarp 40 mln. ir 90 mln. šviesmečių, o tai visai ne tas pats.“ Kalbant apie visatą apskritai, visi dalykai yra natūraliai padidinami. Kad ir kokie įtikinami būtų naujausi tyrimų duomenys, neįmanoma tikėtis, jog jie sutaps. Viena neseniai paskelbta teorija teigia, kad visata nėra tokia didelė, kaip kad mes manėme: kai žiūrime į kai kurias tolumoje esančias galaktikas, tai mes galbūt matome netikrus atspindžius, netikrus vaizdus, kuriuos sukuria atspindėta šviesa? Faktas yra tas, kad mes daug ko nežinome net apie pačius elementariausius dalykus ir ne tik iš ko sudaryta visata.

Skaičiuodami materijos kiekį, kurio reikia, kad daiktai nesubyrėtų, mokslininkai visada beviltiškai įstringa. Pasirodo, kad mažiausiai 90, o galbūt iki 99 procentų mūsų visatos sudaro Fritz‘o Zwicky‘io nematomoji medžiaga, kuri, dėl savo prigimties, mums yra nematoma. Truputėlį apmaudu galvoti, kad gyvename visatoje, kurios didžiosios dalies net nepajėgsime įžiūrėti, bet taip jau yra. (...) tačiau bėda ta, kad niekada nebuvo atrasta nieko, kas įrodytų jų pagrįstumą. Šios dalelės labai silpnai sąveikauja. Todėl, net ir darant prielaidą, kad jos apskritai egzistuoja, jos labai sunkiai aptinkamos. Kosminiai spinduliai sukeltų per daug pašalinių trukdžių, todėl mokslininkai turi leistis į Žemės gelmes. Nusileidus po žeme 1 km, kosminis bombardavimas būtų tik 1/1 mln. dalis to, kuris patiriamas paviršiuje. Bet netgi visa tai apskaičiavus, Visatos balanse vis tiek trūksta 2/3 duomenų.

Paskutiniųjų metų tyrimai rodo, kad ne tik galaktikos tolsta nuo mūsų, bet ir tai, kad jų tolimo greitis vis didėja, o tai prieštarauja visiems spėjimams. Pasirodo, kad visatoje gali būti ne tik nematomosios medžiagos bet ir nematomosios energijos. Mokslininkai ją vadina vakuumine energija arba kvintesencija. Kad ir kas būtų ši energija, ji atrodo, vykdo ekspansiją, kurios niekas apskritai negali paaiškinti. Pagal teoriją, tuščia erdvė visai nėra tuščia: joje yra materijos dalelių ir anti dalelių, atsiradusių, atsirandančių ir vėl pradingstančių, ir jos verčia visatą plėstis vis sparčiau. Nors ir neįtikėtina, vienintelis dalykas, galintis tai paaiškinti, yra Einšteino kosmologinė konstanta: tai tie negausūs matematiniai apskaičiavimai, kuriuos jis įterpė į bendrąją reliatyvumo teoriją, norėdamas sustabdyti visatos plėtimosi versiją ir pavadino tai didžiausia savo gyvenimo klaida. Dabar, atrodo, kad, galbūt, jis viską ir gerai apskaičiavo.

Taigi mes gyvename visatoje, kurios amžiaus tiksliai apskaičiuoti negalime; esame apsupti žvaigždžių ir nežinome nei kiek jos yra nuo mūsų nutolusios, nei koks atstumas tarp jų yra; Visata yra pripildyta materijos, kurios nesugebame atpažinti net ir remdamiesi fizikos dėsniais, kurių veikimo savybių iki galo nesuprantame.

[...]

Panagrinėkime tai, ką tikrai suprantame. Nors dabar jūs gal ir nebenustebtumėte išgirdę, kad ir tai nevisai suprantame, o tai, ką suprantame, ilgą laiką buvo paslaptis.

[...]

Karl‘as Popper‘is kartą pasakė, kad fizikoje gali ir nebūti vienos galutinės teorijos, kad kiekvienam paaiškinimui gali reikėti dar vieno paaiškinimo ir taip susidaro begalinė grandinė vis fundamentalesnių principų. Yra ir kita galimybė: tokios žinios gali būti mums tiesiog neįveikiamos.

Reinberg‘as: „Kol kas dar nepanašu, kad būtume priartėję prie savo intelektinių galimybių ribos. Beveik neabejotina, kad tai sritis, kuri toliau aktyviai rutuliosis ir, beveik neabejotina, kad naujieji atradimai, daugeliui iš mūsų, bus nebesuprantami.“

[...]

Žinoma, kad daugybės dalykų nežinome, o iš to, ką manome žiną, daug ko ilgai nežinojome, arba tik galvojome, kad žinome.

[...]

Dabar įsivaizduokite, jei galite, ir, aišku, kad negalite

[...]

Visata ne tik keistesnė negu įsivaizduojame. Ji keistesnė negu apskritai galime įsivaizduoti

genetikų "genijų" tandemo išvados (švelniai tariant) keistos

Absurdišką straipsnį aptikau Delfi.lt šiandien. Na, aš tuo net neabejoju, kad ir kituose portaluose tas straipsnis „sublizgėjo“ (be abejo, visų pirma užsienio). Taigi pamėginsiu pakomentuoti trumpai kas, mano nuomone, šiame straipsnyje, yra negerai.

Keistas net pats pavadinimas. Jis daugelį turėtų šokiruoti ir, atrodytų, jog tokio pobūdžio straipsniam rastis turėtų būti vietos tik per melagių dieną. Tačiau šiandien (pasitikslinau!) yra balandžio 22-oji. Taigi pradėkime „aiškintis“ nuodugniau. Pavadinimas šio straipsnio skamba taip: „Genetikai: žemiškoji gyvybė dukart senesnė už pačią Žemę.“ Na tai turėtų šokiruoti, nes taip pat skaitant pirmuosius šio straipsnio žodžius (jog tokią išvadą priėjo genetikai), skelbiama pasauliui labai jau šokiruojanti žinia.

Tačiau toliau skaitant šį „šokiruojantį“ straipsnį, iš karto atskleidžiama kaip tie genetikai priėjo prie tokios išvados (beje, genetikai čia skamba kone kaip visuma t.y. tarsi visi genetikai priėjo prie tokios išvados). Taigi, pasirodo, jog tokį apibendrinimą DU genetikai(!!!) padarė, nes jie vadovavosi teorija, aiškinančia kompiuterių skaičiaus didėjimo spartą ir šią teoriją jie sugebėjo pritaikyti gyvybei. To rezultatas – gyvybė turėjo susiformuoti prieš 10 mlrd. metų, t.y. (daugiau nei!) dvigubai seniau nei pati Žemelė atsirado.

Na, jeigu jūs dar nesupratote, ką aš turėjau omenyje, sakydamas, jog tokio pobūdžio išvados yra absoliutus absurdas. Kaip galima žmogaus veiklą lyginti su evoliucija. Be abejo, gal ir galima santykinai ją palyginti: tarkim, kokiu greičiu „evoliucionuoja“ kompiuteriai palyginti su evoliucijos greičiu Žemėje. Tačiau kompiuteriai „evoliucionuoja“ juk nenatūraliai: kiek man dar žinoma, kompiuterius vis dar kuria ir jais naudojasi tik žmogus ir augančių naujos kartos mikroschemų neišvysi šalia palmių ar Amazonės džiunglėse. Nepykit, jog taip naiviai ir absurdiškai rašau, tačiau tokios šių dviejų genetikų išvados man pasirodė stulbinančio bukumo.

Taigi du „genijai“ nusprendė „Mūro“ dėsnį (kuris teigia, jog kas 18 mėnesių tranzistorių skaičius mikroschemoje padvigubinamas) pritaikyti (!!!) gyvybės fenomenui paskaičiuoti, kada apskritai galėjo atsirasti gyvybė. Tai man pasirodė kažkas nėįtikėtino, nes jeigu Mūro dėsnis teigtų, jog tarkim kas metus tranzistorių kiekis padvigubėtų, tai, mano supratimu, tie genetikai galėtų karštligiškai tvirtinti, jog gyvybė atsirado jau prieš 15 mlrd metų, kuomet mes puikiai visi žinome, jog pati visata atsirado prieš 13,7 mlrd. metų. Kaip kad sakė Einšteinas: „Yra tik du beribiai dalykai: visata ir žmogaus kvailumas“. Manau čia jo citata priliptų geriausiai, nes yra gana absurdiška žmogaus dirbtine veikla remiantis nustatinėti prieš kiek laiko atsirado gyvybė. Čia tas pats kas ieškoti adatos šieno kupetoje, arba, jei norite, begalinės beždžionės teorema, (susijusi apie Aristotelio bandymuose pailiustruoti begalybės klausimą), kuri teigiam jog ar gali beždžionė (ar begalinis tų beždžionių kiekis) per duotą begalinį laiką parašyti nors kartą Šekspyro Hamletą? Be abejo kad ne... Taigi čia tas labai tinka: šie du „genetikai“ atliko čia dviejų beždžionių vaidmenį, kurios bandė belekaip maigydamos klaviatūrą, parašyti Hamletą (metaforiškai kalbant).

Visgi toliau skaitant, lyg ir „aprimstama“: „gyvybė galėjo susiformuoti prieš 9,7 +- 2,5 mlrd metų“ (t.y. intervale nuo prieš 12,2 mlrd metų iki prieš 7,2 mlrd. metų). na mano, galvaa, atėmus dar 2,5 mlrd. metų, kažką panašaus į „teisybę“ gautume, tačiau gink Dieve aš ne genetikas, todėl tokiomis detalėmis man spekuliuoti tikrai negalima.

Ši dviejų genetikų „genijų“ tandemo išvada yra palanki panspermijos teorijai, kuri teigia, jog kai kurios bakterijos yra labai atsparios kosmose, todėl jos galėjo padaryti ir „invaziją į žemę“ naudojant „erdvėlaivius“, tokius kaip asteroidai ar kometos... Šiai teorijai aš asmeniškai nesu labai prieštaraujantis. Visko gali būti, jog jinai ir yra teisinga. Kas ten žino, tačiau aš tik norėjau atkreipti dėmesį į tų genijų genetikų tandemą, kurie priėjo prie stulbinančios išvados. Kartais atrodo, kad hipių laikai grįžta su savo psichodelinio meno ypatumais :)

„Ant bajerio“

Jau XIX a. gamtos mokslų sričių mokslininkų (ypač fizikų) manė, jog jau mokslas praktiškai išsisėmė t.y. jog jau tuoj priartės prie ribos, kuomet nedaug ką tegalės atrasti, jog viskas iš esmės jau išrasta. Pavyzdžiui, XX a. Trečiame dešimtmetyje Fermis teigė, jog fizikoje tuoj viskas bus aišku taip lyg geografijoje.

Šį tekstą aš pavadinau „ant bajerio“ dėl to, kad ruošiuosi tik pacituoti knygos „Trumpa istorija beveik apie viską“ kelis paragrafus netgi apie tai ką fizikai nagrinėja dvidešimt pirmame amžiuje! Tai bus apie tuos fizikus, kurie nagrinėja procesus vykstančius dalelių greitintuvuose. Parašyta tikrai juokingai ir, tiesą sakant, net susidaro įspūdis, jog mums būtinai reikia šio amžiaus Einšteino. Na , galbūt, nebūtinai su pypke dantyse ir įelektrintais plaukais, bet tokio, kuris sugebėtų tos srities mokslą „pastūmėti“, nes šiandien (tiktai mano supratimu) yra kalbama apie hipotezes, kuriomis lopomos žinių spragos. Kitaip sakant, dabar kaip niekad anksčiau, tų lopo ant lopo dengimas, yra išaugęs. Tačiau mikrofizikos dėsnių pasaulyje, tų atradimų padaryta kaip niekad daug. Užtenka vien tik paminėti, jog dabar egzistuoja (dirba LHC) netgi antimaterijos fizikų. Taigi čia jau kalbame apie visiškai kitą „dimensiją“.

Na, o jei jau prakalbau čia apie dimensijas, tai, ta proga, norėčiau, jog jūs paskaitytumėte, mano minėtos knygos aukščiau, nurašytas citatas. Jos skamba juokingai jas pirmą kart (ir ne tik :D) išgirdus, man derėtų išreikšti gilią užuojautą tiems nuoširdiems jauniems fizikams, kurie šias teorijas stengiasi suprasti labai nuosekliai (kitaip sakant, nori šį dalyką išsiaiškinti iš esmės) ir kur kiekvieną dieną įvyksta vis kažkas naujo ir, galbūt bėgant metams, tos teorijos kinta. Na, turbūt, sudėtingiausia būtų tas atvejis, jei pasirodytų, jog tos pagrindinės teorijos, laikančios kitas teorijas, būtų klaidingos :D

Bill Bryson: „Trumpa istorija beveik apie viską“ XIX skirsnis 11 skyriaus dalis

„(...) Sukūrę galingesnius ir sudėtingesnius įrengimus, fizikai pradėjo atrasti ir akalbėti apie nesuskaičiuojamą daugybę dalelių arba dalelių grupių: niuonų (tokių neradau:), pionų, hiperonų, mezonų, k mezonų, higsobozonų, tarpinių/vektorinių bozonų, barionų, tachionų. Netgi patiems fizikams pasidarė truputį nejauku.

Kai kartą vienas studentas paklausė Enrico Fermi kaip vadinasi tam tikra dalelė, šis atsakė: „Jaunuoli, jei galėčiau prisiminti visų tų dalelių vardus – aš būčiau botanikas.“

Šiandien greitintuvų pavadinimai skamba taip, lyg Flesh‘as Gordon‘as (atleiskit jei išgirdau neteisingai :D) vartotų juos kovos lauke: superprotonų sinchrotronas, didysis elektronų/pozitronų kolaideris, didysis hadronų kolaideris, reliatyvistinis sunkiųjų jonų kolaideris.

Naudodami, didžiulius energijos kiekius (kai kurie tų prietaisų veikia tik naktimis, kad žmonės, gretimuose miestuose, nematytų nuo aparatų nusidriekusios pašvaistės) jie gali įsukti daleles tiek, kad mažiau nei per 1 s. Elektronas galėtų 47 tūkst kartų apskrieti 7 km tunelį. Kilo būgštavimų, kad entuziazmo pagauti mokslininkai gali sukurti juodąją skylę arba net vadinamuosius keistuosius kvarkus, kurie teoriškai galėtų sąveikauti su kitomis subatominėmis dalelėmis ir nekontroliuojamai sklisti. Tai, kad jūs dabar čia apie tai skaitote, reiškia, kad taip nenutiko.

Norint atrasti daleles reikia labai susikoncentruoti. Jos ne tik labai mažos ir greitos. Erzina jų trumpalaikiškumas: dalelės gali atsirasti ir dingti per 10 ^(- 24) s. Net ir pačios „nerangiausios“ iš tų nestabilių dalelių išlieka kaip  10^(-7) s. Kai kurios dalelės yra nepaprastai „slidžios“: kas sekundę Žemę „aplanko“ 10 tūkst trln^(..) mažiausių ir neturinčių savo masės neutrinų (kurie dažniausiai yra branduolinių reakcijų saulėje padarinys) ir visi jie prasiskverbia pro mūsų planetą (...) taip lyg mūsų žemėje ir nebūtų.

Tam, kad sučiuptų bent keletą tų dalelių mokslininkai turi paruošti talpas su 57 tūkstanč kubinių metrų vandens (t.y. vandens su sunkiuoju vandeniliu) ir laikyti po žeme, paprastai senose šachtose, kad nepaveiktų jokie kiti radiacijos tipai. Praskriedamas neutrinas gali atsitiktinai atsitrenkti vieną iš atomo branduolių vandenyje ir sukelti energijos miniatiūrinę „energijos kibirkštį“. Taip atsitinka labai retai. Mokslininkai skaičiuoja tas kibirkštis skaičiuoja ir, tokiu būdu, mes labai iš lėto mokomės suvokti pagrindinių visatos savybių paslaptis.

1998 m. japonų stebėtojai pranešė, kad neutrinai, vis dėlto, turi masę, bet labai nedidelę: lygią, maždaug, 1/10 mln. elektrono masės dalies.

Šiandien ieškant šių dalelių labiausiai reikia pinigų ir nemažų. Šiuolaikinėje fizikoje egzistuoja keistai atvirkščias proporcingumas tarp ieškomo dalyko mažumo ir jo nustatymui reikalingos įrangos bei lėšų dydžio. CERN (Europos branduolinių tyrimų organizacija) yra panaši į nedidelį miestą, išsidėsčiusią abipus Prancūzijos ir Šveicarijos sienos, ji samdo 3000 darbuotojų ir užima kvadratiniais kilometrais matuojamą teritoriją. CERN didžiuojasi serija magnetų, kurie sveria daugiau negu Eifelio bokštas ir požeminiu tuneliu, juosiančiu 26 km teritoriją.

Pasak James‘o Trefil‘o, suskaldyti atomą yra lengva: net ir mes tai darome, kai kiekvieną kartą įjungiame fluorescencinę lempą. Bet norint „suskaldyti“ atomo branduolius reikia daug pinigų ir labai daug elektros energijos. Pasiekus kvarkų lygmenį (daleles, sudarančias dalelytes) reikia dar daugiau energijos: trilijonų voltų įtampos ir vienos nedidelės Centrinės Amerikos valstybės meto biudžeto lėšų. CERN, Naujasis didysis hadronų kolaideris (LHC), kuris turi pradėti veikti 2005 – aisiais, pasieks iki 14 trln. Voltų įtampą, o jo statybos viršys 1,5 mlrd. JAV dolerių.

[...] Dalelių fizika, kitaip tariant, yra be galo brangi veikla, bet duoda daug apčiuopiamų rezultatų. Šiandien jau žinoma, gerokai daugiau nei 150 dalelių ir prognozuojama, kad jų gali būti dar apie 100, bet, deja, pasak Richard‘o Feynman‘o yra labai sunku suprasti ryšius tarp šių dalelių. kokiam tikslui gamta jas sukūrė ir kaip jos viena su kita siejasi? Kiekvieną kartą, kai atidarome skrynią, neišvengiamai randame kitą užrakintą skrynią jos viduje. Yra manančių, kad egzistuoja dalelės, vadinamos tachionais, kurios keliauja greičiau už šviesą; kiti norėtų surasti gravitonus – gravitacijos pamatą. Nelengva pasakyti, kada pasieksime tą tašką, kai toliau dalelių skaidyti bus nebeįmanoma.

Karlas Saganas, knygoje „Kosmosas“, daro prielaidą, jog pasiekus elektrono vidų, gali paaiškėti, jog jame slypi sava visata, apie tai jau kalba daugybė XX a. 6 – ajame dešimtmetyje parašytų mokslinės fantastikos knygų. Elektrono viduje slypi daug mažesnių elementariųjų dalelių, išsidėsčiusių pagal savų galaktikų ar kitų mažesnių vienetų principus ir tos dalelės pačios yra visatos aukštesniame lygmenyje ir šitaip tęsiasi be galo nesibaigiančios regresijos būdu: vienos visatos kitose visatose ir lygiai tas pats einant didėjančių struktūrinių vienetų kryptimi.

Daugeliui mūsų tai yra nesuvokiamas pasaulis. Skaitant netgi gana paprastą šiuolaikinės dalelių fizikos vadovą, tenka brautis pro specialios leksikos tankmę, panašiai kaip šioje citatoje: „įelektrintas pionas ir antipionas skyla į atitinkamai viena mioną su antineutrinu ir vieną antiomioną su neutrinu vidutiniškai per 2,603 * 10(-8) s. Neutralusis pionas skyla į du fotonus vidutiniškai per 8*(10-17) s. O tas mionas ir antimionas atitinkamai skyla į ....“ Ir visa tai paimta iš knygos, skirtos eiliniam skaitytojui, kurią parašė Steven‘as Leimberg‘as - vienas iš aiškiausiai mokslo klausimais rašančių specialistų.

XX a. 7 – ajame dešimtmetyje, norėdamas viską šiek tiek supaprastinti Caltech fizikas Murray‘us Gell-Mann‘as išrado naują dalelių rūšį ir padarė tiesiog norėdamas sumažinti tą daugybę „hadronų“ (šiuo vienu pavadinimu fizikai vadina protonus, neutronus ir kitas daleles, kurias valdo stipri branduolinė sąveika). Pagal Gel-Mann‘o teoriją, visus hadronus sudaro dar mažesnės dalelės. Jo kolega (Richard‘as Feynman‘as) norėjo pavadinti šias naująsias pamatines daleles partonais, bet jam nepavyko – šios dalelės dabar vadinamos kvarkais. (...)

Dėl kvarkų paprastumo džiūgauta neilgai. Geriau ištyrinėjus, juos teko suskirstyti į porūšius. Nors kvarkai per maži, kad turėtų tokias mūsų atpažįstamas fizines savybes kaip spalva ar skonis, jie buvo suskirstyti į 6 kategorijas: kylantieji, krintantieji, keistieji, žavieji, šaunieji, gelminiai; kurias fizikai keistai vadina „skoniais“. O toliau skirstoma į tris spalvas: raudoną, žalią ir mėlyną. Kyla įtarimų, kad ne visiškai atsitiktinai šie pavadinimai buvo sugalvoti Kalifornijoje psichodelinio meno klestėjimo laikotarpiu.

Galiausiai, iš viso to, išsirutuliojo standartinis modelis, kuris, iš esmės, yra detalių rinkinys subatominio pasaulio dalelėms sudaryti. Šį standartinį modelį sudaro: 6 kvarkai, 6 leptonai, 5 jau žinomi bozonai ir spėjamas 6 – asis – Higso bozonas. Be to 3 fizinės jėgos: stiprioji ir silpnoji branduolinė sąveikos ir elektromagnetinė jėga. Standartinio modelio struktūra tokia: kvarkai yra pagrindinė medžiaga: juos visus kartu laiko glionai. Kvarkai ir glionai kartu sudaro protonus ir neutronus (atomo branduolio medžiagą). Leptonai yra elektronų ir neutrinų šaltinis. Kvarkai ir leptonai, kartu paėmus, vadinami fermionais. Bozonai – tai dalelės, sukeliančios ir pernešančios jėgą. Bozonus sudaro: fotonai ir glionai. Higso bozonas gal egzistuoja, o gal ir ne (įrodyta jau kad taip). Jis buvo sugalvotas tiesiog norint suteikti dalelėms masę.

Kaip matote, vaizdas šiek tiek gremėzdiškas, bet tai yra pats paprasčiausias modelis, kuris paaiškina kas dedasi dalelių pasaulyje.

Leon‘as Lederman‘as (1985 – aisiais) televizijos dokumentiniame filme pasakė, jog daugelis dalelių fiziką nagrinėjančių mokslininkų jaučia, jog standartiniam modeliui trūksta „elegancijos“ ir paprastumo: „Jis per daug sudėtingas. Jis turi per daug savavališkai įvestų parametrų. Juk mums neatrodo, kad kūrėjas būtų sukinėjęs 20 rankenėlių, norėdamas nustatyti 20 parametrų tam, kad sukurtų visatą būtent tokią, kokią pažįstame.“ Iš tikrųjų, fizika siekia visiško paprastumo, bet tai, ką turime, yra tiesiog savotiškai „elegantiška netvarka“ arba, kaip sakė Lederman‘as: „gilus suvokimas, kad vaizdas yra negražus“.

Standartinis modelis yra ne tik gremėzdiškas, bet ir ne visas. Pavyzdžiui, jis nieko nepasako apie gravitaciją: naršyk kiek tik nori po visą standartinį modelį, bet niekas tau nepaaiškins kodėl padėjus skrybėlę ant stalo ji nepakyla iki lubų. Standartinis modelis taip pat nepaaiškina kodėl atsiranda masė. Norėdami, kad dalelės tą masę apskritai turėtų, turime įsivesti spėjamąjį Higso bozoną. Ir tik XXI a. Fizika atskleis ar ta dalelė tikrai egzistuoja (na, dabar jau po atliktų LHC bandymų, mokslininkai teigia, jog egzistuoja). Kaip yra pajuokavęs Richard‘as Feynman‘as: „mes esame įklimpę į teoriją ir nežinome ar ji yra teisinga, ar klaidinga. Bet tikrai žinome, kad ji šiek tiek klaidinga arba bent jau nepilna.“

Stengdamiesi viską susieti fizikai sugalvojo vadinamąją supergijų teoriją. Pagal ją, visos tos mažosios dalelės (tokios kaip kvarkai ir leptonai, kurie anksčiau buvo laikomi dalelėmis), iš tikrųjų, yra tik gijos, „vibruojantys energijos siūlai“, kurių virpėjimas matuojamas 11 matmenų (dimensijų) iš kurių 3 mums jau yra žinomi, taip pat laikas ir dar 7 dydžiai, kurie mums, sakykime, yra kol kas nepažinūs.

Įvedus papildomas dimensijas, supergijų teorija įgalina fizikams kvantų teorijas ir gravitacijos teorijos dėsningumus sujungti į vieną sąlyginai tvarkingą struktūrą. (...) štai kaip vienas fizikas aiškina visatos struktūrą iš supergijų teorijos pozicijų: „Nevienalytė gija, susideda iš vienos uždaros gijos, kuriai būdingi du vibracijų tipai: pagal laikrodžio rodyklę ir prieš laikrodžio rodyklę ir jie yra skirtingi. Vibracijos pagal laikrodžio rodyklę egzistuoja erdvėje, turinčios 10 dimensijų. Vibracijos prieš laikrodžio rodyklę egzistuoja erdvėje, kuris turi 26 dimensijas iš kurių 16 yra suspaustos į bendrą visumą. Prisiminkime, kad Kalūzos pirminiame penkių dimensijų modelyje, penktoji dimensija buvo kompaktiškai suspausta į apskritimą. ..“ Ir šitaip jis prirašo 350 puslapių.

Gijų teorija pagimdė vadinamąją M teoriją, kuri aprėpia membranomis vadinamus paviršius ir tai sudaro naują fizikos pasaulio esmę. Čia, manau, ir yra ta stotelė žinių greitkelyje, kurioje daugeliui mūsų reikia išlipti. Štai kokiu sakiniu New York Times eiliniam skaitytojui tą paaiškina kiek įmanoma paprasčiau: „Ekpirotinis procesas prasideda tolimoje ir neapibrėžtoje praeityje tuščiai plokščių luobelių porai atsidūrus iškreiptoje 5 dimensijų erdvėje. Tos dvi luobelės, iš kurių susidaro 5 – osios dimensijos sienos, galėjo atsirasti iš tokio nieko kaip kvantinė fliuktuacija, likusi dar tolimesnėje praeityje. Paskui tos dvi luobelės išsiskyrė kuri sau.“ Nenuginčyjama ir nesuprantama.

Fizikos reikalai yra pasiekę tokį lygį, kad kaip žurnale „Nature“ rašė Paul‘as Davies‘as: „Paprastam žmogui darosi beveik neįmanoma atskirti kur yra logiškas keistumas, o kur tiesiog beprotystė.“ Ši problema įdomią kulminaciją pasiekė 2002 – ųjų metų rudenį, kuomet du prancūzų fizikai (ir broliai dvyniai) Igoris ir Grishka Bogdanovai, sukūrė savotišką teoriją, kuri operuoja tokiomis sąvokomis kaip „menamas laikas“ ir „kubo Švingerio Martino sąlyga“ ir bando apibūdinti niekinę visatos būseną prieš didįjį sprogimą – t.y. tą periodą, kuris buvo laikomas nepažiniu, nes jis buvo anksčiau nei atsirado tyrinėjimai. Beveik iškarto Bogdanovų teorija tarp fizikų sukėlė diskusijas: ar tai paistalai, ar pokštas, ar genialus atradimas.