Ar mūsų valstybė neapgaudinėja pati savęs?

Išties, stebint Eurostato duomenis ir, matant, jog po truputį Lietuvos padėtis, lyginant ją su kitomis ES šalimis, gerėja, tačiau ar išties taip jau yra? Šis klausimas paliečiamas žurnale „Veidas“ 29 – ame nr. Šiame tekste aš rengiuosi tik apžvelgti šį straipsnį ir pažiūrėti kas iš to išeis. Apie tai norėjau parašyti tik pastebėjęs šį „Veide“ pasirodžiusį straipsnį bei tik pastebėjęs informacinėje erdvėje pasirodžiusius pranešimus, jog mūsų krašto sostinė labai stabiliai artėja ties bankroto riba ir, tuo pat metu, pasirodę straipsniai apie JAV automobilių miesto – Detroito – galimą bankrotą, privertė mane šiek tiek sunerimti.

Visų pirma, bent jau paviršutiniškai (nes kitaip juk ir negali būti – aš gi juk esu žmogus paprastas ir neturiu tam tinkamo išsilavinimo, todėl apie tai tegaliu rašyti „slysdamas paviršiumi“) panagrinėsiu Detroito bėdą. Kad ir kaip ten bebūtų, nors Detroito miestas, turėdamas 18,5 mlrd. JAV dolerių skolos, birželio 17 – ąją buvo paskelbtas, jog yra ties bankroto riba, dvi iš tarptautinių reitingo agentūrų („Fitch“ ir „S&P“) teigė, jog Detroito miesto bankrotas, iš esmės, yra neišvengiamas procesas. Praktiškai po mėnesio pasirodė kitas straipsnis, kuris patvirtino šių dviejų tarptautinių reitingo agentūrų skelbtas prognozes, nes JAV automobilių sostinė buvo paskelbta bankrutavusia, tačiau pastarajame straipsnyje Detroito miesto skola jau buvo skelbiama, kad yra mažiausiai 15 mlrd. dolerių. Taigi, pasirodo, jog praėjus mėnesiui, miesto skola daugių daugiausiai sumažėjo 3,5 mlrd. dolerių. Taip išeina, kad arba, įvyko atidesnis paskaičiavimas miesto skolos klausimu, arba, greičiausiai, per tą laikotarpį, buvo grąžinta dalis skolinių įsipareigojimų. Aš to tikrai nežinau ir nesidomėjau (be to, tam tikra prasme, tai ir nėra tiek jau svarbu), tad galiu tik spėlioti ties šiuo klausimu. Tačiau toliau tekste vėl yra akcentuojama, jog „ilgalaikė miesto skola gali svyruoti nuo 17 iki 20 mlrd. dolerių.“

Štai pastarajame straipsnyje teigiama, jog Mičigano valstijos valdžios paskirtasis krizės valdymo specialistas K.Orras, siekdamas išspręsti šio miesto bankroto problemą, kreditoriams pasiūlė, jog šie „nuo kiekvieno dolerio, kurį jiems skolingas Detroitas, gautų po 10 centų.“ Pasiūlymas atrodė kaip iš kažkokios pasakos. Taigi, pensijų fondai su tokiu siūlymu nesutiko ir šis „tobulas“ siūlymas buvo atšauktas.

Nežinau, kaip jums, tačiau K.Orras, teigdamas, jog bankroto bylos pradėjimas „yra pirmasis žingsnis, padėsiantis miestą vėl pastatyti ant kojų“, man, kaip nieko tokioje srityje neišmanančiajam, pasirodė, jog yra visiška nesąmonė. Toks posakis man pasirodė kažkuo artimas į tai, kuomet priešų armijos, besikauna mūšyje ir, staiga, visai netikėtai, viena iš jų kapituliuoja, nes tikisi tokiu būdu pagaliau „atsikelti ant kojų“, vaizdžiai tariant. Visko gali būti, jog tokią keistą strategiją sumaniusi armija, bus sunaikinta be jokio pasigailėjimo... Taigi, man, kaip nesant ekonomistui, yra pakankamai sudėtinga suvokti, kaip bankrotą paskelbęs miestas, dėl to gali tikėtis pagaliau atsistoti ant kojų. Galbūt, tuomet bankroto paskelbimas Graikijai suteiktų galimybę „jai atsistoti ant kojų“, tačiau to niekas nenori... Šių procedūrų nesuprantu, tačiau žinau, jog, pavyzdžiui, Kipras, prašė ES paskelbti šią šalį prie skurdžiųjų klubo, nes tokiu atveju, ši sala gautų didesnę paramą iš ES (kiek pamenu, toks statusas suteikiamas tada, kai tos šalies BVP vienam gyventojui yra mažesnis negu ES vidurkis 25 procentiniais punktais). Taigi bankrutavusio miesto procedūra, mano supratimu, turėtų būti kažkuo panaši, nes įsipareigojimus perimtų ar finansinę pagalbą suteiktų valstybė (o kas gi daugiau?) Detroito atveju.

Pastarame straipsnyje teigiama, jog Mičigano valstijos gubernatorius patenkino K.Orro prašymą dėl miesto bankroto bylos paskelbimo ir šis kelias, kaip praneša gubernatorius, yra vienintelis kelias iš tokios situacijos. Čia taip pat pranešama, jog 2012 – aisiais bankrutavo 3 Kalifornijos miestai (Stoktonas, Mamot Leiksas ir San Bernardinas), o 2011 – aisiais Pensilvanijos valstijos Harisbergo miesto bankroto paskelbimas buvo atmestas kaip neteisėtas.

Na ir ką jūs manot, jau kitą dieną pasirodė straipsnis, jog Detroito bankroto paskelbimas buvo atmestas, nes jis prieštaravo konstitucijai. Šiam paskelbimui prieštaravo viešojo sektoriaus darbuotojai, nes norėjo apsaugoti savo pensijas. Tačiau dabar jau įsivažiavo teismų maratonas, nes šią viešojo sektoriaus darbuotojų apeliaciją dėl pensijų išsaugojimo užginčijo Mičigano generalinis prokuroras. Kad ir kaip ten bebūtų, man amerikiečiai atrodo gan keistai ir nepatikimai, kuomet sako, jog bankrotas yra geriausias kelias, nes tai įgyvendinę, jie taip optimistiškai naiviai tiki, jog atkurs ar net pagerins Detroitą, nes, matot, to nusipelnė „ne vien šio miesto, bet ir valstijos piliečiai“... Beveik retorinis klausimas: ar amerikiečiai vis vien tebegyvena ta amerikietiška svajone/sapnu, netgi tuomet, kai tas „sapnas“ tapo košmaru? Na, bet po šio prologo, aš jau turiu judėti į priekį („ar keisti kursą“) ir grįžti prie nagrinėjamos temos.

Taigi, grįžtant prie žurnalo „Veidas“ komentaro apie LT sostinę, mes galime taip pat įžvelgti, jog LT irgi savotiškai išgyvena kažką panašaus į amerikietišką svajonę, kur mūsų šalies dabartis ir netolima ateitis (pagal Eurostat‘o duomenis) matoma irgi itin ryškiai ir šviesiai. Štai statistikos duomenys skelbia, kad LT pagal sukuriamą BVP vienam gyventojui, yra aplenkusi netgi Estiją (atitinkamai 70 ir 68%) ir rikiuojamės iškart po Graikijos ir Portugalijos (po 75%), kurias, veikiausiai kaip ir Slovakija ir Čekija (atitinkamai 82 ir 86%), aplenksime ir mes visai netolimoje perspektyvoje, nes tose pietų valstybėse padėtis išties nėra pavydėtina jau vien dėl valstybių skolų pagal tos šalies pagaminamą BVP (Portugalijos skola ~ 127 % Graikijos – net 160,5 %). Tačiau, pasirodo, jog Lietuvoje tikrai nėra taip viskas ir nuostabu kaip sausoji statistika pateikia.

Štai liepos 9 – ąją pasirodęs straipsninio pavadinimas tikrai turėjo atkreipti dėmesį į ne tik vilnietį ar LT pilietį, bet galbūt, sudominti (negatyvia prasme) kai kuriuos žmones iš užsienio (ir ne vien tik emigrantus :), deja, bet kai kuriems iš jų jau nė motais kas dedasi jų gimtajame krašte). Taigi jeigu LT valstybė, pagal Eurostaro duomenis dėl valstybės skolos, atrodo dar ne visai ir tragiškai (ir netgi, pakankamai optimistiškai), nes tėra „tik“ 40,8 % pagal mūsų šalies BVP, tačiau kai kurių Lietuvos miestų savivaldybių skolos yra tragiškoje situacijoje. Kad ir kaip bebūtų liūdna, čia netgi matomos tam tikros paralelės ir su Detroito miestu...  Taigi pastarajame straipsnyje premjeras teigia, jog „Vilniaus miesto savivaldybė finansiškai yra nemoki, nes jos finansiniai įsipareigojimai, lyginant su planuojamomis pajamomis, siekia 208 %, paskolos sudaro 118 %. Taigi, po premjero ir mero susitikimų, pastarasis rado „išeitį“: „Vilniui tenkanti mieste surenkamo gyventojų pajamų mokesčio (GMP) dalis didės nuo 42 % iki 50 %.“ Visi turime suprasti, jog GPM pakėlimas nėra išeitis, kad po truputį būtų galima likviduoti miesto didžiulius finansinius įsipareigojimus, tačiau, šiais laikais, kad ir kaip tai neįtikėtinai skambėtų, to visai pakanka. Kitaip sakant, „ekspertams“ to visai pakanka, kad tam tikroje laiko perspektyvoje būtų matoma dinamika (kad ir kokia ji būtų menka procentiniais punktais ar net jų dešimtosiomis dalimis) finansinių įsipareigojimų mažėjimo link. Be abejo, miestui bus suteikta trumpalaikė paskola, kuri tuos finansinių įsipareigojimų naštą dar labiau padidins ilgalaikėje perspektyvoje, nes paskola yra paskola – ją anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip tenka grąžinti, na o už tai, galų gale, susimoka paprasti eiliniai piliečiai, taip praranda vis daugiau ir daugiau ir, tokiu būdu, yra didinama socialinė nelygybė, kuri, iš esmės ir yra viena iš didžiausių pasaulyje įvykstančių konfliktų priežasčių (gink Dieve, kalbėdamas apie socialinę nelygybę čia aš nenoriu pabrėžti jokios neva tai nostalgijos komunizmui).

Po poros dienų (liepos 11 – ąją) premjeras kalbėjo be užuolankų ir toliau, teigdamas jog be finansinės paramos miestas jau rugsėjį bankrutuotų...   Taigi panagrinėjęs vien tik dviejuose straipsniuose skelbiamus skaičiukus, galima šiek tiek ir pateikti jų šiokią tokią suvestinę arba „suvaryti į krūvą“ :). Meras teigia, jog savivaldybė skolinga 1,1 mlrd. litų, trumpalaikė vyriausybės suteikiama finansinė parama siekia 12 mln. litų, na o dėl GPM, kuris bus padidintas 8 % kitąmet, iš to bus galima „uždirbti“ 70 mln. litų. Yra teigiama, jog šalyje GPM mokesčio visoje valstybėje yra surenkama apie 1,52 mlrd. litų, na o Vilnius iš to gauna tik apie 0,366 mlrd. litų, nors planuojama, jog šiemet (kai dabar yra taikomas 42 % tarifas GPM Vilniaus mieste) planuojama, kad vien tik Vilnius surinks apie 40 % visoje šalyje surenkamo GPM. Taigi užtenka šiuos procentėlius paversti skaičiukais ir gauname, jog Vilnius potencialiai gali surinkti apie 0,608 mlrd. LTL. Taigi, peržvelgiant šiuos straipsnius, matomas tarsi nebylus šauksmas tyruose, jog norint, kad Vilniaus miesto savivaldybė Greičiau atsikratytų tos slegiamos skolų naštos, lyg ir reikėtų padidinti miestui tenkančią GPM dalį, o valstybei sumažinti (GPM įplaukas į biudžetą), nes tam tikra prasme, nėra labai aišku, kaip nuo kitų metų Vilnius, padidinus 8 % GPM, „pasiims“ tuos iš to padidinimo „išplaukiančius“ 70 mln. Be abejo, kaip ir dažnai kartoju, aš šių subtilybių nežinau, tačiau galbūt tai ir nėra itin sudėtinga paskaičiuoti, tačiau man taip pat neaišku ką reiškia pasakymas, jog vyriausybė suteiks Vilniui trumpalaikę paskolą. Ar tai reiškia, jog Vilnius turės grąžinti savo valstybei šią paskolą su palūkanomis. Na, greičiausiai, tačiau matomas netgi čia kažkoks sisteminis brokas, bent jau mano akimis žiūrint. Bet, kad ir kaip ten bebūtų, galime matyti akivaizdžią tiesą: valstybė stengiasi kaip įmanydama gražiau atrodyti Eurostat statistikos duomenų bazėje, vyriausybė stengiasi manipuliuoti tuo, kuo dar įmanoma manipuliuoti – šalies finansiniu sektoriumi (o savivaldybės – klastoti miestuose gyvenančiųjų piliečių demografinį skaičių).

Tačiau vyriausybė, praktiškai ignoruodama savivaldybes, užkrauna joms per didelę naštą. Apie tai ir kalbama žurnalo „Veidas“ komentare. Čia taip pat užsimenama, jog būtent dėl premjero tokio akibrokšto ar kritikos sostinei, pastarosios skola pradės brangti. Argi čia neakivaizdu, jog gaunamas užburtas ratas, nes net jei ir Vilnius iš tų 8 % tiesiogiai susižertų tuos 70 mln. „sau į kišenę“, tai ją Vilnius greitai išeikvotų netgi toms pabrangusioms paskolų procentams padengti... Gaunamas dar vienas sisteminis protu nesuvokiamas lūžis. Klaidos pilasi kaip iš gausybės rago...

Taip pat šio žurnalo komentare yra skelbiama, kad „Dalis valstybės skolos yra paslėpta savivaldybių finansiniuose dokumentuose“ (kiek man, buvo žinoma, tai tik problemos dėl Vilniaus, na ir, galbūt, dėl Šiaulių savivaldybės įvestos savivalės, tačiau situacija, pasirodo, yra šiek tiek sudėtingesnė ar dramatiškesnė, negu atrodė iš antro žvilgsnio). Kartais atrodo, kad savivaldybės elgiasi kaip atskiros respublikos, o vyriausybė į jų reikalus „stengiasi“ kaip įmanoma mažiau kištis. Ar čia egzistuoja kažkokia komunikacijos stoka? Visko gali būti, tačiau dėl šios komunikacijos nebuvimo, galų gale, vis didesnę naštą ant savo pečių neš valstybė, nors šiandien vis dar, pagal Europos statistiką šalis tiesiog žibėte žiba. O rytoj? Deja, deja, tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba, kaip kad sena patarlė byloja. Centrinio banko smegenys „perspėjo, kad jei bus neatsakingai elgiamasi, galime turėti rimtų problemų, nes savivaldybių konsoliduoti įsiskolinimai (paskolos ir skolos savivaldybės įmonėms bei kitiems kreditoriams), savivaldybių skolos limitai turi tendenciją didėti. Šiandien jų skolos limitas siekia 75 % metinio surenkamo biudžeto ir, jei ši tendencija išliks, tai greitai visos savivaldybių surenkamos lėšos turės būti skirtos skoloms grąžinti.“

Ieškant kaltų. Vienas iš savivaldybių pasiteisinimų prieš valstybę būtų tas, kad praeitoji vyriausybė (be abejo,su konservatoriais priešaky) nusprendė sumažinti apie „30 % lėšų, skiriamų savarankiškoms savivaldybių funkcijoms – komunaliniams ūkiams, miestams tvarkyti, projektams finansuoti.

Reziumė. Žurnale „Veidas“ pateiktas komentaras yra kaip pirštu į akį, rodos, geriau atskleisti šias aptariamas bėdas, kaip ir neįmanoma, tad rekomenduoju kiekvienam, kuris, galbūt netikėtai užklydo į šį blogą, perskaityti „Veido“ straipsnį. Na o iš savo daržo perspektyvos, galiu tik pasakyti, kad man susidarė įspūdis, jog yra kratomasi finansinės atsakomybės šiandien (t.y. šiandieninėje vyriausybėje). Praeitoje vyriausybėje, kurią valdė technokratai, buvo grojama preciziškai tarsi smuiku tam, kad būtų sukurta situacija tokia, kokią turime šiandien ir, akivaizdu, kad jiems tai tikrai pavyko. TVF vadovė, kuri patenka tarp 10 įtakingiausių pasaulio moterų, atvykusi į Lietuvą, labai gyrė Lietuvos praeitos vyriausybės nuveiktus darbus ir ragino šią ideologiškai priešingos politines pažiūras turinčią (kairiojo poliaus) vyriausybę, tęsti dešiniųjų technokratų pradėtus darbus, nes matot, Lietuva pagal statistinius duomenis, tiesiog blizgėte blizga ir jai prognozuojama labai gerą ateitį statistinių departamentų būrėjai. Tačiau, kad valstybė pradeda griūti iš vidaus, kol kas to niekas nemato ir tebegyvena iliuzijomis, kurios, galimas daiktas, yra labai panašios į amerikietišką svajonę ar sapnelį. Buvusi technokratiškoji vyriausybė labai kreipdavo dėmesį į ekspertus: TVF, CFR ir kitus technokratus, kurie, tarsi mainais už tai, giria pastaruosius ir rekomenduoja tęsti neužbaigtus darbus ar bent jau „išlaikyti kursą“. Kažkas yra pasakęs, jog optimistas – tai blogai informuotas pesimistas, tai ar taip gali būti, kad ekonomika kai kuriems valdžios atstovams yra tarsi kažkokia religija, kur sakoma: „kaip galvosi taip ir įvyks“. Tai gal čia slypi paaiškinimas dėl ko daugelis jų taip į viską optimistiškai nusiteikę (dėję?) ir ignoruoja kitą medalio pusę. Na aš rekomenduočiau šiems optimistams per daug nežvelgti į vieną medalio pusę, nes juk sakoma, kai per nelyg ilgai žiūri į bedugnę, tai susidaro įspūdis, jog ne tu į bedugnę žiūri, o ji į tave...

Tie besaikiai Interneto vartotojai arba "asocialūs" asmenys, nesantys socialiniuose tinkluose - linksniuojami "kaip pavojingi visuomenei"

Štai „Veido“ redaktorius savo komentare pasakoja apie tai, jog šis žurnalas vienai tyrimų bendrovei užsakė surengti apklausą klausimu: kokiai veiklai žmonės skiria daugiausiai savo turimo laisvo laiko savaitgaliais. Pasirodo, jog pagal šias apklausas tvirtai pirmauja internautai: 31 % respondentų teigė jog naršo ar/ir bendrauja internete, o su draugais susitinka tik 17,6 %, o laiką leidžia gamtoje ar keliauja po LT tik apie 13,4 %, renginiuose dalyvauja apie 8 %, o knygas teskaito tik apie 4% respondentų. Deja, tenka man prisipažinti, jog nors aš ir neesu šiuo metu LT (kol kas vis dar esu emigravęs), tačiau aš taip pat priklausau prie „daugumos“, esančios Lietuvoje, kuri laisvu laiku savaitgaliais naršo ar/ir bendrauja internete.

Toliau redaktorius labai įdomiai nupasakoja savo pokalbį su psichologu-psichoterapeutu, kuris pabrėžė, jog „dar nė vienas žmogus pasaulyje įvykus didžiuliam sukrėtimui arba prieš mirtį nėra pareiškęs, jog labiausiai jam gaila, kad šiame gyvenime jis per trumpai prabuvo ir per mažai naršė internete“. Na, išties, jei tokių atsirastų, kurie prieš mirtį to gailėtųsi, tai skambėtų labai jau absurdiškai.

Aš pats turėjau „Facebook‘ą“ apie pusę metų ar šiek tiek ilgiau. Tačiau tai kažkodėl man pasirodė atstumiantis dalykas. Nenoriu čia pradėti tyrimo ir atskleidinėti, ką psichologai nustatė tirdami žmogaus savijautą po apsilankymo „facebooke“, taip pat nenorėčiau išsamiai aprašinėti įvairių dalykų, dėl kurių man nepatiko „facebook‘as“. Paminėsiu, gal būt tik kelis, tam, kad bent kiek kas nors, jei kas skaitys tai, susidarytų įspūdį, kodėl aš išėjau iš ten :D

Visų pirma tai yra ne tikri žmonės, o jų vadinamieji feisbukiniai avatarai. Vadinasi, tai yra tarsi savotiškas žaidimas: tarsi tai yra tie patys žmonės, tačiau ir ne visai taip... Virtualybėje jie įgavę daugiau laisvės, kai kurie iš jų nė nebepastebi tų ribų, ir tie jų virtualieji avatarai, visko gali būti, kad žmonės linkę su jais tarsi susitapatinti, jei jūs suprantat apie ką aš čia kalbu. Na aš pakankamai greitai priėjau prie kažkokios tai panašios išvados. Pavyzdžiui, mane stebindavo tie žmonės, kurie parašydavo man ant sienos, nors su jais aš jau labai daug metų nesu bendravęs, ir nors jie yra pas mane skype‘j, jie su manim nebendrauja. Taigi, tai man pasirodė, kad yra gana keista rašyti viešai žinutę ant sienos, kuomet galima nusiųsti privačią žinutę. Nežinau kaip tai paaiškinti, bet tai tarsi jiems duoda (bent jau jie turbūt taip jaučiasi) kažkokių tai „dividentų“, nežinau, sudėtinga tai paaiškinti. Tai (socialinis tinklas kaip feisbukas) yra tarsi kažkokia tai masinė psichozė.

Kitas dalykas dėl tų avatarų. Žmonės pradeda kelti, tarkim, savo keliones, t.y. jie dalijasi įspūdžiais, tai suprantama, tačiau tie įspūdžiai būna tik linksmi, taigi gaunamas feisbukas, tarsi „virtualusis rojus“, kur bendravimas yra šaunesnis, negu realus, nes jei realybėje paklaustum gero draugo/ės „kaip tau sekasi?“ tai kažin ar atsakytų vienu žodžiu. Virtualiame tavo avatare arba feisbuko rojuje, niekas nesibėdavoja, nes ten yra visi nuostabūs ir nepakartojami. Kitaip sakant, jeigu realybėje taip nėra, tai bent leidžiama, jog virtualybėje viskas būtų šaunu, kur neegzistuoja jokios bėdos ar problemos. 

Feisbukas, man pasirodė, jog tapo bendravimo įrankiu dėl paties bendravimo, kitaip sakant, informacijos turinys tapo itin skystas, jeigu galima taip pasakyti, ir banalus. Tarkim visi gerai žino, jog vienas iš jūsų draugų, savaitgaliui artėjant, būtinai parašys, jog jis penktadienį vakare ruošiasi gerti ir, priklausomai nuo to žmogaus populiarumo, įgyto realiame ar/ir virtualiame gyvenimuose, daugiau ar mažiau, ims pulti komentuoti šį jo pasakymą. Banalu ar ne? Man tokie ir panašūs į juos minčių srautai, ar netgi trolinimai/floodinimai, pasirodė itin keisti. Akivaizdžiai man matėsi, jog kai kuriems žmonėms trūkt plyšt reikėjo sulaukti tam tikros dėmesio dozės kiekvieną mielą dieną. Visko gali būti, kad tokio tipo žmonės tas dozes tik didina... Tai yra tik mano požiūris, tačiau aš džiaugiuosi, kad nuo tokių banalybių atsiribojau iš ten išeidamas. Na šie posakiai „išėjau“/ „atsiribojau“, skamba tarsi kokios tai valstybės pasitraukimas iš pasaulinės prekybos organizacijos ar panašiai, na bet ką jau čia padarysi, kad šiuo metu neradau tam tinkamesnių žodžių.

Taip pat šiek leiskite man užsiminti ir apie mokslininkus, kalbančius socialinių tinklų tematikomis. Taigi, pasak jų, tie, kurie nėra prisijungę prie socialinių tinklų, yra asocialūs asmenys, kurie gali būti pavojingi visuomenei. Jei norite pavyzdžių, tai galiu pateikti, jog Kolorado žudikas, kuris kino teatre Aurora neva tai jis – neurobiologijos genijus – pradėjo šaudyti į žmones, atėjusius pasižiūrėti Betmeno naujausio filmo dalies. Šis žmogus, pranešama, jog neturėjo jokio socialinio tinklo. Taip pat prašome prisiminti ir Sandy Hook pradinėje mokykloje vykusį susišaudymą, kurį įvykdė (oficialiais šaltiniais bent jau teigiama) A.Lanza, neturėjo taip pat apskritai jokių duomenų apie save internete, kitaip sakant, jis tarsi internetu nė ir nesinaudojo. Taigi tokias mokslininkų/ekspertų išvadas beskaitant, visgi nusprendžiau skelbti apie save internete, kad kurią tai dieną nebūčiau patrauktas baudžiamojon atsakomybėn vien tik dėl to, kad nesinaudojau jokiais socialiniais tinklais, jei būtų šios mokslininkų/ekspertų išvados pritaikytos teisinėje sistemoje. Be abejo, aš čia ironizuoju, nors, kita vertus, ką ten gali žinoti šiais laikais...  

Dar vienas dalykas, kuris nustebino mane, yra tas, jog tuo metu, kai aš prisijungiau prie feisbuko, buvo pats pikas išbandyti tame socialiniame tinkle esamus žaidimus, nes žaidė juos kone visi, ir netgi tie, kurie buvo už mane vyresni 10-15 metų (tuo metu man buvo 22 ar 23 – eji) ir 5 metais už mane jaunesni. Visi žaisdavo tuos pačius žaidimus ar bent vieną iš tuometinio feisbuko žaidimų arsenalo. Taigi žaidžiau ir aš. Pastebėjau, kad bežaisdamas pradėjau jausti azartą ir norą „lenktyniauti“/„konkuruoti“ su kitais savo virtualiaisiais draugais/avatarais, todėl tam tekdavo skirti itin daug savo laisvo laiko. Aš visa tai suprasdavau, tačiau ignoruodavau, nes kai tik prisijungdavau prie feisbuko, kaip mat pamiršdavau ir pradėdavau žaisti žemo lygio žaidimus vien tik tam, kad aplenkčiau kitus savo tariamus ar/ir esamus "draugų virtualiuosius avatarus". Ar tai galime pavadinti pavydu, o gal noru neatsilikti? O gal tai buvo kažkokia šių išvardintų ir kitų (neišvardintų :) dalykų kombinacija? Man taip ir lieka neaišku iki šiol. Galbūt tinkamiausias pavadinimas tam visgi būtų azartas. Pamenu, jog norint pasiekti kuo geresnių rezultatų žaidime, tekdavo gana formaliai bendrauti su savo virtualiaisiais draugais/avatarais. Ir kaip šiai dienai pamenu, jog taip formaliai dažniausiai bendraudavau su tais (ar jie daugiausiai atsakydavo į mano prašymus), kuriuos itin menkai pažinojau ir visko gali būti, jog daugiausiai bendravau su tokia drauge/klasioke, su kuria apskritai man nė nebuvo tekę normaliai bendrauti apskritai jokia tema. Tai išties mane savotiškai stebindavo. Aš labai džiaugiuosi, jog laiku suvokiau šią masinę psichozę vadinamą feisbuku. Visko gali būti, jog nemokėjau juo naudotis. Tačiau visgi aš esu socialinis padaras ir kad ir kaip ten būtų, aš negaliu nebendrauti.

Taigi prieš pora metų sukūriau blogą anglų kalba, kuriame dalinausi ir tebesidalinu savo ale tai "kūryba" dažniausiai fraktalų tematika. Taip pat prisijungiau prie kito socialinio tinklo t.y. mėlynojo paukščio (čia nepagalvokit nieko blogo dėl dviejų pastarųjų žodžių) arba twiter‘io ir šis mikrotinklaraštis man tikrai visai patinka, todėl negaliu teigti, jog apskritai visi socialiniai tinklai yra "blogi" ir taip pat negaliu teigti, jog tiems, kuriems patinka feisbukas, yra nesusipratėliai. Anaiptol. Kiekvienam savo. Visgi, kad ir kaip ten bebūtų, feisbukas yra pats populiariausias socialinis tinklas pasaulyje ir tokiu, greičiausiai, išliks metų metus, taigi jau kone kiekvienas lietuvis, kuris naudojasi internetu kiekvieną mielą dieną, jau feisbuką garantuotai turės. Na, o man asmeniškai, šis socialinis tinklas ne per daugiausiai sukėlė simpatijų, tačiau, kaip jau ir minėjau, kadangi ir aš noriu bendrauti tai pasirinkau man labiau tinkamus socialinius tinklus. Taigi mikrotinklaraštis twitter‘is yra geras dažniausiai skelbti nuorodas, ar sekti kitus įdomius vartotojus ar naudingą info pateikiančias organizacijas, tačiau čia, bent jau man asmeniškai, dar normaliai bendrauti neteko. Ta proga susikūriau savo tinklaraštį ir lietuvių kalba, kur, išsakydamas vienokią ar kitokią nuomonę apie įvairiausius dalykus, tikiuosi... na ko aš iš to tikiuosi..? Gal, jog kada nors būsiu išgirstas, o net jei ir nebūsiu, dėl to pernelyg nesisieloju, nes, bent jau aš kai ką nors parašau, nurimstu trumpam ir jaučiuosi taip, tarsi būčiau pabendravęs ir tai padeda prastumti emigranto laisvas dieneles.

Dvasininkai eina į socialinius tinklus

Uždrausti tai ar ne (dvasininkų skverbimąsi į socialinius tinklus) – ne man spręsti, tačiau visgi, man knieti apie tai pakomentuoti.

Gegužės mėnesio žurnale „Veidas“ perskaičiau straipsnį pavadinimu: „Dvasininkai tikėjimo vertybes bando perduoti ir per socialinius tinklus“.

Taigi, pasirodo, jog naujasis Dievo vietininkas šioje ašarų pakalnėje, kuris (jei neklystu) save pasivadino Pranciškumi II – uoju, pasekė ankstesniojo Dievo vietininko (Benedikto XVI – ojo) pėdomis – susikūrė elektroninį mėlynąjį čiulbuonėlį-ulbuonėlį arba twitter‘į. Ši paskyra buvo sukurta vos tik praėjus kelioms dienoms po to, kai jis patapo Dievo vietininku. Na, ir tiesą sakant, pagal šių metų Liepos 25 – osios straipsnį, jo paskyra yra antroje vietoje pagal populiarumą, o jį lenkia tik „taip, mes galime“ devizo sumanytojas ir tas pats, kuris avansu gavo Nobelio taikos premiją (taip, jūs neklystate, populiariausias yra jo ponas prezidentas Obama). Ponas Pranciškus II – asis (keista, tačiau, dažnai pristatomas kaip tiesiog Pranciškus, tarsi Pranciškaus I – ojo nė ir nebuvo), pagal liepos 25 – osios skelbtą straipsnį turi 7 mln. twitterio paskyroje sekėjų, na o Obama, esantis pirmoje vietoje, turi daugiau negu 33 mln. sekėjų. Nežinau kaip jums tačiau aš, smalsumo vedinas, ėmiau ir patikrinau ar tai tiesa ar ne. Paširdo, kad jau šiandien (t.y. liepos 26 – ąją) Obama turi daugiau negu 34,5 mln sekėjų, na tačiau ponas Pranciškus „teturi tik 2,757 mln.“ Bet yra tik vienas bet, tiesą sakant jų yra visi 8! :D, nes užėjus pažiūrėti, ką popiežius seka, pastebima, jog jis „seka“ pats save, jeigu galima taip pasakyti, tačiau tai yra nuorodos į kitas 8 popiežiaus twitter paskyras skirtingoms kalboms. Padarykime „eksperimentą“ ir sudėkime (tiksliau tai atliksiu aš vienas pats ir be jūsų pagalbos) : 1) angliškoji paskyra – 2,757 mln. vartotojų; 2) Indų kalba – 0,135 mln.; 3) vokiečių kalba: 0,124 mln.; 4) Ispanų kalba – kiek daugiau nei 3 mln. (na nieko stebėtina, juk šis žmogus iš Argentinos, o pastarosios kalba – ispanų); 5) portugalų – 0,57 mln.; 6) lenkų – 0,1 mln.; 7) italų – 0,93 mln.; 8) prancūzų – 0,165 mln.; 9) arabų – 0,075 mln. Taigi, bendrai susumavus, gauname beveik 7,9 mln. sekėjų, ir tai, manau tėra tik valandų ar dienos klausimas, kada popiežius turės apvalius 8 mln. sekėjų.

Taigi Popiežiaus pasekėjų atsiranda vis daugiau t.y. jau nemaža dalis dvasininkų taip pat jungiasi prie socialinių tinklų, tokių kaip twiter ar facebook ar netgi į youtube, nors tai, vis dar skamba kiek neįprastai, tačiau šis procesas jau vyksta ir čia yra problema užslėpta turbūt... Ta problema ne ta, jog dvasininkai jungiasi, tačiau problema ta, jog dvasininkai mato, jog žmonių gyvenimas persikelia į virtualią erdvę todėl ir jie jungiasi į ją: [Neapolio arkivyskupas] „Jeigu žmonės yra gatvėje, aš eisiu į gatvę, jeigu jie bus feisbuke, eisiu ir ten“. Ir nežinau, kaip jūs, tačiau aš tą kuo puikiausiai suprantu ir tam tikrai negaliu jokiais būdais prieštarauti, nes tokia jau toji realybė: yra tokių žmonių, kurie be miego virtualioje erdvėje praleidžia kur kas daugiau laiko, negu realybėje, ir deja, bet darosi akivaizdu, kad ši tendencija yra užprogramuota tik didėti, nes virtualybė tiesiog įsiskverbia į mūsų gyvenimus vis labiau, o ateities tendencijos yra akivaizdžios jog virtualybė vis labiau skverbsis į žmogų (prisiminkite pakankamai nesenai paskelbta Google išradimą: google akinius, arba Apple akinius).

„Veido“ žurnalo straipsnyje apie dvasininkus ir socialinius tinklus pasakojama, jog Meksikos kunigas socialinį tinklą naudoja kaip bendravimo priemonę su tikinčiaisiais: „soc. Tinkluose žmonės jam rašo maldos intencijas, teiraujasi dvasinės pagalbos ar ieško patarimo svarbiais gyvenimo apsisprendimo klausimais. Kartu tai yra puiki priemonė greičiau ir veiksmingiau pasiekti tuos, kurie yra nutolę, o galbūt ir apskritai nevaikšto į bažnyčią.“ Na dabar leiskite jūsų paklausti: ar tai yra taip jau blogai? Mano asmenine nuomone, tai yra netgi sveikintina. Jeigu atvirai aš visuomet norėjau pabendrauti su šventą raštą išmanančiu žmogumi – teologu kunigu ar panašiai, tačiau niekada prie kunigo nedrįsdavau prieiti ir klausinėti dalykų, kurie yra įdomūs man, nes tai atrodė, jog gali būti pernelyg egoistiška ar arogantiška iš mano pusės, nes kodėl gi kunigas turėtų skirti man savo laiką ir panašiai. Na net nežinau kaip čia paaiškinti, bet visuomet būdavau susidaręs įspūdį, jog yra begalinės „eilės“ žmonių, kurių bėdos kur kas didesnės, negu mano klausimai, kurios jeigu pereitų į diskusijas, kažin ar būtų pasibaigusios vien tik keliais sakiniais...

Be abejo, yra ir tų, kurie naudojasi socialiniais tinklais dar praktiškesniais tikslais: „Pranciškų brolis pasakoja, kad beveik į visus renginius jaunimą kviečia per „Facebook“ ir net giesmių repeticijų laiką derina tenai.“

Dar vienas socialinio tinklo panaudojimo pavyzdys: [kunigas Lisovskis]„Man reikėjo veiksmingo įrankio, kuris padėtų pranešti žmonėms, kad Norvegijoje prasideda katalikų sielovada lietuvių kalba.“ Štai šie du pastarieji pavyzdžiai yra grynai praktiški, skirti tiktai suburti žmones, o dar ankstesnis (meksikiečio kunigo pavyzdys), yra jau „aukštesnio lygmens“, jeigu galima taip pasakyti, nes yra skirtas bendravimui su tikinčiaisiais svarbiais jiems gyvenimo klausimais ir dar kartą pakartosiu, kad, mano manymu, tai yra labai gerai ir sveikintina.

Nežinau ar tai kas nors iš dvasininkų gali sugalvoti, ar jau kažką panašaus sugalvojo, tačiau jeigu, tarkim, virtualioje erdvėje vyks kažkoks nuodėmių atleidimas, ar išpažintis, ar šventinimai. Ar kur nor Kolumbijoje egzorcizmo apeigos per, tarkim, skype‘ą, ar dar kažin kas panašaus, na tuomet tai jau tikrai yra toji riba, ties kuria yra būtina sustoti ir nuo tokios šarlataniškos veiklos atsiriboti, nes tai jau primins su šamanizmu ar šarlataniškumu/aferistiškumu.

Be, to, yra ir kiti pavojai, už kuriuos tenka atsakyti, na tarkime kad ir kunigo iš JK pasakymas, jog „nuodėmė yra tikras smagumėlis“ ([en] „sin is a such fun“). Tad, kuomet, rimtai pagalvoji apie tai, tai galime galvoti dviprasmiškai: jog kunigai irgi klysta, nes jie juk irgi yra žmonės, arba jog jų lyg ir visai nereikia, pakanka skaityti Bibliją ir vietininkų t.y. tų, kurie už skaitytų šią knygą jums lyg ir nė nereikės. Taigi tiek vienas atvejis, tiek kitas yra teisingi. Esmė tame, jog kai kurie žmonės negali tiesiog paimti knygą į rankas ir ją studijuoti, nes jiems reikia „viršesnio“ už juos mokytojo, kuris būtų jums tarsi visažinis vedlys, kuris parodys kelią į šviesą tunelio gale. Taigi daugumai žmonių šių vedlių ir guru yra reikalingi, tačiau dėl šios priežasties susiduriame ne visuomet su sąžiningais visažiniais guru... Bet ką jau čia bepadarysi: taip visada buvo ir, akivaizdu, jog taip bus ir toliau.

Skola - ne žaizda, neužgis...O gal, vis dėlto, užgis? :)

 Šį kartą nieko naujo tikrai jums nepasakysiu... Tai tema apie valstybių skolas apie kurią nedaugelis mėgsta kalbėti ir mieliau renkasi jas užmiršti ir žvelgti į augančias šalies eksporto rinkas, jog indėlių valstybėje yra daugiau negu paskolų, jog po truputį vėl atgaunamas prieš krizinis „balansas“, jog ir vėl viskas ateityje bus gerai, jog ir toliau kils NT kainos, maisto, kuro, o gal net ir šiek tiek atlyginimai ir t.t. ir panašiai.

Štai DELFI straipsnis apie labiausiai prasiskolinusias ES valstybes parodo, kad Belgijos skola siekia 394,2 mlrd. eurų ir siekia 104,5 % BVP ir jog be Belgijos dar 4 ES šalių valstybės skola yra daugiau negu 100 % BVP (keista tačiau netgi tame pačiame straipsnyje teigiama, jog Belgijos skola nuo 2013 – ųjų sausio iki kovo mėnesio, sugebėjo išaugti iki 104,5 % BVP, tačiau jau kitoje pastraipoje teigiama, kad: „Pirmojo 2013 m. ketvirčio duomenimis, Belgijos skola siekė 101,8 % BVP“. Tai kažkoks, mano nuomone, nesusipratimas, turbūt, na bet judėkime toliau, nes sustojus čia nuo kopūstų tvaiko tokią karštą vasaros dieną ima svaigulys. Pasirodo, jog ta 101,8 % Belgijos skola pagal jos BVP buvo ne 2013 – ųjų, o 2012 – ųjų pirmojo ketvirčio rodiklis ).

Štai Graikija su savo protestais ir nenoru veltis į jokius kompromisus su kopūstais dvelkiančia ES sostine, sugebėjo savo skolą užauginti kaip ant mielių ir ji siekia 160,5 % BVP, tai, kitaip sakant, Graikija turėtų dirbti daugiau negu pusantrų metų už dyką vien tik tam, kad būtų panaikinta toji skola.

Štai Airijos skola taip pat yra milžiniška ir siekia 125,1 % savo sukuriamo BVP. Na o Italijos, kurios gyventojų yra apie 60 mln. skola pagal tos šalies BVP viršija 130,3 %. Portugalijos skola pagal jos BVP yra 127.2 %.

Tačiau dabar, mielieji, prašyčiau paskaityti atidžiau, jei gu jus nors kiek sudominau šiomis blevyzgomis. Tarkime Ispanijos skola pagal BVP siekia 88,2 % ir jūs, aš tuo net neabejoju, galėtumėt pagalvoti gana dviprasmiškai: na jog tai palygint irgi nemaža skola, o būtent dėl to, jog Ispanija yra linksniuojama kaip valstybė, kurioje nedarbas buvo kone vienas iš didžiausių visoje Europoje ir siekė 27,2 %. Tačiau kita vertus, palyginti su Graikija ar netgi Italija, jos oficialioji skola kažkodėl atrodo pakankamai neblogai lyginant su kitomis, kurios buvo aptartos kiek anksčiau, nors iš pirmo žvilgsnio, kaip jau minėjau, kadangi ji priklauso prie PIIGS šalių, tai susidaro įspūdis, jog ten apskritai viskas blogai, o tai yra tiesiog instinktyvus požiūris, tarsi priklijuota etiketė prie tos valstybės ir tą požiūrį paprastiems žmonėms pakeisti nėra paprasta. Gali būti, kad Ispanija yra kamuojama kitų problemų, tačiau valstybės skolos atžvilgiu, ji tikrai nėra blogiausioje padėtyje. Ir tai aš jums argumentuosiu tuoj pat.

Štai pagal Eurostat‘o duomenis, didžiosios ir galingiausios Europos valstybės taip pat nėra kažkokia panacėja: Vokietijos 2013 m. skola pagal jos BVP sudarė 81.2 %. Jungtinės Karalystės: 88,2 %, o Prancūzijos – 91.9%. Tad žiūrint į šių valstybių skolų naštą, man susidaro įspūdis, jog tas atsilikimas iš esmės nėra tragiškas. Netgi Suomija, kuri linksniuojama, jog yra (ar buvo) bene vienintelė, kuri atitiko Mastrichto kriterijus, turi 54,8 % skolą pagal BVP. Jei ignoruosime Liuksemburgą, tai geriausioje, mano asmenine nuomone (nes aš tikrai nesu ekonomistas ir tikrai labai daug ko nesuprantu, nes tai juk socialinis mokslas, o aš pats netgi pasižymiu asocialiu elgesiu, nes net facebook‘o neturiu :D) yra Estija. Ji, man asmeniškai, yra stebuklas: jos skola tesiekia 10 % BVP! Tai yra vienintelė valstybė kuri realiai gali pati susimokėti savo skolas per ganėtinai trumpą laiką. O, kaip kad ir minėjau, tarkim,  Graikija, norėdama susimokėti visas jai priklausančias skolas, visi jos piliečiai turėtų dirbti už dyką mažų mažiausiai pusantrų metų ir tai būtų greičiausias kelias norint likviduoti skolas (na kitas kelias, tai nurašyti skolas, kaip kad jau Graikijai tas buvo pritaikyta). Be abejo, visi puikiai suprantame, kad dirbti už dyką pusantrų metų yra kažkoks nesąmoningas  posakis. Na taip ir yra, tai juk tik hipotetinis posakis.

Tačiau kas keisčiausia, tarkim Prancūzija, kuri yra kone antroji po Vokietijos dėl ES reikalų tvarkymo ir įvairių paskolų išdavimo tokio tipo kaip PIIGS valstybėms, pati yra nemenkose skolose. Štai jums ir gaunamas paradoksų paradoksas: valstybėms suteikia paskolas įklimpusioms iki kaklo į lakųjį smėlį, nors ir pačios jau yra įklimpusios iki pečių, vaizdžiai tariant. Kyla klausimas: kada gi ES valstybės (ir ne tik, po perkūnais!) sugebės likviduoti savo skolas? Norite atsakymo? Jis yra išties labai paprastas: išskyrus Estiją ir Liuksemburgą, jokia kita šiandieninė Europos valstybė nesugebės NIEKADA savo skolų likviduoti. Kaip pavyzdį galiu pateikti, kad vos prieš pora metų, Jungtinė Karalystė panaikino skolas dar tik už Pirmąjį Pasaulinį karą. Taigi, jei kas nežinote, pirmasis pasaulinis karas pasibaigė 1918 – aisiais t.y. beveik prieš 100 metų. Tačiau, kadangi kone visos valstybės dėl ekonominės krizės sugebėjo nemenkai padidinti savo įsiskolinimų naštą ir kadangi reitingų agentūros dėl to dar labiau padidino paskolų procentus arba, kitaip sakant, sumažino tų valstybių skolinimosi reitingus. Taigi, būtent čia, yra matoma akivaizdi tendencija, jog valstybių skolos tik augs... Ir vis daugiau valstybių bus reikalinga parama tam, jog jos nebankrutuotų ar tam, jog sugebėtų susidoroti su finansiniais įsipareigojimais. Šiaurės valstybės (viena iš jų, vis dar manau, kad yra Lietuva) šiuos įsipareigojimus perneš lengviau (na matot, kalbant apie ekonomiką, reikia neblogai išmanyti ir žmogaus elgseną ir psichologiją, nes kaip jau minėjau, ekonomika yra socialinis mokslas), o pietietišką temperamentą turintys kraštai, eis į gatves (kaip tai jau kelerius metus jie „sėkmingai“ daro) eis protestuoti dėl: sumažėjusių atlyginimų, dėl valstybės diržų užveržimo savo piliečiams, dėl mokesčių reformų, dėl švietimo reformos, dėl pensijų apkarpymo, dėl valstybės finansinių įsipareigojimų naštos, dėl elektros kainų, dėl dujų kainų, dėl per menko ūkininkų subsidijavimo, dėl išaugusios dešros ar vyno kainos ir t.t. ir pan. Dėl šių protestų, kaip jau tuo įsitikinome, atsiras destabilizuota padėtis valstybėje ir vyriausybės nesugebės įgyvendinti tų įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė gaudamos paskolas, o būtent dėl to, reitingų agentūros dar labiau sumažins tų valstybių reitingus, kas reikš dar didesnį įsiskolinimą ir tokio tipo valstybių kosminiu greičiu artėjimą nuo išsivysčiusių statuso link besivystančiųjų, skurdžiųjų ir , galų gale, jų bankroto. Šių statusų pakeitimas gali įvykti net poros mėnesių ar net savaičių bėgyje.

Tam, kad išgelbėti tokio tipo valstybes, didžiosios ES šalys, tokios kaip Vokietija (kurios šiandien skola siekia 81,2 % pagal jos BVP) ar Prancūzija (kurios dabartinė skola siekia 91,9 % pagal jos BVP) puls į pagalbą, taip dar labiau sumažindamos savo reitingus ir pablogindamos savo valstybės situaciją reitingų agentūrų atžvilgiu ir, dėl šios priežasties, dar labiau padidindamos savo šalies skolos naštą.

Ateityje, gali tapti norma, jog valstybė, turinti 200 % skolos pagal jos BVP, bus laikoma kaip itin geroje situacijoje esanti šalis, nes kitos, kurias reikėtų gelbėti, turėtų 300 – 340% skolinių įsipareigojimų. Bet ar tikrai taip gali būti? Atrodytų, kad negali, tačiau Japonijos atveju, jos skola siekia 230%. Ir kažkaip ji sugeba išlikti nebankrutavus. Tai yra itin keista, tačiau, Japonija sugeba pasiskolinti už labai jau menką sumą vis dar, nes 3 reitingų agentūros jai tai leidžia vis dar.

Tačiau, kaip ten bebūtų, yra nesudėtinga pastebėti, jog tendencija skoloms augti, yra akivaizdi ir, aš tuo net neabejoju, jog daugelis ekonomistų jums pasakys, kad nėra labai jau ir svarbu kokią skolą turi valstybė, svarbu už kiek procentų ji gali pasiskolinti, kitaip sakant, svarbūs yra trijų tarptautinių reitingų agentūrų skelbiami reitingai, kurie visa tai ir nulemia, jei suprantate apie ką aš čia blevyzgoju. Tarkim Japonija, nors ir turi apie 230 % skolos pagal jos BVP, tačiau sugeba pasiskolinti pigiau negu Lietuva, kuri teturi 40,8 % skolos, tačiau Lietuvos skolinimosi reitingas yra toks pat kaip Italijos, bet Italija, kaip kad jau buvo skelbta, turi 130,3 % skolos pagal jos sugeneruojamą BVP. Taigi, kaip jau ir sakiau, tam tikra prasme, nėra labai jau ir svarbu kokią skolą valstybė turi, svarbu atrodytų tik tai, kiek pigiai galima pasiskolinti ir taip pasakytų tikrai didžioji dauguma ekonomistų, tačiau, deja, aš nesu ekonomistas :D

Panagrinėkime bent trumpam kitą straipsnį. Šiame DELFIo straipsnyje į akis krito labai paprastas ekonomisto Mačiulio pasakymas dėl Mastrichto kriterijų: „Nors valdžios deficitas nėra didelis, tačiau Mastrichto kriterijų atitikimas (valstybės biudžeto deficitas neturi viršyti 3 % BVP) neturėtų būti orientyras“. Ir ši ekonomisto nuomonė, nors yra labai jau paprasta, bet esminė, nes tai yra fundamentalūs pamatai dėl visos valstybės ekonominio stabilumo ir gerovės ateityje, o ne čia ir dabar. Taigi, Vikipedija mums praneša, kad Mastrichto kriterijai yra šie: 1) Infliacija ne daugiau kaip 1,5 % didesnė nei trijų mažiausią infliaciją turinčių ES šalių infliacijos rodiklių vidurkis; 2.1) šalies biudžeto deficitas negali viršyti 3 % BVP praėjusių fiskalinių metų pabaigoje. Arba bent jau reikalaujama pasiekti lygį, artimą 3 %. Išskirtinės ir laikinos išimtys yra leidžiamos tik tam tikrais atvejais. 2.2) Valstybės skola neturi viršyti 60 % BVP praėjusių fiskalinių metų pabaigoje. Jei šis tikslas negali būti pasiektas dėl tam tikrų sąlygų, šis rodiklis turi būti pakankamai ryškiai mažėjantis ir rodyti, kad tinkamas lygis bus pasiektas tik tam tikrais atvejais. 3) Valiutos kursas: valstybė turi būti dalyvavusi valiutų keitimo kursų mechanizme (ERM II) Europos pinigų sistemoje dvejus paskutiniuosius metus ir per šį laikotarpį nedevalvavusi savo valiutos. 4) Ilgalaikių paskolų palūkanų norma. Nominali ilgalaikių paskolų palūkanų norma turi būti ne daugiau kaip 2 % didesnė nei trijose geriausius rodiklius turinčiose valstybėse narėse (atsižvelgiant į infliaciją).

Kadangi šis mano rašomas tekstas yra apie 2,1 ir 2,2 Mastrichto kriterijus, tai šiuos kriterijus peržvelgus, galime padaryti išvadas, kad daugelis valstybių jų nė nesilaikė. Na ekonomistai apie tai kalbėjo jau senai. Pamenu, jog jie senai sakė, jog Graikija buvo priimta į ES, kuriai toli gražu dar buvo iki šių Mastrichto normatyvų. Tačiau netgi garbingomis laikomos valstybės, na tokios kaip Vokietija ar Prancūzija, ar netgi JK, nesugeba išlaikyti šių Mastrichto kriterijų, nes jų skola jau senokai viršija 60 % BVP normatyvo ribą.

Reziumuokime visą šitą košę. Iš savo perspektyvos ar asmeninės patirties ar iš savo daržo, galiu pasakyti, kad ateityje ir toliau matysime  panašias tendencijas, jog vienos valstybės skolins kitoms t.y. toms, kurios yra klampiame smėlyje įklimpusios iki kaklo, o jas gelbės tos „teisingosios“ (tačiau taip pat sėkmingai dėjusios ant Mastrichto kriterijų) valstybės, kurios klampiajame smėlyje, metaforiškai kalbant, tėra įklimpusios iki pečių. Asmeniškai matau akivaizdžia tendenciją valstybių skoloms tik augti palankią terpę. Kita vertus, Japonijos „pavyzdys“ mums dar kartą įrodo, jog galima gyventi ir su didžiulie skolų našta ir skolintis pakankamai pigiai. Na gerai, jei jums nepatinka Japonija (nes ši juk nėra ES narė, o čia buvo rašoma daugiausia apie ES nares ir tai, jog ši, jei tik neklystu, ne itin senai, buvo devalvavusi savo valiutą), tai kaip pavyzdį, galite paimti Italiją, kuri turi 130 % skolos pagal BVP, tačiau jos skolinimosi reitingas yra toks pat kaip ir Lietuvos, kur teturi tik 40,8 % skolos pagal jos BVP. Prie ko mus prives šios augančios valstybių skolų našta, kol kas taip ir lieka neaišku. Kol kas tai lieka visuotina paslaptis ir apie tai niekas per daug išsamiai kalbėti nenori, bet užsimena daugelis tik tiek, kad už tai sumokės mūsų vaikai, anūkai, proanūkiai, pro-proanūkiai ir t.t. ir panašiai. Deja, šito prognozuoti aš nesiimsiu, tačiau man yra akivaizdu, jog būtent šioje vietoje bręsta kažkas neaiškaus. Ką su šiomis skolomis valstybės ar jų sąjungos/sandraugos/konglomeratai/blokai ar Jungtinės Tautos, ar TVF, ar ECB, ar EK nuspręs daryti, taip ir lieka man didžiausia paslaptis ir intriga, nes juk taip negali tęstis amžinai. Ar gali?