Alberas Kamiu "Svetimas". Fragmentai.

Miegojau beveik visą kelią. Kai atsibudau, pastebėjau, kad sėdžiu prisispaudęs prie kažkokio kariškio; jis nusišypsojo man ir paklausė, ar iš toli važiuoju. Atsakiau „taip“, kad nereikėtų daugiau kalbėti.

Paskui pamačiau ir direktorių (...) paspaudė man ranką ir laikė ją taip ilgai, kad aš nežinojau, kaip ištraukti.

Kai mama buvo namie, ji visą laiką tylėdavo ir sekiodavo mane akimis. Patekusi į prieglaudą, pirmosiomis dienomis dažnai verkdavo. Bet tai iš įpratimo. Po kelių mėnesių ji būtų verkusi, jeigu būtų atsiimta iš prieglaudos. Vėlgi iš įpratimo. Tikriausiai todėl pastaraisiais metais aš ten beveik nevažinėjau. Ir dar dėl to, kad tos kelionės atimdavo man sekmadienius, jau nekalbant apie vargą eiti į stotį, pirkti bilietus ir dvi valandas kratytis autobuse.

Jis (durininkas) sumiknojo: „Karstas uždengtas, bet aš atsuksiu sraigtus, ir jūs galėsite ją pamatyti“. Jis buvo beeinąs prie karsto, bet aš jį sulaikiau. „Jūs nenorite?“ – paklausė. – „Ne“, - atsakiau. Jis sustojo, o aš suglumau, nes pajutau, kad šito nereikėjo sakyti. Po valandėlės jis žvilgtelėjo į mane ir paklausė: „Kodėl?“. Bet nepriekaištaudamas, o tarsi šiaip sau, iš smalsumo. „Nežinau“, - atsakiau.

Slaugė pakilo ir pasuko durų link. Tada durininkas man pasakė: „Ji serga šankeriu“. Aš nieko nesupratau, pažvelgiau į slaugę ir pamačiau, kad jos veidas aptvarstytas iki pat akių.

Jis (durininkas) man papasakojo patekęs į prieglaudą kaip durininkas. Tačiau jautęsis dar stiprus ir pasisiūlęs į durininko vietą. Aš pasakiau, kad jis vis vien yra prieglaudos gyventojas. Jis atsakė, kad ne. Mane stebina, kad jis sakė „jie“, „anie“, o kartais net „seneliai“, kalbėdamas apie prieglaudos gyventojus, nors daugelis jų nebuvo vyresni už jį. Bet, žinoma, jo padėtis buvo visai kitokia. Jis dirbo durininku, ir tam tikra prasme jie buvo jam pavaldūs.

Tuo metu grįžo slaugė. Nė nepastebėjau, kad jau vakaras. (...) tada (durininkas) pasišovė atnešti puoduką baltintos kavos. Sutikau, nes labai mėgstu kavą su pienu, ir po valandėlės jis jau grįžo su padėklu. Išgėriau. Tada užsinorėjau rūkyti, bet nesiryžau, nes nežinojau, ar dera šitai daryti prie mamos. Pagalvojęs nusprendžiau, kad tai neturi jokios reikšmės. Pasiūliau cigaretę durininkui ir mes užsirūkėm.

Vos susėdę, daugelis sužiuro į mane ir droviai sulingavo galvomis, jų lūpos buvo visai sukritusios į bedantes burnas, - taip ir nesupratau, ar jie sveikinasi su manimi, ar linksi iš papratimo. Tikriausiai sveikinosi. Tik tada pastebėjau, kad jie visi, kinkuodami galvas, susėdo tiesiai priešais mane abipus durininko. Akimirką mane apniko juokingas jausmas, kad jie čia susirinko manęs teisti.

Po kurio laiko jis paklausė: „Tai jūsų motina?“ – „Taip“, - vėl atsakiau. – „Ar ji buvo sena?“ – „Šiaip sau“, - atsakiau, nes tiksliai nežinojau, kiek jai buvo metų.

Paklausė, ar aš nešioju gedulą. Pasakiau, kad mirė mama. Kadangi ji norėjo sužinoti kada, aš atsakiau: „Vakar“. Ji kiek atšlijo, bet nieko nepasakė. Norėjau jai paaiškinti, kad neesu dėl to kaltas, bet susilaikiau prisiminęs, jog tai jau buvau sakęs viršininkui. Tai neturėjo jokios reikšmės. Kad ir kaip ten būtų, žmogus visuomet esi truputį kaltas.

Nenorėjau kaip paprastai eiti pusryčiauti pas Selestą, nes jie tikriausiai būtų pradėję mane klausinėti, o aš to nemėgstu. Išsiviriau kiaušinių ir suvalgiau juos vienus be duonos, nes jos nebuvo, o eiti į krautuvę nenorėjau.

Na štai, pagalvojau, prastūmiau dar vieną sekmadienį, palaidojau mamą, rytoj vėl grįšiu į darbą ir, apskritai kalbant, niekas nepasikeitė.

Lipdamas tamsiais laiptais susidūriau su savo kaimynu seniu Salamano. Jis vedėsi šunį. Jau aštuoneri metai, kai jie nesiskiria. Spanielis serga kažkokia odos liga, atrodo, raudonąja, nuo kurios nusišėrę visi plaukai, o oda aptekusi dėmėm ir šašais. Gyvendami vieni du mažame kambarėlyje, senis Salamano ir šuo supanašėjo. Senio veide taip pat atsirado rausvų šašų, plaukai pagelto ir išretėjo. O šuo perėmė šeimininko eiseną: risnoja susikūprinęs, ištiesęs kaklą ir atkišęs snukį. Jie abu, regis, tos pačios veislės, tačiau neapkenčia viens kito. [...] jis (Salamano) pasakė, kad šuo dingo (...) Aš patariau seniui Salamano įsigyti kitą šunį, bet senis visai protingai atsakė, kad prie šio jis buvo prisirišęs. (...) Jis (senis) nebuvo laimingas su savo žmona, bet apskritai buvo prie jos prisirišęs. (...) „Jis (šuo) buvo blogo būdo, - pasakojo Salamono. – Kartais šiepdavo dantis. Bet vis dėlto tai buvo geras šuo“. Pasakiau, kad šuo buvo geros veislės, ir tai nudžiugino Salamono. „Gaila, jūs nematėte jo prieš ligą, - tęsė jis. – Jis buvo baisiai gražaus plauko“.

Jis pasakė, kad laikas bėga greitai, ir tam tikra prasme jis buvo teisus.

Jis (viršininkas) ketina atidaryti savo filialą Paryžiuje ir ten, vietoje, tiesiogiai vesti derybas su stambiomis bendrovėmis, - jis nori žinoti, ar aš ten sutikčiau važiuoti. Tai man duotų galimybę gyventi Paryžiuje ir dalį laiko keliauti. „Jūs jaunas ir, man atrodo, toks gyvenimas jums turėtų patikti“. Taip, atsakiau, bet iš esmės man vis tiek. Tada jis paklausė, nejaugi aš nenorėčiau pakeisti savo gyvenimo. Atsakiau, kad gyvenimo niekad nepakeisi, kad ir kaip gyventum, gyvenimas yra visur tas pats, ir kad manasis man visai patinka. Jis atrodė nepatenkintas ir prikišo man, kad aš niekuomet neatsakąs tiesiai į klausimą, kad neturįs ambicijos, ir tai kenkią darbui. Aš grįžau priesavo stalo. Geriau jau nereikėjo jo pykinti, bet aš nemačiau priežasčių keisti savo gyvenimą. Gerai pamąsčius, aš juk nesu koks bėdžius. Studijuodamas turėjau daugybę ambicingų svajonių. Bet, priverstas nutraukti mokslą, greitai supratau, jog jos iš tikrųjų neturi jokios reikšmės.

Vakare pas mane atėjo Mari ir pasiteiravo, ar nenorėčiau jos vesti. Atsakiau, kad man vis tiek, bet jeigu ji nori, galime susituokti. Tada ji panoro sužinoti, ar aš myliu ją. Aš atsakiau, kaip jau buvau sakęs vieną kartą, kad tai neturi jokios reikšmės, bet tikriausiai nemyliu. „Tai kam tada ruošies mane vesti?“ – paklausė ji. Aš pakartojau, kad tai neturi jokios reikšmės, ir jeigu ji to nori, mes galim susituokti.

Be abejo, aš labai mylėjau mamą, bet tai nieko nereiškia. Visi sveiki žmonės visada daugiau ar mažiau trokšta mirties tų, kuriuos myli.

Aš norėjau jam (advokatui) pasakyti, kad esu toks pat kaip ir visi, absoliučiai visi. Tačiau iš tikrųjų visa tai neturėjo jokios prasmės, ir aš iš tingumo nieko jam nesakiau.

Pirmiausia jis (tardytojas) pasakė, kad žmonės mane apibūdina kaip tylų ir užsidariusį, ir norėjo sužinoti, ką aš pats apie tai galvoju. Aš atsakiau: „Kad aš niekad neturiu ko svarbaus pasakyti, tai ir tyliu“. Jis nusišypsojo kaip ir pirmą kartą, pritarė, kad tai rimčiausia priežastis tylėti, ir pridūrė: „Pagaliau tai visai nesvarbu“. Jis nutilo, pasižiūrėjo į mane ir, gana staigiai atsitiesęs, skubiai ištarė: „Mane dominate tik jūs“. Ne visai suvokiau, ką jis nori tuo pasakyti, ir tylėjau.

[...] tardytojas paklausė, ar aš iš tikrųjų paleidau penkis šūvius iš eilės. Aš pagalvojau ir patikslinau, kad pirmiausia šoviau vieną kartą, o po kelių sekundžių dar keturis kartus.

Kaip ir visuomet, kada noriu nusikratyti kalbančiuoju, kurio beveik nesiklausau, apsimetu, kad jam pritariu.

Aš labai gerai sugebėjau prisitaikyti prie visko. Man dažnai šaudavo į galvą mintis, kad net tada, jeigu būčiau priverstas gyventi išdžiūvusio medžio drevėje ir neturėčiau daugiau ką veikti, tik žiūrėčiau į dangų virš galvos, pamažu priprasčiau ir prie to. Laukčiau praskrendančio paukščio arba atslenkančio debesies, kaip čia laukiu keistų advokatų kaklaraiščių arba kaip ankstesniame pasaulyje kantriai laukdavau šeštadienio, kada galėsiu aplankyti Mari.

Po valandėlės jis (žandaras) paklausė, ar aš bijau. Atsakiau, kad ne. Tam tikra prasme man kažkaip netgi buvo įdomu pamatyti teismo procesą. Niekad gyvenime nebuvau turėjęs tokios progos. „Taip, - pasakė kitas žandaras, - bet tai galų gale išvargina“.

[...] Tada pamačiau priešais save veidų eilę. Visi žiūrėjo į mane: supratau, kad tai prisiekusieji. Bet aš negalėjau pasakyti kuo jie skyrėsi vieni nuo kitų. mane apėmė toks jausmas, tarsi būčiau sėdėjęs priešais suolelį tramvajuje, o visi tie nepažįstami keleiviai būtų stebeiliję į ką tik įėjusįjį, norėdami jame pastebėti ką nors juokinga. Puikiai žinojau, kad tai kvaila mintis, nes čia juos domino ne koks kuriozas, o nusikaltimas. Beje, skirtumas ne toks jau didelis, tokia mintis man, šiaip ar taip,buvo toptelėjusi.

[...] Tuo metu aš pastebėjau, kad žmonės čia ieškojo pažįstamų, sveikinosi su jais ir kalbėjo lyg kokiam klube, kur kiekvienas jaučiasi laimingas, atsidūręs tarp savo aplinkos žmonių. Tuo, matyt, ir galėjau paaiškinti keistą mane apėmusį jausmą, lyg būčiau čia nereikalingas, tarsi koks įsibrovėlis. Tačiau žurnalistas kreipėsi į mane šypsodamasis. Jis išreiškė viltį, kad viskas bus gerai.

[...] Šioje dar nesenai beveidėje minioje pamačiau vieną po kito pakylančius ir paskui dingstančius už šoninių durų prieglaudos direktorių su durininku, senąjį Toma Peresą, Reimoną, Masoną, Salamano, Mari. (...) Aš vis dar negalėjau suvokti, kodėl nepastebėjau jų anksčiau, kai, išgirdęs savo pavardę, paskutinis pakilo Selestas. Šalia jo pamačiau mažą moteriškę iš restorano

Netgi kaltinamųjų suole įdomu pasiklausyti kalbant apie save. Galiu pasakyti, kad kalbose prokuroras daug šnekėjo apie mane, ir gal net daugiau apie mane negu apie mano nusikaltimą. Ar tos kalbos taip jau skyrėsi viena nuo kitos? Advokatas pakeldavo rankas ir atsiprašinėdamas gindavo kaltinamąjį. Prokuroras ištiesdavo rankas į publiką ir neatsiprašinėdamas kaltindavo. (...) kartais norėdavau įsikišti, bet tada mano advokatas sakydavo: „Tylėkite, nuo to jums bus tik geriau“. Kažkaip atrodė, kad jie svarsto bylą be manęs. Viskas vyko man nedalyvaujant. Mano likimas buvo sprendžiamas neatsiklausiant mano nuomonės. Tarpais norėdavau nutraukti kalbas ir pasakyti: „bet kas čia kaltinamasis? Labai juk svarbu būti kaltinamuoju. Juk ir aš turiu kai ką pasakyti!“ Bet, gerai pagalvojus, aš nieko neturėjau pasakyti.

Aš ne per labiausiai gailėjausi savo poelgio. Bet toks jo (prokuroro) įtūžis mane stebino. Norėjau pamėginti jam nuoširdžiai, beveik draugiškai paaiškinti, kad aš, iš teisybės, niekad dėl nieko nesigailėjau.

Po trumpos tylos (prokuroras) tarė labai žemu ir labai skvarbiu balsu: „Mūsų teismas, ponai prisiekusieji, rytoj teis patį šlykščiausią nusikaltimą - tėvažudystę“. Jo manymu, vaizduotė yra bejėgė prieš šį žiaurų nusikaltimą. Jis drįstąs tikėtis, jog žmonės nepasiduos silpnybei ir nubaus šį piktadarį visu griežtumu. Net jis nebijąs pasakyti, kad siaubas, kurį jam kelia šis nusikaltimas, beveik nublanksta prieš mano abejingumą.

Toliau aš prisimenu vien tai, kad, kalbant mano advokatui, iš gatvės per visas sales mano ausis pasiekė ledų pardavėjo ragelio garsas. Mane užplūdo prisiminimai apie gyvenimą, kuris man nebepriklausė, kuriame aš buvau patyręs pačius paprasčiausius ir pačius pastoviausius savo džiaugsmus: prisiminiau vasaros kvapus, priemiestį, kurį mylėjau, vakarėjantį dangų, Mari juoką ir sukneles. Ir tada man užgniaužė gerklę nuo beprasmybės, nuo viso to, ką aš čia veiku, ir aš nekantraudamas tetroškau viena: kad viskas baigtųsi, aš grįžčiau į kamerą ir užmigčiau.

Pirmininkas – kažkaip keistai – pareiškė, kad prancūzų tautos vardu viešai aikštėje man bus nukirsta galva. Ir tada man pasirodė, jog visų veiduose aš atpažinau tą patį jausmą. Man regis, tai buvo pagarba. Žandarai su manim buvo labai mandagūs. (...) Teismo pirmininkas paklausė, ar aš neturiu ką pridurti. Aš pamąsčiau ir pasakiau: „Ne“.

Aš trečią kartą atsisakiau priimti kapelioną. Aš nieko neturiu jam pasakyti, aš nenoriu su juo kalbėti, aš ir taip jį gana greitai pamatysiu. Šiuo metu mane domina tik viena – ištrūkti iš to mechanizmo, sužinoti, ar neišvengiamybė gali turėti išeitį. (...) Jau nežinau kelintą kartą klausiu save, ar buvo tarp pasmerktųjų mirti tokių, kuriems būtų pavykę ištrūkti iš to nepermaldaujamo mechanizmo, dingti prieš pat egzekuciją, prasiveržti pro policijos kordonus. Prikaišioju sau, kodėl anksčiau neskyriau dėmesio egzekucijų aprašymams. (...) Gal būčiau sužinojęs, kad buvo bent vienas atvejis, kai ratas sustojo, kad nesulaikomą jo sukimąsi bent vieną vienintelį kartą sustabdė ar pakeitė atsitiktinumas ir laimė. Nors vieną kartą! Tam tikra prasme to man būtų užtekę. Mano širdis būtų atlikusi visa kita. Laikraščiai dažnai rašo apie skolą visuomenei. Pasak jų, tą skolą reikia grąžinti. Bet tai neteikia peno vaizduotei. Visai kas kita – galimybė pabėgti, galimybė pažeisti šį negailestingą ritualą, sudėti į tą beprotišką bėgimą visą viltį. Be abejo, ta viltis savotiška – tai viltis būti nušautam ant gatvės kampo ar bėgant gauti kulką į pakaušį. Bet, gerai pasvarsčius, niekas man negalėjo duoti tokios prabangos, viskas man buvo užginta, mane glemžiasi bausmės mechanizmas.

Visi žino, kad gyvenimas nėra vertas tų pastangų, kuriomis už jį mokama. Aš žinau, kad iš esmės mažas skirtumas – ar mirsi trisdešimties metų, ar septyniasdešimties, - šiaip ar taip, abiem atvejais kiti vyrai ir kitos moterys tebegyvens, ir taip bus tūkstančius metų. žodžiu, čia viskas aišku kaip dieną. Mirsiu juk aš – ar dabar, ar po dvidešimties metų. man kiek trikdė tai, kad šioje apmąstymų vietoje imdavo pašėlusiai plakti širdis, pagalvojus apie galimybę pragyventi dar dvidešimt metų. man belikdavo tik užgniaužti šias mintis ir įsivaizduoti, kokios mintys ateitų į galvą po tų dvidešimties metų, kai vis tiek reikėtų mirti. Kai žmogus miršta, akivaizdu, kad tada pasidaro nesvarbu, kaip ir kada tatai įvyksta. Vadinasi (...), aš turiu susitaikyti su mintim, kad prašymas bus atmestas.

(kapelionas) šitaip kalbąs su manimi ne todėl, kad aš pasmerktas mirti. Bet aš jį nutraukiau sakydamas, kad tai ne tas pats ir kad tai, beje, jokiu būdu negali manęs paguosti. „Tiesa, - sutiko jis. – Bet jeigu nemirsite šiandien, vis tiek mirsite vėliau. Ir tada kils tas pats klausimas. Kaip jūs pakelsite tokį baisų išbandymą?“ Atsakiau, kad lygiai taip pat kaip ir dabar. (...) „Vadinasi jūs niekuo netikite ir gyvenat mintimi, jog su mirtimi viskas baigias?“ – „Taip“, - atsakiau aš. (...) J manymu, žmonių teismas yra niekas, o Dievo teismas – viskas. Pasakiau, kad vis dėlto mane nuteisė pirmasis. Bet dvasininkas atsakė, kad tai nenuplovė mano nuodėmės. Atkirtau, kad nežinau, kas tai yra nuodėmė. Man tiktai buvo pareikšta, kad esu kaltas. Aš kaltas, aš ir užmokėsiu – niekas negali iš manęs reikalauti daugiau. (...) „negaliu patikėti. Esu įsitikinęs, kad jūs kada nors troškote kito gyvenimo“. Atsakiau, kad tikrai taip ir buvo, bet tai nėra nė kiek svarbiau negu įsivaizduoti, jog tu esi turtingas, greitai plauki ar turi gražesnį nei kitų veidą. Visos tos svajonės – to paties galo. (...) „aš melsiuosi už jus“. (...) Koks jis atrodo teisuolis, ar ne? Tačiau jokia jo tiesa nėra verta nors vieno moters plauko. Jis netgi nėra tikras, ar gyvena, nes jis gyvena kaip numirėlis. Taip, aš jam atrodau nieko neturįs. Bet aš esu tikras savimi, tikras viskuo, tikresnis už jį, tikras tuo, kad gyvenu ir kad tuoj ateis mirtis. Taip, aš teturiu vien tai. Tačiau ši tiesa bent priklauso man, lygiai kaip ir aš jai. Aš buvau teisus, esu teisus ir visuomet būsiu teisus. Aš gyvenau taip, o galėjau gyventi ir kitaip. Dariau viena ir nedariau kita. Aš nepadariau šito, nes padariau aną. Na ir kas iš to? (...) Niekas, niekas nesvarbu, ir aš puikiai žinau kodėl. Jis taip pat žino. Iš mano ateities gelmių per dar neatėjusius metus visą mano absurdišką gyvenimą nuodijo tamsos dvelksmas ir šis dvelksmas sulygino viską, ką man siūlė metai, nerealesni už mano išgyventuosius. Ką man reiškia kitų mirtis, motinos meilė, ką man reiškia jo Dievas, vienokie ar kitokie žmonių gyvenimai ir likimai, jeigu vienintelis likimas turėjo pasirinkti mane patį, o kartu su manimi ir milijardus išrinktųjų, kurie, kaip ir jis, sakosi esą mano broliai. Ar jis supranta, ar jis pagaliau tai supranta? Visi – išrinktieji. Visi, visi – išrinktieji. Jie taip pat vieną dieną bus nuteisti. Jis taip pat bus nuteistas. Jį apkaltins žmogžudyste, bet nužudys už tai, kad neverkė per savo motinos laidotuves.

Tą akimirką kažkur toli tamsoje, baigiantis nakčiai, suūkė sirenos. Jos skelbė, kad laivai išplaukia į pasaulį, kuriam aš dabar jau abejingas. (...) Rodos, aš supratau, kodėl gyvenimo pabaigoje ji (mama) išsirinko sau „sužadėtinį“, kodėl ji žaidė naujo gyvenimo pradžią. Ten, ten irgi, toje prieglaudoje, kurioje geso gyvenimai, vakaras buvo kaip liūdnas atokvėpis. Stovėdama ties mirties slenksčiu mama, matyt, jautėsi išsivadavusi nuo jos ir pasiruošusi viską pergyventi iš naujo.niekas, niekas neturėjo teisės jos apverkti. Ir aš taip pat pasijutau galįs viską pradėti vėl iš naujo. Lyg šis didžiulis pykčio protrūkis būtų mane nuvalęs nuo blogio, išvadavęs nuo vilties, šią naktį, pilną ženklų ir žvaigždžių, aš pirmą kartą atisvėriau švelniam pasaulio abejingumui. Išvydęs jį, tokį panašų į save, tokį giminingą, pajutau, jog buvau ir dar tebesu laimingas. Kad viskas būtų baigta, kad aš jausčiausi ne toks vienišas, man belieka palinkėti sau, kad mirties bausmės įvykdymo dieną susirinktų daug žiūrovų ir kad jie sutiktų mane neapykantos šūksniais.