A. Kamiu "Maro" fragmentai

...tai pavasaris, parduodamas turguose.

Kaip kitur taip ir Orane dėl laiko ir minčių stokos mylimasi patiems to nežinant.

O pagalvokit, kaip turi jaustis tas, kuris lyg spąstuose laukia mirties už šimtų sienų, spragančių nuo karščio, kai tą pačią mintutę vis tiek šneka – telefonu ar kavinėse – apie įsakytinus vekselius, konosamentus ir diskontą.

Žemė matė tiek ir tiek karų ir marų. Ir vis dėlto maras ir karas užklumpa žmones visada tokius pat nepasirengusius. Daktaras Rijė buvo nepasirengęs kaip ir mūsų bendrapiliečiai, ir todėl reikia suprasti jo abejones. Taip pat reikia suprasti, kad jis buvo atsidūręs tarp nerimo ir tikėjimo. Kai kyla karas, žmonės sako: „Tai ilgai netruks, pernelyg kvaila“. Žinoma, karas tikrai yra kažkas pernelyg kvaila, bet trukti jis užtrunka. Kvailybė visada atkakliai laikosi, tai būtų pernelyg sunku pastebėti, jeigu ištisai nebūtų galvojama apie save. Šiuo atžvilgiu mūsų bendrapiliečiai buvo kaip visi, galvojo apie save, kitaip tariant, buvo humanistai: netikėjo Dievo rykštėmis. Dievo rykštė ne pagal žmogų, užtat sakoma, kad Dievo rykštė ireali, kad tai blogas, greit praeisiantis sapnas. Bet visada ne jis praeina, o žmonės praeina iš vieno blogo sapno į kitą blogą sapną, ir pirmiausiai, humanistai, nes nesiėmė atsargumo priemonių. Mūsų bendrapiliečiai nebuvo kaltesni už kitus, jie tik pamiršo kuklumą, daugiau nieko, ir manė, kad jiems viskas dar galima, o iš to piršosi išvada, jog Dievo rykštės neįmanomos. Jie bizniavo kaip bizniavę, ruošėsi kelionėms, turėjo savo pažiūras. Kaip gi jie galvos apie marą, kuris išbraukia ateitį, vietos pakeitimą ir diskusijas? Laikė save laisvais, o niekuomet niekas nebus laisvas, kol egzistuos Dievo rykštės.  

Vis dėlto, Rišaras manė apibendrinsiąs padėtį primindamas, kad, norint užkirsti kelią šiai ligai, jeigu ji pati savaime nesiliaus, reikia taikyti griežtas profilaktines priemones; o norint tai padaryti, reikia oficialiai pripažinti, jog kalbama apie marą; kadangi absoliutaus tikrumo šiuo požiūriu nėra, klausimas dar svarstytinas.

Ne pirmąsyk mainės metų laikai, o su jais dangaus spalvos bei žemė kvapai, bet pirmąsyk tai visus jaudino.

Matydamas, kad Taru stebisi tokiu uždaru jo gyvenimu, senis maždaug taip paaiškino: religija moko, jog žmogaus gyvenimo prima pusė kyla į kalną, o antra – rieda pakalniui, ir tada tos dienos jau nebe tavo žinioj, bet kada jos gali būti iš tavęs atimtos, o tu nieko negali padaryti, ir užtat geriausia visai nieko nedaryti. :)

Epidemijai plintant, plėsis ir moralės sąvoka.

(...) daktaras žiūrėjo į motiną, ramiai sau sėdinčią ant kedės valgomojo kampe. Čia slinkdavo jos dienos po ruošos darbų. Sėdėdavo rankas susidėjusi ant kelių ir laukdavo. Rijė netgi dorai nežinojo, ar jo laukdavo. Tačiau kažkaip maloniai persimainydavo motinos veidas, kai Rijė parsirasdavo namo. Nuo sunkaus gyvenimo bežadis veidas tada, rodos, visas pagyvėdavo. Paskui ir vėl nurimdavo. Tą vakarą ji žiūrėjo pro langą į tuštėjančią gatvę.

(Rijė) kadangi mirtis rikiuoja pasaulį, Dievui gal net ir geriau, kad atsiranda netikinčių, kurie visomis išgalėmis kovoja su mirtim, nekeldami akių į dangų, kur Jis sau tyli.

Teikdami pernelyg daug reikšmingumo kilniems darbams, mes galų gale netiesiogiai aukštiname blogį. Mat tada piršte peršasi mintis, jog kilnūs darbai vertinami vien dėl savo retumo, ir pikta valia bei abejingumas yra kur kas dažniau pasitaikantys žmonių veiksmų varikliai.

Blogis pasaulyje beveik visada kyla iš nežinojimo, o gal norai gali pridaryti tiek pat žalos kiek pikta valia, jei nėra išmanymo. Žmonės greičiau yra geri negu blogi; ir, teisybę sakant, ne čia klausimo esmė.

Bet žino vieni daugiau, kiti mažiau, ir tai mes vadinam dorybe arba yda, o iš visų ydų baisiausia yda – nežinojimas, kuris mano, jog viską žino, ir tokiu atveju leidžia sau žudyti. Žudiko siela yra akla, o be viso įmanomo įžvalgumo nėra nei tikro gerumo, nei gražios meilės.

Stojusių į sanitarines dalis nuopelnas iš tikrųjų nebuvo toks jau didelis dėl to, kad jie matė, jog nieko kito nelieka: tada atrodė neįtikima į jas nestoti. Darbas ten padėjo mūsų bendrapiliečiams geriau perprasti marą ir iš dalies įtikino juos, kad jeigu maras jau čia, reikia daryti, kas darytina – kovoti su juo. Taigi tapęs kai kurių žmonių pareiga, maras pasirodė, kas iš ties esąs, tai yra visų reikalas.

[...] Daug kas iš senų moralistų vaikščiojo tada po mūsų miestą skelbdami, kad tuščios visos pastangos ir kad reikia pulti ant kelių. Ir Taru, ir Rijė, ir jų draugai galėjo atsakyti vienaip ar kitaip, bet išvada visada buvo viena: reikia vienokiu ar kitokiu būdu kovoti ir nepulti ant kelių. Svarbiausia – kuo daugiau žmonių išsaugoti nuo mirties, kuri išskiria galutinai. Ir tėra vienintelis kelias – kova su maru. Ši tiesa nekėlė susižavėjimo, ji tiktai buvo logiška.

Grabas įkeliamas į automobilį arba į tikrą furgoną, arba į perdirbtą didelę greitosios pagalbos mašiną. Giminės sėda į vieną iš taksi, dar tada leidžiamų, ir automobiliai visu greičiu nuburzgia į kapines. Prie vartų žandarai sustabdo palydus, taukšteli antspaudą ant oficialaus leidimo, be kurio neįmanoma gauti paskutinės buveinės, anot mūsų bendrapiliečių, pasitraukia į šalį, ir automobiliai sustoja prie keturkampio sklypo su daugybe duobių, kurios laukia užpildomos. Kunigas pasitinka numirėlį, nes gedulingos pamaldos bažnyčioje panaikintos. Kol jis kalba maldas, pareigūnai iškelia grabą, apriša virve, pavelka; nuleistas grabas atsitrenkia į dugną, kunigas pamojuoja šlakstytuvu, ir pirma žemių sauja atšoka nuo dangčio. Greitosios pagalbos mašina jau ankstėliau išvažiavusi, mat vairuotojui privalu ją pašlakstyti dezinfekuojančiu tirpalu. Ir kastuvams ėmus mesti šlyno luitus, kurie dunksi vis dusliau, šeima sulipa į taksi. Po penkiolikos minučių ji jau namie.

Taigi tikrai viskas vyko maksimaliu greičiu su minimalia rizika. Žinoma, tai užgaudavo natūralų šeimos jausmą, bent iš pradžių. Bet maro metu neįmanoma tų sumetimų paisyti: viskas aukojama efektyvumo labui.

Be atminties ir vilties įsikūrė šiandienoje. Teisybę sakant, viskas jiems tapdavo šiandiena. Turim pažymėti, kad maras iš visų buvo atėmęs meilės ir netgi draugystės galią. Nes meilei reikia rytojaus, o mūsų žinioj buvo tik akimirkos.

Vienišą žmogų, kuris vienišumo nekenčia, maras padaro bendrininku.

Visų pranašysčių buvo ir liko tas pats bendras bruožas, kad jos galų gale teikė vilties. Neįteikė jos tik maras.

Seniau tramvajuose plaukiodavo šleikštus chrizantemų kvapas, ir virtinės moterų traukdavo puošti gėlėmis savo artimųjų kapų. Tą dieną stengtasi atlyginti velioniui už ilgus vienatvės ir užmaršties mėnesius. O šiemet niekas nebenorėjo galvoti apie mirusiuosius. Pernelyg daug apie juos galvota. Nebuvo nė kalbos jų lankyti su truputėliu gailesčio ir didele melancholija. Jie nebebuvo tie apleistieji prieš kuriuos einama pasiteisinti kartą per metus. Jie buvo įsibrovėliai, kuriuos norisi užmiršti.

Motina iki vedybų gyveno vargingai, ir vargas ją buvo išmokęs nuolankumo.

Jis norėjo žinoti, ar galima galvoti, jog maras nieko mieste nepakeis ir viskas vėl prasidės kaip seniau, tai yra lyg nieko nebūtų įvykę. Taru manė, kad maras ir pakeis miestą, ir jo nepakeis, kad mūsų bendrapiliečių karščiausias troškimas buvo ir, žinoma, bus elgtis taip, lyg niekas nebūtų pasikeitę, vadinasi, viena vertus, niekas ir nebus pasikeitę

Džiaugėsi grįžusia viltim. Žmogus negali ištisai laikytis vien valios pastangomis ir ištisai būti įsitempęs; kokia laimė, širdžiai atsivėrus, pagaliau atrišti tą kovai parengtų jėgų mazgą. Jei laukiama telegrama irgi bus palanki, galėtų vėl pradėti gyvenimą. Ir, jo manymu, ne vien jis, bet visi.

Rijė praėjo pro namsargio būstą. Naujasis namsargis žiūrėjo prisikišęs prie lango ir jam nusišypsojo. Laiptų posūkyje Rijė dar sykį pamatė jo blyškų, nuovargio ir nepriteklių iškamuotą veidą.

Visur ta pati pauzė, tas pats iškilmingas intervalas, tas pats nurimimas po kautynių – pralaimėjimo tyla. Tačiau tyla, gaubianti jo draugą, buvo tokia vientisa, taip derinosi prie gatvių ir išvaduoto miesto tylos, kad Rijė jautė, jog šįsyk tai galutinio pralaimėjimo tyla, ta, kuria baigiasi visi karai, kuri netgi taiką paverčia nepagydoma kančia. Daktaras nežinojo, ar Taru galų gale surado ramybę, bet pats bent jau šią valandėlę tarėsi žinąs, jog niekada nebeturės ramybės, kaip niekada nėra paliaubų motinai, netekusiai sūnaus, ar vyrui, palaidojusiam draugą.

Maro ir gyvenimo lošime vieninteliai galimi žmogaus laimikiai: žinojimas ir atmintis. Gal Taru būtent tai ir vadino laimėta partija!

[...] kaip tuomet sunku gyventi vien su tuo, ką žinai ir ką atmeni, ir neturint ko besitikėti. Šitaip tikriausiai gyveno Taru. Jis suprato koks bergždžias gyvenimas be iliuzijų. Nesti ramybės be vilties. Ir Taru, nepripažįstantis žmonėms teisės skirti mirties bausmę nusikaltėliui ir vis dėl to žinantis, kad niekas negali susilaikyti jos neskyręs, kad netgi aukos kartais esti budeliai, - Taru gyveno draskomas prieštaravimų. Ir niekada nepažino lūkesčio. Ar ne dėl to jis troško šventumo ir ieškojo ramybės tarnaudamas žmonėms?

[...] Gyvenimo šiluma ir mirties vaizdas – štai žinojimas.

Matyt, dėl to rytą gautą žinią apie žmonos mirtį Rijė sutiko ramiai. (...) jis, įbedęs akis, žiūrėjo į auštantį virš uosto puikų rytą. (...) Paskui paprašė motiną neverkti, jis to laukęs, bet vis vien jam sunku. Sakydamas tuos žodžius, jis tik žinoji, kad sielvartas jo neužgriuvo netikėtai. Ir prieš daugelį mėnesių, ir prieš dvi dienas buvo tas pats nesibaigiantis skausmas.

Šią akimirką norėjo elgtis kaip visi aplinkui, kurie, atrodė, tikėjo, kad maras gali ateiti ir išeiti nepakeitęs žmonių širdžių.

Glaustydamiesi prie kits kito, visi tada parėjo namo, ničnieko daugiau, be savęs neregėdami ir tarytum triumfuodami prieš marą, užmiršę visą vargą ir tuos, kurie irgi atvyko tuo pačiu traukiniu, bet nieko nerado perone ir ketino vietoje pasitikrinti savo būgštavimus: ilgas tylėjimas jau buvo jų sukėlęs. Pastariesiems, turintiems dabar vienintelį palydovą – ką tik jų širdis nudiegusį skausmą, ir aniems, tą akimirką atsidavusiems dingusiojo atminimui, išėjo visai kitaip, ir išsiskyrimo jausmas pasiekė savo viršūnę. Jiems – motinoms, žmonoms, vyrams, mylimiesiems – praradusiems visą džiaugsmą drauge su būtybe, nūnai pamesta kažkur anoniminiame kape ar sumaišyta pelenų krūvoje, vis tebebuvo maras.

Iš tamsaus uosto pakilo pirmos oficialių pramogų raketos. Miestas sutiko jas ilgu dusliu sveikinimo šūksniu. Kotaras, Taru, tie ir toji, kuriuos Rijė mylėjo ir kurių neteko, visi, žuvusieji ar kaltininkai, buvo užmiršti. Senis teisus, žmonės visą laiką tokie patys. Bet tai jų jėga ir jų nekaltumas, ir Rijė jautė, kad, nepaisant viso skausmo, kaip tik šičia susijungė su jais.

[...] Iš tiesų, klausydamasis iš miesto atlekiančių džiūgavimo šūksnių, Rijė prisiminė, jog tam džiūgavimui visada gresia pavojus. Mat jis žinojo tai, ko ši įsilinksminusi minia nenumanė ir ką galima perskaityti knygose, kad maro bacila niekada nežūsta ir neišnyksta, kad ji gali dešimtmečius likti miegoti rakanduose ir baltiniuose, kad ji kantriai laukia kambariuose, rūsiuose, skryniose, nosinėse bei senuose popieriuose dienos, kai maras žmonių nelaimei ir jiems pamokyti pažadins savo žiurkes ir jas pasiųs gaišti į kokį nors nelaimingą miestą.