Alberas Kamiu "Svetimas". Fragmentai.

Miegojau beveik visą kelią. Kai atsibudau, pastebėjau, kad sėdžiu prisispaudęs prie kažkokio kariškio; jis nusišypsojo man ir paklausė, ar iš toli važiuoju. Atsakiau „taip“, kad nereikėtų daugiau kalbėti.

Paskui pamačiau ir direktorių (...) paspaudė man ranką ir laikė ją taip ilgai, kad aš nežinojau, kaip ištraukti.

Kai mama buvo namie, ji visą laiką tylėdavo ir sekiodavo mane akimis. Patekusi į prieglaudą, pirmosiomis dienomis dažnai verkdavo. Bet tai iš įpratimo. Po kelių mėnesių ji būtų verkusi, jeigu būtų atsiimta iš prieglaudos. Vėlgi iš įpratimo. Tikriausiai todėl pastaraisiais metais aš ten beveik nevažinėjau. Ir dar dėl to, kad tos kelionės atimdavo man sekmadienius, jau nekalbant apie vargą eiti į stotį, pirkti bilietus ir dvi valandas kratytis autobuse.

Jis (durininkas) sumiknojo: „Karstas uždengtas, bet aš atsuksiu sraigtus, ir jūs galėsite ją pamatyti“. Jis buvo beeinąs prie karsto, bet aš jį sulaikiau. „Jūs nenorite?“ – paklausė. – „Ne“, - atsakiau. Jis sustojo, o aš suglumau, nes pajutau, kad šito nereikėjo sakyti. Po valandėlės jis žvilgtelėjo į mane ir paklausė: „Kodėl?“. Bet nepriekaištaudamas, o tarsi šiaip sau, iš smalsumo. „Nežinau“, - atsakiau.

Slaugė pakilo ir pasuko durų link. Tada durininkas man pasakė: „Ji serga šankeriu“. Aš nieko nesupratau, pažvelgiau į slaugę ir pamačiau, kad jos veidas aptvarstytas iki pat akių.

Jis (durininkas) man papasakojo patekęs į prieglaudą kaip durininkas. Tačiau jautęsis dar stiprus ir pasisiūlęs į durininko vietą. Aš pasakiau, kad jis vis vien yra prieglaudos gyventojas. Jis atsakė, kad ne. Mane stebina, kad jis sakė „jie“, „anie“, o kartais net „seneliai“, kalbėdamas apie prieglaudos gyventojus, nors daugelis jų nebuvo vyresni už jį. Bet, žinoma, jo padėtis buvo visai kitokia. Jis dirbo durininku, ir tam tikra prasme jie buvo jam pavaldūs.

Tuo metu grįžo slaugė. Nė nepastebėjau, kad jau vakaras. (...) tada (durininkas) pasišovė atnešti puoduką baltintos kavos. Sutikau, nes labai mėgstu kavą su pienu, ir po valandėlės jis jau grįžo su padėklu. Išgėriau. Tada užsinorėjau rūkyti, bet nesiryžau, nes nežinojau, ar dera šitai daryti prie mamos. Pagalvojęs nusprendžiau, kad tai neturi jokios reikšmės. Pasiūliau cigaretę durininkui ir mes užsirūkėm.

Vos susėdę, daugelis sužiuro į mane ir droviai sulingavo galvomis, jų lūpos buvo visai sukritusios į bedantes burnas, - taip ir nesupratau, ar jie sveikinasi su manimi, ar linksi iš papratimo. Tikriausiai sveikinosi. Tik tada pastebėjau, kad jie visi, kinkuodami galvas, susėdo tiesiai priešais mane abipus durininko. Akimirką mane apniko juokingas jausmas, kad jie čia susirinko manęs teisti.

Po kurio laiko jis paklausė: „Tai jūsų motina?“ – „Taip“, - vėl atsakiau. – „Ar ji buvo sena?“ – „Šiaip sau“, - atsakiau, nes tiksliai nežinojau, kiek jai buvo metų.

Paklausė, ar aš nešioju gedulą. Pasakiau, kad mirė mama. Kadangi ji norėjo sužinoti kada, aš atsakiau: „Vakar“. Ji kiek atšlijo, bet nieko nepasakė. Norėjau jai paaiškinti, kad neesu dėl to kaltas, bet susilaikiau prisiminęs, jog tai jau buvau sakęs viršininkui. Tai neturėjo jokios reikšmės. Kad ir kaip ten būtų, žmogus visuomet esi truputį kaltas.

Nenorėjau kaip paprastai eiti pusryčiauti pas Selestą, nes jie tikriausiai būtų pradėję mane klausinėti, o aš to nemėgstu. Išsiviriau kiaušinių ir suvalgiau juos vienus be duonos, nes jos nebuvo, o eiti į krautuvę nenorėjau.

Na štai, pagalvojau, prastūmiau dar vieną sekmadienį, palaidojau mamą, rytoj vėl grįšiu į darbą ir, apskritai kalbant, niekas nepasikeitė.

Lipdamas tamsiais laiptais susidūriau su savo kaimynu seniu Salamano. Jis vedėsi šunį. Jau aštuoneri metai, kai jie nesiskiria. Spanielis serga kažkokia odos liga, atrodo, raudonąja, nuo kurios nusišėrę visi plaukai, o oda aptekusi dėmėm ir šašais. Gyvendami vieni du mažame kambarėlyje, senis Salamano ir šuo supanašėjo. Senio veide taip pat atsirado rausvų šašų, plaukai pagelto ir išretėjo. O šuo perėmė šeimininko eiseną: risnoja susikūprinęs, ištiesęs kaklą ir atkišęs snukį. Jie abu, regis, tos pačios veislės, tačiau neapkenčia viens kito. [...] jis (Salamano) pasakė, kad šuo dingo (...) Aš patariau seniui Salamano įsigyti kitą šunį, bet senis visai protingai atsakė, kad prie šio jis buvo prisirišęs. (...) Jis (senis) nebuvo laimingas su savo žmona, bet apskritai buvo prie jos prisirišęs. (...) „Jis (šuo) buvo blogo būdo, - pasakojo Salamono. – Kartais šiepdavo dantis. Bet vis dėlto tai buvo geras šuo“. Pasakiau, kad šuo buvo geros veislės, ir tai nudžiugino Salamono. „Gaila, jūs nematėte jo prieš ligą, - tęsė jis. – Jis buvo baisiai gražaus plauko“.

Jis pasakė, kad laikas bėga greitai, ir tam tikra prasme jis buvo teisus.

Jis (viršininkas) ketina atidaryti savo filialą Paryžiuje ir ten, vietoje, tiesiogiai vesti derybas su stambiomis bendrovėmis, - jis nori žinoti, ar aš ten sutikčiau važiuoti. Tai man duotų galimybę gyventi Paryžiuje ir dalį laiko keliauti. „Jūs jaunas ir, man atrodo, toks gyvenimas jums turėtų patikti“. Taip, atsakiau, bet iš esmės man vis tiek. Tada jis paklausė, nejaugi aš nenorėčiau pakeisti savo gyvenimo. Atsakiau, kad gyvenimo niekad nepakeisi, kad ir kaip gyventum, gyvenimas yra visur tas pats, ir kad manasis man visai patinka. Jis atrodė nepatenkintas ir prikišo man, kad aš niekuomet neatsakąs tiesiai į klausimą, kad neturįs ambicijos, ir tai kenkią darbui. Aš grįžau priesavo stalo. Geriau jau nereikėjo jo pykinti, bet aš nemačiau priežasčių keisti savo gyvenimą. Gerai pamąsčius, aš juk nesu koks bėdžius. Studijuodamas turėjau daugybę ambicingų svajonių. Bet, priverstas nutraukti mokslą, greitai supratau, jog jos iš tikrųjų neturi jokios reikšmės.

Vakare pas mane atėjo Mari ir pasiteiravo, ar nenorėčiau jos vesti. Atsakiau, kad man vis tiek, bet jeigu ji nori, galime susituokti. Tada ji panoro sužinoti, ar aš myliu ją. Aš atsakiau, kaip jau buvau sakęs vieną kartą, kad tai neturi jokios reikšmės, bet tikriausiai nemyliu. „Tai kam tada ruošies mane vesti?“ – paklausė ji. Aš pakartojau, kad tai neturi jokios reikšmės, ir jeigu ji to nori, mes galim susituokti.

Be abejo, aš labai mylėjau mamą, bet tai nieko nereiškia. Visi sveiki žmonės visada daugiau ar mažiau trokšta mirties tų, kuriuos myli.

Aš norėjau jam (advokatui) pasakyti, kad esu toks pat kaip ir visi, absoliučiai visi. Tačiau iš tikrųjų visa tai neturėjo jokios prasmės, ir aš iš tingumo nieko jam nesakiau.

Pirmiausia jis (tardytojas) pasakė, kad žmonės mane apibūdina kaip tylų ir užsidariusį, ir norėjo sužinoti, ką aš pats apie tai galvoju. Aš atsakiau: „Kad aš niekad neturiu ko svarbaus pasakyti, tai ir tyliu“. Jis nusišypsojo kaip ir pirmą kartą, pritarė, kad tai rimčiausia priežastis tylėti, ir pridūrė: „Pagaliau tai visai nesvarbu“. Jis nutilo, pasižiūrėjo į mane ir, gana staigiai atsitiesęs, skubiai ištarė: „Mane dominate tik jūs“. Ne visai suvokiau, ką jis nori tuo pasakyti, ir tylėjau.

[...] tardytojas paklausė, ar aš iš tikrųjų paleidau penkis šūvius iš eilės. Aš pagalvojau ir patikslinau, kad pirmiausia šoviau vieną kartą, o po kelių sekundžių dar keturis kartus.

Kaip ir visuomet, kada noriu nusikratyti kalbančiuoju, kurio beveik nesiklausau, apsimetu, kad jam pritariu.

Aš labai gerai sugebėjau prisitaikyti prie visko. Man dažnai šaudavo į galvą mintis, kad net tada, jeigu būčiau priverstas gyventi išdžiūvusio medžio drevėje ir neturėčiau daugiau ką veikti, tik žiūrėčiau į dangų virš galvos, pamažu priprasčiau ir prie to. Laukčiau praskrendančio paukščio arba atslenkančio debesies, kaip čia laukiu keistų advokatų kaklaraiščių arba kaip ankstesniame pasaulyje kantriai laukdavau šeštadienio, kada galėsiu aplankyti Mari.

Po valandėlės jis (žandaras) paklausė, ar aš bijau. Atsakiau, kad ne. Tam tikra prasme man kažkaip netgi buvo įdomu pamatyti teismo procesą. Niekad gyvenime nebuvau turėjęs tokios progos. „Taip, - pasakė kitas žandaras, - bet tai galų gale išvargina“.

[...] Tada pamačiau priešais save veidų eilę. Visi žiūrėjo į mane: supratau, kad tai prisiekusieji. Bet aš negalėjau pasakyti kuo jie skyrėsi vieni nuo kitų. mane apėmė toks jausmas, tarsi būčiau sėdėjęs priešais suolelį tramvajuje, o visi tie nepažįstami keleiviai būtų stebeiliję į ką tik įėjusįjį, norėdami jame pastebėti ką nors juokinga. Puikiai žinojau, kad tai kvaila mintis, nes čia juos domino ne koks kuriozas, o nusikaltimas. Beje, skirtumas ne toks jau didelis, tokia mintis man, šiaip ar taip,buvo toptelėjusi.

[...] Tuo metu aš pastebėjau, kad žmonės čia ieškojo pažįstamų, sveikinosi su jais ir kalbėjo lyg kokiam klube, kur kiekvienas jaučiasi laimingas, atsidūręs tarp savo aplinkos žmonių. Tuo, matyt, ir galėjau paaiškinti keistą mane apėmusį jausmą, lyg būčiau čia nereikalingas, tarsi koks įsibrovėlis. Tačiau žurnalistas kreipėsi į mane šypsodamasis. Jis išreiškė viltį, kad viskas bus gerai.

[...] Šioje dar nesenai beveidėje minioje pamačiau vieną po kito pakylančius ir paskui dingstančius už šoninių durų prieglaudos direktorių su durininku, senąjį Toma Peresą, Reimoną, Masoną, Salamano, Mari. (...) Aš vis dar negalėjau suvokti, kodėl nepastebėjau jų anksčiau, kai, išgirdęs savo pavardę, paskutinis pakilo Selestas. Šalia jo pamačiau mažą moteriškę iš restorano

Netgi kaltinamųjų suole įdomu pasiklausyti kalbant apie save. Galiu pasakyti, kad kalbose prokuroras daug šnekėjo apie mane, ir gal net daugiau apie mane negu apie mano nusikaltimą. Ar tos kalbos taip jau skyrėsi viena nuo kitos? Advokatas pakeldavo rankas ir atsiprašinėdamas gindavo kaltinamąjį. Prokuroras ištiesdavo rankas į publiką ir neatsiprašinėdamas kaltindavo. (...) kartais norėdavau įsikišti, bet tada mano advokatas sakydavo: „Tylėkite, nuo to jums bus tik geriau“. Kažkaip atrodė, kad jie svarsto bylą be manęs. Viskas vyko man nedalyvaujant. Mano likimas buvo sprendžiamas neatsiklausiant mano nuomonės. Tarpais norėdavau nutraukti kalbas ir pasakyti: „bet kas čia kaltinamasis? Labai juk svarbu būti kaltinamuoju. Juk ir aš turiu kai ką pasakyti!“ Bet, gerai pagalvojus, aš nieko neturėjau pasakyti.

Aš ne per labiausiai gailėjausi savo poelgio. Bet toks jo (prokuroro) įtūžis mane stebino. Norėjau pamėginti jam nuoširdžiai, beveik draugiškai paaiškinti, kad aš, iš teisybės, niekad dėl nieko nesigailėjau.

Po trumpos tylos (prokuroras) tarė labai žemu ir labai skvarbiu balsu: „Mūsų teismas, ponai prisiekusieji, rytoj teis patį šlykščiausią nusikaltimą - tėvažudystę“. Jo manymu, vaizduotė yra bejėgė prieš šį žiaurų nusikaltimą. Jis drįstąs tikėtis, jog žmonės nepasiduos silpnybei ir nubaus šį piktadarį visu griežtumu. Net jis nebijąs pasakyti, kad siaubas, kurį jam kelia šis nusikaltimas, beveik nublanksta prieš mano abejingumą.

Toliau aš prisimenu vien tai, kad, kalbant mano advokatui, iš gatvės per visas sales mano ausis pasiekė ledų pardavėjo ragelio garsas. Mane užplūdo prisiminimai apie gyvenimą, kuris man nebepriklausė, kuriame aš buvau patyręs pačius paprasčiausius ir pačius pastoviausius savo džiaugsmus: prisiminiau vasaros kvapus, priemiestį, kurį mylėjau, vakarėjantį dangų, Mari juoką ir sukneles. Ir tada man užgniaužė gerklę nuo beprasmybės, nuo viso to, ką aš čia veiku, ir aš nekantraudamas tetroškau viena: kad viskas baigtųsi, aš grįžčiau į kamerą ir užmigčiau.

Pirmininkas – kažkaip keistai – pareiškė, kad prancūzų tautos vardu viešai aikštėje man bus nukirsta galva. Ir tada man pasirodė, jog visų veiduose aš atpažinau tą patį jausmą. Man regis, tai buvo pagarba. Žandarai su manim buvo labai mandagūs. (...) Teismo pirmininkas paklausė, ar aš neturiu ką pridurti. Aš pamąsčiau ir pasakiau: „Ne“.

Aš trečią kartą atsisakiau priimti kapelioną. Aš nieko neturiu jam pasakyti, aš nenoriu su juo kalbėti, aš ir taip jį gana greitai pamatysiu. Šiuo metu mane domina tik viena – ištrūkti iš to mechanizmo, sužinoti, ar neišvengiamybė gali turėti išeitį. (...) Jau nežinau kelintą kartą klausiu save, ar buvo tarp pasmerktųjų mirti tokių, kuriems būtų pavykę ištrūkti iš to nepermaldaujamo mechanizmo, dingti prieš pat egzekuciją, prasiveržti pro policijos kordonus. Prikaišioju sau, kodėl anksčiau neskyriau dėmesio egzekucijų aprašymams. (...) Gal būčiau sužinojęs, kad buvo bent vienas atvejis, kai ratas sustojo, kad nesulaikomą jo sukimąsi bent vieną vienintelį kartą sustabdė ar pakeitė atsitiktinumas ir laimė. Nors vieną kartą! Tam tikra prasme to man būtų užtekę. Mano širdis būtų atlikusi visa kita. Laikraščiai dažnai rašo apie skolą visuomenei. Pasak jų, tą skolą reikia grąžinti. Bet tai neteikia peno vaizduotei. Visai kas kita – galimybė pabėgti, galimybė pažeisti šį negailestingą ritualą, sudėti į tą beprotišką bėgimą visą viltį. Be abejo, ta viltis savotiška – tai viltis būti nušautam ant gatvės kampo ar bėgant gauti kulką į pakaušį. Bet, gerai pasvarsčius, niekas man negalėjo duoti tokios prabangos, viskas man buvo užginta, mane glemžiasi bausmės mechanizmas.

Visi žino, kad gyvenimas nėra vertas tų pastangų, kuriomis už jį mokama. Aš žinau, kad iš esmės mažas skirtumas – ar mirsi trisdešimties metų, ar septyniasdešimties, - šiaip ar taip, abiem atvejais kiti vyrai ir kitos moterys tebegyvens, ir taip bus tūkstančius metų. žodžiu, čia viskas aišku kaip dieną. Mirsiu juk aš – ar dabar, ar po dvidešimties metų. man kiek trikdė tai, kad šioje apmąstymų vietoje imdavo pašėlusiai plakti širdis, pagalvojus apie galimybę pragyventi dar dvidešimt metų. man belikdavo tik užgniaužti šias mintis ir įsivaizduoti, kokios mintys ateitų į galvą po tų dvidešimties metų, kai vis tiek reikėtų mirti. Kai žmogus miršta, akivaizdu, kad tada pasidaro nesvarbu, kaip ir kada tatai įvyksta. Vadinasi (...), aš turiu susitaikyti su mintim, kad prašymas bus atmestas.

(kapelionas) šitaip kalbąs su manimi ne todėl, kad aš pasmerktas mirti. Bet aš jį nutraukiau sakydamas, kad tai ne tas pats ir kad tai, beje, jokiu būdu negali manęs paguosti. „Tiesa, - sutiko jis. – Bet jeigu nemirsite šiandien, vis tiek mirsite vėliau. Ir tada kils tas pats klausimas. Kaip jūs pakelsite tokį baisų išbandymą?“ Atsakiau, kad lygiai taip pat kaip ir dabar. (...) „Vadinasi jūs niekuo netikite ir gyvenat mintimi, jog su mirtimi viskas baigias?“ – „Taip“, - atsakiau aš. (...) J manymu, žmonių teismas yra niekas, o Dievo teismas – viskas. Pasakiau, kad vis dėlto mane nuteisė pirmasis. Bet dvasininkas atsakė, kad tai nenuplovė mano nuodėmės. Atkirtau, kad nežinau, kas tai yra nuodėmė. Man tiktai buvo pareikšta, kad esu kaltas. Aš kaltas, aš ir užmokėsiu – niekas negali iš manęs reikalauti daugiau. (...) „negaliu patikėti. Esu įsitikinęs, kad jūs kada nors troškote kito gyvenimo“. Atsakiau, kad tikrai taip ir buvo, bet tai nėra nė kiek svarbiau negu įsivaizduoti, jog tu esi turtingas, greitai plauki ar turi gražesnį nei kitų veidą. Visos tos svajonės – to paties galo. (...) „aš melsiuosi už jus“. (...) Koks jis atrodo teisuolis, ar ne? Tačiau jokia jo tiesa nėra verta nors vieno moters plauko. Jis netgi nėra tikras, ar gyvena, nes jis gyvena kaip numirėlis. Taip, aš jam atrodau nieko neturįs. Bet aš esu tikras savimi, tikras viskuo, tikresnis už jį, tikras tuo, kad gyvenu ir kad tuoj ateis mirtis. Taip, aš teturiu vien tai. Tačiau ši tiesa bent priklauso man, lygiai kaip ir aš jai. Aš buvau teisus, esu teisus ir visuomet būsiu teisus. Aš gyvenau taip, o galėjau gyventi ir kitaip. Dariau viena ir nedariau kita. Aš nepadariau šito, nes padariau aną. Na ir kas iš to? (...) Niekas, niekas nesvarbu, ir aš puikiai žinau kodėl. Jis taip pat žino. Iš mano ateities gelmių per dar neatėjusius metus visą mano absurdišką gyvenimą nuodijo tamsos dvelksmas ir šis dvelksmas sulygino viską, ką man siūlė metai, nerealesni už mano išgyventuosius. Ką man reiškia kitų mirtis, motinos meilė, ką man reiškia jo Dievas, vienokie ar kitokie žmonių gyvenimai ir likimai, jeigu vienintelis likimas turėjo pasirinkti mane patį, o kartu su manimi ir milijardus išrinktųjų, kurie, kaip ir jis, sakosi esą mano broliai. Ar jis supranta, ar jis pagaliau tai supranta? Visi – išrinktieji. Visi, visi – išrinktieji. Jie taip pat vieną dieną bus nuteisti. Jis taip pat bus nuteistas. Jį apkaltins žmogžudyste, bet nužudys už tai, kad neverkė per savo motinos laidotuves.

Tą akimirką kažkur toli tamsoje, baigiantis nakčiai, suūkė sirenos. Jos skelbė, kad laivai išplaukia į pasaulį, kuriam aš dabar jau abejingas. (...) Rodos, aš supratau, kodėl gyvenimo pabaigoje ji (mama) išsirinko sau „sužadėtinį“, kodėl ji žaidė naujo gyvenimo pradžią. Ten, ten irgi, toje prieglaudoje, kurioje geso gyvenimai, vakaras buvo kaip liūdnas atokvėpis. Stovėdama ties mirties slenksčiu mama, matyt, jautėsi išsivadavusi nuo jos ir pasiruošusi viską pergyventi iš naujo.niekas, niekas neturėjo teisės jos apverkti. Ir aš taip pat pasijutau galįs viską pradėti vėl iš naujo. Lyg šis didžiulis pykčio protrūkis būtų mane nuvalęs nuo blogio, išvadavęs nuo vilties, šią naktį, pilną ženklų ir žvaigždžių, aš pirmą kartą atisvėriau švelniam pasaulio abejingumui. Išvydęs jį, tokį panašų į save, tokį giminingą, pajutau, jog buvau ir dar tebesu laimingas. Kad viskas būtų baigta, kad aš jausčiausi ne toks vienišas, man belieka palinkėti sau, kad mirties bausmės įvykdymo dieną susirinktų daug žiūrovų ir kad jie sutiktų mane neapykantos šūksniais.

Referendumas dėl žemės nepardavimo užsieniečiams yra niekinis

Vakar teko šiek tiek pažiūrėti dėmesio centre laidą, kurioje buvo kalbama tema apie referendumą dėl žemės nepardavimo užsieniečiams. Joje dalyvavo turbūt teisininkas, VRK atstovas ir, be abejo, vienas iš referendumo iniciatorių.

Man pasirodė įdomus dalykas ne pats klausimas dėl referendumo (ar tai geras dalykas, ar ne), bet būtent pats referendumo klausimas kaip toks. Čia teisininkas mus apšvietė, kad toks referendumas yra niekinis... kitaip tariant, jeigu galima taip išsireikšti, jis prieštarauja logiškumo sąvokai, nes mūsų šalis, stodama į šią Europą vienijančią ir ją apjungiančią sąjungą, pati pasirašė ir įsipareigojo šiai sąjungai, jog ji privalės įgyvendinti tai, ką pasirašė, jog įgyvendins. Ir šia prasme, teisininkas yra absoliučiai teisus. Nepaisant to, kad vienas iš referendumo iniciatorių teigė, kad konstitucija ir kiti teisiniai dokumentai gali būti interpretuojami įvairiai, tačiau, mano subjektyvia nuomone, peno interpretuoti įvairiai galime tik meno kūrinius, o teisinius dokumentus reikia interpretuoti visiems suprantama kalba, tai yra ta kalba, kuria tie dokumentai buvo parašyti ir neskaityti jų tarp eilučių.

Taigi pagaliau atsirado teisininkas, kuris paaiškino kaip kas turi būti ir kad pats referendumo klausimas yra bergždžias reikalas. Tačiau kita vertus, tokio pristatymo šviesoje, bent jau man, išaiškėjo labai aiškus dalykas: referendumo keliu galima svarstyti tik tuos klausimus, kurie neprieštarautų ar nesikirstų su tais reglamentais, kurie buvo suformuoti ir patvirtinti mūsų valstybei įstojus į ES. Kitaip sakant, Lietuvos piliečiai, atvirai kalbant, neturi jokių galimybių net referendumo keliu pakeisti šio ar kito klausimo jei jis kertasi su ES (ir turbūt ne vien tik ES) reglamentais. Atrodo savotiškas paradoksas: mūsų valstybė, nors ir yra nepriklausoma šalis, visgi ji yra pavaldi viršnacionaliniams interesams (šiuo atveju, ES). Kita vertus, LT gali tai padaryti, tačiau privalės mokėti už to įstatymo įsigalėjimo atidėjimą dar nežinomo masto baudas. Gaunama padėtis be išeities, nes lietuviai patys referendumu balsavo už ES įstojimą bei sutikimu su ES sąlygomis (tarp jų ir lito susiejimas su euru ir neišvengiamu euro įsivedimu bei kitomis sąlygomis apie kurias aš, be abejo, nežinau). Taigi gaunama tokia savotiška paradoksali situacija: referendumas, apie kurį čia rašiau, yra niekinis, nes ankstesniu referendumu mes pritarėm toms taisyklėms, kurios neišvengiamai privalo įsigalioti, nes kitu atveju grės sankcijos.

Tiesą pasakius, man tai atrodė gana neįtikėtina, tačiau tai turbūt tik man taip pasirodė, o referendumo iniciatoriai, be jokios abejonės, pasiryže eiti iki galo kita vertus, kas jiem belieka. Padėtis be išeities. Klausimas tik vienas: kiek tokių padėčių be išeičių galės išsigryninti ateityje?    

A. Kamiu "Maro" fragmentai

...tai pavasaris, parduodamas turguose.

Kaip kitur taip ir Orane dėl laiko ir minčių stokos mylimasi patiems to nežinant.

O pagalvokit, kaip turi jaustis tas, kuris lyg spąstuose laukia mirties už šimtų sienų, spragančių nuo karščio, kai tą pačią mintutę vis tiek šneka – telefonu ar kavinėse – apie įsakytinus vekselius, konosamentus ir diskontą.

Žemė matė tiek ir tiek karų ir marų. Ir vis dėlto maras ir karas užklumpa žmones visada tokius pat nepasirengusius. Daktaras Rijė buvo nepasirengęs kaip ir mūsų bendrapiliečiai, ir todėl reikia suprasti jo abejones. Taip pat reikia suprasti, kad jis buvo atsidūręs tarp nerimo ir tikėjimo. Kai kyla karas, žmonės sako: „Tai ilgai netruks, pernelyg kvaila“. Žinoma, karas tikrai yra kažkas pernelyg kvaila, bet trukti jis užtrunka. Kvailybė visada atkakliai laikosi, tai būtų pernelyg sunku pastebėti, jeigu ištisai nebūtų galvojama apie save. Šiuo atžvilgiu mūsų bendrapiliečiai buvo kaip visi, galvojo apie save, kitaip tariant, buvo humanistai: netikėjo Dievo rykštėmis. Dievo rykštė ne pagal žmogų, užtat sakoma, kad Dievo rykštė ireali, kad tai blogas, greit praeisiantis sapnas. Bet visada ne jis praeina, o žmonės praeina iš vieno blogo sapno į kitą blogą sapną, ir pirmiausiai, humanistai, nes nesiėmė atsargumo priemonių. Mūsų bendrapiliečiai nebuvo kaltesni už kitus, jie tik pamiršo kuklumą, daugiau nieko, ir manė, kad jiems viskas dar galima, o iš to piršosi išvada, jog Dievo rykštės neįmanomos. Jie bizniavo kaip bizniavę, ruošėsi kelionėms, turėjo savo pažiūras. Kaip gi jie galvos apie marą, kuris išbraukia ateitį, vietos pakeitimą ir diskusijas? Laikė save laisvais, o niekuomet niekas nebus laisvas, kol egzistuos Dievo rykštės.  

Vis dėlto, Rišaras manė apibendrinsiąs padėtį primindamas, kad, norint užkirsti kelią šiai ligai, jeigu ji pati savaime nesiliaus, reikia taikyti griežtas profilaktines priemones; o norint tai padaryti, reikia oficialiai pripažinti, jog kalbama apie marą; kadangi absoliutaus tikrumo šiuo požiūriu nėra, klausimas dar svarstytinas.

Ne pirmąsyk mainės metų laikai, o su jais dangaus spalvos bei žemė kvapai, bet pirmąsyk tai visus jaudino.

Matydamas, kad Taru stebisi tokiu uždaru jo gyvenimu, senis maždaug taip paaiškino: religija moko, jog žmogaus gyvenimo prima pusė kyla į kalną, o antra – rieda pakalniui, ir tada tos dienos jau nebe tavo žinioj, bet kada jos gali būti iš tavęs atimtos, o tu nieko negali padaryti, ir užtat geriausia visai nieko nedaryti. :)

Epidemijai plintant, plėsis ir moralės sąvoka.

(...) daktaras žiūrėjo į motiną, ramiai sau sėdinčią ant kedės valgomojo kampe. Čia slinkdavo jos dienos po ruošos darbų. Sėdėdavo rankas susidėjusi ant kelių ir laukdavo. Rijė netgi dorai nežinojo, ar jo laukdavo. Tačiau kažkaip maloniai persimainydavo motinos veidas, kai Rijė parsirasdavo namo. Nuo sunkaus gyvenimo bežadis veidas tada, rodos, visas pagyvėdavo. Paskui ir vėl nurimdavo. Tą vakarą ji žiūrėjo pro langą į tuštėjančią gatvę.

(Rijė) kadangi mirtis rikiuoja pasaulį, Dievui gal net ir geriau, kad atsiranda netikinčių, kurie visomis išgalėmis kovoja su mirtim, nekeldami akių į dangų, kur Jis sau tyli.

Teikdami pernelyg daug reikšmingumo kilniems darbams, mes galų gale netiesiogiai aukštiname blogį. Mat tada piršte peršasi mintis, jog kilnūs darbai vertinami vien dėl savo retumo, ir pikta valia bei abejingumas yra kur kas dažniau pasitaikantys žmonių veiksmų varikliai.

Blogis pasaulyje beveik visada kyla iš nežinojimo, o gal norai gali pridaryti tiek pat žalos kiek pikta valia, jei nėra išmanymo. Žmonės greičiau yra geri negu blogi; ir, teisybę sakant, ne čia klausimo esmė.

Bet žino vieni daugiau, kiti mažiau, ir tai mes vadinam dorybe arba yda, o iš visų ydų baisiausia yda – nežinojimas, kuris mano, jog viską žino, ir tokiu atveju leidžia sau žudyti. Žudiko siela yra akla, o be viso įmanomo įžvalgumo nėra nei tikro gerumo, nei gražios meilės.

Stojusių į sanitarines dalis nuopelnas iš tikrųjų nebuvo toks jau didelis dėl to, kad jie matė, jog nieko kito nelieka: tada atrodė neįtikima į jas nestoti. Darbas ten padėjo mūsų bendrapiliečiams geriau perprasti marą ir iš dalies įtikino juos, kad jeigu maras jau čia, reikia daryti, kas darytina – kovoti su juo. Taigi tapęs kai kurių žmonių pareiga, maras pasirodė, kas iš ties esąs, tai yra visų reikalas.

[...] Daug kas iš senų moralistų vaikščiojo tada po mūsų miestą skelbdami, kad tuščios visos pastangos ir kad reikia pulti ant kelių. Ir Taru, ir Rijė, ir jų draugai galėjo atsakyti vienaip ar kitaip, bet išvada visada buvo viena: reikia vienokiu ar kitokiu būdu kovoti ir nepulti ant kelių. Svarbiausia – kuo daugiau žmonių išsaugoti nuo mirties, kuri išskiria galutinai. Ir tėra vienintelis kelias – kova su maru. Ši tiesa nekėlė susižavėjimo, ji tiktai buvo logiška.

Grabas įkeliamas į automobilį arba į tikrą furgoną, arba į perdirbtą didelę greitosios pagalbos mašiną. Giminės sėda į vieną iš taksi, dar tada leidžiamų, ir automobiliai visu greičiu nuburzgia į kapines. Prie vartų žandarai sustabdo palydus, taukšteli antspaudą ant oficialaus leidimo, be kurio neįmanoma gauti paskutinės buveinės, anot mūsų bendrapiliečių, pasitraukia į šalį, ir automobiliai sustoja prie keturkampio sklypo su daugybe duobių, kurios laukia užpildomos. Kunigas pasitinka numirėlį, nes gedulingos pamaldos bažnyčioje panaikintos. Kol jis kalba maldas, pareigūnai iškelia grabą, apriša virve, pavelka; nuleistas grabas atsitrenkia į dugną, kunigas pamojuoja šlakstytuvu, ir pirma žemių sauja atšoka nuo dangčio. Greitosios pagalbos mašina jau ankstėliau išvažiavusi, mat vairuotojui privalu ją pašlakstyti dezinfekuojančiu tirpalu. Ir kastuvams ėmus mesti šlyno luitus, kurie dunksi vis dusliau, šeima sulipa į taksi. Po penkiolikos minučių ji jau namie.

Taigi tikrai viskas vyko maksimaliu greičiu su minimalia rizika. Žinoma, tai užgaudavo natūralų šeimos jausmą, bent iš pradžių. Bet maro metu neįmanoma tų sumetimų paisyti: viskas aukojama efektyvumo labui.

Be atminties ir vilties įsikūrė šiandienoje. Teisybę sakant, viskas jiems tapdavo šiandiena. Turim pažymėti, kad maras iš visų buvo atėmęs meilės ir netgi draugystės galią. Nes meilei reikia rytojaus, o mūsų žinioj buvo tik akimirkos.

Vienišą žmogų, kuris vienišumo nekenčia, maras padaro bendrininku.

Visų pranašysčių buvo ir liko tas pats bendras bruožas, kad jos galų gale teikė vilties. Neįteikė jos tik maras.

Seniau tramvajuose plaukiodavo šleikštus chrizantemų kvapas, ir virtinės moterų traukdavo puošti gėlėmis savo artimųjų kapų. Tą dieną stengtasi atlyginti velioniui už ilgus vienatvės ir užmaršties mėnesius. O šiemet niekas nebenorėjo galvoti apie mirusiuosius. Pernelyg daug apie juos galvota. Nebuvo nė kalbos jų lankyti su truputėliu gailesčio ir didele melancholija. Jie nebebuvo tie apleistieji prieš kuriuos einama pasiteisinti kartą per metus. Jie buvo įsibrovėliai, kuriuos norisi užmiršti.

Motina iki vedybų gyveno vargingai, ir vargas ją buvo išmokęs nuolankumo.

Jis norėjo žinoti, ar galima galvoti, jog maras nieko mieste nepakeis ir viskas vėl prasidės kaip seniau, tai yra lyg nieko nebūtų įvykę. Taru manė, kad maras ir pakeis miestą, ir jo nepakeis, kad mūsų bendrapiliečių karščiausias troškimas buvo ir, žinoma, bus elgtis taip, lyg niekas nebūtų pasikeitę, vadinasi, viena vertus, niekas ir nebus pasikeitę

Džiaugėsi grįžusia viltim. Žmogus negali ištisai laikytis vien valios pastangomis ir ištisai būti įsitempęs; kokia laimė, širdžiai atsivėrus, pagaliau atrišti tą kovai parengtų jėgų mazgą. Jei laukiama telegrama irgi bus palanki, galėtų vėl pradėti gyvenimą. Ir, jo manymu, ne vien jis, bet visi.

Rijė praėjo pro namsargio būstą. Naujasis namsargis žiūrėjo prisikišęs prie lango ir jam nusišypsojo. Laiptų posūkyje Rijė dar sykį pamatė jo blyškų, nuovargio ir nepriteklių iškamuotą veidą.

Visur ta pati pauzė, tas pats iškilmingas intervalas, tas pats nurimimas po kautynių – pralaimėjimo tyla. Tačiau tyla, gaubianti jo draugą, buvo tokia vientisa, taip derinosi prie gatvių ir išvaduoto miesto tylos, kad Rijė jautė, jog šįsyk tai galutinio pralaimėjimo tyla, ta, kuria baigiasi visi karai, kuri netgi taiką paverčia nepagydoma kančia. Daktaras nežinojo, ar Taru galų gale surado ramybę, bet pats bent jau šią valandėlę tarėsi žinąs, jog niekada nebeturės ramybės, kaip niekada nėra paliaubų motinai, netekusiai sūnaus, ar vyrui, palaidojusiam draugą.

Maro ir gyvenimo lošime vieninteliai galimi žmogaus laimikiai: žinojimas ir atmintis. Gal Taru būtent tai ir vadino laimėta partija!

[...] kaip tuomet sunku gyventi vien su tuo, ką žinai ir ką atmeni, ir neturint ko besitikėti. Šitaip tikriausiai gyveno Taru. Jis suprato koks bergždžias gyvenimas be iliuzijų. Nesti ramybės be vilties. Ir Taru, nepripažįstantis žmonėms teisės skirti mirties bausmę nusikaltėliui ir vis dėl to žinantis, kad niekas negali susilaikyti jos neskyręs, kad netgi aukos kartais esti budeliai, - Taru gyveno draskomas prieštaravimų. Ir niekada nepažino lūkesčio. Ar ne dėl to jis troško šventumo ir ieškojo ramybės tarnaudamas žmonėms?

[...] Gyvenimo šiluma ir mirties vaizdas – štai žinojimas.

Matyt, dėl to rytą gautą žinią apie žmonos mirtį Rijė sutiko ramiai. (...) jis, įbedęs akis, žiūrėjo į auštantį virš uosto puikų rytą. (...) Paskui paprašė motiną neverkti, jis to laukęs, bet vis vien jam sunku. Sakydamas tuos žodžius, jis tik žinoji, kad sielvartas jo neužgriuvo netikėtai. Ir prieš daugelį mėnesių, ir prieš dvi dienas buvo tas pats nesibaigiantis skausmas.

Šią akimirką norėjo elgtis kaip visi aplinkui, kurie, atrodė, tikėjo, kad maras gali ateiti ir išeiti nepakeitęs žmonių širdžių.

Glaustydamiesi prie kits kito, visi tada parėjo namo, ničnieko daugiau, be savęs neregėdami ir tarytum triumfuodami prieš marą, užmiršę visą vargą ir tuos, kurie irgi atvyko tuo pačiu traukiniu, bet nieko nerado perone ir ketino vietoje pasitikrinti savo būgštavimus: ilgas tylėjimas jau buvo jų sukėlęs. Pastariesiems, turintiems dabar vienintelį palydovą – ką tik jų širdis nudiegusį skausmą, ir aniems, tą akimirką atsidavusiems dingusiojo atminimui, išėjo visai kitaip, ir išsiskyrimo jausmas pasiekė savo viršūnę. Jiems – motinoms, žmonoms, vyrams, mylimiesiems – praradusiems visą džiaugsmą drauge su būtybe, nūnai pamesta kažkur anoniminiame kape ar sumaišyta pelenų krūvoje, vis tebebuvo maras.

Iš tamsaus uosto pakilo pirmos oficialių pramogų raketos. Miestas sutiko jas ilgu dusliu sveikinimo šūksniu. Kotaras, Taru, tie ir toji, kuriuos Rijė mylėjo ir kurių neteko, visi, žuvusieji ar kaltininkai, buvo užmiršti. Senis teisus, žmonės visą laiką tokie patys. Bet tai jų jėga ir jų nekaltumas, ir Rijė jautė, kad, nepaisant viso skausmo, kaip tik šičia susijungė su jais.

[...] Iš tiesų, klausydamasis iš miesto atlekiančių džiūgavimo šūksnių, Rijė prisiminė, jog tam džiūgavimui visada gresia pavojus. Mat jis žinojo tai, ko ši įsilinksminusi minia nenumanė ir ką galima perskaityti knygose, kad maro bacila niekada nežūsta ir neišnyksta, kad ji gali dešimtmečius likti miegoti rakanduose ir baltiniuose, kad ji kantriai laukia kambariuose, rūsiuose, skryniose, nosinėse bei senuose popieriuose dienos, kai maras žmonių nelaimei ir jiems pamokyti pažadins savo žiurkes ir jas pasiųs gaišti į kokį nors nelaimingą miestą.

Naujosios Rusijos politikos kursas – ekonominiai stabdžiai

Panašu, kad tai veikia, tad ir ateityje bus galima išvysti panašių situacijų ir ateityje, kuomet kai kurios Europos šalys negalės eksportuoti tam tikros produkcijos į Rusiją, nes ši pagrįstai ar nepagrįstai (tą dar reikia išsiaiškinti) sustabdo produkcijos įsivežimą į tą šalį ir toji produkcija dažniausiai būna greitai gendanti :) Panašu, kad Rusija čia mato, jog jai pavyksta tokiomis priemonėmis pasiekti užsibrėžtus tikslus, taigi tas ateityje greičiausiai turės tendenciją ne tik kad kartotis, bet ir mastai tik plėsis.

Glausta apžvalga dėl tam tikrų importinių produktų nutraukimo yra pateikiama čia. Taigi šiame straipsnyje užsimenama apie šias „blokadas“: moldavų vyno, gruzinų mineralinįo vandens, ukrainiečių šokolado, lietuvių sūrio eksporto į Rusiją nutraukimas ar prie sienų su šia valstybe būdavo labai nuodugniai tikrinami automobiliai ir nusidriekdavo kilometrinės automobilių kolonos.

Šiame straipsnyje teigiama, kad pagaliau į tai ES atkreipė dėmesį, tačiau turbūt tai visgi ir yra tos valstybės tikslas. Na pakankamai akivaizdu (bent man), jog šiai šaliai trūksta dėmesio ir ji imasi visų įmanomų priemonių, kad kitos valstybės atkreiptų į ją dėmesį: nuo karinių paradų, karinių raketų dislokavimo ir militarizavimo izoliuoto regiono (Karaliaučiaus), naikintuvų pilotų pažeidimo kitų valstybių oro erdvių, visiškai ekonomiškai neatsiperkančių projektų įgyvendinimo (pvz Kaliningrado AE), kranelio dujų/naftos amžino („Draugystės naftotiekis“)/laikino užsukimo dėl „techninių kliūčių“, elektros tiekimo amžino/laikino atjungimo „dėl techninių kliūčių“, iki šokolado, sūrelių, vynelio, mineralinio vandens, žuvies ar netgi olandų gėlių importo draudimo.

Mano nuomone, valstybės atkreipia dėmesį, nes šis dalykas progresuoja. Kitaip sakant, Rusija „atrado“ ar „pritaikė“ naujas taisykles/priemones ir jos šiai šaliai pasiteisina, tad šis dalykas progresuoja ir apima vis daugiau valstybių. O kaip neatkreipsi dėmesio, kuomet kone kas kelintos valstybės verslininkai ima skųstis, jog tam tikra produkcija ima „strigti“ :D

Ši technika (paprastų produktų importo blokada) pradėta taikyti pakankamai nesenai (jei neklystu). Viena iš pirmųjų „kregždžių“ buvo įvykis kuomet tam tikrose Europos valstybėse buvo pastebėtos E-koli bakterijos salotose ar/ir daržovėse. Na tuomet, Rusija, be abejo, uždraudė galimai užkrėstų produktų importą iš tų atatinkamų valstybių ir tai buvo suprantama. Tačiau ši manipuliacijos schema visai netrukus išaugo į kažką naują: dabar galima išreikši susirūpinimą kai kurių prekių iš tam tikrų (atsitiktinių?) valstybių vien tik todėl, jog neva buvo pastebėta neatitikimų keliamiems produkto kokybės reikalavimams toje šalyje. Po kurio laiko, pasirodo, galima padaryti ir taip, jog neva tai užtenka tik manyti, jog tam tikras produktas neatitinka tų reikalavimų ir jį uždrausti bent jau porai mėnesių. Na o įstatyminės spragos visuomet egzistuoja ir egzistuos, tad ir pasaulinė prekybos organizacija (PPO) nieko į tai negali atsakyti ir galima uždrausti netgi gėlių importą ir tai motyvuojant kažkokia tai grėsme.

Štai naujausias, šviežiausias šios dienos straipsnis šia tema yra čia, kuriame skelbiama, kad nuo šių metų pradžios Rusijos veterinarijos ir fitosanitarijos tarnyba „įvedė laikinus apribojimus visų rūšių žuvų iš Norvegijos, išskyrus lašišines, importui.“ Na šis straipsnis yra gana argumentuotas :) jame skelbiama, jog tų bakterijų visgi buvo rasta :D

Kita vertus, ar tai gali būti kažkaip susiję ? Ar už to viso negali slypėti tam tikras interesas? Na tarkim, LT buvo kažkada pasiskelbus statytis atominę naują, po kurio laiko pasiskelbė ir Rusija, jog ši irgi statysis atominę Kaliningrade ir padės gudams pastatyti. Arba dujų (kaip kozirio naudojimas) kainų nesvietiškas užkėlimas dėl tam tikrų politinių motyvų? Arba Moldovos ir Gruzijos importo draudimas galbūt dėl to, jog buvo pastebėta, kog šios šalys jau senai ir akivaizdžiai daro strateginį poslinkį į ES :) ? O ar negali būti taip, kad "Norvegija remia Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekį” ir kad „Norvegija yra svarbi Lietuvos energetinė partnerė“ . Galbūt būtent dėl to šiemet atėjo eilė ir Norvegijai Rusijos „sankcijos“ :D ? Ne, viso to negali būti ir tokie bei panašūs pavyzdžiai yra tik šiaip sutapimai, čia jau prasideda kažkokios konspiracijos :D Kas ten žino? Belieka pasakyti „pagyvensim, pamatysim“, na bet... greičiausiai visgi tai tėra TIK SUTAPIMAI, kurių bandoma ieškoti ten, kur jų nėra ir negali būti :D