Be paskolos amerikietiška svajonė neįperkama

Trumpą komentarą norėčiau "mestelt" dėl JAV skolos. Trumpas komentaras yra todėl, kad, iš esmės, nėra čia ko per daug ir nuogąstauti ir plėtotis.

Štai DELFI straipsnis skelbia apokaliptinį scenarijų JAV savo antrašte, jog JAV visai netrukus gali atsidurti labai jau nepavydėtinoje padėtyje, nes tuoj bus pasiektos skolinimosi ribos ir jei kongresas šiuo atžvilgiu nieko nedarys arba jeigu nepatvirtins balsų dauguma skolos luboms pakelti, tai... prasidės tikrasis armagedonas žemėje, nes ekonominė karuselė nustos suktis.

Mano supratimu, tokių straipsnių nė nebeverta ir rašyti. Manau, kad turėtų būti daugiau straipsnių apie LT miestuose ar užkampiuose pasirodžiusią vaivorykštę arba kaip gaisrininkai didvyriškai aukodamiesi gelbėjo katiną, įstrigusį medžio viršūnėje kelias valandas ir panašaus pobūdžio peripetijų... Čia, be abejo, šiek tiek ironizuoju, tačiau, kita vertus, iš musės daryti dramblį (piešti apokaliptinį scenarijų ir demonstruoti kaip čia dabar visiem gali būti blogai) irgi nėra itin išmintinga.

Na štai ir nagrinėjamas straipsnis Jūsų dėmesiui. Jame užsimenama nuoroda į kitą tokios pat temos straipsnį, kur teigiama, jog JAV išvengė nemokumo. Pastarajame tekste teigiama, kad kongresas, „Ozo burtų lazdele pamojęs“, panaikino JAV skolos ribas (16,4 trln. JAV dolerių) ir „uždėjo kitas lubas“, o dabar vėl ruošiasi „uždėti dar kitas lubas“. Juk amerikiečiai mėgsta didingą dangų siekiančius architektūrinius stebuklus, tad nėra nuostabu, kad, tam tikra prasme, „aukštesnės lubos“ tos didybės prideda dar daugiau, jei ir vėl metaforiškai ironizuotume mes, paprasti mirtingieji.

Tad nelabai suprantu, ar kam tai dar vis gali būti aktualu kiek JAV yra skolinga ir kad skolos ribas dar ruošiasi kongresas demokratiškai svarstyti: ar kelti, ar ne. Štai koks klausimas. O atsakymas į jį tik vienas – „taip“, nes jei „ne“, tuomet viskas sugrius kaip kortų namelis.

Nors Japonijos atvejis puikiai parodo, kad valstybė pakankamai gali neblogai išsilaikyti netgi tuomet, kai tokios šalies skola siekia 230% pagal BVP. Kita vertus, mane kartais tai verčia susimąstyti, kiek dar ilgai taip valstybės galės kelti savo lubas ir imti paskolas tam, kad susimokėtų senesnių paskolų dalis. Tai juk yra akivaizdus sniego griūties principas, ar kaip ten jį pavadintų labiau išprusę: jei esi prasiskolinęs ir imi paskolą tam, kad likviduotum bent dalį senesnių skolinių įsipareigojimų, tai, jau turbūt turėtų būti ženklas, kad galbūt jau skolintis nebe labai verta ir, turbūt, jau pats laikas susirasti kažkur pamestą makaulę. Kita vertus, tokie dalykai, kaip viena didžiausių istorijoje pastaroji ekonominė krizė, parodo, kad mes gimėme pačiu laiku, kad esame įdomios istorinės įvykių spiralės sūkuryje, nes, galimas dalykas, jog po kažkiek metų mes t.y. šios istorinių įvykių tėkmės dalyviai, būsime liudininkai to, kaip valstybės spręs savo skolinių įsipareigojimų naštą. 

Beje, keisčiausia yra tai, jog kone visos pasaulio valstybės, daugiau ar mažiau, tačiau yra įsiskolinusios, ir man kaip paprastam žmogui, tai yra sveiku protu nesuvokiama. Tačiau aš esu įsitikinęs, kad atsakymo į klausimą, kodėl valstybės turi skolinių įsipareigojimų, turbūt reikėtų ieškoti pačiame žmoguje t.y. jo prigimtyje... Turbūt citata iš E. Remarko kūrinio „Juodasis obeliskas“, čia būtų laiku ir vietoj šią žmogaus prigimtį bent kiek atkleisti: „Už jo pirmiausiai stovi žemučiai antkapiai iš smiltainio - paminklai skurdžiams, gyvenusiems ir triūsusiems dorai ir kukliai, todėl, savaime aišku, nieko nepasiekusiems. Toliau stovi didesni jau ant cokolių, bet irgi pigūs - tiems, kurie nori priklausyti šiek tiek aukštesniam luomui bent po mirties, jei to nepavyko pasiekti gyvenime. Šitokių mes parduodame daugiau negu pačių pigiausiųjų“.