25 – asis kadras ir „pasąmonės galia“

Šiuo metu skaitau labai lengvai skaitomą ir tikrai įdomią Jay Ingram‘o knygą „Proto teatras. Sąmonės uždangą pakėlus“. Joje trumpai drūtai tariant, yra bent šiek tiek apžvelgiama kaip veikia žmogaus protas. Knyga išties yra verta dėmesio. O čia norėčiau pateikti kelias ištraukas iš šios knygos apie pasąmonę. Kodėl būtent apie pasąmonę? O gi todėl, kad aš beskaitydamas apie pasąmonės įtaką mūsų sprendimams, iškart supratau, kokią galią gali turėti, ir, veikiausiai turi reklama bei 25 – asis kadras.

Nežinau ar jis naudojamas ar ne, bet esu įsitikinęs, kad tasai 25 – ausis kadras, vienaip ar kitaip,visgi paveikia žmogaus (ne)sąmoningam apsisprendimui. Nežinau ar tai tiesa ar ne, bet, mano supratimu, tik pasąmonėje užfiksuotas įvykis gali turėti įtakos žmogui kur kas didesnės, negu sąmonėje užfiksuotas įvykis (tarkime reklamos emocinis poveikis potencialiam prekės pirkėjui). Toliau seks vien tik citatos kaip mano spėjimo argumentavimas.

„Įsisąmoninimas ir suvokimas nėra vienas ir tas pat. Waterloo universiteto psichologas Philas Merikle‘as pateikė įtikinamų įrodymų, jog įvairius dalykus galime suvokti pasąmoningai. Šie įrodymai verčia mus prisiminti XIX a. 1898 m. psichologas Borisas Sidisas atliko eksperimentą, kurio metu tiriamiesiems buvo rodomos kortelės su užrašyta raide ar skaitmeniu. Korteles jis laike taip toli nuo tiriamųjų, jog šie, negalėdami tiksliai įžiūrėti, teigė matę tik neryškę dėmę arba nieko. Tačiau Sidiso paprašyti „atspėti“, kas galėjo būti užrašyta ant kortelių, tiriamieji sugebėjo tiksliai perskaityti tiek raides, tiek skaitmenis, o neteisingų atsakymų skaičius patvirtino, jog tai nebuvo vien atsitiktinumas.“

[...]

„Man asmeniškai priimtiniausi tyrimai, kurie vienu kirčiu pademonstruoja gilų pasąmonės efektą. Vieną tokių eksperimentų 1980 metais atliko Robertas Zajoncas ir Wiliamsas Kunstas-Wilsonas. Šie tyrėjai pradėjo nuo pastabos, jog daiktų pažįstamumas gali priversti mus juos labiau mėgti, ir rėmėsi atveju, kuomet nuolatos klausomas muzikos įrašas tapo daug labiau mėgstamas (paneigiant įsitikinimą, jog „pažįstamas sukelia panieką“). Tačiau tuomet šį paprastą pavyzdį jie perkėlė į kur kas keistesnę sritį. Tiriamųjų jie paprašė stebėti rodos netaisyklingų aštuonkampių derinius – paprastas figūras baltame fone. Svarbiausia, tiriamajam rodė tik pusę viso figūrų derinio, o vaizdas truko vos vieną tūkstantąją sekundės. Antrojoje tyrimo dalyje tiriamiesiems buvo tuo pat metu rodoma aštuonkampių pora, kurios vieną figūrą tiriamieji jau buvo matę, kitos – ne. Subjektų buvo prašoma įvardyti matytą figūrą bei pasirinkti labiau patinkančią. Galite pamanyti, jog kvaila prašyti žmogaus išsirinkti vieną iš dviejų labiau patinkantį aštuonkampį, tačiau po šia beprotybe slypėjo metodas. Vertinimams buvo priskirtos skaitinės įsitikinimo reikšmės: 3 – „esu tikras“, 2 – „esu beveik tikras“, 3 – „spėju“.

Rezultatai buvo mažų mažiausiai įdomūs. Paprašytų atpažinti jau matytą figūrą tiriamųjų atsakymus buvo galima laikyti ne ką patikimesniais, nei atsitiktinumas. Nereikia tuo stebėtis, kadangi figūros tiriamiesiems buvo rodomos tik po vieną milisekundę, o įsisąmoninti reikia kur kas daugiau laiko. Nepaisant to, paprašyti pasirinkti labiau patinkančią figūrą, tiriamieji dažniau pasirinko matytąjį aštuonkampį. Iš 24 tiriamųjų, 5 iš kurių sugebėjo atpažinti matytąjį aštuonkampį, 16 pasirinko matytąjį aštuonkampį.

Pasąmoningas figūros suvokimas kažkaip turėjo įtakos jų vertinimui, nors jie ir neprisiminė matę šiąf figūrą anksčiau.

Įsitikinimo reiškinių rezultatai taip pat buvo pakankamai keisti: jie leido manyti, jog, tam tikra prasme, subjektai nutuokė, kas dėjosi jų smegenyse, net formaliai to ir nesuvokė. Savo vertinimui priskirdami „spėjimo“ reikšmę, jie buvo teisūs: tiek figūros atpažinimo, tiek pasirinkimo labiau patinkančios atveju jų įsitikinimai buvo prilyginti atsitiktinumui. Tačiau savo atsakymams priskyrę reikšmes „esu tikras“ arba „esu beveik tikras“, jie pasirinko matytas figūras kaip labiau mėgstamas, nors ir neatpažino jų iš pirmosios tyrimo dalies.

Zajoncas ir Kunstas-Wilsonas perkėlė gerai žinomą pažįstamų daiktų pasirinkimą kaip mėgstamesnių iš sąmonės į pasąmonę; tai stulbinantis atradimas, ypač jei turėsime galvoje, kad šis fenomenas turi nuolatinės įtakos mums visiems, tik mes to nesuvokiame“.