Ištraukos iš Arthur C. Clarke'o knygos: "2001 metų kosminė odisėja".

Arthur C. Clarke

2001 metų kosminė odisėja.

Plaukuotas, raumeningas jo kūnas buvo pusiau panašus į beždžionę, pusiau į žmogų, tačiau galvos forma jau labiau panešėjo į žmogaus. Kakta buvo žema, antakių lankai smarkiai iššovę į priekį, bet jo genuose, be abejo, jau glūdėjo pirmieji žmogiškumo požymiai. Jis stovėjo, žiūrėdamas į nedraugišką pleistoceno epochos pasaulį, ir jo žvilgsnyje jau buvo kažkas, ko neturėjo nė viena beždžionė. Šiose tamsiose, giliai įdubusiose akyse šmėsčiojo bundanti sąmonė – pirmosios proto kibirkštėlės, kurios neįsidegs dar daugelį amžių, o galbūt netrukus visai išblės. (...) Kai paniuręs sėdėjo prie savo olos ir jautria ausimi gaudė aplinkinio pasaulio šlamesius, jis patyrė pirmąsias naujo ir galingo jausmo apraiškas. Tai buvo miglotas nenusakomas pavydas, o gal nepasitenkinimas gyvenimu. Jis nė manyti nemanė, iš kur šis jausmas, o juo labiau – kaip jį numaldyti, tačiau nerimas įsigraužė į jo širdį, ir tai reiškė pirmą nedidelį žingsnį į sužmogėjimą. (...)

Ką reiškia šimtas pralaimėjimų, jei viena vienintelė sėkmė galėjo pakeisti visos planetos likimą!

[...] Jų rankomis padirbti įrankiai perdirbo juos pačius.

Naudodamos kuokas ir titnaginius peilius, jų rankos įgijo tokį miklumą, kokiu nepasižymėjo joks kitas gyvis, ir dėl to jie galėjo pasidaryti dar tobulesnius įrankius, kurie savo ruožtu toliau lavino galūnes ir smegenis. Tai buvo savaime greitėjantis, smarkėjantis procesas, ir galų gale jis sukūrė Žmogų.

[...] Priešingai gyvuliams, kurie pažinojo tik dabartį, Žmogus įgijo praeitį (dėl kalbos) ir pradėjo ieškoti kelių į ateitį.

Jis taipgi mokėsi žaboti gamtos jėgas; sutramdęs ugnį, padėjo kertinį akmenį technikai ir toli pralenkė gyvių pasaulį, iš kurio pats buvo kilęs. Akmenį pakeitė žalvaris, o žalvarį – geležis. Medžioklę išstūmė žemdirbystė. Gentis davė pradžią kaimui, kaimas peraugo į miestą. Žmogus išmoko įamžinti kalbą tam tikrais ženklais akmenyje, molyje, papiruse. Paskui jis sugalvojo filosofiją ir religiją. Ir – galbūt ne be pagrindo – apgyvendino dangų dievais.

Jo kūnas darėsi vis bejėgiškesnis, o ginklai vis baisesni. Iš akmens, žalvario, geležies ir plieno jis pasigamino visokių duriančių ir pjaunančių įnagių ir gana greitai išmoko nukauti savo aukas iš tolo. Ietis, lankas, patranka ir galiausiai raketos davė jam į rankas galingus, bet ne visagalius ginklus.

Be šių ginklų, nors dažnai nukreiptų prieš save patį, Žmogus niekada nebūtų užkariavęs savo pasaulio. Į juos jis įdėjo visą protą ir širdį, ir jie ilgus amžius jam gerai tarnavo.

Tačiau dabar tie patys ginklai ėmė grasinti žmogui pražūtimi.

Netgi skaitydamas vien anglų kalba leidžiamus laikraščius, galėtum visą gyvenimą nieko daugiau neveikti, tik ryti šį nuolat besikeičiantį informacijos srautą.

[...] Ir dar viena mintis dažnai ateidavo Floidui į galvą, kai priešais jį ekrane slinkdavo smulkios elektroninės eilutės. Kuo tobulesnė informacijos perdavimo technika, tuo primityvesnis, banalesnis ir pilkesnis jos turinys. Nelaimingi atsitikimai, katastrofos, nusikaltimai ir stichinės nelaimės, niūrios vedamųjų straipsnių prognozės – štai ką bylojo milijonai į eterį plūstančių žodžių. Beje, Floidas kartais pagalvodavo, kad tai galbūt dar ne didžiausia blogybė: jis jau seniai buvo nusprendęs, jog idealioje Utopijoje laikraščiai būtų nepakenčiamai nuobodūs.

Dabar kalbėjosi vien tik mašinos: jos keitėsi dvejetainiais impulsais tūkstantį kartų greičiau, negu jų lėtai galvojantys kūrėjai.

Čia, Mėnulyje, galėjai pamatyti tuos pačius požeminio gyvenimo atributus ir apsisaugojimo nuo priešiškos aplinkos įrenginius, tik čionai jie buvo naudojami taikingais tikslais. Per dešimt tūkstančių metų žmogus pagaliau surado tokį pat jaudinantį užsiėmimą, kaip ir karas.

Deja, dar ne visos tautos buvo tai supratusios.

Štai ir atsirado pirmojo Kosmoso čiabuvių karta, pamanė Floidas. Netrukus jų bus daugiau. Šioje mintyje slypėjo liūdesys, bet kartu ir didelė viltis. Kai Žemėje viskas aprims ir susitvarkys, ir galbūt pasidarys nuobodoka gyventi, laisvę mylintiems narsiems pionieriams, nerimstantiems nuotykių ieškotojams bus kur paklajoti. Tik į šias klajones jie išsiruoš ne su kirviu ir šautuvu, ne kanoja ir ne furgonu; jie turės branduolinės energijos generatorių, plazminį raketos variklį ir hidroponinę fermą. Greitai ateis laikas, kai Žemė, kaip ir visos motinos, turės palinkėti savo vaikams laimingo kelio.

Floidas jau buvo spėjęs pastebėti, kad Maiklso ir Helvorseno nuomonės nesutapdavo, tačiau tarp jų nebuvo jokio trynimosi ar priešiškumo. Matyt, gerbė vienas kitą ir tiesiog buvo sutarę niekad nesutarti :)

Tik barbaras naikina tai, ko nesupranta.

Dirbtinių smegenų „auginimo“ procesas nuostabiai panašus į žmogaus smegenų vystymąsi. Tikslių šio proceso detalių kiekvienu atskiru atveju, matyt nepavyks sužinoti, o jeigu ir pavyktų, žmogaus protas vis tiek neįstengtų suvokti jų sudėtingumo. (P.S. keista mintis, nes, kitaip sakant, žmogus tariamai sukūręs dirbtinį intelektą, nesuvoktų to intelekto vystymosi ypatybių, nes jo kūrėjui jau būtų pernelyg sudėtinga suvokti savo paties kūrinį...)

Klausimą, ar iš tiesų Ealas (EAL-9000) sugeba mąstyti, išsprendė anglų matematikas A. Triuringas dar penktajame dešimtmetyje. Tiuringas nurodė, kad jeigu su mašina galima palaikyti pokalbį – nesvarbu, ar klaviatūra, ar mikrofonu – ir jos atsakymų neįmanoma atskirti nuo tų, kuriuos tuo atveju pateiktų žmogus, tai tokia mašina mąsto pačia tikriausia šio žodžio prasme.

Tačiau mechanikos dėsniai liko nepažeisti. Gamta visuomet subalansuoja savo pajamas ir išlaidas, ir Jupirteris neteko lygiai tokio pat judėjimo kiekio, kokį įgijo „Ieškotojas“. Planetos greitis sumažėjo, bet jos masė sekstilijoną kartų viršijo laivo masę, ir todėl jos orbita pasikeitė taip nežymiai, jog to nebūtų susekę jokie prietaisai. Dar neatėjo laikas, kai Žmogus sugebės palikti savo pėdsaką Saulės sistemoje.

Nuo tos valandėlės, kai Žemės laboratorijoje, už milijonų kilometrų nuo laivo, prabrėško Ealo sąmonė, visos mintys ir pastangos buvo nukreiptos į vieną tikslą. Užduotos programos vykdymas jam buvo ne vien tik manija – tai buvo vienintelė jo egzistavimo priežastis. Nekamuojamas būdingų organinei gyvybei troškimų ir aistrų, jis siekė tikslo nepaprastai atkakliai ir nuosekliai.

Sunku buvo įsivaizduoti, kad jis galėtų tyčiomis suklysti. Netgi tiesos slėpimas sukeldavo jam nepilnavertiškumo ir susierzinimo jausmą – tai, ką žmonės vadina kaltės pajautimu. Ealas, kaip ir jo kūrėjai, užgimė nekaltas, tik, deja, ir į jo elektroninį rojų pernelyg greitai įsismelkė žaltys.

[...] Jis (Ealas) tik juto prieštaravimą, pamažu ardantį jo elektroninę psichiką, - prieštaravimą tarp tiesos ir būtinumo ją slėpti.

Jis ėmė daryti klaidas, nors, kaip kiekvienas neurštikas, nesugebantis pastebėti savo ligos simptomų, griežtai tai neigė. (...) Jį ketino išjungti, atkirsti nuo visų įvesties duomenų, atimti sąmonę – tokios būklės jis net įsivaizduoti nepajėgė.  

[...] Įdomu, ar jis (Ealas) jautė skausmą, probėgšmais pagalvojo Boumenas. Tikriausiai ne. Žmogaus smegenų žievėje taip pat nėra jutimo organų. Smegenis galima operuoti be anestezijos.

[Floidas Boumanui] Dažnai teigiama, kad aukšta kultūra visuomet didžiadvasė, tačiau, neturint jokių duomenų, geriau nerizikuoti.

Be to, negalima užmiršti, kad, kaip liudija mūsų pasaulio istorija, primityvios rasės dažnai žūva, susidūrusios su labiau išsivysčiusiomis civilizacijomis. Antropologai tai vadina „kultūriniu šoku“.

[...] Bet jeigu Ealo konstruktoriai nesugebėjo perprasti savo pačių kūdikio psichologijos, tai kaip sunku bus pasiekti abipusį supratimą su visiškai svetimomis būtybėmis!

[...] Boumenas taip pat žinojo, jog kai kurie mąstytojai laikėsi dar originalesnių pažiūrų. Jie manė, kad tikrai tobuloms būtybėms organiniai kūnai išvis nereikalingi. Gilėjant jų mokslinėms žinioms, tokios būtybės anksčiau ar vėliau atsikratys savo trapių, ligotų, lengvai pažeidžiamų apvalkalų, kuriuos suteikė Gamta ir kurie nešė joms neišvengiamą mirtį. Jos pakeis savo natūralius kūnus, kai šie susidėvės, o gal ir anksčiau, metalo bei plastmasės konstrukcijomis ir tokiu būdu pasidarys nemirtingos. Smegenys, matyt, išliks šiek tiek ilgiau: kaip paskutinė organinio kūno liekana, jos valdys mechanines galūnes ir stebės visata savo elektroniniais jutimo organais – kur kas jautresniais ir sudėtingesniais, negu tie, kuriuos sukūrė akla evoliucija.

Net pačioje Žemėje jau žengti pirmieji žingsniai šia kryptimi. Milijonai žmonių, kurie ankstesniais amžiais būtų buvę pasmerkti pražūčiai, laimingai gyveno ir dirbo dėl to, kad gavo dirbtines galūnes, inkstus, plaučius ir širdis. Šis procesas gali turėti tik vieną pabaigą, kad ir kaip toli ji būtų.

Vėliau teks atsisveikinti ir su smegenimis. Kaip sąmonės buveinė, jos absoliučiai nereikalingos – tai įrodė elektroninio proto sukūrimas ir išvystymas. Matyt, konfliktas tarp proto ir mašinos galų gale užsibaigs amžina taika – visiška simbioze.

[...] Bet ar čia jau galas? Keletas linkusių į misticizmą biologų nuėjo dar toliau. Remdamiesi įvairių religijų postulatais, jie teigė, jog protas galiausiai išsivaduos nuo materijos. Roboto kūnas, kaip ir gyvas kūnas ir kraujas, bus tik pakopa kelyje į tai, ką žmogus jau seniai pavadins „siela“.

Ir jeigu už to yra dar kas nors, jo vardas gali būti tik tai „Dievas“.

[...] Organinis kūnas jau seniai nebepatenkino pirmųjų Žemės tyrinėtojų poreikių, ir, kai tik jų mašinos pranoko jų kūnus, atėjo laikas persikraustyti į naują būstą. Pirmiausia smegenis, o paskiau tik vieną protą jie perkėlė į spindinčias metalo ir plastmasės buveines.

Jose jie galėjo klajoti tarp žvaigždžių. Jie daugiau nebestatė erdvėlaivių. Jie patys buvo laivai.

Menkiau civilizuotas arba rambesnis padaras niekuomet nebūtų kvaršinęs dėl to galvos, o būtų pasiguodęs mintimi, jog nuo likimo nepabėgsi. Bet Alveronas ir jo gentainiai viešpatavo Visatoje nuo pat istorijos aušros. Jie žinojo viską, o viską žinoti – reiškia už viską atsakyti.

[...]

Reikalui esant, atskiri individai, sudarantys Paladoro superorganizmą, galėjo susijungti į vieningą mąstančią sistemą. Tokiu būdu jie sukurdavo galingiausią protą visoje Visatoje. Eilines problemas paprastai spręsdavo keli šimtai ar tūkstančiai individų. Retkarčiais prireikdavo kolektyvinės milijonų išminties, o dviem istoriniais atvejais, kai grėsė pavojus giminės egzistavimui, į vieną sąmonę susitelkė milijardai Paladoro ląstelių. Paladoro protas buvo vienas didžiausių intelekto šaltinių Visatoje; nedažnai reikėdavo visų jo išgalių, tačiau kitos padermės jautėsi daug saugiau, žinodamos, kad galės prireikus juo pasinaudoti.

[...] Labai senai Alarkeinas parašė knygą, kurioje mėgino įrodyti, jog, laikui bėgant, visos protingos būtybės atsisakys individualių sąmonės formų ir galų gale Visatoje liks tik protaujantys superorganizmai.

[...]

Inžinieriai, kaip visuomet, sukėlė baisų triukšmą. Jie pareiškė, jog tai visiškai neįmanomas dalykas. Ir , kaip visuomet, užduotį atliko per pusę jiems duoto laiko :)

Keista, bet kiekviena civilizacija kažkodėl mano, jo jo – vienintelė visoje Visatoje.

Arthur C. Clarke

Ramos apsireiškimas

Vieniša, niekuo ypatingu neišsiskirianti geltona žvaigždutė lėtai sukosi vienoje iš vidinių Paukščių Tako galaktikos spiralių, nutolusi nuo galaktikos centro per trisdešimt tūkstančių šviesmečių. Ši stacionari žvaigždė – Saulė – galaktikos orbitą apskrieja per du šimtus dvidešimt penkis milijonus metų. kai saulė galaktikos centro atžvilgiu buvo paskutinį kartą tokioje padėtyje, kurioje yra šiandien, viename iš Saulės palydovų – nedidelėje žydroje planetoje – Žemėje – įsiviešpatavo ropliai.

Tik Žemėje, viename iš daugelio dangaus kūnų, sudarančių Saulės sistemą, atsirado sudėtingos gyvybės formos, egzistavusios ištisas eras. Tik šiame pasaulyje evoliucijos dėka cheminiai junginiai tapo „protingi“ ir pažinę nuostabią begalinę ėmė mąstyti: ar šioje Visatoje gali būti daugiau į juos panašių stebuklų.

Vien tik mūsų Galaktikoje yra šimtas milijardų žvaigždžių, mąstė Žemės gyventojai, ir visai pagrįstai galima manyti, kad iš jų bent dvidešimt nuošimčių turi planetas, kuriose bent kažkuriuo jų egzistavimo tarpsniu susiformavo tam tikros atmosferos bei temperatūros sąlygos, palankios atsirasti aminorūgštims ir kitokiems organiniams elementams, be kurių nė negalėtume įsivaizduoti biologijos. Kad ir kaip ten bebūtų, bent jau Žemės istorijoje šios aminorūgštys kartą ėmė ir įgijo tokią savybę – daugintis; štai tuomet ir prasidėjo evoliucijos stebuklai, galiausiai pagimdę keistas būtybes – žmones.

Ar galima būtų tvirtinti, jog tokios aplinkybės susiklostė vienintelį kartą, vienintelėje vietoje per visą Visatos gyvavimo laiką? Sunkieji atomai, be kurių negali atsirasti gyvieji organizmai, susiformavo per milijardus metų Visatoje vykusius žvaigždžių kataklizmus. Ar gali būti, kad tik vienoje vienintelėje planetoje šie atomai susijungė į ypatingas molekules, iš kurių sudaryti protingų būtybių, gebančių užduoti klausimą – ar mes vieniši Visatoje? – kūnai.