Drakonas tyliai vykdo ekonominę ekspansiją po pasaulį, o Mobis Dikas - tyli. Kodėl?

„Pekinas ieško naujų rinkų ir taip mažina priklausomybę nuo JAV. “, - kaip kad rašoma naujausiame žurnalo „Valstybė“ numeryje Kinijos tema. Čia pateikiama labai išsamūs „skaičiai“, kurie akivaizdžiai demonstruoja Kinijos augančius raumenis globaliniame pasaulyje. Išties skaičiai yra pribloškiantys ir daug ką pasako. Tačiau ar yra matoma visame tame slypinti ideologija ar pasaulėžiūra?...

Na kol kas kinai eskaluoja tik ekonominius aspektus. Galime mes juos ir suprasti, nes jie, galimas dalykas, dar laiko save nepasirengusiais stoti į politinių interesų areną, tačiau, kita vertus, kitos didžiulę politinę įtaką ir interesų turinčios valstybės šio dalyko taip pat stengiasi neprovokuoti... Apart to, kad Kinija patyliukais supirkinėja pasaulį (ir investuoja daugiausia į infrastruktūros plėtrą naftos turinčiose valstybėse), tačiau, iš esmės, rodos, yra išlaikomas tylūs vienas kito (daugiausia dviejų ekonominių banginių) stebėjimai. Ir nors dėl šios neaiškios tylos, bent jau kol kas atrodo, kad laimi tiktai kinai, visko gali būti, kad galų gale, bus gautas priešingas efektas.

Kaip vienas iš argumentų gali būti tas, jog Kinijos valdžios modelis, nors ir turintis skirtumų nuo sugriuvusios Sovietų Sąjungos, tačiau visgi yra komunistinis, o iš istorijos žinome puikiai, kad tik demokratiniai valstybių modeliai, galų gale, triumfuoja. Taigi remiantis tuo pačiu straipsniu („Kinų invazija“), išspausdintu žurnale „Valstybė“, kuriame užsimenamas kitas straipsnis, kuris buvo parašytas buvusio Vokietijos užsienio reikalų ministro (J. Fischer‘io: „Mažai kas abejoja Kinijos Liaudies Respublikos dominavimu XXI amžiuje“), o jame primenama, kad „Po keturių modernizacijų (pramonės, žemės ūkio, kariuomenės ir mokslo bei technologijų) kinams reikia penktosios – politinės – modernizacijos.“

Kitame žurnalo straipsnyje „XXI a. komunizmas ir milijardieriai sugyvena“ pasakojama istorija, kuri jau kažkur yra girdėta. Pasakojama apie pasakiškai praturtėjusius komunistų valdžios vyrus ir moteris bei jų artimuosius. Kalbama apie korupcinę sistemą, kuri visuomet užvaldo žmogų, tik kad šioje sistemoje apie tai viešai kalbėti yra tabu, nes toji sistema yra komunistinė ir nors ji pagal savo ideologiją lyg ir turėtų užtikrinti socialinę lygybę, tačiau realybėje to nebūna ir gaunamas priešingas efektas: komunistinėje santvarkoje socialinė nelygybė gaunama dar didesnė negu demokratinėje: „Užsiimti verslu Kinijoje yra gana sunku. Oficiali korupcija, neapsaugotos nuosavybės teisės, varžantis reguliavimas ir ribojimai, silpna atsiskaitymo disciplina, bloga logistika ir platinimas, paplitęs prekių klastojimas ir kitų formų intelektinės nuosavybės vagystės – šios kliūtys komplikuoja verslininkų galimybes klestėti vidaus rinkoje“ (...) „2010 Kinijoje gyveno 960 tūkst. milijonierių“ (...) „2012 – ųjų pabaigos duomenimis, 128 mln. žmonių Kinijoje gyvena už 1,25 JAV dolerio per dieną.“ (...) „2000 m. – jis (GINI rodiklis) siekė 0,412. Pasak ekspertų, kai koeficientas GINI lygus 0,4, jis laikomas pavojingu turtinės nelygybės šalyje rodikliu. Po 2002 m. nevyriausybinių organizacijų paviešinti duomenys rodo, kad turtinė nelygybė Kinijoje tik didėja“. Be abejo, socialinė nelygybė taip socialinę lygybę propaguojančiai komunistiniai santvarkai, akivaizdžiai pademonstruoja, jog toks valstybės modelis yra pasmerktas žlugti. Kita vertus, valstybėje įsišaknijęs totalitarinis režimas, lyg ir leidžia eiliniam kinui lengviau pakelti šią socialinę nelygybę, nes šis jaučiasi nelygus politiniu atžvilgiu. Išties, į tai gana sudėtinga gilintis, tačiau socialinė nelygybė buvo ir bus viena iš varomųjų priežasčių valstybės vidiniams politiniams pamatams drebinti ir, galų gale, suirti.

Taigi nors kinai demonstruoja raumenis tyliai supirkinėdami pasaulį, nes šie nori kaip įmanoma būti mažiau priklausomi, visų pirma, nuo JAV, tačiau dėl šio savo skubėjimo, dėl šio „blaškymosi po pasaulį“ jie pamiršta „apsikuopti savo kiemą“. Kitaip sakant, kinai, žvelgdami užsienio kryptimi ir plėsdami savo interesus pasaulyje, jie pamiršta savo šalyje glūdinčias vidines problemas, kurių viena iš esminių ir yra jų politinė santvarką, apie kurią ir kalba buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras, jog jiems yra reikalinga politinė modernizacija.

Dar pratęskime mintį ne apie Kinijos demonstruojamą neregėto masto apimčių ir krypčių ekspansiją į Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos kontinentus, tačiau pakalbėkime dar kartą apie jos vidaus problemas. Straipsnyje geopolitika.lt („Kinijos ekonomikos pagirios (I)“) rašoma, jog „Kinija didelėje bėdoje“. Jos augimo tempai lėtėja (komunistų politbiuras (ar kaip ten jis besivadintų modifikuotoje komunizmo ir kapitalizmo mišrainėje) sumažino šio „Didžiojo drakono“ BVP augimo tempų pagreitį nuo 8 iki 7,5 % ir net abejojama, jog šis tempas pasiekęs ir tokią prognozę, nes „II – asis š.m. ketvirtis jau 9-asis per pastaruosius 10 ketvirčių, kai Kinijos BVP augimas mažėja“) ir, atrodo, kad drakonas po truputį išsikvepia. Ir tai yra tik vienas iš aspektų...

Toliau tame pačiame straipsnyje užsimenama, jog kreditai augo (ir turbūt tebeauga) neįtikėtinais tempais: „nuo 105% lyginant su BVP 2000 m. iki 187% 2012 m.“ Radau tai patvirtinantį straipsnį, kur taip pat yra palyginama Japonija su šios kredito augimo tempais 1980 ir 1990 – aisiais (atitinkamai 127% ir 176%). Nagrinėjamame straipsnyje (geopolitika.lt) taip pat teigiama, jog blogųjų paskolų tikimybė yra didelė. Taip pat dar pridėjus, jog Kinijos skola „siekia 50%, o biudžeto deficitas – 10%“, tai darosi, kaip ir aišku, jog pompastiškai gyvenančios kinų valdžios viršūnėlę „kamuoja“ tos pačios problemos, kaip ir visame pasaulyje ir tai lyg ir įrodo, jog liaudies valdžia pamėgino šokti aukščiau bambos, o greitu metu, lyg ir reiktų laukti drakono leidimosi, nes žemė visus traukia (skola ekonomikoje – tai lyg gravitacija fizikoje).

O dabar trumpam norėčiau nutolinti skaitovą nuo to, kas dedasi už „Kinų sienos“ ir grįžti prie jos veiklos tarptautinėje arenoje bei akcentuoti tą dviejų ekonominių banginių tylą (JAV ir Kinijos), kur pastaroji, mano asmenine nuomone, atrodytų, jog labai efektyviai išnaudoja savo ekonominiams interesams bei tam, kad įgytų mažesnę įtaką nuo JAV. Kinai net reiškiasi prie JAV panosės (Lotynų Amerikoje), bet kodėl JAV tyli? Sunku į tai atsakyti pačiam tad reiktų remtis labai įdomiu straipsniu (paskelbtu geopolitika.lt tinklapy): „JAV geopolitika: neišvengiama imperija?“. Čia apžvelgiamas teorinis/praktinis dokumentas, kurį paruošė „Stratfor“ (kartais vadinama neoficialiąja CŽV) pavadinimu: „Jungtinių Valstijų geopolitika“. Šiame dokumente atskleidžiama, kad „Funkciškai JAV valdo Šiaurės Amerikos kontinentą, kadangi kontroliuoja jame praktiškai viską, ką būtina kontroliuoti.  (...) Bet kuri grėsmė JAV kils už Šiaurės Amerikos ribų ir valstybė, kuri potencialiai sugebės nustumti JAV nuo pjedestalo, turės apimti visą kontinentą, kaip ir pati Amerika. (...) Iš tikrųjų planetoje yra tik dvi vietos, kurių teritorijoje potencialiai gali atsirasti JAV varžovas. Viena iš šitų vietų – Pietų Amerika. (...) Kita – Eurazija“

Tačiau čia teigiama, kad P. Amerikos konsolidacija su Brazilija, kol kas jokios grėsmės JAV nekelia. Taigi lieka Eurazija, kurioje yra Europa, Rusija ir Kinija. Kadangi Europos santykiai yra palyginti draugiški, nes tai juk, iš esmės, ir yra ta pati vadinamoji Vakarų civilizacija juk, todėl Europa yra sąjungininkė, o ne priešė. Tačiau tuo pat yra užsimenama, jog Vokietija mėgina federalizuoti Europą, jog ES valstybės panaikintų savo suverenitetą „vardan europinių ambicijų“, tačiau tai pripažįstama, jog greitai neįvyksią (taigi čia visai atvirai pabrėžiama, jog kaip vienas iš ES galimų kelių yra vienos Europos federacinės respublikos paskelbimas?)

Tačiau keisčiausia yra tai, jog JAV geopolitikos ekspertai, nagrinėdami kas gi juk yra tikrasis JAV priešas, praneša, jog tai ne Kinija, o... vis dar Rusija.O argumentas, kodėl gi nėra Kinija didžiausia JAV varžovė, yra šis: „Rytų Azijos, įtraukiant Kiniją, augimas priklauso nuo dabartinės ekonominės ir saugumo sistemos, kurios ji nekontroliuoja ir kuri visiškai priklauso nuo to, kokią strateginę politiką šiuo metu vykdo JAV. Jeigu amerikiečiai pakeis savo ketinimus, dabartinė sistema, o kartu ir Rytų Azijos ekonominis augimas, gali išgaruoti per naktį“. Štai čia ir pateikiamas atsakymas, kodėl abu ekonominiai (vienas kito atžvilgiu) banginiai tyli. Susidaro tarsi įspūdis, jog kinai sau tyliai vykdydami ekonominę ekspansiją į pasaulį ir taip tą priklausomybę nuo JAV ekonominės įtakos žabangų vis atkirpdami, tarsi laukia ir netgi tikisi, jog tai įvyksią, jog JAV tai gali padaryti, tačiau kiekvieną mielą dieną jie to nedarydami, tarsi kinams leidžia savo ekonominės nepriklausomybės veiksmus tyliai tęsti. Todėl susidaro toks įspūdis, jog JAV šį savo veiksmą vis atidėliodama ir tarsi leisdama kinams tą ekspansiją tęsti, tuomet ir susidaro kinams ir pasauliui savotiškas įspūdis, jog dviejų ekonominių galiūnų virvės tempimo varžybose, po truputį, bet užtikrintai virvė tarsi ima judėti kinų pusėn... jog jų pergalė ir dominavimas pasaulyje yra neišvengiamas ir jog tai neva tėra tik laiko klausimas...

Tačiau yra ir antroji problema, kurią jau šiame tekste buvau užsiminęs ir JAV geopolitikos ekspertai ją išsako taip pat: „Kinija yra priversta gyventi didžiuliu vargingos populiacijos balastu ir kai sistemos valdymo galimybės išseks, šalis susidurs su rimta socio-ekonomine krize, kuri visai gali baigtis jos dezintegracija.“ Todėl kinai ekonominę ekspansiją tęsia ir vis didina, nes mato, jog jų pagrindinis konkurentas tyli, tačiau dėl šios perdėtos ekspansijos ir per didelio užsižiūrėjimo į „kaimyno“ hipnotizuojantį nebylų akmeninį veidą, drakonų šalis nė nepastebi, kas dedasi jos pačios kieme. Taigi JAV į kinų reikalus būtent dėl to ir nesikiša, nes jie mato, jog tokia sistema yra pasmerkta žlugti.