Sąjungų galių svertai

 Tęsiu savo diletantišką/šarlatanišką/pseudožinovo visais klausimais, jums leidus, blogą. Greičiausiai, daugumai protingų žmonių šis blogas yra blogas. Bet čia rašoma tik mano asmeninė nuomonė (ar kelios straipsnių, ar knygų citatos) ir tikrai nieko daugiau. Tad norėčiau savo monologą pradėti, rašydamas apie sąjungas ir, jeigu pavyks, pateikti futuristines vizijas :D

Kaip pateikia Vikipedija, viena iš pirmųjų moderniųjų laikų ekonominių ir politinių sąjungų yra, be abejo, Europos sąjunga. Ji susiformavo 1957 – aisiais Romos sutartimi ir taip šešių Europos valstybių bendru sutarimu buvo sukurta Europos ekonominė bendrija, pastarosios, kaip kad teigia Vikipedija, siekis buvo integruoti Europą ekonomiškai. Norėčiau čia pateikti citatą iš šios enciklopedijos: „Šiuo metu terminas Europos Bendrija  reiškia pirmąjį ES ramstį (t.y. komunitarizuotos politikos, pirmiausia ekonomikos srityje)“. Įdomus terminas komunitarizmas, panašiai skamba į kitą terminą, kuris persismelkęs iki kaulų smegenų, tačiau ar jis reiškia kažkokių asociacijų su šiuo naujadaru, tikrai neaišku.  

Taigi ES turi daugybę funkcijų, kurių vienos iš pagrindinių yra: bendros rinkos, kuri susideda iš muitų sąjungos, vieningos valiutos, bendros žemės ūkio politikos ir bendros žuvininkystės palaikymo.

Šiame kontekste norėtųsi paminėti, jog Europą labiausiai mėginta „suvienyti“ ir Napoleono laikais, ir Hitlerio laikais. Be abejo, šie bandymai nepavyko, nes jie buvo atliekami jėga ir tai, mano subjektyviu supratimu, yra pagrindinis aspektas, dėl ko šis vienijimas nepavyko. Taigi laisva prekyba be muitų sistemų ir panašios ekonominės lengvatos ir pranašumai sugebėjo suvienyti Europą. Tai ganėtinai įspūdingas pasiekimas, mano akimis žiūrint. Kitaip sakant, ekonominis aspektas yra esminis sąjungoms sudaryti šiais laikais.

Bet ar tikrai tik šiais laikais? John‘as Dee, kuris buvo tikrasis šnipas 007, dirbęs karalienei Elžbietai I – ąjai, 1570 – aisiais advokatavo Anglijai ir jos politiniams imperialistiniams siekiams dėl ekspansijos į Naująjį Pasaulį. Rankraštyje „Brytannicae reipublicae sinopsis (1570)“ jis apibrėžė tuometinės Elžbietos karalystės valdas ir buvo itin susirūpinęs dėl prekybos poliso. Dee sugalvojo terminą „British Empire“ (teko girdėti, jog terminas ištiro buvo kitoks: „Brytish Empire“). Taigi nežinau, kaip ten buvo konkrečiai, bet esmė ta, jog jo dėka tuometinė Britanijos imperija nukonkuravo ispanus. Ir viena iš jo idėjų buvo – Imperijos prekybos politika tarp kolonijų. Kiek man žinoma (arba tiksliau, kiek pamenu) toji prekyba turėjo naudos abiem pusėm, nes buvo panaikinti muitai (ar kažkas panašaus į tai) ir būtent ši priežastis leido imperijai išsilaikyti, nes tie žmonės iš kolonizuotų kraštų, buvo nusiteikę palankiau britams, negu kietiems kolonizatoriams. Kitaip sakant, mano supratimu, jiems tai atrodė kaip mažiausia blogybė iš galimų. Britanijos imperialistinė įtaka gyvavo itin ilgai. Verta pabrėžti tai, jog Kanados vėliava pakeista į raudoną klevą baltame fone buvo ne taip jau ir senai.. Pavyzdžiui Vikipedija praneša mums, kad Kanada nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės paskelbė 1931, tačiau Union Jack‘ą (įprastą Britanijos vėliavą) naudojo net iki 1965 – ųjų. Tuo tarpu, Australija Union Jack‘ą tebenaudoja ir iki šių dienų, nes ji vis dar tebelaikoma Britanijos dominija. Jei netikite, tai dominjos pavadinimas 1947 – aisiais buvo pakeistas į Jungtinės Karalystės Tautų sandraugos nares. 1942 – aisiais Australija pagal Vestminsterio sutartį nutraukė DIDŽIĄJĄ DALĮ Australijos ir JK konstitucinių ryšių, tačiau iki šiol Australija yra konstitucinė monarchija ir patenka į JK tautų sandraugos nares. Tad, turbūt ir dėl šios priežasties, jos vėliavoje tebesipuikuoja JK unijon jack‘as, simbolizuojantis tą sąryšį, jog jis vis dar tebeegzistuoja, nes Australijos statusas, priešingai negu Kanados (kuri tą unijon jack‘o ryšį visgi panaikino iš savo vėliavos) yra ne visai toks pat. Ji (Australija) vis dar dominija, tačiau, kiek man teko girdėti, tai dėl šio jos statuso, Australija gauna finansinę paramą iš JK, nes formaliai Australiją valdo Didžiosios Britanijos karalienė, kuriai atstovauja generalinis gubernatorius. Tačiau aš ne apie dominijas čia norėjau plėstis, o norėjau paaiškinti jog idėja apie prekybos pagalba sukuriamas ir išlaikomas sąjungas buvo kalbėta jau beveik prieš puspenkto šimtmečio.

Grįžtant prie šiandieninės ES, pastebima, jog praėjus kiek tai laiko (metams ar kitiems) vis dažniau galėjome išgirsti iš Lietuvos ar kitų išsivysčiusių valstybių ir populiarių ekonomistų (ir ne tik), jog ES yra priėjusi metaforišką kryžkelę ir turinti rinktis arba federalizuotis (t.y. tapti viena didžiule valstybe, o buvusios valstybės tuomet turėtų tapti kažkuo panašiomis į valstijas, kitaip sakant, siūlomas JAV modelis), arba tapti dviejų greičių Europa, arba, netgi drastiški ir kartu radikalūs sprendimai buvo siūlomi, jog reikėtų tuomet eiti išsiskirstyti visiems ir grįžti ten iš kur atėjo. Mano subjektyviu suvokimu, pastarasis scenarijus yra neįmanomas. Mano asmeniniu požiūriu žvelgiant, šiandieninis pasaulis yra pačioje taikiausioje būsenoje ir, iš esmės tam didelę įtaką turėjo ES t.y. Europos suvienijimas. Taigi karų ir konfliktų tarp valstybių yra mažai, tačiau dėl „egzistuojančio nevienodo ekonominio greičio“, kuris kai kuriose valstybėse gali skirtis ne procentais, tačiau kartais (jei palyginsime 2013 – ųjų birželio 19 – ąją paskelbtus „Eurostat“ duomenis apie ES narių (ir ne tik) santykinio individualaus vartojimo vienam gyventojui (GDP per capita) duomenis tai pamatysime, jog ES viršūnėje pagal šį rodiklį, šiuo metu, yra patogiai įsitaisęs Liuksemburgas su 271 rodikliu, o Bulgarija rikiuojasi ne itin sau sėkmingai rikiuotės gale su 47. Taigi skirtumas kartais tarp šių valstybių yra beveik 5,77 karto. Taigi čia yra tik vienas iš elementarių pavyzdžių, koks esti skirtingo lygio to paties bloko, kuriame yra laisvas gyventojų judėjimas, gyvenimo lygis. Europa pati save užprogramavo (na, man asmeniškai sudėtinga suvokti, jog ji taip netyčia užprogramavo, matyt, šiam reikalui turėjo būti „pasamdyti genialūs programuotojai“) didžiulių gyventojų srautų migracijai iš Rytų Europos vakarų link.

Į šią situaciją žiūrint geopolitiškai, buvo yra ir vis dar bus pastebimas konfliktas tarp atėjūnų iš skirtingų valstybių ir čionykščių gyventojų ir netgi tarp tų emigrantų, kurie atvyko į tą pačią šalį anksčiau ir bent iš dalies jau sugebėjo susipažinti su čionykšte kultūra ir iš dalies į tą kultūrą integruotis bei asimiliuotis su ja. Tačiau tie konfliktai pamažu nyks ir naujieji imigrantai taip pat sėkmingai integruosis ir asimiliuosis toje vakarų Europos šalies visuomenėje. Imigrantai pripras prie tos esamos visuomenės, o pastaroji, neturėdama kito pasirinkimo, galų gale susitaikys su naujakuriais ir gyvens toliau. Mano subjektyviu supratimu, kiek mano galva neša geopolitikoje, aš įžvelgiu, jog tokio, galbūt ir programavimo (?) rezultatas ir bus galutinis ir palaipsnis vienos valstybės sujungimas į Jungtinę Europos Sąjungą (JES). Manau, kad situacija yra tokia, kad tokio pobūdžio sprendimas gali būti priimtas tik palaipsniui vis labiau ES bendrijos visuomenę, visų pirma, supažindinant su JES ir, po to, kai jau visuomenė apie tai žinos, prasidės debatai už ir prieš kiekvieną mielą dieną per TV ir radiją, paprasti žmonės ir įvairūs politikos bei ekonomikos apžvalgininkai su žurnalistais rašys apie tai, o galų gale, veikiant demokratijos mechanizmui (į suverenių valstybių konstitucijas, matyt tam tikru momentu gali ir nebūti žiūrima) minimalia balsų persvara nulems idėja už, jei bus apskritai balsuojama. Tai štai koks mano įsivaizduojamas scenarijus/vizija. Šiam scenarijui pastūmėti gali sprendimo plano genialus (dantų užkalbėjimas) priėmimas dėl išėjimo iš krizės.

Dabar atėjo eilė ŠAS (Šiaurės Amerikos Sąjungai). Rašydamas apie ŠAS, nesiremsiu jokiais šaltiniais ir rašysiu tik tai ką manau. Pamenu, jog 2005 – aisiais pirmą kartą istorijoje buvo paviešintas planas apie ŠAS planą (po susitikimo su JAV, Kanados bei Meksikos lyderiais). Tai tiesa ar ne, neaišku, nes Kanados lyderiai viename interviu tai patvirtina, kitame jau gali pasakyti, jog apie tai niekad gyvenime nėra kalbėję. Taigi kaip ten iš tiesų yra – vis dar neaišku. Tačiau pažvelkime į situaciją kitu kampu. Kaip jau minėjau, nuo J. Dee laikų (1570) buvo taikomas ekonominis/prekybinis bendradarbiavimo tarp skirtingų kraštų ir kultūrų, modelis. Šis modelis egzistuoja ir šiais laikais ir ne tik Europoje. Štai Š.Amerikoje, nors dar ir nėra viešai diskutuojama apie sąjungą (panašią į ES), tačiau čia egzistuoja NAFTA ir GAT prekybinės sutartys, o tai, bent jau mano asmeniniu požiūriu, yra pirmas žingsnis galimo valstybių artimesnio bendradarbiavimo link tolimesnėje perspektyvoje. Nors dar ir nėra ŠAS sąjungos ir apie ją praktiškai niekas iš aukštus postus užimančių žmonių apie tai neužsimena, tačiau, tarkime, JAV nukonkuravo Meksikos ūkininkus. Apie ką aš čia? Na trumpam išsiplėsiu. Taigi JAV nukonkuravo meksikiečius ūkininkus dėl savo pigios produkcijos pasiūlos rinkoje tad daugelis Meksikos ūkininkų tiesiog bankrutavo ir daugelis tų ūkininkų ir šiaip skurdžių žmonių peršoka vielines tvoras ar kaip kitaip kerta JAV/Meksikos pasienį ir taip patenka į JAV, kur dirba pačius pavojingiausius darbus. Taigi nelegali migracija iš Meksikos į JAV tik spartėja ir migracijos mastai didėja sulig kiekviena diena, tačiau deportuojama atgal (iš JAV į Meksiką) tik procentinė dalis meksikiečių, nes didžiulėms kompanijoms labai patinka darbuotojai, kurie neturi socialinių garantijų, nemoka kalbos ir negali niekam pasiskųsti.

Arabų valstybėse taip pat egzistuoja sutartis dėl naftos: OPEC jis vadinasi ir tai yra kartelinis susitarimas tarp arabų valstybių, kad nafta pasaulinėje rinkoje, nekristų ir taip būtų generuojamas didesnis pelnas toms pačioms valstybėms.

Štai ir priėjome prie Rusijos. Iš esmės, kadangi Rusija yra pati didžiausia pagal plotą pasaulio valstybė, yra savotiškai padalinta tarp rytų ir vakarų. Tačiau Rusija kaip antipodas vakarams, niekada negalės būti tie vakarai, į kuriuos esame įžengę mes, lietuviai. Tačiau Rusija negali būti ir Rytai ir itin daug bendradarbiauti su Kinija, bent jau mano požiūriu. Todėl ši valstybė (ir jai prijaučiančios satelitinės) dėl savo praeities požiūrio į pasaulį ir/ar išdidumo (jeigu galima taip pasakyti) niekada gyvenime nesivels į sąjungas su ES ar kokia nors galbūt būsima (ar jau esama, čia tikrai nežinau) Kinijos ir jai prijaučiančių valstybių sandraugą. Rusija yra tiesiog pasmerkta balansuoti ekonominiais, įtakos, politiniais, kariniais, energetiniais ir kitais įmanomais galių svertais tarp vakarų ir rytų. Ir šis variantas, šis balansavimas, taip pat turi nemažą svorį. „Tiek senos, tiek naujos kartos eurazistai neatmeta nei vakarietiško, nei rytietiško Rusijos prado ir iškelia Rusijos, kaip ypatingo geografinio, bet svarbiausia, mentalinio darinio idėją. Jų nuomone, Rusija nėra nei Europa, nei Azija – Rusija yra Eurazija ir jos identiteto pagrindas yra geografijos užprogramuota konkurencija su atlantizmu.“ Su pastaruoju teiginiu gal ir galima sutikti, tačiau, jums, leidus, aš mieliau pasitelkiu balansavimo modelį tarp rytų ir vakarų t.y. priešpriešą ir draugiškumą Rusija gali demonstruoti Vakarams ir Rytams (ir atvirkščiai, esant skirtingoms geopolitinėms aplinkybėms). Šiam žaidimui, manau, Rusijai yra vienintelis kelias savo galių svertų geopolitinėje erdvėje išlaikymui. Na, pasirodo, ne aš vienintelis taip manau <Vladimiras Putinas>: „Mes žinome, kad Rusija yra kartu ir europinė, ir azijinė šalis. Mes pripažįstame europietišką pragmatizmą ir azijietišką išmintį. Todėl Rusijos politika turėtų būti subalansuota.“ Ir štai jums akivaizdūs geopolitinio balansavimo ar net trypčiojimo vietoje, įrodymai: „Net ŠBO funkcionuoja nevisiškai sklandžiai. Kai kuriais klausimais Rusija ir Kinija yra partnerės, bet kitais – varžovės. Per pastaruosius dvejus metus (straipsnis parašytas 2008 08 16) sumažėjo Rusijos ginklų eksportas į Kiniją. Rusijos politikos strategai supranta, kad auganti Kinija palaipsniui taps stipresne kaimyne, trokštančia atsiteisti už praeities skriaudas. Pasak Bobo Lo, ilguoju laikotarpiu tai gali iškelti tokius šiandien tabu esančius klausimus kaip teritorijos, kurias nusilpusi Kinijos imperija atidavė carinei Rusijai. Atrodo, šis disbalansas mažina Rusijos entuziazmą. Rusija priešinasi pilnateisei Kinijos narystei G8. Maskvoje kalbas apie „daugiapolį pasaulį“ pakeitė pagyros „bendrai Europos civilizacijai““.  

Deja, neesu tiek pažengęs, jog galėčiau komentuoti apie eurazizmo ideologiją, kuri pagal G.Clarfield‘ą yra: „vėliausia rusiško nacionalizmo versija; ji hierarchizuota, imperialistinė, ekspansinė, militaristinė ir nedemokratinė“ ir jog visos šios išvardintos rusiško nacionalizmo savybės randa užuovėją stačiatikybės doktrinoje. Tačiau, bėgant laikui ir kalbant apie šiuos daugiapoliniame pasaulyje Rusijos galios svertų geopolitinius poslinkius, po truputį pradeda aiškėti, jog šios kalbos ir prognozės veltui nenuėjo ir Rusijos strategijos kontūrai pasaulinėje arenoje pamažu bet užtikrintai ryškėja. Štai kitame geopolitikos portalo straipsnyje, kuris išspausdintas 2011 11 21, skelbiama, kad Rusijos laikraštyje pasirodęs V.Putino programinis straipsnis „Naujas integracijos projektas Eurazijai – ateitis, kuri gimsta šiandien“, sulaukė didelio būgštavimo pasaulyje (daug kas pagalvojo, jog bus atkuriama SSRS ar kažkas panašaus). Tačiau pats Putinas turėjo visai ne tokią viziją. Jis kalbėjo apie Eurazijos sąjungą: „glaudi integracija nauju vertybiniu, politiniu ir ekonominiu pagrindu – tai laikmečio paliepimas.“ Štai Putinas tame straipsnyje rašo toliau: „Mes nesiruošiame ties tuo <Muitų sąjunga ir Vieningąja ekonomine erdve> sustoti ir keliame sau ambicingą užduotį: išeiti į kitą, aukštesnį integracijos lygmenį – Eurazijos sąjungą.“

Taigi viskas čia jau pradeda aiškėti, o tolimesnis diskutavimas: ar Ukraina prisijungs prie Eurazijos, ar pasuks integracijos į ES keliu, tam tikra prasme, tai jau tėra smulkmenos. Šiame etape kaip kad pati Rusija balansavo (ir balansuoja bei turbūt tą patį darys ir ateityje) savo galios svertais pasaulinėje arenoje, panašiai ir Ukraina balansuoja savo svertais, nes visgi tai yra viena didžiausių Europos valstybių, todėl jos įtaka Europai (bent jau ateities perspektyvoje) turėtų turėti nemenką indėlį. Tačiau, kuomet Eurazijos projektas išsiryškino, Ukrainos balansavimas, tam tikra prasme, vis vien neturi įtakos, nes ji vis vien ateityje priklausys kuriam nors sąjungų blokui ir veikiausiai, kaip kad rašo žurnalas „Veidas“ (2013 06) ir pastarasis straipsnis, tai Ukrainos vizija po truputį išsiryškina Eurazijos sąjungų bloke ir toks šios šalies pasirinkimas tikrai niekieno neturėtų stebinti. Veido straipsnyje apie Ukrainos pasirinkimą kalbama, jog „Naujausias Rusijos tokių padarinių prevencijos įrankis – Eurazijos sąjunga, kurioje šiuo metu vykstantys procesai tiesiogiai lemia Vilniuje lapkričio mėnesį rengiamą ES ir Rytų partnerystė šalių vadovų susitikimą“.

Dovanokit man, jei per daug išsiplėčiau kalbėdamas būtent apie Eurazijos sąjungą, tačiau šie procesai vyksta būtent dabar ir čia ir todėl kalbant apie pasaulio regionų blokus ar sąjungas, yra verta pakalbėti išsamiau. Taigi birželio mėnesį vykusiame suvažiavime Kazachstano sostinėje dalyvavo: be abejo, Kazachstano vadovas (kuris ir pirmasis pradėjo siūlyti Eurazijos idėją praktiškai iškart po to, kuomet subyrėjo SSRS), Rusijos vadovas, paskutinysis Europos diktatorius (arba Baltarusijos vadovas), Ukrainos prezidentas bei Kirgizijos prezidentas. Šių vadovų suvažiavimo darbotvarkė Eurazijos klausimu buvo: „nubrėžti konkrečias gaires, reikalingas Eurazijos ekonominei sąjungai kurti ir naujoms narėms priimti. Rusijos ir Kazachstano lyderiai viešai deklaravo ryžtą per kelerius metus pasiekti tokį integracijos lygį, kokio link Europa keliavo keturis dešimtmečius“. Na šis siekis pasivyti ES yra perdėtai naivus, tačiau, kaip kad minėjau dėl Ukrainos apsisprendimo, tam tikra prasme, tai nėra itin svarbu, ar jų tas jų ryžtas išgaravo iškart po susitikimo ar ne, tačiau matomas siekis sudaryti ir atkartoti ES modelį, o būtent to, mano straipsniui, kalbant apie ekonomines sąjungas pasaulyje, ir pakanka. Kaip vienas iš ES kopijavimo modelių Eurazijai, galėtų būti: „Eurazijos sąjungos efektyvumą užtikrina viršesnė už nacionalines Eurazijos ekonominė komisija (EEK), sukurta pagal ES Komisijos modelį. (...) prekybos politikos, muitų, išorinių tarifų, netarifinių barjerų, prekybos apsaugos, techninių standartų srityse. Kaip pabrėžiama Rytų Europos studijų centro atliktoje studijoje, dar iki 2015 – ųjų EEK svertai gali apimti energetikos politiką, viešuosius pirkimus, paslaugų prekybą, konkurenciją, investicijas.“

Summa summarum. Pirmasis ilgalaikės ir oficialios sąjungos darinys (savotiška imperija, pasak Jose m. Barros‘o, kur valstybės savanoriškai atsisako savo suverenumo tam, kad įsitrauktų į bendrą sąjungą/imperiją)  tarp valstybių tapo ES, tačiau prekybos tarp valstybių (kolonijų ar tautų) strategija, tokiu būdu siekiant sumažinti karinių konfliktų ir sukilimų tikimybę, egzistuoja jau beveik 450 metų, kurios autoriumi laikomas J.Dee (pirmasis ir tikrasis karalienės Elžbietos I – osios agentas 007).

Sąjungos ar jų idėja, pastaruoju metu, įgavo pagreitį tiek oficialiu lygmeniu, tiek neoficialiai. Taigi, darant išvadą, egzistuoja, galbūt netgi ir neišvengiamas scenarijus, kuomet viso pasaulio valstybės priklausys vienokiam ar kitokiam sąjungų blokui ir paklus šiam viršacionalinio darinio biurokratinių reglamentų nuostatoms, tokiu būdu, daugiau ar mažiau, netekdamos savo suverenumo spręsti problemas pačiai valstybei/valstybėms, nes tai už ją/jas atliks bendras viršnacionalinis valstybių blokas/konglomeratas/darinys t.y. toks kaip dabartinė ES. Na ir galutinis šūvis, jums leidus bus šis: 1973 – ųjų rugsėjį, Romos klubas (the Club of Rome) išleido raportą, pavadinimu „Globalaus pasaulio sistemos regionalizuotas ir pritaikytas modelis“ (“Regionalized and Adaptive Model of the Global World System”). Pastarojoje nuorodoje, jei jūs ją peržiūrėsite, tai pamatysite, jog Romos klubas jau 1973 – aisiais savo išleistame dokumente, atvirai siūlo padalinti pasaulį į 10 regionų. Tiesą sakant, keista, tačiau ne visai regionų. Iš tikrųjų, tame pranešime regionai ar valstybių konglomeratai/blokai ar sąjungos/sandraugos buvo pavadintos į karalystes. Taigi Romos klubas lygiai prieš 40 metų prognozavo jog pasaulis bus padalintas į 10 KARALYSČIŲ! Nežinau ar tai sutapimas ar ne, bet kai kurie žmonės yra tiesiog įsitikinę, jog tai kažkaip tai sutampa su Biblijos apokalipses knygos 17 – ame skirsnyje aprašytomis 10 karalysčių. Deja, paskaičius biblijos skriptą tai sudaro ir man gana rimtą pagrindą nerimauti, kuomet, po truputį, metams bėgant visa tai realizuojasi ir kuomet, pavyzdžiui, dėl Eurazijos sąjungos atvejo, daugelį tik domina kuriai sąjungai priklausys Ukraina, tačiau nežvelgiama plačiau ir nežvelgiama praeityje vykusių įvykių, kurie neabejotinai turi tęstinumo požymių.   

Prašau, paaiškinkite kvailiui argumentuota faktų kalba iš kur tas melo tvaikas?

Deja, kartais ekonomikos, technologijų (totalaus visuotino progreso, padarysiančio revoliuciją/renesansą mūsų visuotinai visuomenės gerovei) naujienas skaityti darosi sudėtinga. Maža to, kad širdy kartais sopulys atsiranda (nors dar ir ne labai senas esu), tačiau ir makaulė negali visko išnešti. Ak, teisingai, pastarojo atvejo simptomas, turbūt, galėtų būti dėl smegenų korozijos, ar „smegenų ėduonies“. Kad ir kaip ten bebūtų norėčiau iškart labai trumpai aptarti du tekstus, „patogiai įsitaisiusius“ to paties žurnalo „Veidas“ tame pačiame numeriukėlyje (2013 25).

Pirmas straipsneliūkštis (taip parašiau ne sarkastiškai, kitaip sakant, aš neišsityčioju iš teksto autorių ir galime tai pavadinti rašymo stiliumi (rašliava, kitaip sakant/rašant), jums leidus) skamba ganėtinai keistoku pavadinimu: „Iš sąstingio Europą išvaduos tik pramonė“. Prisipažinsiu, jog VISO teksto dar nė neskaičiau, tačiau mano bukai romias ir liūdesio pilnas akis prikaustė būtent šis pavadinimas (be abejo, jo nekartosiu, nes jis randasi ankstesniame sakinyje  :)) Taigi čia nevyniojama žodžio į vatą t.y. nešnekama apie svaičiojimus ar vizijas apie tai, jog mums reikia daugiau aukštųjų technologijų slėnių (jokiu būdu aš nenoriu pasakyti, jog tai yra blogai, kaip tik priešingai, tačiau, atkreipkit dėmesį, kad apie aukštųjų technologijų produktus su didele pridėtine verte dažnai ir gana nuobodžiai kalbama, ir šie procesai užsitęsia pernelyg ilgai, tokiu būdu ekonomikai ženklios naudos taip ir nesugeneruodami) , o rašoma apie konkrečius dalykus (bent jau pačioje pradžioje) t.y. tuos, kurie padėjo kai kurioms Europos šalims išsikapstyti iš krizės. Taigi tekstas iškart prasideda skambiais žodžiais, kurie bus panaudoti kito straipsnio palyginimui: „Šiandien pasaulyje geriausiai laikosi šalys, orientuotos ne į paslaugas, o į gamybą, todėl Europoje budinama naujoji pramonės revoliucija. Ar į IT pašlaukąs ir skambučių centrus susitelkusiai Lietuvai neteks pergalvoti savo krypties“. Keista, tačiau šiame tekste teigiama, jog kai kurios ES šalys išvengė recesijos dėl pramonės ir būtent todėl ES yra reikalingas pramonės renesansas. Kita vertus, tos ES šalys, kurios išvengė recesijos, jose juk nebuvo įvykdytas pramonės renesansas. Tad apie ką mes čia išvis kalbam? Taip čia mintys šokinės (juk aš rašau beveik pusę penkių ryto šį tekstą per naktį nemiegoję), tačiau, aptariamame tekste konstatuojama, jog  dauguma ES valstybių pramonės sektorių, metams slenkant, vis labiau stūmė į šalį (todėl ES šalių bendras pramonės sektoriaus indėlis į ES BVP tesudaro 15,3 %). Šis faktas pakankamai gąsdinantis, nes kuomet savo binoklių matymo lauką praplatini ir, užkandęs Briuselio kopūstų,  pasidairai po globalųjį olimpine ramybe dvelkiantį (turbūt dvelkimas sklinda dėl tų kopūstų „perdirbtų“ biokuro pavidalu dujų, o ramybė dėl apkvaišusios makaulės nuo to paties ekologiško ir žaliavalgio produkto) kaimelį, tai nesunkiai gali pastebėti, jog visos išsivysčiusios šalys (o tiksliau: korporacijos/gigantiškų įmonių konglomeratai/korpokratijos) jau metų metus perkelia pramoninės gamybos sektorius į Kiniją/Malaiziją ir panašias pietryčių Azijos šalis, kurios dėl šio efekto sugebėjo sustiprėti ir, tarkim, Kinija neperseniausiai pagal BVP aplenkė Japoniją (kuri buvo antroji pasaulio ekonomika pagal „sugeneruojamą“ BVP) ir daugiau ar mažiau sėkmingai bei neišvengiamai kyla į ekonominę kovą dėl ekonominio titulo. Taigi, galime sakyti, jog pramoninis sektorius, yra vienas iš esminių pamatų, ant kurių galima tolimesnė valstybės ekonominio vystymosi plėtotė (deja, bet dažniausiai ko ne visose valstybėse gaunamas galutinis statinys – piramidė, tačiau tai tikrai kita tema). Taigi, jei manysime, jog pramonės sektorius (taip pat ir žemės ūkį tam tikrai galime priskirti) yra valstybės esminis ekonominis pamatas, tuomet, atrodytų, čia belieka tik pasakyti: išmušk pamatą ir sugrius visas pastatas. Ramu, nes, tokiu atveju, tikrai jau nebeteks nerimauti ar artėjantis tornadas/uraganas nuneš stogą, ar ne, nes nėra net pamatų, o ką jau bekalbėti apie stogą :D Tai tėra mano asmeninė nuomonė apie pramoninį sektorių, nes pačiam iki šiol nėra labai suvokiama, kodėl valstybės nesugebėjo įstatymiškai sureguliuoti korporacijų veiklos. Na išvada tik viena: korupcija (netgi ir žodžiai panašūs: korporacija, korupcija), tačiau aš ne apie tai. Matot, aš kvailys, todėl bandau į viską žvelgti pro diletanto binoklius.   

Kaip ir minėjau pradžioje, aš tikrai nebuvau perskaitęs šio nagrinėjimo teksto (aš skaitau ir rašau tuo pat metu), taigi netrukus pasigirsta ekonomisto balselis, kuris sako tą patį ką ir aš ką tik čia iškreivaliojau lygindamas pramoninį sektorių su valstybės ekonominiu pamatu. Taigi ekonomistas (A.Tajani) nagrinėjamame tekste sako va šitaip va: „Pirmoji pamoka, kurią reikia išmokti iš šios krizės, ta, kad pramonė yra kertinis ekonomikos akmuo. Šalys, kurios pramonė stipri, mažiau nukentėjo nei kitos. “ Tai jis pasakė Briuselyje vykusioje konferencijoje, skirtoje pramonės Renesansui, kurio, matomai, artimiausias tikslas, kad pramonė vėl sudarytų 20 % ES BVP.

Jei atvirai, tai man tikrai sunku patikėti, jog tokie protingi žmonės šį dalyką sugebėjo suvokti ar iš naujo įvertinti pramonės sektoriaus naudą tik dabar. Jei jie iš ties tai nuoširdžiai sako: „Gręžtis į pramonę ES vadovus privertė suvokimas, kad konkurencinga gamyba yra vienintelė galimybė grįžti prie ekonomikos augimo ir paskatinti darbo vietų kūrimą“, na tuomet, aš turėčiau būti ekonomikos einšteinu, tačiau, iš tikro, yra visiškai priešingai ir ekonomikos man nesuprast (ne tau Martynai mėlynas dangus). Kadangi aš nesu ekonomikos Einšteinas (veikiau jau don Kichotas), tad ar gali būti, kad ES vadovai sako ne visą tiesą? Na, vėl kvailas klausimas. Į žmogaus sąžinę nepažiūrėsi, nebent šis klausimas būtų užduotas testuojant šiuos vadovus poligrafu :)

Mane taip pat „žavi“ ekonomistų matematiniai gebėjimai skaičiuoti. Štai, vienas iš pavyzdžių galėtų būti šis: „Europos verslo konfederacijų sąjungos prezidentas Thumannas atkreipia dėmesį, kad kiekviena darbo vieta pramonės sektoriuje gali sukurti dvi gerai mokamas darbo vietas paslaugų sektoriuje“. Tai tuomet kyla klausimas: kodėl pramonės sektorius ES valstybėse pagal BVP mažėjo metai iš metų ir kodėl išsivysčiusių valstybių korpokratijos savo pramoninį sektorių perkeldavo į šalis, kuriose egzistavo (ir vis dar tebeegzistuoja) gerokai pigesnė darbo jėga? Vienintelis logiškas paaiškinimas, tokiu atveju, būtų, jog gigantiškų įmonių konglomeratams valstybės negali įsakyti ką jos turi daryti, o ko ne. Kitaip sakant, neegzistuoja galbūt absoliučiai jokio mechanizmo/reglamento, galinčio įstatymiškai riboti pramonės perkėlimą į kitas mažiau išsivysčiusias šalis. Kita vertus, kyla klausimas: kas dėl to kaltas: valstybės, korpokratijos? Tačiau čia neieškau kaltų: pagalvokit kas nutiktų, jei kažkas apkaltintų įmonėlę, kurios pajamos prilygsta JAV metiniam biudžetui :D ? Na nebent tik kvailių kvailys, o aš visgi tik kvailys :D

Štai, priartėjama ir prie didelės pridėtinės vertės sektoriaus, kuris XXI a. neišvengiamai bus dominuojantis, kaip kad: mikro ir nanotechnologijos, fotonijos, robotikos, biotechnologijų produktai (teigia EK atstovaujantis įmonių ir pramonės generalinio direktorato vadovas). Ar žinote, kodėl aš toks esu užtikrintas? Todėl, kad jau keletą metų girdžiu tą patį. O visai nesenai teko atrasti National Sciece Foundation 2002 – aisiais publikuotą XXI a. viziją. Šios publikacijos pavadinimas: „converting technologines for improving human performance“. Taigi technologijų tokių kaip „nano;bio;info;cogno“ implementavimas pačiam žmogui, siekiant pagerinti jo veiklos savybes ir efektyvumą. Štai jums ir ekonomikos gelbėjimo plano paktas: XXI amžiuje žmogus neišvengiamai vienaip ar kitaip bus „pagerintas“ technologiškai. Siūlyčiau apie tai pasidomėti, nes apie tai šneka tokie žymūs žmonės kaip: futuristas, „Google“ inžinerijos direktorius Ray'us Kurzweilas ar profesorius Kevin‘as Warwick‘as, Hans‘as Moravec‘as, ar profesorius Nick‘as Nostrom‘as (kuris teigia, kad žmogus turi pasikeisti ne taip kaip jis mato ar mąsto apie pasaulį, tačiau pats žmogus turi „integruotis į mašiną“ arba kiborgizuotis/robotizuotis ir tai yra transhumanizmo įdėja, kurios tikslai absoliučiai niekuo nesiskiria nuo eugenikos. Tiesą sakant, pastarasis terminas buvo užmaskuotas nauju pavadinimu dėl Antrojo pasaulinio karo „švarinimosi“). Šį terminą „išrado“ seras Julian‘as Huxley‘us ir šį terminą pats seras apibūdino kaip žmonijos poreikio supratimo svarbą kaip kryptį jų pačių evoliucijai. Eugenika, tiesą sakant, reiškia tą patį: paties žmogaus valdoma žmogaus evoliucija. Nežinau ar jus nustebinsiu, tačiau šio sero (Julian‘o Huxley) senelis buvo T.H.Huxley, kuris buvo vadinamas Darvino buldogu už Darvino evoliucijos idėjos propagavimą.  O šis amžius pasak NSF publikuoto straipsnio įžangoje Newt‘o Gingrich‘o pateikto pranešimo, yra vadinamas tranzicijos/transformacijos amžius.  Jeigu jūs pasidomėsite kokios yra pačių paklausiausių specialybių penketukas NETGI Lietuvoje, tai nustebsite, jog šios 4 specialybės į tą penketuką pakliūna. Tiesą sakant, penktoje vietoje atsiduria slaugytojo specialybė (jei netikite, rekomenduočiau pažiūrėti „pinigų kartą“ (kurią tiksliai nepamenu, bet, manau jog tai būtų balandžio mėnesio laida). Tas pats EK atstovaujantis įmonių ir pramonės generalinio direktorato vadovas: „šiose srityse (mikro ir nanotechnologijos, fotonija, robotika, biotechnologijos) matome didžiausią augimą ateityje“. Na jis taip pat pamiršo paminėti Informacines technologijas (ir joms „prijaučiančias“ sritis, tokias kaip telekomunikacijos), kurios, mano asmenine nuomone, paklausiausių specialybių penketuke išsilaikys visą šį amžių, nes mano giliu įsitikinimu, jos bus panaudotos grandiozinio masto projektams... Tad specialistų netgi turėtų trūkti tam tikru laikotarpiu... Na, jei konkrečiau, tai vienas iš grandiozinio masto projektų: IP versijos keitimas, po kurio turėtų sekti išmaniųjų įrenginių bei namų era su prisijungimu prie tinklo ir, jei NSA publikuotas straipsnis yra išties realus, tai tuomet negali būti nė kruopelytės abejonės, jog kone visų civilizuotų valstybių ar jų konglomeratų/blokų gyventojai turės po implantuotą mikroschemą, kuri suteiks begalę naujovių ir būtent šios mikroschemos siūlomų naujovių gausybės rago propagavimas visais įmanomais informaciniais kanalais, galų gale privers žmones patiems žengti pirmąjį žingsnį link šios „naujovės“. Na, o po to, kaip kad įprasta istorinėje praktikoje, ši naujovė bus įstatymiškai įteisinta kaip privalomoji viešiems civilizuotiems piliečiams, arba jei jos neturėsi – paprasčiausiai negalėsi deramai funkcionuoti visuomenėje (netgi, tarkim, apsipirkti). Nežinau tai tiesa, ar netiesa, tačiau nemažai žmonių apie tai kalba. Deja, aš to sąmokslo teorija nelaikau, nes nemaža dalis mokslininkų apie tai kalba labai atvira. Tiesą sakant, yra netgi ir tokių mokslininkų, kurie sako, jog XXI a. žmogus neišvengiamai susijungs su mašina ir taps kiborgu. Taip pat netgi yra ir tokių mokslininkų iš robotikos srities, kurie visai ramiai žvelgia į tai, jog jei (ar tiksliau pasakius, kai) robotai evoliucionuos iki tokio lygio, kuomet pranoks pačius žmones intelektiškai ir fiziškai ir nuspręs nebetarnauti jų kūrėjams bei juos išnaikinti, tai jie tai priima kaip labai logišką ir suprantamą variantą...

Bet trumpam užsimirškim apie paklausias specialybes ir kad mes galbūt galimai susijungsime su mašinomis, pamirškime mokslininkus psichopatus ir mikroschemas bei robotus ir grįžtike prie nagrinėjamo teksto. Taigi šiame nagrinėjamame tekste mane tiesiog sužavėjo ekonomistų „meistriškumo menas“ skaičiuoti: „Europos verslo konfederacijų sąjungos prezidentas Thumannas atkreipia dėmesį, kad kiekviena darbo vieta pramonės sektoriuje gali sukurti dvi gerai mokamas darbo vietas paslaugų sektoriuje“. Kitame straipsnyje irgi panašia tema kito pono skaičiavimas dar optimistiškesnis (tad neaišku, kuris teisingas?): „[Lietuvos inovacijų centro atstovas dr. Jakuvavičius] Inovacijos turi keistą poveikį. Galima sutikti, kad sektoriui ar įmonei modernizuojantis trumpalaikiu laikotarpiu bedarbių daugėja, bet žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą apie inovatyvų verslą kuriasi daugybė kitų, kuriems vėlgi reikia žmonių. Iš tiesų, viena inovatyvi darbo vieta gamybos srityje sukuria 4 tiesiogines darbo vietas paslaugų sektoriuje “. Taigi štai, pasakymai, rodos, palyginti ir matomi skirtumai: vienur viena darbo vieta pramonės sektoriuje sukuria 2 darbo vietas paslaugų sektoriuje, o kitoje – 4. Tačiau vertėtų atkreipti dėmesį kad pastarajame tekste buvo teigta, jog „1 INOVATYVI darbo vieta gamybos sektoriuje“, o ne tiesiog „1 darbo vieta gamybos sektoriuje.“ Taigi, galbūt čia šuo ir bus pakastas, galbūt man čia jau teks užkasti karo kirvį ir kapituliuoti? Kur gi ne! Nesulauksit to iš manęs :D Visgi aš jums pateiksiu pavyzdį pasinaudodamas pastaruoju straipsniu: „Dalis darbuotojų, ypač žemesnės kvalifikacijos, netenka darbo“ bei „Kadangi dirbti su naujausiomis technologijomis neretai sudėtinga, sunkumų prisitaikyti kyla ir kompetentingiems darbuotojams“. Iš čia ir išplaukia, jums leidus, visas brudas. Taigi pastarajame tekste sakoma, jog būtent inovatyvi darbo vieta gamybos sektoriuje sukuria 4 darbo vietas paslaugų sferoje. Tačiau, pagalvokime, jei įmonė modernizuojasi, tuomet ji atleidžia didžiulį mąstą nekvalifikuotų darbuotojų ir priima į darbą (ar apmoko gabesnius iš nekvalifikuotųjų) dirbti prie inovatyvaus įrenginio. Galbūt su laiku, kažkokiu tai būdu, dėl darbuotojo, dirbančio prie inovatyvaus įrenginio, iš to kaip piktžolės stebuklingai išdygsta 4 veltėdžiai kalbantys gėjiškais balsais ir dirbantys paslaugų sektoriuje. Dabar įsivaizduokime hipotetišką situaciją: tokios inovacijos inicijuojamos visu šalies mastu, ir įmonės modernizuojasi praktiškai tuo pat metu, taip išmesdamos į užribį dėl ne itin gerai susiklosčiusio gyvenimo nekvalifikuotus darbuotojus. Ar jūs manote, jog visi jie sugebės persikvalifikuoti į paslaugų sektorių? Na, kai kurie tikrai sugebės, tačiau tik maža jų dalis. Hipotetinė bedarbių armija užtvindys hipotetišką darbo biržą, ir tie hipotetiškai prisidauginę po 4 su gėjiškais balsais hipotetiškai pradės keiksnoti, jog jau veltėdžiais tapo šie viso gyvenimo nugarlenkiai, kurių rankos groblėtos :D Puikus Naujasis Pasaulis, mielieji. Štai jums ir Darvino evoliucijos filosofija. Pastarojo teksto galimybės skiltis mums praneša: „Daugiau, greičiau, geriau – įvairiose srityse technologijos leidžia vis mažesnėmis sąnaudomis pasiekti geresnių rezultatų“. Tai puikus efektyvaus verslumo modelis, nes ekonomikos ir vadybos docentas antrina: „Iš tiesų, nė vienas darbdavys nėra suinteresuotas kurti ir išlaikyti darbo vietas. Versle darbo vieta tėra priemonė tikslui pasiekti ir verslas paprastai trokšta, kad per kuo trumpesnį laiką būtų sukurta kuo didesnė pridėtinė vertė“.

Be abejo, čia vienas iš negatyviųjų aspektų, o čia mano aptarta hipotetiška situacija tik ir tebuvo menamoji, o ne realioji. Be to, žmonėms kaip ir pačiam verslui tenka prisitaikyti prie esamų žaidimo taisyklių ir nieko čia nepadarysi, tiesa, kai kurie mėgino pakeisti taisykles, tačiau žlugo (ir labai gerai padarė)... Na, o žmogus, labiausiai prisitaikantis prie pasikeitusių aplinkybių „padaras“, todėl, mano giliu įsitikinimu, bet kuris žmogus, ieškantis išeities kelio iš keblios padėties, visuomet jį suras. Deja, čia viskas būtų lyg ir gerai, tačiau kaip gi dėl tų grandiozinių planų, kurie laukia ateityje? Na, galbūt, mes to vis vien nepakeisime, tai dėl tų planų per daug nerimauti ir nereikėtų, tad perskaitę šį tekstą ir toliau prašom, nesivaržykit ir toliau sau sėkmingai žiūrėkite futbolo/krepšinio/beisbolo/kriketo/ledo ritulio/teniso ir kitas varžybas gurkšnodami savo mėgstamiausią alų, arba pasinerkite į virtualią realybę , žaisdami su savo „avatarais“ ar ir toliau maloniai prašom naršyti facebooke‘e ir dėl tokių menkniekių niekada sau galvos nekvaršinti, nes juk ką gali padaryti tas menkas lašelis beribėje jūroje, tačiau, antra vertus, jūra ir susideda iš tų mažų lašelių.

Pasirinkimo paradoksas

Pacituosiu knygos ištrauką, kurią cituoja „Veidas“ :) kaip krištolinį išminties perlą sau pačiam, pačiai ir patsukams :D  

Gausi pasiūla – tai pažangos matas. Pasirinkimas mus skiria ir nuo planinės ekonomikos, ir nuo akmens amžiaus žmogaus. Na taip, kai turime iš ko rinktis, tampame laimingesni. Vis dėlto, yra riba, kurią pasiekus, pasirinkimo gausa pradeda kenkti gyvenimo kokybei. Specialistai tai vadina pasirinkimo paradoksu.

Amerikiečių psichologas Brry‘is Schwartz‘as knygoje „Pasirinkimo paradoksas“ paaiškina, kodėl taip atsitinka. Dėl trijų priežasčių. Pirma: didelis pasirinkimas skatina vidinį sąstingį. Dideliame prekybos centre buvo siūloma ragauti dvidešimt keturių uogienės rūšių. Paskanavę pirkėjai galėjo pirkti su nuolaida. Kitą dieną parduotuvėje siūlyta tik 6 rūšių uogienių. Kokie rezultatai? Uogienės buvo nupirkta dešimt kartų daugiau nei pirmą dieną. Kodėl? Kai pasiūla labai didelė, žmogui sunku apsispręsti, tad jis verčiau nieko neperka. Šis bandymas buvo atliktas kelis kartus, siūlant vis kitus produktus. Rezultatai visada buvo tokie pat.

Antra: didelis pasirinkimas skatina netinkamus sprendimus. Paklauskite jaunų žmonių, kokias savo partnerio savybes jie vertina labiausiai. Kiekvienas iš jų ims vardinti partnerio dorybes: inteligentiškumas, bendravimo būdas, gerumas, gebėjimas klausyti, humoras ir išorinis patrauklumas. Bet ar apie šias savybes seniau buvo galvota renkantis partnerė? Anksčiau vidutinio kaimo jaunuolis rinkdavosi nuotaką iš dvidešimties mergino – daugumą jų pažinojo nuo mažens, tad jau buvo atitinkamai įvertinęs. Šiais „internetinių pasimatymų laikais“ galima rasti milijoną potencialių partnerių. Būtinybė rinktis sukelia tokį didelį stresą, jog vyro smegeninė taip susitraukia, kad jis įsikimba vieno vienintelio kriterijaus – išorinio moters patrauklumo.

Trečia: didelis pasirinkimas skatina nepasitenkinimą. Ar galite būti tikras, kad iš dviejų šimtų variantų išsirinksite patį geriausią? Atsakymas – „ne“. Kuo didesnė pasiūla, tuo labiau abejojate, tuo daugiau nepasitenkinimo patiriate išsirinkę.

Apie bankininkus ir auksą bei NT šiandien

Tai tėra tik nuotrupos iš žurnalo „Valstybė“ (2013 05). Tikiuosi, už citavimą mane į teismą jie nepaduos, nors kas ten žino šiais laikais.

Bankai yra pavojingi. Iš esmės, jie yra tos pačios Ponzi piramidės, nes jei visi indėlininkai iškart pareikalautų savo pinigų, nė vienam bankui turimų rezervų neužtektų. [...] Per nereguliuojamo kapitalizmo sukeltą Didžiąją depresiją prieš Antrąjį pasaulinį karą bankrutavo 20 000 JAV bankų (...) Ši ignoruota pamoka sukėlė pastarąją finansų krizę. [...] Su įkarščiu kuriamos spekuliacinės schemos per pastaruosius 30 m. taip išpūtė finansinį sektorių, kad jis nuo 7 iki 10 kartų viršijo realios pasaulio ekonomikos BVP. [...] Augant pajamoms JAV 1989-2006 m. 91 proc. prieaugio atiteko 10 % turtingiausiųjų, o pačioje piramidės viršūnėje esantis 1 % į savo kišenes susižėrė 60 % pajamų prieaugio. [...] 1 % griauna socialinį teisingumą ir pasitikėjimą, kad išvengtų mokesčių, slepia savo turtus „mokesčių rojuose“. Jie atsiduria aukščiau įstatymo. Skaičiuojama, kad taip paslėpta trilijoninė suma, viršijanti kartu sudėtus JAV ir Japonijos BVP. [...] Paprastiems Kipro gyventojams liepiama gelbėti privačius bankus savo lėšomis, už kurias jie jau yra kartą sumokėję mokesčius valstybei. [...] Jau vien tik faktas, kad joms (reitingų agentūroms) moka bankai, kuriuos jos reitinguota, sukuria interesų konfliktą. Visi Islandijos bankai turėjo aukščiausius AAA reitingus iki pat savo griūties dienos. Bankrutavusių dviejų LT bankų reitingai nerodė jokio pavojaus iki sustabdant jų veiklą. [...] Finansinių žaidėjų azartą palaiko žinojimas, kad kas nors kitas (mokesčių mokėtojas) susitvarkys su galimais neigiamais padariniais, todėl jie imasi perdėtos rizikos projektų. [...] 2008-2009 m. traškančių per siūles bankų aukščiausi pareigūnai paliko savo postus su auksiniais parašiutais, nes gavo milijonines išeitines kompensacijas. TAČIAU JŲ NELAUKĖ JOKIA ATSAKOMYBĖ. [...] Kapitalistinės visuomenės nustoja veikti, kai didžiulis pelnas augimo laikotarpiu privatizuojamas (ir net išsukamas nuo mokesčių), o praradimai per sunkmetį nacionalizuojami ir padalijami visiems. [...]

Apie auksą ir NT šiandien

„tai didžiausias aukso Kaino kritimas nuo 1983 m.“ [...] (1880 – aisiais per pora mėnesių aukso vertė nukrito beveik perpus)

„Dar 2011 m. rugsėjį aukso kaina už Trojos unciją buvo 1923,7 JAV dolerio, o 2013 – ųjų balandį – žemiau 1400 JAV dolerių...“ [...] Ironiška tai, kad nors žiniasklaidos priemonės labiausiai akcentavo nuostolius, kuriuos patyrė centriniai bankai, iš esmės, didelę dalį nuostolių patyrė visi kiti aukso valdytojai, nes centriniams bankams priklauso tik 19 proc. viso pasaulio aukso atsargų. Todėl tie „kiti“ patyrė apie 2 trln. JAV dolerių nuostolių. [...] Šio investicinio burbulo priežastys akivaizdžios, nes tuo metu, kai visuomenėje formuojamas įvaizdis, kad auksas brangs amžinai, didelė dalis žmonių į jį investuoja tam, kad jų nuomone, saugiai laikydami pinigus, galėtų užsidirbti iš jų vertės augimo. Todėl kai visi pradeda investuoti tikėdami, kad užsidirbs, tik laiko klausimas, kada susiformuos burbulas, kuris anksčiau ar vėliau sprogs ir ištuštins žioplesnių investuotojų kišenes.

[...]

Taigi, auksas atpigo, todėl vadovaudamiesi istorine patirtimi, darome prielaidą, kad LT vėl brangs NT. [...] Tarsi NT burbulo, kai didelė dalis investavusiųjų į NT patyrė milžiniškų nuostolių, nė nebūtų buvę. Svarbiausia, kad ši istorija kartojasi jau trečią kartą. [...] LT šiandien yra vienintelė tarp Baltijos valstybių, kuri neturi NT mokesčio, todėl tikėtina, kad (...) mūsų neišvengiamai lauks dar vienas burbulas.