Eksperimentas pavyko, "bet tai, tam tikra prasme, neturi jokios prasmės"

Nelabai apie ką turiu rašyti šį kartą. Na, gal ir galėčiau, tačiau ranka nekyla arba, kitaip sakant/rašant, pirštai nekyla spaudinėti klaviatūros/maigyklės mygtukų temomis apie tas, apie kurias rašiau anksčiau, nors ir tebesidomiu tais dalykais, tačiau apie tai rašyti šįkart nesinori...Šis teksto maigymas gal turėtų labiau priminti dienoraštį. Tiesą sakant, nežinau apie ką rašyti, tad turbūt teks sugalvoti rašymo eigoje...

Mes esame socialinės būtybės. Taip, tas tiesa, ir tai faktas kaip blynas, kurį visi puikiai žino ir tai yra trivialus faktas... Tad veikiausiai tekstas ir bus šia tema.

XX a. saulėlydyje „užgimęs“ internetas palaipsniui užkerojo pasaulį XXI a. priešaušryje, o kai kuriose regionuose tai atsirado kiek vėliau, tačiau tai neturi jokios reikšmės dabar ir čia t.y. šiame tekste. Faktas tas, kad internetas skleidėsi pamažu ir šis visuotinis tinklas dabar yra visur vienokia ar kitokia forma, tačiau veikiausiai internetas yra pasiekiamas beveik visame pasaulyje. Na kai kur tai yra dar prabangos dalykas, tačiau faktas tas, kad tas dalykas yra.

Iš pradžių interneto pagrindinė funkcija (mano nuomone) žmonėms buvo kaip žinių šaltinis. Be abejo, tai niekur nedingo ir tai yra pigiausias žinių šaltinis ir nr.1 vis dar ir, veikiausiai toks liks dar labai ilgai.

Tačiau pradžioje vyravo tekstinė informacija, kuomet dar nebuvo sukurta „infrastruktūra“ tobulesniems „instrumentams“ (procesorių apdorojamos informacijos greitis, įvairių rūšių atminties talpos ir greičiai ir panašūs dalykai). Prie tekstinių informacijų buvo ir bendravimas mIRC‘uose, kuriuose, turiu prisipažinti, man neteko bendrauti, nes dar tuo metu interneto neturėjau ir, tiesą sakant, labai vėlai jį pradėjau naudoti ir tai, be abejo, jau tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi: duok man prieigą prie interneto ir TV/radijo man nebereikės. Nors ir neturėjau interneto, tačiau jis mane „žavėjo“ (jeigu galima taip išsireikšti). Turbūt mane labiausiai žavėjo tas faktas, jog buvo (ir yra) galimybė perskaityti straipsnius įvairiausiomis temomis. Pamenu kaip išsaugodavau puslapius su mane dominusiais straipsniais ar net kai kuriuos iš jų persirašydavau ant A4 lapų :) (daugiausiai išsisaugotų puslapių ar/ir persirašytų tekstų būdavo apie astronomiją ir įvairias technologijas (tarkim, apie „Spirit ir Opportunity“ marsaeigių nusileidimą Marse), nes mokyklos laikais mane šių sričių naujovės bei išradimai ar atradimai be galo stebino ir domino).

Bėgant metams, internetas pradėjo keistis. Tobulėjant procesoriams, tinklams, vaizdo plokštėms, atminties talpai (ypač!) ir kitiems dalykams (jei nepyksit, ačiū, kad nepykstate :), aš tai pavadinčiau „Interneto infrastruktūra“, tačiau nesu tikras, kad tokį terminą kas naudoja, na bet neabejoju, kad supratote apie ką aš čia) bei paties interneto spartai ir jo kainai krentant, atsirado nišų vadinamam „piratavimui“ :) t.y. filmų siuntimuisi dažniausiai iš P2P tinklų (kurie niekur nedingo ir šiandien). Taip pat buvo naudojami netgi pačių interneto tiekėjų (kai kurių turbūt) serveriai, kuriuose atitinkamų interneto tiekėjų vartotojai [atsi]siųsdavo „sveriančias“ bylas/rinkmenas/failus ir tai dažniausiai būdavo: filmai, muzika, nuotraukos, programos, knygos. Vėliau dėl autorinių teisių pažeidimų veikiausiai tokie serveriai buvo pašalinti, kita vertus (dėl visiem puikiai suprantamų priežasčių) poreikio tokiems serveriams nebelabai ir liko. Taip pat būdavo (ir tebėra) globalūs serveriai (tokie kaip kad megaupload), iš kurių būdavo (ir veikiausiai dar tebėra) galimybė [atsi]siųsti įvairią „sveriančią“ medžiagą kitam vartotojui nurodant adresą, kur tas „svarmuo“ patalpintas. Kai kurie iš skaitovų, veikiausiai galėtų prisiminti, jog megaupload įkūrėjas buvo sulaikytas, rodos, FTB, dėl autorinių teisių pažeidimų, nes, be abejo, visiem suprantama, jog „gana nemažai“ „svarmenų“ toje svetainėje tai buvo sukarpyti ir su winrar‘inti filmai, kuriuos galėjo atsisiųsti bet kas, nes tikrai nėra sudėtinga įkelti nuorodą į filmą/muziką/programą/knygą siuntimuisi. Iš esmės, FTB vyrukai tuomet neblogai padirbėjo ir pagąsdino visuomenę, kad „nu nu nu, negerai“. Savaime suprantama, kad iš to išėjo šnipštas.

Taigi tuo metu ir dabar tų failų mainai vyko/tebevyksta ir tie kiekiai tik didėja, o prie mIRC‘ų bei forumų jau dešimt metų kaip egzistuoja ir socialinis tinklas facebook, kuris sulaukė neįtikėtinos sėkmės ir, mano spėjimu, facebook‘as (ar kitas socialinis tinklas, perėmęs facebook‘o estafetę) tik plėsis ir populiarės ir pasieks 2 mlrd. vartotojų (ir, patikėkit manim, kur kas daugiau) anksčiau ar vėliau (nevaidinsiu čia orakulo ir tikrai nepasakysiu tikslią datą kada pasieks šį lygį vartotojų šis socialinis tinklas (projektas?) ir, kita vertus, tai neturi jokios reikšmės). Taigi faktas yra tas, jog facebook‘as tik populiarės ir šis faktas yra trivialus, nes visiems turėtų būti suprantama, kad taip bus.  

Tačiau aš jau daugiau nei penktus metus gyvenu be facebook‘o. Tam tikra prasme, esu patenkintas, kad nesu ten, tačiau yra ir kita medalio pusė apie kurią man tikrai norisi parašyti. Toji medalio pusė (ir tai yra tik mano asmeninė nuomonė, nes taip nutiko man, o ne tau, skaitove), bendrai kalbant, yra telekomunikacijų technologijų įtaka žmogaus bendravimui (pradedant nuo komunikavimo/bendravimo nuo telefono ir baigiant socialiniais tinklais [facebook‘u]).

Man mobilusis telefonas, tiesą sakant, buvo „stebuklas“. Kuomet aš buvau paauglys (gal 13 metų), tėvai įsigijo mobilųjį telefoną (Motorola T2288). Man tai atrodė neįtikėtinas daiktas ir begalo domino: man norėjosi sužinoti visas jo galimybes, jau, pamenu, svajojau (paauglys tada juk buvau), kad va, nuvažiuosiu kur su dviračiu telefoną įsimetęs į kuprinę ir pranešiu tėvams ar draugams kur aš esu šiuo metu. Tuomet man šis mobilumas žavėjo labiausiai ir žadino norą suprasti kaip veikia šis daiktas. Mano manymu tai turėtų būti panašus jausmas į tą kai atsirado pirmieji nešiojami radijai. Na, tuomet ir pokalbių kainos turbūt buvo pakankamai nemažos ir dar ne visi turėjo tuos įrenginius, tačiau toji galimybė, kad tu būdamas bet kurioje šalies vietoje, gali kalbėtis su savo artimaisiais ar draugais, man, paaugliui, atrodė absoliučiai neįtikimas dalykas ir tai atrodė žmogaus tobulumo viršūnė. Aš atsimenu, kad tuo metu sau ir kai kuriems draugams turbūt sakiau, kad didžiausią įtaką žmonijai, mano manymu, turėjo: 1) rato išradimas (jį dar šumerai išrado, rodos), o 2 – asis išradimas, tuomet man atrodė, kad yra mobilusis telefonas!!! Dabar, be abejo, tiek metų prabėgus, tenka pripažinti, kad ne vien tik mobilusis telefonas, o bendras telekomunikacijų vystymas turėjo tam įtakos, todėl, nors ir keistai skamba, tačiau į vietą šiandien pastatyčiau (ne ta prasme :) 2 ar 3 ne mobilųjį telefoną, o apskritai telekomunikacijų ir su tuo susijusius išradimus (tiksliau su tuo susiję išradimai leido vystytis telekomunikacijoms).

Tačiau aš gerokai išsiplėčiau.. todėl tęsiu mintį. Man, būnant paaugliui, tuomet atrodė neįtikėtinas dalykas, tarkim, būnant už keliasdešimt km. nuo namų kažkur prie ežero, kitam mieste, ar net miške pranešti tėvams ar draugams kur aš šiuo metu esu. Kaip jau minėjau, kaina pokalbių buvo nesvarbu (tuomet taip atrodė), svarbiausia pranešimas :) Tačiau, praėjus kiek laiko, pokalbio kaina telefonu pasirodė be galo aktualus dalykas ir buvo bandoma taupyti ir rašyti sms ar paskambinti kaip galima mažiau ir trumpiau, bet tada aš skambinau ir rašiau.     

Tačiau vėliau, bėgant metams, šios technologijos plėtojosi. Atrodo, ten, kur jau rodės, jog buvo nebeįmanoma... keisti telefoną kasmet ar 1,5 m. atrodė įprasta rutina. Kainos paprastų telefonų krito (tačiau, kaip ir dabar, beje, turėti seną telefoną buvo „ne lygis“), jaunimas norėjo telefono su skaitmenine kamera. Aš taip pat (ir, tiesą sakant, fotografavau nemažai). Vien ta mintis, jog būtų galimybė fotografuoti neribotai ir nemokamai mane žavėjo. Taigi iš telefono jau buvo reikalaujama daugiau ir tas tebesitęsia iki šiol. Lygiagrečiai plėtojosi internetas (apie jį jau nesikartosiu). Finale (starte?) atsirado socialiniai tinklai kurių žinomiausias yra facebook‘as. Apie jį, ko gera, nėra girdėję tik tie, kurie meldžiasi praskrendantiems keleiviniams lėktuvams Amazonės džiunglėse, manydami, kad tai jų dievai.

Bet... kas tuomet atsitiko? Susidarius palankioms sąlygoms neriboti savęs dėl informacijos gausos ir jų „gabaritų“ atsirado, mano manymu, neįtikėtinas dalykas. Bendravimo buvo ir per daug, ir per mažai. Bendravimo „sunkumų“ turintys, arba „ne prie chebros“, tyleniai, arba nepopuliarūs taip ir liko užribyje netgi dar labiau nustumti „garsiausiai rėkiančių“, populiariausių ir tų, kurie „prie chebros“. Facebook‘as suteikė galimybę visiems dalintis savo asmenine informacija, nuorodomis, nuotraukomis, komentarais, netgi žaisti kvailiausius pasaulyje žaidimus ir skelbti komentarus (na kad padėtų jų „žaidime“ ir kad galėtų savotiškai „konkuruoti“ su savo draugais tuose pačiuose žaidimuose ir tuomet (gal ir dabar) neturėjo jokios reikšmės tai, ar tau 16 ar 46[Mano mama, beje, labai mėgsta tuos kelis kvailus žaidimus adnaklasnykuose :)]). Tas draugų („“?) minčių srautas man pasirodė, kad neturi jokios reikšmės ir aš galų gale, išėjau iš facebook‘o.

Faktas. Esant šiuolaikinėmis technologijomis (kuomet mobiliuoju telefonu gali kalbėti vos už kelis centus per min., ar per skype‘ą gali susisiekti su visais po platų pasaulėlį išsimėčiusiais draugais, ar kuomet gali akimirksniu pasidalinti savo žinia su draugais facebook‘e (tarkim, kaip atrodo lėkštė prieš pyragui suvalgant ir kaip atrodo lėkštė jį suvalgius ir kiti galėtų nevaržomai pakomentuoti „ar skanus tas pyragas buvo?“, „per kiek laiko suvalgei?“, „kodėl manęs nepakvietei?“, „pats/pati iškepei?“, „tai taip dietos laikaisi?“, „tai ANT KIEK pastambėjai? Stora būsi dabar.“), mano nuomone, mes tapome ir labiau bendraujantys, ir, tuo pačiu... mažiau. Beprasmių minčių kratinių srautai liejasi facebook‘e laisvai ir, mano supratimu, tai galima pavadinti „nauju (bendravimo?) lygiu“.

Kaip jau sakiau, penktus metus nesu facebook‘e. Tiesą sakant, yra toksai posakis: „jei tavęs nėra facebook‘e, tai tavęs nėra visai“ (šis posakis veikiausiai bus prisegtas prie „senolių išminties“). Panašus jausmas persekioja ir mane. Jaučiuosi ganėtinai keistai, na kaip čia pasakius/parašius, „ne lygyje“. Tolimesni draugai greičiausiai nė nepamena, jog aš apskritai egzistavau šioje ašarų pakalnėje, klasiokai jau veikiausiai nežino mano vardo, o tą, kurį laikiau geriausiu draugu, laikui bėgant, apskritai nustojo rašyti ar skambint. XXI a. įsibėgėjo...

Žiemą mačiau filmą „Ji“. Šis filmas „fantastinis“. Rašau tarp kabučių, nes toji fantastika, neatrodė labai jau tolima, kitaip sakant, ne pasaka, nes panašius dalykus ar jų tendencijas galima įžvelgti labai jau netolimoje perspektyvoje. Taigi filme pagrindinis veikėjas (kaip ir kiti) nuolat ausyje yra įsitaisę savotišką „laisvų rankų įrangą“ gali klausytis muzikos bendrauti ir, tiesą sakant, tame filme apskritai visi žmonės (Platono olos alegorijos sąsajos) „nemato“ vieni kitų, o yra „be galo užimti“ savais reikalais. Taigi jie nuolatos bendrauja, tačiau, tuo pačiu, jie nuolatos vieniši. Kitaip sakant, jie, jausdamiesi vieniši susikūrė netolimos ateities įrankį/aparatą ir visi masiškai pradėjo juo naudotis, nes yra vieniši (be abejo, galima įvardinti ir kitas priežastis, tokias kaip.. darbas, bet iš esmės filmas tikrai ne apie tai; filmas apie vienatvę arba apie bendravimo stoką dėl kurios ir atsiranda toji atskirtis). Parašiau, jog tai netolimos ateities technologija, nes, tiesą sakant, dar geresnę (!!!) koncepciją yra sugalvojusi google (google glass) ir Apple (taip pat akiniai), kurie atstos žmogui telefoną, arba, kitaip sakant, bus žmonijos pažangos viršūnė, nes, tuo pat metu žmogus bus ir realybėje bei virtualybėje ir tai, tiesą sakant, bus „kažkas naujo (?)“ XXI a. horizonte.

Tačiau tame filme dar viena technologija buvo pasiekta, kuomet buvo pastebėta, jog esamosios technologijos nepadeda atsikratyti vienatvės jausmo. Taigi speciali Operacinė Sistema buvo sukurta tam tikslui, tačiau, jeigu teisingai pamenu, toji OS bendravo ne tik su vienu klientu/“draugu“ (OS išdavystė?), o su keliais šimtais vartotojų ar dar daugiau... Tačiau tame filme tiesiog vieną dieną ėmė ir dingo visos operacinės sistemos ir žmonės pradėjo bendrauti (na bent jau pagrindinis herojus) su pažįstama drauge. Taigi čia vaizduojama tarsi ir teigiama tokio tipažo technologijos pusė. Tačiau tai tebuvo tik filmas. Labiausiai išsivysčiusiose valstybėse toks ar panašaus procesas veikiausiai atsiras greičiausiai (kaip kad ir kitos technologijos, susijusios su tele – komunikavimu) ir „google glass“ tebus tik „telekomunikacijų technologijų“ tąsa, na, o po jų... visko gali būti. Mano supratimu, tokio tipažo technologijos (kaip kad filme) visai tikėtinos XXI a. Na, o kaip dėl kito filme aptarto dalyko? „Rytojus yra dabar“...

Bet tai dar ne pabaiga. Pats asmeniškai, jeigu galima taip išsireikšti, atlieku jau nemažą mano gyvenimo dalį trunkantį „eksperimentą“. Šio eksperimento tikslas toks: nerašyk niekam ir pamatysi kaip greitai tave pamirš tie, kurie tave pažinojo. Eksperimentas, sakyčiau visai pavyko. Taigi nors dėl vieno dalyko dabar galiu būti ramus, bet „tai neturi jokios reikšmės“. Toks tas gyvenimas, na bet "Sizifo darbą" teks atidirbti, niekur nedingsi. Kiekvienam savas akmuo. Tai faktas, ganėtinai nuobodus ir trivialus :)