Tas neišvengiamas "Susitikimas su filosofija"...

Pateikiu ištraukas iš Adam‘o Sikora‘o knygos: „Susitikimai su filosofija“. Juk su filosofija susitikti (bet ne visuomet sutikti) reikės dar ne sykį...

---

Nuostaba žmogų apima, kai jis peržengia natūralios, apie save nesusimąstančios egzistencijos sferą, išeina už instinktyvių reakcijų, įgūdžių ir įpročių zonos, kitaip tariant, kai, suvokdamas pats save, įsisąmonina savąją kitybę aplinkos atžvilgiu. Būtent tada gimsta svetimumo pasauliui jausena, kuri ir yra nuostabos šaltinis. Pasaulis suvokiamas kaip išoriška, svetima, netgi priešiška tikrovė, kaip kažkas, prie ko žmogus nepritampa, kas nepaliaujamai verčia jį būti susirūpinusiu, nes visada gali įvykti kas nors netikėta. Kaip tik dabar pasaulį asimiliuojanti mintis stengiasi tą svetimumą įveikti; žmogus trokšta pasaulį suprasti, padaryti jį skaidrų, kad galėtų jame gyventi sąmoningai, įvaldydamas jį bei savo paties likimą. Dėl to žmogus ir bando išsiaiškinti, kokią prasmę turi tai, kas yra, buvo ir bus, jis ieško egzistencijos prasmės. Tačiau ar toji prasmė glūdi pasaulyje galutiniu, baigtiniu pavidalu, panašiai kaip trynys kiaušinyje ar riešutas kevale? O gal veikiau tą prasmę pasauliui suteikia pačių žmonių pastangos keičiantis kartoms, vykstant istoriniam kultūros kūrimo procesui?

[...] Juk teiginys, kad pasaulis turi prasmę, negali žmogui nesukelti rūpesčio, kaip tą prasmę įžvelgti ir kaip prie atskleistųjų reikalavimų pritaikyti savo paties gyvenimą.

[...] O jeigu gręžiamės į praeitį, tai šitai darome ir norime daryti vildamiesi, kad gautos žinios praturtins mūsų pačių pasaulį. Aiškinamės ne šiaip praeitį, o tai, kuo ji reikšminga ir turi vertę mums, dabarčiai. Mūsų domėjimasis praeitimi yra paremtas interesu.

[...] Filosofijos istorikas yra tarsi minties archeologas: jis iškapsto iš praeities pažiūrų iškasenas – idėjas, kurios buvo užvaldžiusios žmogaus protą. Jis stengiasi atsakyti į klausimą, apie ką ir kaip kadaise mąstė filosofai. Jam iš tiesų tenka pasistengti, nes nuo tyrimo objekto jį skiria ne tik laikas. [...] Galima sakyti, kad filosofijos istorikas – kaip ir jo veikalų skaitytojas – anų laikų mąstytoją įtraukia į to meto kontekstą ir sykiu jį iš to konteksto ištraukia, norėdamas užduoti jam klausimus ir rasti jo kūryboje atsakymus, kurie šiuolaikiniu pavidalu net ir didžiausiam praeities išminčiui nebūtų galėję ateiti į galvą.

Žmogus egzistuoja laike. Būtent laikas ženklina žmogaus egzistencijos laikinumą ir niekais paverčia jo kūrinių patvarumą. Juk neretai mums tenka atsisveikinti su vienais daiktais ir pakeisti juos kitais. Kartais tai darome visiškai abejingai, o kai kada – su džiaugsmu ar gailesčio gaidele. Mūsų namų užkaboriai prigriozdinti nereikalingų rakandų. Tai nejaugi visa, ką paveldime iš praeities, turi pakliūti tik į mūsų dabarties sandėlius, į nenaudingų, negailestingo laiko tėkmės sunaikintų daiktų zoną? Iš tikrųjų, kas laike randasi, laike ir išnyksta, negrįžtamai senėdamas ir galiausiai suirdamas. O gal skirtingi žmogaus kūriniai sensta skirtingai, gal kai kurie jų senėja ypatingu būdu, t.y. nenustoja galioję daugelio kartų gyvenime?

[...] meno kūriniai ne tik išlieka istorijoje, sustingę materialia forma tarsi praeities paminklai, bet ir joje gyvena atskleisdami vis naujų reikšmių, atsakydami į kitus klausimus, tenkindami kitokius poreikius. Ir tai nė kiek nekeista. Juk iš kasdienės patirties žinome, kad grįžę prie kadaise perskaitytų knygų keičiame ankstesnius vertinimus, įžvelgiame kitokias vertybes. Mat knygos „byloja“ vienokius ar kitokius dalykus priklausomai nuo mūsų intelektinės brandos lygio, nuo to, kiek esame sukaupę gyvenimo patirties, kaip išlavintas mūsų jautrumas ir skonis, kur krypsta mūsų interesai ir kokie klausimai rūpi. (...) Bet argi tai nebūdinga ir filosofijai?

[...] įsisąmoninę mums aktualias vienų ar kitų tezių reikšmes, į jų autorių žvelgiame per savo meto prizmę ir priskiriame jam įsitikinimus, kurių jis neišsakė, primetame jo mintims tam tikrą tvarką ir reikšmę – nors jis pats su tuo, ko gera, niekada nesutiktų. Ilgainiui netgi nebesuvokiame, jog filosofinė sistema pagal jos kūrėjo intencijas – tai vienas dalykas, ta pati sistema visuomenėje, kurioje ji susiformavo – kitas dalykas, istoriškai apibrėžtas jos perskaitymo būdas tam tikroje epochoje – trečias dalykas. Antai grįžimas prie Aristotelio viduramžiais reiškė ne tiek autentiškų jo pažiūrų prisiminimą, kiek filosofinės sukrikščioninto Aristotelio vizijos kūrimą. Kartais buvo tiesiog teigiama, kad ant pagonio Aristotelio, „nelyginant ant asilo“, reikia užsodinti Kristų, ir tokiu būdu jo pažiūros būtų susietos su krikščionišku kanonu.

[...] Kiekvienoje, net ir labiausiai išplėtotoje filosofinėje sistemoje esti iki galo neišsakytų dalykų, kurių interpretavimas neišvengiamai sukelia ginčų. Todėl tikslinimo ir plėtojimo procese, kuris vyksta istorijoje, visada daugiau ar mažiau išeinama už pradinės sistemos rėmų, o tai reiškia, jog ji kinta.

Štai pirmasis pavyzdys. Jaunasis Hėgelis aistringai susižavėjęs skaitė Ruso (Rousseau) ir rėmėsi jo apibrėžimais. Tačiau pasitelkęs jo idėjas iš tikrųjų bandė į savąją pasaulėžiūrą įtraukti revoliucijos faktą ir jos apnuogintas problemas, kitaip tariant, tuo reiškėsi jo pastangos intelektiškai prisitaikyti prie naujo, neaiškaus ir dar nestabilaus pasaulio, kuris Ruso kūryboje buvo savotiškai išpranašautas. Joje Hėgelis rado prielaidų ir išeities tašką savajam, dialektiniam, socialines tikrovės suvokimui. Tačiau loginiuose Hėgelio išvedžiojimuose Ruso sistema buvo išskaidyta. Mat Hėgelis, perėmęs atskiras idėjas, abstrahavosi nuo Ženevos mąstytojo pažiūrų visumos, jis tas idėjas transformavo, suteikė joms kitokį turinį, po to jas logiškai įtraukė į kitą visumą, t.y. į savo paties pasaulio sampratą. Šitaip tąsa susijungė su dialektiniu neigimu. (...) Štai kodėl Hėgelio perskaitytasis Ruso jau nebebuvo autentiškasis Ruso. 

 Kitas pavyzdys liečia Hėgelio paveldo likimą. (...) aptarsime atvejį, kai filosofinė sistema pradeda „naują gyvenimą“ tarp žmonių, kurie tariasi esą tos filosofinės mokyklos mokiniai, skleidžiantys jos idėjas, ir kurie anaiptol nesiekia – nepaisant kai kurių sistemos patikslinimų ar modifikacijų – išeiti už „mokyklos“ kūrėjo nustatytų rėmų. Jų aktyvumo dėka filosofinė doktrina ima skverbtis į kasdieninę sąmonę, daro įtaką žmonių pažiūroms ir jų pripažįstamoms vertybėms. Tačiau jų veikla galiausiai lemia, kad žmonių mąstysenoje įvyksta gana radikalių permainų. Hėgelio filosofija tampa kasdieniniu hegelizmu. (...) Pasikeitus istorinėms sąlygoms, kyla naujų klausimų, o jų pobūdis dabar priklauso nuo senuosius filosofinius tekstus skaitančių ir juos interpretuojančių žmonių padėties. Atsakymai į tuos klausimus ne tik patikslina pradines tezes,bet ir jas transformuoja. (...) Filosofinė doktrina gyvena istorijoje tik tiek, kiek ji sugeba pasikeisti, kiek ji gali būti naujai perskaitoma, pasiduoda adaptavimo procedūroms. Tai kaina, kurią ji moka, kad išliktų istorijos arenoje.

[...] Žmogus, kuris pabrėžia turįs apie ką nors daugiau žinių nei Aristotelis, dar nėra išmintingesnis už Aristotelį. Jis pamiršta, jog tai, kad jis „žino daugiau“, yra ne tiek jo asmeninis laimėjimas, kiek Aristotelio ir jo įpėdinių nuopelnas. Juk šių laikų pažinimas ir kultūra yra neįsivaizduojama be praeities paveldo, be civilizacijos laipsniškumo ir vargingos raidos.

[...] Negalima filosofuoti, nesiremiant filosofine tradicija, neatsigręžus atgal į problemų bei jų sprendimo istoriją, į sąvokų ar kategorijų istoriją. Šiuolaikiniam filosofui Platonas ar Dekartas yra ne anachroniški senų laikų mąstytojai, bet tam tikra prasme šiuolaikiniai filosofai, su kuriais diskutuojama, kurių idėjos įveikiamos arba plėtojamos ir su kuriais reikia nusistatyti savo santykį tam, kad būtų įmanomas asmeninis pasaulėžiūrinis apsisprendimas.

[...] Filosofijos istorijoje svarbi ir intuicija, kuri kai kada esti naivi ir sykiu primenanti viziją, kaip antai Demokrito koncepcija, daugiau negu dviem tūkstantmečiais aplenkusi atomo atradimą, kurį padarė fizikai.

[...] Tačiau ar esama kokio nors taško, kuriame visi tie skirtingi klausimai sietųsi į vienalytę visumą, į vientisą pasaulėvaizdį? Atsakymai į šį klausimą būdavo – ir tebėra – įvairūs. Vienų manymu, tokią centrinio pobūdžio problematiką sudaro būties teorija, arba ontologija, kitų požiūriu – pažinimo teorija, arba epistemologija, dar kitų – istoriškumo vizija. Pastarasis pasirinkimas man artimiausias. Mano manymu, filosofijos interesai yra akivaizdžiai antropocentriški: filosofija yra humanistikos disciplina, kurios dėmesio centre – net ir tada, kai ji sprendžia pasaulio struktūros problemas ar aiškina jo permainų ir evoliucijos mechanizmą – yra žmogaus problema. Juk pasaulio sandaros klausimas organiškai siejasi su klausimu, kokia yra žmogaus vieta pasaulyje ir koks jo santykis su aplink jį esančiai reiškiniais.

[HERAKLEITAS<~540 – 480 pr.Kr.>] Žinome tik, kad kūrybiškiausias jo gyvenimo laikotarpis sutapo su VI ir V a. pr. Kr. sandūra, kad jo gimtinė buvo Jonijos miestas Efesas, pro kurį ėjo karalių kelias (...) Efesas buvo turtingas miestas: tais laikais jis buvo Artimųjų Rytų prekybos centras, čia buvo kalamos nuosavos gryno aukso monetos ir kuriami jų vertė reguliuojantys įstatymai. (...) Herakleitas sukūrė dinamišką pasaulio viziją, dialektinę tikrovės sampratą, kuri reiškinius traktuoja kaip tarpusavyje susijusius, judančius, kintančius. (...) Jo manymu, tikrovė anaiptol nėra nejudri ir nekintama būsena ar galutinio, kartą ir visiems laikams apibrėžto pavidalo visuma. Priešingai, pasaulis – tai tekanti, neišsenkanti ir dinamiška sankloda, egzistuojanti laike. Pasaulis – tai procesas.

Tikrovės esmę geriausiai išreiškia transformacijos, visuotinės kaitos sąvoka. Daiktai atsiranda, kinta, galiausiai išnyksta. Jie egzistuoja tarp buvimo ir nebuvimo, gimimo ir mirties. Dėl to tikrovės atvaizdas yra upė. Joje viskas teka (panta rei), niekas nestovi vietoje. Neįmanoma du kartus įbristi į tą pačią upę, - sakė Herakleitas. Neįmanoma dėl to, kad kiekvienu momentu atiteka kiti vandenys, todėl upė niekada nėra tokia pat. Pagaliau neįmanoma ir dėl to, kad mes patys nuolat keičiamės. Mes ir apie save negalime pasakyti paprasčiausiai, jog esame, nes sykiu ir esame, ir nesame. Tiesa yra tik tai, kad be paliovos tampame: vaiku, jaunuoliu, subrendusiu vyru, seniu... Beje, atrodo, jog kai kurie daiktai išlieka tuo pačiu pavidalu, tačiau tas jų pastovumas – tik iliuzija. Tai, ką atskiri žmonės laiko pastovia būtimi, išminčiui yra tik viena iš daugelio formų, amžino nykimo proceso etapas. Įsitikinimas, kad daiktai pastovūs – tai iliuzija, kurios šaltinis yra mūsų pažinimo trūkumai ir mūsų gyvenimo trapumas.

[...] Laikantis požiūrio, kad tikrovė yra tam tikra vientisa, dinamiška sistema, sykiu pripažįstama, jog jis nuo amžių egzistuoja ir kinta. Todėl klausimas, kaip ji atsirado, neturi prasmės. Pasak Herakleito, visatos niekas iš dievų nesukūrė. Todėl norint ją paaiškinti, reikia pasikliauti protu ir patirtimi, o ne remtis religinėmis mitologinėmis koncepcijomis.

[...] Tačiau ar pasaulio vizija gali būti iki galo redukuota į daugybės kintamų daiktų aprašymą? Ar už viso to, kas kinta, nesama ko nors pastovaus, amžina? Kuo pagrįstas tas pasaulio vientisumas, iš kur ir dėl kokių priežasčių jis atsiranda?

Atsakymų į šiuos klausimus Herakleitas ieškojo eidamas savo pirmtakų jonėnų – Talio, Anaksimandro ir Anaksimeno – pėdomis. Jis pripažino, jog visa, kas egzistuoja, kyla iš vieno pagrindo, iš vienos nedalomos substancijos – archės. (...) iš jo viskas randasi ir galiausiai sugrįžta. Herakleito požiūriu, tas daikto pagrindas – ugnis. Tai elementas, sudarantis visų daiktų esmę, lemiantis mūsų pasaulio formų ir objektų įvairovę. Ugnis yra amžina ir begalinė, ji neatsiranda ir neišnyksta, jai nebūdingi jokie apribojimai nei laike, nei erdvėje. Visa, kas atsiranda ir kas egzistuoja, yra jos transformacijos rezultatas. Taigi niekas nekyla iš nieko ir į nieką negrįžta; viskas yra materialių formų kaita. Mirtis nereiškia išnykimo ir pabaigos, ji tik yra vienos egzistavimo formos perėjimas į kitą.

Šitaip Heraklitas dar gana naivia forma išreiškė įsitikinimą, kad pasaulis yra vientisas ir begalinis, kad jo substancija – nesunaikinama. Logiškai nuoseklus jo aiškinimas sujungė tokias, atrodytų, prieštaringas kategorijas, kaip vienis ir daugis, pastovumas ir kintamumas, esmė ir reiškinys, amžinybė ir laikas.  

[...] Nors tos idėjos ir įžvalgos gimė prieš pustrečio tūkstančio metų, jos jau pranašavo mūsų šiuolaikinę – gilesniu pažinimu pagrįstą – tikrovės sampratą.

[DEMOKRITAS<~460-370 pr.Kr.>] Lyginant su amžininkais, aš aplankiau didžiausią Žemės dalį, - sakė jis, - tyrinėjau įvairiausius dalykus, mačiau, kokia didelė klimato ir kraštų įvairovė, girdėjau daugybę mokytų vyrų. Jo klajonių keliai vedė per visą to meto civilizuotą pasaulį: Babiloniją, Persiją, Egiptą, Indiją... Jis mokėsi pas persų ir chaldėjų išminčius bei magus, pas Egipto šventikus, pats darė bandymus, tyrinėjo ir lygino. Taip gimė iš tiesų enciklopedinė sistema, apimanti to meto pažinimo visumą. (...) tai buvo traktatai iš matematikos, etikos, astronomijos, logikos, fizikos, poetikos, biologijos, technikos, politikos...

Taigi Demokritas tikrai pelnytai buvo vadinamas „visažiniu“, „filosofijos penkiakovininku“ (Diogenas Laetrijas), mąstytoju, kuris „tyrinėjo viską“ (Aristotelis) ir „nuo nieko neatsiribojo“ (Ciceronas).

[...] Demokritas – atomistikos kūrėjas. Tačiau nepamirškime, kad iš pradžių žodis „atomas“ reiškė ne tik mažiausią nedalomą medžiagos dalelę, bet ir žmogų kaip individą. Kai kurie tyrėjai pabrėžia, kad filosofinė Demokrito atomistika – tai jo individualistinių socialinių pažiūrų perkėlimo į gamtos pasaulį rezultatas.

[...] Gimininės sistemos (kurioje žmogus buvo anonimiška visumos dalelė, visais aspektais išlaikanti bendrumą su kitais giminės nariais, ir būtent tai apibrėžė jos tapatybę) irimas galiausiai lėmė visuomenės susiskaidymą į atskirus elementus. Žmonės pamažu pradėjo suvokti savąjį individualumą ir savarankiškumą, pajuto savąjį „aš“. (...) Stiprėjanti individualizacija iškėlė į dienos šviesą teorinę problemą: kas lemia, kad tos atskiros dalelės drauge sukuria visumą, kokia yra tos visumos prigimtis, kitaip tariant, koks yra visuomenės ir ją valdančių dėsnių pobūdis?

Atsakydamas į šį klausimą, Demokritas laikėsi „natūralaus būvio“ koncepcijos: pavieniai individai veikia nesaistomai jokių tarpusavio santykių ir gyvena diena iš dienos kaip laukiniai žvėrys, pavieniui ieškantys grobio. Toks buvo pradinis žmonijos istorijos taškas.                 Tačiau laikui bėgant individualių žmogaus jėgų menkumas ir nuolatiniai pavojai privertė sutelkti pastangas ir veikti vieningai. Būtent asmeninė nauda išmokė žmones veikti išvien ir tapo kertiniu visuomenės akmeniu. Dėl šio siekimo patenkinti natūralias žmogaus reikmes tam tikroje istorijos stadijoje atsirado visuomenė. Jos egzistavimą lemia sąmoningo kūrimo aktas, ji yra tarpusavio sutarties, turinčios tikslą sujungti pastangas bendram reikalui, rezultatas. Priminsime, kad tokiu požiūriu rėmėsi „socialinės sutarties teorija“, tapusi itin populiari, praėjus daugiau nei dvidešimčiai amžių.

Demokrito koncepcija suteikė visuomenės refleksijai pasaulietinį pobūdį. Socialinio būvio genezė buvo paaiškinta natūralistiškai. Nebeliko reikalo apeliuoti į dievus ir antgamtines jėgas. Norint atskleisti socialinio gyvenimo formavimosi mechanizmus, suprasti jo tikslus, dorovės principus, teisinę sistemą, pakako įsisąmoninti žmogaus situaciją pasaulyje, natūralias jo reikmes bei jų tenkinimo galimybes. Mat ne tik socialinė organizacija, bet ir dorovė bei teisė yra susitarimo rezultatas. Juk nieko nėra teisėta ar neteisėta visoms toms būtybėms, kurios nesugebėjo tarp savęs susitarti, kad kitų neskriaustų ir pačios nebūtų skriaudžiamos. Nei teisė, nei dorovė neegzistuoja pačios savaime, jos yra ne dangaus dovana, o mūsų pačių nustatytos ir visada grindžiamos tarpusavio susitarimu. Apie tai, kad gerai ir kas blogai, kas gražu ir kas bjauru, kas teisinga ir kas neteisinga, priklausomai nuo poreikių ir situacijos sprendžia žmonės.

Žmonės sukūrė visuomenę bendram labui, siekdami laimės ir bandydami išvengti kančių. Taigi laimė siejasi su galimybe realizuoti natūralius poreikius. Tačiau žmogus neturėtų bet kokia kaina siekti tuos poreikius patenkinti. Gyvendamas su kitais žmonėmis bendruomenėje, jis turi paisyti jų gerovės. Žmogus negali kitų skriausti, kad jam pačiam savo ruožtu netektų patirti skriaudos. Taigi savo troškimus ir emocijas jis privalo tramdyti. Jis turi įsiminti, kad jeigu kas negeba gėrio valdyti ir deramai su juo elgtis, iš gėrio išauga blogis. Gražu yra tik tai, kas saikinga. Saikingumas – tai pusiausvyra tarp individo troškimų bei tikslų ir jo pajėgumo bei galimybių, tarp žmogaus asmeniškų troškimų ir kolektyvo bendro intereso.

Šitaip Demokrito etika įgavo intelektualumo bruožų: prielaidoje, kad būtina sąlyga, norint pasiekti laimę, yra išmintis, mokėjimas gyventi, gebėjimas tinkamai elgtis, slypėjo įsitikinimas, kad gyvenimo ir veiklos visuma turi būti proto kontroliuojama. Gilus vanduo tik tada bus malonus, kai išmoksime plaukti...

Jo etikai būdingos ir visuomeniškumo tendencijos. Žmogus juk nėra nuo visuomenės atitrūkęs individas;  jis yra pilietis, politinio kolektyvo dalelė, todėl jo elgesys peržengia privatumo sferą, siejasi su kolektyvinio gyvenimo pagrindais ir šiuo požiūriu yra vertinamas – kaip dorovingas, kai derinasi su bendruoju interesu, kaip nedorovingas, kai šiam prieštarauja. Nepamirškime, pabrėžė Demokritas, jog gerai tvarkomame mieste klesti didžiausias teisingumas, o tai ir yra svarbiausia. Išsaugojus tai, viskas išsaugoma, o sugriovus – viskas griūva.

Teiginys, kad visuomenė yra individų susivienijimas, turi ne tik pasaulėžiūrinę bei etninę, bet ir praktinę politinę prasmę. Juk jis skelbia demokratijos principą, lygybės idėją. (...) Išsakydamas savo politinius įsitikinimus, Demokritas rašė, jog kiek laisvė yra geriau už vergovę, tiek ir skurdas, esant liaudies valdžiai, yra geriau nei vadinamoji gerovė, valdant valdovams. Taigi bendroji visuomenės koncepcija logiškai implikuoja nuostatą, kad tinkamai organizuotas kolektyvas privalo gerbti visų piliečių, teisėtų kolektyvo narių, teises ir rūpintis natūraliomis jų reikmėmis. Toks yra aukščiausias bendruomenės tikslas.    

Vadinasi, visuomenė yra savarankiškų ir laisvų individų, susivienijusių tarpusavio sutarties pagrindu, suma. O gal ir pasaulis apie mus yra kažkokių paprastų elementų sistema? Tai iš tiesų įdomus klausimas, sykiu – tyrimo uždavinys. Jis reikalauja sinchronizuoti visuomenės paveikslą su pasaulio paveikslu, sujungti juos į vieną tikrovės viziją.

Nėra abejonės, kad socialinės pažiūros bei socialinė patirtis nemažai lėmė Demokrito mokslą apie gamtą. Kita vertus, tas mokslas buvo ir gamtos tyrimų bei kasdieninių stebėjimų rezultatas. Imkime, pavyzdžiui, tokį reiškinį, kaip kai kurių kūnų traukimasis. Kaip gi toks reiškinys būtų įmanomas, tarus, kad visas kūnų tūris yra ištisai užpildytas? – klausia Demokritas. Ir atsako: kūnų tūrio padidėjimo arba sumažėjimo faktą galima paaiškinti, tik padarius prielaidą, kad kūnai yra sudaryti iš dalelių, tarp kurių yra laisvos erdvės. Arba kitas pavyzdys – kūnų sugerties, arba absorbcijos, problema. Juk audinys sugeria vandenį tik todėl, kad jis tolydžios sandaros, t.y. tarp jį sudarančių atomų yra tuštumos. Būtent ją užpildo vanduo. Pagaliau iškyla ir kūnų konsistencijos klausimas. Pasak filosofo, tai, kad kūnai esti kietesni ar minkštesni, atitinka tankesnį arba retesnį jų dalelių išsidėstymą. Tik priėmus atomo ir tuštumos hipotezę, galima paaiškinti patirčiai prieinamus faktus.

Demokrito pažiūrose glūdėjo tikrovės, kaip dinamiškos struktūros, susidedančios iš tuštumoje egzistuojančių atomų, vizija. Atomai – tai elementarios nedalomos medžiagos dalelės; tuštuma – tai vieta, kurioje jie juda. Atomai yra amžini ir nesunaikinami, jie neatsiranda ir neišnyksta, be to, jie yra nekintami. Jų yra begalo daug, tuštuma, kurioje jie egzistuoja, neturi jokių erdvinių apribojimų. Dėl to visata yra beribė, joje egzistuoja nesuskaičiuojama daugybė pasaulių, kurie skiriasi dydžiu. Kiekvienas yra atomų susijungimo rezultatas, lygiai kaip ir pavieniai, iš kasdienybės patirties mums žinomi daiktai bei reiškiniai. Visi jie yra apibrėžtos elementarių dalelių struktūros. Kadangi būdinga atomų savybė yra judėjimas, tos struktūros yra ne statiškos, o dinamiškos. Tiesa, atomai yra nekintami, bet atomų junginiai, sudarantys daiktų įvairovę, nuolat kinta – atsiradę susijungus atomams, jie keičiasi ir galiausiai, suirus struktūrai, išnyksta. Taigi atskiri daiktai – ir ne tik daiktai, bet ir ištisi pasauliai – turi savo istoriją. Vieni pasauliai auga, kiti jau klesti, o dar kiti žūsta. Išskyrus atomus ir tuštumą, nėra nieko amžina, nekintama, pastovu...

Ar tikrovė apie mus yra tik tuštumoje besiblaškančių dalelių chaosas, vyksmas, kurio neįmanoma suprasti ? pasak Demokrito, gamtoje esama tam tikros pastovios tvarkos, visa, kas įvyksta, įvyksta veikiant tam tikriems dėsniams.  Joks daiktas, - teigia jis, - neatsiranda be priežasties, o turi kokį nors pagrindą, kuris yra būtino pobūdžio. Mokslo uždavinys yra aiškinti priežastis, klausti „kodėl?“. Atsakymas į šį klausimą yra vertesnis nei Persijos karalystė, nes žinoti, kaip yra iš tikrųjų, reiškia išmintingai ir palaimingai gyventi.

Viskas pasaulyje vyksta būtinumo pagrindu. Apibrėžtomis trasomis judantys objektai susiduria ir susijungia, sudarydami daugiau ar mažiau kompaktiškas struktūras. Atsitiktinumų nebūna. Tik žmonės iš atsitiktinumo sąvokos pasidarė uždangą savo neįžvalgumui pridengti. Atsitiktinumas iš esmės yra tamsumo funkcija, priežasčių nežinojimo išraiška, kitaip tariant, tai subjektyvi kategorija. Senovėje populiaraus anekdoto, iliustruojančio atsitiktinumo fenomeną, herojus buvo plikagalvis vyras, kuriam einant per lauką ant galvos užkrito vėžlys. Demokrito požiūriu, net ir toks keistas nuotykis neiškrenta iš pasauliui būdingo priežastingumo sąsajų. Žmogus ėjo per lauką, nes skubėjo namo. Toje vietoje jis atsidūrė apibrėžtu laiko momentu, kurį lėmė jo ėjimo greitis. Vėžlys nukrito ne be priežasties, o todėl, kad jį iš nagų paleido erelis. Erelis paleido vėžlį, nes, pamatęs pliką galvą, palaikė jį akmeniu. Mat ereliai turi įprotį nešini vėžliu pakilti į orą ir numesti jį ant akmens, kad sudužtų šarvai ir jie galėtų prieiti prie mėsos. Taigi netiktas nuotykius pasirodo esąs priežasčių nulemtas įvykis, kiekvienas j elementas – būtinas.

Dievai iš pasaulio vizijos, kaip ir iš visuomenės koncepcijos, buvo išstumti. Gamta buvo aiškinama remiantis ja pačia; nebebuvo reikalo griebtis antgamtinių jėgų įsikišimo. Vienintelis visko, kas egzistuoja, šaltinis yra atomų kombinacijos. Kai atomai vieni su kitais susijungia, atsiranda daiktai, o kai skaidosi, prasideda daiktų irimas. Be to, šie procesai vyksta dėsningai, juose sieja priežasties ir pasekmės ryšys, patvirtinantis, jog determinizmas yra visuotinis. Aptikti tas sąsajas ir priežastis – mokslo uždavinys. Jo ėmęsis mokslas gali paaiškinti tikrovę, atsakyti į žmogų kamuojančius klausimus ir palengvinti kasdienį jo triūsą.

[...] Pasaulio paveikslas, kurį mums teikia juslės, paprastai yra neišsamus ir netobulas, o neretai ir apgaulingas. Mat stebėjimo būdu negalime tiesiogiai įžvelgti tikrovės elementų, arba atomų. Jie pernelyg maži. Negalime stebėti ir jų elgesį valdančių dėsnių, kitaip tariant, negalime patirti įvykių būtinumo, jų reiškimosi ir kitimo tvarkos. Užtat, stebėdami pasaulį, mes priskiriame jam bruožus, kurių jis iš tikrųjų neturi. Dėl to juslinis pažinimas – tik miglotas pažinimas.

[...] Demokrito sistema buvo tokia nuosekliai materialistinė ir pasaulietinė, kad Platonas savo „Įstatymuose“ patarė jo šalininkus bausti rykštėmis, ištrėmimu ar net mirtimi, nes jie keliantys grėsmę valstybės tikėjimui. Tačiau Demokrito teorija pergyveno savo priešininkus. Jo teiginiai numatė pažinimo raidos gaires, o iškeltos problemos skatino ir brandino intelektinę kūrybą. Demokrito sukurta atomo, kaip mažiausios nedalomos medžiagos dalelės, koncepcija išliko beveik nepakitusi iki XIX amžiaus pabaigos, o jo mintis, kad pasaulių esama daugybė, o visata – beribė, tebėra aktuali iki šiol. Jo atomistinė socialinė teorija atrodė patraukli dar ir XVIII a., o pažinimo problemų apmąstymai tapo vis iš naujo įsiplieskiančių filosofinių svarstymų objektu.

[SOKRATAS<469-399 pr. Kr.>] (...) kiti, regimybę laikydami tikrove, o nuomones – tiesa, mano tapę išmintingi. Jie įsivaizduoja kažką žiną, nors iš tikrųjų jų žinojimas nė grašio nevertas; jie mano esą protingi, bet iš tikrųjų tokie anaiptol nėra, jie tik pasidavė puikybei, nes prarado kritiškumą. Aš už kitus žmones pranašesnis tuo, - tarė sau Sokratas, - kad aiškiai suvokiau savo neišmanymą ir šitaip atsikračiau tikėjimo iliuzijų, kasdienių nuomonių ir pripažintų aksiomų. Tik dabar, kai įsitikinau, kad žinau, jog nieko nežinau, galiu imtis ieškoti tiesos, idant realizuodamas priesaką gnotbi seauton – „pažink pats save“, surasčiau tiesą savo sielos gelmėse.

Taigi Sokrato pozicijai būdingas nepasitikėjimas tradicinėmis nuostatomis ir esamais mokslais. Filosofas suabejojo jų verte ir savo misija laikė neigimo bei kritikos aktą. Jis jautėsi turįs ypatingą pašaukimą diegti atėniečiams įsitikinimą, kad jų žinios – nieko vertos, ir tuo sužadinti jų kritiškumą. Vaikštinėdamas miesto gatvėmis jis stabdydavo praeivius, užduodavo jiems klausimus ir analizuodavo atsakymus tol, kol išryškėdavo jų absurdiškumas. Taip jis elgėsi su žmonėmis, kurie patys save laikė arba buvo laikomi didžiais išminčiais. Priversdavo juos pripažinti savo neišmanymą arba atsidurti kvailio vietoje. Visa tai vykdavo dalyvaujant jaunuoliams, kurie lydėjo jį ir klausėsi pokalbių. Šitaip jis „atsisėdo miestui ant sprando, nelyginant dievo rankos pasiųsta sparva (Platonas)“, leido skepticizmo geluonis griovė, pripažintus autoritetus. Todėl nieko nuostabaus, kad galiausia buvo apkaltintas kaip oficialiosios religijos priešas ir jaunimo tvirkintojas, atiduotas teismui ir nubaustas mirtimi. Jis buvo teisiamas ir dėl politinių motyvų, nors proceso metu apie tai nekalbėta. Sokratas kvestionavo demokratines tvarkos vertingumą ir stojo prieš demokratines institucijas. Tarp filosofo mokinių ir bičiulių buvo daug aristokratų, atvirų demokratijos priešų, tautiečių nemėgstamų žmonių, tokių kai Kritijas, vadovavęs trisdešimties tiranų grupelei, kuri Atėnų kapituliacijos metu, pralaimėjus karą su Sparta, užgrobė valdžią.

Tiranos žlugimas ir demokratinės santvarkos restitucija – tai sąlygos, leidusios Sokratą patraukti teisman. Kita vertus, pasmerkus mirtimi jam buvo duota galimybė pasirinkti kitokio pobūdžio bausmę. Sokratas tokią galimybę atmetė. Nepaisydamas bičiulių įkalbinėjimų, jis nesutiko ir bėgti iš Atėnų. Išdidumas ir karštas įsitikinimas savo teisumu neleido jam „tarsi išmaldos prašyti prailginti gyvenimą, kuris būtų buvęs šimtąkart blogesnis už mirtį“. Jis pasirinko orią mirtį. Kai kalėjimo patarnautojas ištiesė nuodų taurę, pasak Platono, „labai mielai ją paėmė; jo ranka nesudrebėjo [...], iškart vienu mauku be mažiausių pastangų ir pasišlykštėjimo išgėrė.“

[...] Sokrato byla jo mirtimi nesibaigė. Filosofo pozicija, jo idėjos bei tragiškas likimas padarė didžiulį poveikį amžininkams ir būsimoms kartoms, nepaisant to, kad savo mokslo jis raštu neišdėstė. Sakė nenorįs plunksna ir rašalu sėti žodžius, kurie bejėgiai byloti už save ir negeba tinkamai mokyti tiesos. Jis labai vertino gyvą, balso moduliacijomis bei išraiškingu gestu pabrėžiamą žodį, tiesioginį sąlytį su pašnekovu, galimybę derinti argumentaciją su šio lygiu ir interesais, tiesiog akyse ieškant supratimo blyksnio. Jis nenorėjo rašyti traktatų, skirtų anoniminiam skaitytojui, kurti veikalų, kurie į užduodamus klausimus atsako „išmintinga tyla“ ir, „išsisklaidę į visas puses“, pakliūva į netikusias rankas, esti klaidingai interpretuojami arba puolami be jokios galimybės apsiginti. Todėl ir mes, kalbėdami apie Sokratą, esame pasmerkti tenkintis tarpiniais šaltiniais. Juose pateikiama medžiaga gana nevienalytė ir menkai patikima.

[...] Tikėtina, kad būtent Platono liudijimai (apie Sokratą: žmogus, kuris, suvokęs savo neišmanymą, aistringai ieško dramatiškose gyvenimo aplinkybėse slypinčios tiesos) yra arčiausiai tiesos... sunku atsakyti į klausimą, kada Sokratas kalba savo vardu, o kada jo balsu byloja Platonas.  

 [...] Su Sokrato vardu siejamas reikšmingas filosofinės mąstysenos posūkis. „Nuo seniausių laikų iki pat Sokrato, - rašė Ciceronas, - filosofija tyrinėjo skaičius ir judėjimą, ieškojo atsakymo į klausimą, kokiu pagrindu atsiranda visi daiktai ir į ką jie vėl sugrįžta; be to, buvo uoliai tyrinėjamas žvaigždžių dydis [...] ir visi dangaus reiškiniai. Sokratas pirmasis filosofiją nuleido iš dangaus ant žemės, į miestus, netgi į kaimus, ir liepė tyrinėti gyvenimą, papročius bei tai, kas yra dora, o kas nedora“. Su šiuo posūkiu siejasi vėliau prasidėjusi filosofijos humanizacija: jos dėmesio centre atsirado žmogus, jo pašaukimas, dorovinė pozicija, etinės ir intelektinės vertybės, kitaip tariant, filosofinės antropologijos problematika. Kaip tik ši problematika turėjo ženklinti vienintelio svarbaus – Sokrato manymu – pažinimo ribas. Antai sutikdamas su priekaištu, kad jo nedominąs pasaulis, net miesto, kuriame gyvena, apylinkės, filosofas atsakė: „Aš juk mėgstu mokytis. O apylinkės ir medžiai nenori nieko manęs išmokyti, mane moko tik žmonės čia, mieste“.

Sokratas nukėlė filosofiją „iš dangaus ant žemės“, tačiau tiesos liepė ieškoti pačiame žmoguje. Jis atmetė ligi tol gyvavusias nuomones, nes jos neparemtos vidiniu intelektiniu išgyvenimu; vieninteliu autoritetu – išskirtiniu tiesos ir netiesos kriterijumi – laikė individualią savimonę ir sąmoningą intelekto sprendimą. Šitaip Sokrato moksle, pasak Hėgelio, „sąmonė sugrįžo į save“. Ji tapo refleksijos, pretenduojančios pažinti besąlyginę tiesą, išties tašku ir pagrindu.

Individualią sąmonę – tikrąjį autentiškos tiesos pagrindą ir šaltinį – slegia tradicinis įsitikinimų balastas. Todėl reikia jo atsikratyti. Čia padeda filosofo „ironija“ ir jo naudojamas efektinis (nuginčijimo) metodas. Jis paremtas destrukcija: šis metodas turėjo atskleisti paplitusių nuomonių apgaulingumą, įprastinių teiginių klaidingumą ir šitaip išlaisvinti žmogų nuo jų įtakos. Šią funkciją ir atliko Sokrato klausimai. Jie vertė kamantinėjamąjį žmogų iš savo požiūrio padaryti visas galimas išvadas ir šitaip atskleisti, kuo jo įsitikinimas nėra pakankamas ar stačiai absurdiškas. Tik negebantis šito suvokti kvailys galėjo ir toliau laikytis ankstesnės tezės.

Sokratas pasitelkė ir kitą, vadinamąjį majeutinį, metodą, kurio uždavinys buvo padėti žmogui surasti tiesą, palengvinti jam nuo nežinojimo pereiti prie žinojimo. Šį metodą filosofas prilygino pribuvėjos menui. Jo požiūriu, mokymas nėra – kaip paprasta manyti – kokių nors naujų žinių perteikimas mokiniui. Tokių žinių ir pats mokytojas neturi. Mokymas veikiau yra tiesos ieškojimo bendromis pastangomis procesas. Svarbu, kad mokinys, tinkamai vadovaudamas, aiškiai suvoktų savo sielos turinį, suprastų joje potencialiai glūdinčias, tačiau dar neįsisąmonintas tiesas.

Vadinasi mokytojas nėra nei naujų žinių kūrėjas, nei žmogus, kuris jomis ką nors apdovanoja. Jo misija yra „nuimti derlių“, padėti save pažinti tiems, kuriuose glūdi kokia nors blaivi ir teisinga mintis. (...) Tikroji išmintis, gyvenimo tikslo ir žmogaus pašaukimo suvokimas, doros ir aukščiausio gėrio, arba to, kas žmogui svarbiausia, pažinimas prieinamas ne visiems, o tik tiems, kurie turi švelnią sielą ir iš prigimties yra dori. Doros ir išminties išmokti neįmanoma. Arba žmogui tai duota, arba ne. Žmonėms galima įdiegti įvairius profesinius įgūdžius ir išlavinti vienokius ar kitokius gebėjimus, bet ne daugiau.

[...] Juk tiesa žmogui yra ne tai, kas pateikiama kaip tiesa, remiantis išorinio autoriteto galia, o tik tai, kas išreiškia jo individualios savimonės tiesą. Lygiai taip gėris yra ne tai, ką gėriu laiko viešoji nuomonė, o tik tai, kas sielai atsiskleidžia kaip gėris. Spręsdamas, kas gera ir kas bloga, kas tiesa ir kas netiesa, žmogus pats sau yra teisėjas. Būdamas protinga dorovinė esybė, jis yra visiškai suverenus, kai atskleidžia savyje, savo viduje vienintelį svarbų žinojimo bei dorovinių principų šaltinį. Siekdamas sutvirtinti žmogaus autonomiškumą, Sokratas buvo linkęs netgi nepaisyti pasaulio, kuriame žmonės gyvena.

[...] Sokratas reikalavo tobulinti sielą. Tačiau siela, jo supratimu, nėra kokia nors metafizinė substancija, nepriklausoma nuo kūno. Siela – tai galimybė atskirti gėrį ir blogį, arba individuali sąžinė. Lakantis tokios sielos sampratos, susijungia ir sutampa intelektinės ir dorovinės vertybės. Žinojimas pasirodo esąs tapatus dorai. Žinojimas to, kas gera ir kas bloga, padeda būti doram. Žmogaus valia visada yra pažinimo palydovė. Žinodamas tiesą, žmogus niekada nesielgs priešingai tai tiesai. Jeigu kas elgiasi blogai, tai tik dėl to, kad nežino, koks elgesys yra geras. Tačiau nežinojimas nieko nepateisina, o visada žmogų apsunkina. Kvailumas yra intelekto defektas, prilygstantis nedorovingumui. Kita vertus, nesąmoningai padarytas geras poelgis iš esmės nėra dorybė, dorovinės vertės jis neturi.

Savimonė, kurią žmogus susiformuoja, pažindamas savo sielą, yra ir išminties, ir dorovės šaltinis. Sykiu ji yra galutinis žmogaus gyvenimo tikslas, kurį palaiko nuolatinės intelekto pastangos ir doras elgesys. Žmogus kaip dorovinė esybė, lieka sau ištikimas tik tada, kai siekia išminties ir ją įgyja, kai orientuojasi į dorą ir ją įkūnija. Moralumas realizuoja žinojimą ir šia prasme jis yra žinojimo funkcija. Toks doros ir žinojimo sutapatinimas – Sokrato etinio intelektualumo pagrindas.    

[...] Taigi tiesa ir dora yra tas pat, nors reiškiasi skirtingai. Žinome, kad neteisingumas, neteisėtumas, bailumas, ištvirkimas – tai blogis. Žinome, kad teisingumas, teisė, drąsa, susilaikymas – tai gėris. Tas gėris ar blogis liečia patį žmogų priklausomai nuo jo žmogiškumo. O kas yra aukščiausias gėris, aukščiausia dorybė? Sokratas sako šito nežinąs. Ir priduria: Toks išmintingas gali būti nebent dievas, žmogaus išmintis nedaug verta. Ji gali padėti žmogui vingiuotame gyvenimo kelyje, patarti, kas geriau ar blogiau tinka konkrečioje situacijoje. Tačiau niekas jokiomis pastangomis negali surasti galutinės, absoliučios tiesos, kuri būtų reikšminga kiekvienam žmogui ir tiktų visais jo gyvenimo atvejais. Užtat žmogus visada privalo būti parengties – t.y. nuolatinės intelektinės įtampos ir neramios sąžinės – būsenos. Toks yra mūsų pačių žmogiškumo kelias į tikrąjį savęs pažinimą. Šiame kelyje „dvasia sergėtoja“ t.y. vidinis balsas, nuolatiniu savo nepasitenkinimu sako tiktai „ne“, ji niekada neištaria „taip“, o savo pritarimą išsako tylėjimu. Tačiau kai tas vidinis balsas tyli ir savo prieštaravimu netrikdo mūsų sąžinės, galime būti tikri, kad mūsų mintis lydi tiesa, o mūsų veiksmus – dora. Tada atsiranda ir palaima, neatsiejama žinojimo ir doros palydovė.   

[...] Sokratas apsigyveno Platono, kinikų, kirėniečių, stoikų, epikūriečių kūryboje... Jis įaugo į filosofinę kultūrą.

 [PLATONAS<427-347 pr.Kr.>] įsivaizduokime tokią sceną: didžiulė tamsi ola, joje – grandinėmis sukaustyti žmonės. Už jų nugaros, lauke, saulėtos dienos šviesoje kažkas vyksta. Tačiau žmonės negali iš olos išeiti; jie sėdi tamsoje ir tik stebi prieš jų akis praslenkančius šešėlius. Po kurio laiko jie nebejaučia savo pančių – jiems atrodo, kad gyvena kaip laisvi ir nepriklausomi žmonės. Jiems ima atrodyti, kad priešais slankiojantys šešėliai egzistuoja realiai, kad jų būtis yra nepriklausoma ir kad tai – tikroji realybė.

Būtent tokia, pasak Platono, yra žmogaus situacija. Jis gyvena regimybės pasaulyje, jo egzistencija – beprasmė, bevertė ir betikslė, jo pažinimas – tik tariamas. Tačiau žmogus turi didžiulį šansą. Savo sielos pastangomis jis gali nusimesti grandines ir ištrūkti į dienos šviesą, jis gali pažinti tiesą ir suteikti savo gyvenimui tikrąją prasmę. Tas šansas – tai filosofija.

[...] Pasak Platono, kaip kūniškosios esybės mes priklausome materialių kūrinių pasauliui. Kūnas yra mūsų netobulumo šaltinis, jis yra grandinė, siejanti mus su regimybės pasauliu, nes materialių daiktų įvairovė nėra tikroji realybė. Juslių pasauliui priklausantys daiktai turi savą istoriją: jie atsiranda, nuolat kinta, galiausiai nyksta. Taigi jie yra netobuliausi. Tobulumas – tai pilnatvė, prie jos nieko nebepridėsi ir iš jos nieko nebeatimsi. Ji iš esmės yra amžina ir nekintama, ji neturi jokių apribojimų nei erdvėje, nei laike. Visa, kas tobula, yra užbaigtos formos ir egzistuoja be jokių pokyčių.

Tačiau ar ribotų ir kintamų daiktų pasaulis yra vienintelė žmogui prieinama tikrovė? Platonas į šį klausimą atsako neigiamai. Nėra abejonės, kad mes turime kūną, tačiau mes turime ir sielą. Ji lemia, kad mes priklausome kito pobūdžio tvarkai, kitokiai tikrovei – idėjų tikrovei. Mat greta juslinių reiškinių pasaulio egzistuoja tikroji būtis, kurios ypatybė – pilnatvė ir tobulumas. Tai – nemateriali būtis, amžinų ir nekintamų idėjų sfera.

Iš tikrųjų egzistuoja tik idėjos. Kūniški daiktai gimsta ir išnyksta, taigi jie yra tarp būties ir nebūties, egzistavimo ir neegzistavimo. Tai tik atspindžiai tarsi vaizdai ant vandens. Kūniškų daiktų egzistavimas yra ne savaiminis, o antrinis. Jų būtis priklauso nuo idėjų, kurias jie atspindi. Į materialiąją medžiagą įsispaudžiančios idėjos – tai daiktų šaltinis. Tačiau toji medžiaga nėra patvari, ji deformuojasi ir suyra. Todėl daiktai niekada negali pasiekti savo pirmavaizdžių tobulumo, jie visada yra riboti, nepakankami, menki arba verti paniekos (Bandydamas paaiškinti, kodėl kūrėjas padarė taip, kad radosi mūsų pasaulis, filosofas rėmėsi prielaida, kad kūrėjas yra geras. O kas yra geras, niekam niekada nejaučia jokio pavydo. Nesaistomas šio jausmo, jis troško, kad viskas būtų kuo panašiau į jį. Taigi gėrio idėja, savo prigimties galia (mat gėris visada persiduoda, taigi jis visada yra kuriantis) suteikia būtį baigtiniams einiams, yra pasaulio demiurgas. Būtent iš jos materialūs daiktai gauna savąją vertę bei egzistencijos prasmę ir pagrindą. Vadinasi, jie ne tik egzistuoja, bet egzistuoja būtinumo pagrindu kaip teisėtos gėrio emanacijos. Ši kūrėjo ir kūrinio sąsajas pabrėžianti pažiūra įkvėpė Plotiną ir turėjo esminės įtakos krikščioniškąja (kaip antai Pseudodionisijo, Eriugenos, Mokytojo Ekharto) mąstysenai).

Platono poziciją apibrėžiame kaip objektyvųjį idealizmą. Kaip idealizmą – nes laikomasi požiūrio, kad tikrovės esmė yra nemateriali, o ideali. Kaip objektyvųjį – nes manoma, kad toji ideali būtis egzistuoja už žmogaus ir nepriklausomai nuo jo sąmonės, kad jos egzistencija yra savaiminga.

Būtent ši dvasinė tikrovė yra tikrasis žmogaus tikslas. Fiziniu buvimu apsiribojantis žmogus užsidaro tariamame pasaulyje. Jis gyvena kaip barbaras, kuri mano, jog šešėliai – tai realiai egzistuojantis pasaulis, ir kuris teikia pirmenybę ne tiesai, o nuomonėms, ne gėriui, o blogiui. Jis visą gyvenimą kaupią varį, tardamas jį esant auksu. Tai Platono mąstysenai būdinga asketizmo tendencija: neprisiriškime prie juslinių daiktų pasaulio, valdykime savo aistras ir poreikius, įveikime kūniškąją savo prigimtį. Platonas pabrėžia, jog reikia visa siela atsižadėti atsirandančių ir išnykstančių reiškinių pasaulio ir atsigręžti į tikrąją, t.y. pastovią ir nekintamą, būtį.

Būdami kūniškos esybės, mes sukiojamės gausybės daiktų pasaulyje. Tačiau mūsų pašaukimas peržengia šio pasaulio ribas. Mes privalome savo pastangomis pažinti galutines tiesas ir siekti dorovinio tobulumo, susieti savo egzistenciją su amžinąja būtimi, o ne su tuo, kas kada nors kuo nors taps ir vėl išnyks. Tačiau ar juslės ir per jas pasiektas pažinimas mums šiame kelyje padeda? Ar menas pasitarnauja tiems mūsų siekiams? Į šiuos klausimus Platonas atsakė neigiamai. Juslių objektas yra šešėliai, juslinis pažinimas – tik šešėlių šešėlis. Dėl to ir jo pažintinė vertė – minimali. Kaip ir meno, kuris meniniame paveiksle vaizduoja ir aprašo pasaulį. Bet juk tas pasaulis savaime neegzistuoja, dar daugiau – jis yra netobulas ir blogas. Todėl menas, kuris tėra vaizdo vaizdas, yra dvigubas blogis.

Pasak Platono, juslės ir menas nelaiduoja mums tikrojo pažinimo, dėl kurio tik ir verta stengtis. Nesuteikdami tikrojo pažinimo, jie mus demoralizuoja – tuo reiškiasi pražūtingas jų vaidmuo. Mat juslės mus sieja su pasaulio regimybe, sukelia įvairių aistrų. Joms tarpininkaujant, imame vertinti tariamas vertybes, siekiame materialinių vertybių, trokštame mėgautis gyvenimu, tenkinti kūniškus troškimus ir atsižadame mūsų tikrojo pašaukimo. Todėl iš idealios valstybės reikėtų išvyti pseudofilosofus, kurie, pasikliaudami juslių informacija, būtimi laiko tik tai, ką geba apglėbti rankomis. Dėl to reiktų ištremti ir poetus, tokius kaip Homeras, kurie ne tik skelbia juslinio pasaulio grožį bei kūniško egzistavimo vertę, bet net ir dievams suteikia niekingą žmogišką paveikslą ir aikštingus polinkius.

Jusliniai potyriai negali mums suteikti tikrosios realybės pažinimo; veikiau kliudo, nei padeda pažinti tiesą. Todėl turime užsimerkti ir užsikimšti ausis, kad susitelkę į save savo sieloje atrastume tiesą. Tik mąstymu, kuriuo reiškiasi sielos galėjimas įžvelgti būtį, galime peržengti kūniškojo pasaulio ribas, išsivaduoti iš grandinių perkelti žvilgsnį nuo šešėlių prie paties modelio, žodžiu – kopti aukštyn, iš požemio į saulę.

Tačiau kokiu būdu siela, gilindamasi į save, gali pažinti tobulą pasaulį? Iš optikų – graikų religinės sektos, kurios pradininkas esą buvęs mitinis poetas Orfėjas, mūzos Kaliopės sūnus, - Platonas perėmė preegzistencijos idėją. Orfikai laikėsi sielos nemirtingumo dogmos ir manė, kad siela turinti pereiti materialių įsikūnijimų (metamorfozių) grandinę, kad galiausiai susijungtų su dievybe ir pasiektų amžinąją laimę. Panašiai ir Platonas mano, kad žmogaus siela kadaise yra gyvenusi tobulame pasaulyje ir dėl to (nors degradavo ir susijungė su kūnu) tą pasaulį tiesiogiai pažįstanti. Svarbu tą pažinimą atskleisti, ištraukti jį iš po juslingumo „barbariško purvo“ (Sielos preegzistencijos ir degradacijos idėja abstrakčia prasme iš anksto numatė gimtosios nuodėmės problemą. Mūsų kūniškoji egzistencija yra blogis, nusidėjusios sielos blogis. Sielos ir kūno susijungimas yra bausmė ir sykiu permaldavimas, leisiantis antrą kartą pasiekti tobulumo. Šią mintį perėmė krikščionybė savajame išvarymo iš rojaus mite. Tačiau krikščionybė rėmėsi ir dualistine Platono tikrovės koncepcija bei su ja susijusia žmogaus vizija. Krikščioniškoji mąstysena adaptavo bendrųjų idėjų, kurios yra už daiktų, teoriją – skirtumas tik tas, kad čia laikomasi požiūrio, jog tos idėjos egzistuoja Dievo prote kaip idealūs modeliai, pagal kuriuos Dievas per šešias kūrimo dienas pašaukė egzistuoti atskirus daiktus, lygiai kaip disponuodamas žmogaus idėja, sukūrė Adomą. Taigi Platono filosofija tapo vienu iš filosofinių krikščionybės šaltinių. Bažnyčios tėvai ne tik rūpestingai skaitė Platoną, bet ir dažnai jį cituodavo, aptikdami jo raštuose idėjų, atitinkančių jų tikėjimo tiesas. Čia išryškėjo tam tikras teologinis keblumas. Ką daryti su Platono siela? Juk šis taurus vyras, iš anksto nuspėjęs krikščioniškąjį pasaulėvaizdį, buvo pagonis. Tačiau pagonis jis buvo iš būtinybės, nes gyveno prieš Kristaus apsireiškimą. Nors jis negavo krikšto malonės ir negalėjo būti išganytas, tačiau pasmerkti jo sielą amžinoms pragaro kančioms atrodė neteisinga. Ši problema, beje, liečiama ir Dantės „Dieviškojoje komedijoje“. Aprašydamas savo klajones po anapusinį pasaulį, poetas mini zoną, kuri yra „taurių pagonių“ (Sokrato, Platono, Aristotelio) sielų prieglobstis. Tiesa, jų sielos nebuvo išganytos, bet nebuvo ir nubaustos, taigi jų egzistencija – rami ir kone palaiminga).

Kadangi tobulojo pasaulio pažinimas glūdi žmogaus sieloje, reikia tik jį atskleisti. Dėl to pažinimo procesas iš esmės yra prisiminimo procesas. Gilindamasis į save, analizuodamas savo sielą, žmogus atranda nenykstamos vertės tiesas. Tuo pagrįstas Platono požiūris į mokytoją: tą požiūrį dialoguose realizuoja Sokratas. Platono piešiamas mokytojas neperteikia žinių ir nemoko, o tik padeda samprotaujančiam mokiniui – užduoda klausimus, kreipiančius jį į teisingą atsakymą.

[...] O ar visi žmonės vienodai geba pasiekti tikrąjį pažinimą? Platono požiūriu, anaiptol ne visi. Sielos esti įvairios, tobulumo hierarchijoje jos užima nevienodą vietą. Tiesą geba pažinti tik pačios vertingiausios sielos.

[...] Tikroji išmintis remiasi anaiptol ne daugybės dalykų išmanymu. Žmogus, kuris domisi kūniškąja tikrove ir ją tiria, gilinasi į atskiras mokslo sritis, nėra filosofas. Tikroji išmintis prieinama tik žmonėms, kurie, nusigręžę nuo regimybių pasaulio, prisiliečia prie to, kas visada išlieka buvęs, nes išmintis – tai pripažinimas to, kas iš tikrųjų egzistuoja, kas pačia esme yra tobula. Štai kodėl valstybę turi valdyti filosofai. Tik jie, disponuodami pažinimu, gali ją vairuoti tinkama linkme. Ir tik filosofas, siejantis savo egzistenciją su tobulumu, pats labiausiai prie tobulumo priartėja. Nes valstybės tikslas nesietinas su materialiomis vertybėmis, svarbu ne tai, kad valstybė būtų turtinga ir pasiturinti, kad ji būtų galinga, kad pavieniai piliečiai galėtų tenkinti kūniškąsias reikmes. Visi šie tikslai – apgaulingi ir netikri. Valstybė, visų pirma, turi įgyvendinti dorovines vertybes, gėrio idėją. Tai jos pašaukimas.

Platoniškoji sielos koncepcija metafiziškai pagrindė tam tikrą visuomenės sampratą. Priklausomai nuo sielos tobulumo laipsnio, žmonės turi užimti vienokią ar kitokią vietą visuomenės hierarchijoje. Jeigu dominuojanti jų sielos dalis yra protas ir jie yra filosofai, jie turi valdyti. Jeigu jų sielos ypatybė yra narsa, jie turi būti sargybiniai ir ginti tvarką, pagaliau turintiems mažiausiai subtilią, geidulių bei polinkio į kūniškus malonumus žalojamą sielą, tenka būti pavaldiniais ir imtis įvairių darbų.

Platonas ne tik buvo įsitikinęs, kad valstybę turi vadyti filosofai, kitaip tariant, dvasios aristokratija, bet ir pats praktiškai pabandė savo pažiūras įgyvendinti Dionisijo Jaunesniojo dvare Sirakūzuose. Bandymas buvo nesėkmingas, ir Platonas, įsivėlęs į pilietinį karą, per plauką išvengė žūties. Buvo netgi parduotas į vergiją ir tik draugų išpirktas galėjo ir toliau užsiimti filosofija. Tačiau nepaisant asmeninių nesėkmių, jo pažiūros nepasikeitė, maža to – įgavo dar radikalesnį antidemokratišką pobūdį. Demokratinės sistemos jis tiesiog nekentė. Jo įsitikinimu, tai esanti pati blogiausia santvarka, leidžianti valdyti menkystoms ir kelianti socialinę anarchiją. Platonas buvo konservatorius, ilgesingai žvelgęs į senąją aristokratinę sistemą išlaikiusią Spartą. Jis netgi linkėjo, kad Spartos konfliktas su jo paties gimtuoju miestu Atėnais baigtųsi Spartos pergale.

Platono socialinės refleksijos išeities taškas, kitaip nei Demokrito, buvo individas, o valstybė kaip visuma, kaip organizmas, kaip būtis, iškilusi virš individo. Juk ne pavieniai piliečiai tarpusavio sutarimu sukuria valstybę – ji egzistuoja nepriklausomai nuo jų. Ne valstybė turi paklusti individams ir rūpintis jais, o individai turi būti pavaldūs valstybei ir rūpintis jos gerove.

[...] Ne valstybė egzistuoja mūsų dėka, o mes tampama žmonėmis tik gyvendami valstybėje. Laikantis tokio požiūrio, mintis, kad visuomenė susideda iš individų – gana nepageidautina, o bet koks individualizmas – kenksmingas. Štai kodėl Platono piešiamas bendruomenės idealas susideda iš individų, kurie gyvena, mąsto ir veikia vienodai, priklausomai nuo socialinėje hierarchijoje užimamos vietos. Šio idealo turi siekti valdovai, pajungiantys visų piliečių gyvenimą taisyklėms ir normoms bei visapusiškai jį kontroliuojantys.

[...] Platono valstybės koncepcija yra loginiu požiūriu stebėtinai nuosekli. Valstybė – tai hierarchinės struktūros organizmas, kurio atskiros dalys palaiko visumą. Toji visuma yra aukščiausias gėris. Jos funkcija yra smulkmeniška žmonių kontrolė, siekiant suvienodinti jų džiaugsmus ir liūdesį, mintis ir veiksmus, supanašinti juos ir ugdyti paklusnumą valdovams. Žalinga yra visa, kas skaldo visuomenę – ne tik politinės aistros, bet ir per dideli turtai, nelojali literatūra, ekstravagantiška apranga bei šukuosena, net ir pokyčiai bei naujovės muzikoje yra pavojingas dalykas. Muzikos stilius niekada nepakis be perversmo esminiuose politikos dalykuose. Todėl svarbu pasirūpinti, kad sklandžiai veiktų cenzūra, netgi prižiūrėti, kad piliečiai būtų tinkamai apsikirpę ir tvarkingai apsirengę bei apsiavę.

[...] Klystume, jeigu Platono koncepcijoje pastebėtume tik norą grįžti į senus gerus laikus. Jo teorija rėmėsi įžvalgiu socialinių faktų stebėjimu. Darbo pasidalijimas skatino ne tik socialinio gyvenimo individualizaciją (ši tendencija atsispindėjo Demokrito koncepcijoje), bet ir susiejo atskirus individus tarpusavio priklausomybės ryšiais. Žmonės pradėjo atlikti socialiai naudingas funkcijas, jų veiksmai ir darbas tapo visos sistemos funkcionavimo ir jos griežtos integracijos prielaida. Kaip tik Platonas bene pirmasis istorijoje pastebėjo tą kitą socialinio darbo pasidalijimo pusę ir padarė išvadą, kad štai dabar niekas iš mūsų nebegali išsiversti vienas, kiekvienam reikalinga daugybė kitų žmonių.

Taigi kuris jų – Demokritas ar Platonas – buvo teisus? Tam tikra prasme abu teisūs ir sykiu neteisūs. Abu rėmėsi realių socialinių funkcijų analize, bet neišvengė vienašališkumo, pabrėždami tik vieną sudėtingo proceso pusę. Tas vienašališkumas lėmė, kad ir socialinis atomizmas, ir tradicinė antitezė – organiškoji visuomenės vizija – yra klaidingi. Šiandien manoma, kad tiesa glūdi tik jų sintezėje.

[ARISTOTELIS <384 – 322 pr. Kr.>]

[...] Pergalingas Aristotelizmo žygis prasidėjo XII a. Viduramžių Europa su juo iš pradžių susipažino tarpininkaujant arabams, taigi iš esmės perėmė tą interpretaciją, kurią Aristotelio doktrinai suteikė rytų filosofai Averojus ir Avicena. Ši interpretacija prieštaravo oficialiajam Bažnyčios požiūriui, kitaip tariant, ji buvo pagoniška. (...) Matydama negalėsianti įveikti intelektualinės Aristotelio įtakos, Bažnyčia nusprendė jį pajungti sau – interpretuoti ortodoksiškai ir suderinti su krikščioniškuoju pasaulėvaizdžiu. Šį uždavinį atliko Tomas Akvinietis, nepaisant to, kad pradžioje jo triūsą lydėjo nepasitikėjimas, jis buvo kritikuojamas ir net smerkiamas. Iš Aristotelio filosofijos pašalinęs neortodoksiškas idėjas, jis įtraukė ją į krikščioniškąją tradiciją. Šitaip aristotelizmas tapo nenuginčijamu intelektualiniu autoritetu.

[...] Didieji mokslo atradimai, tarp jų ir Koperniko teorija, į Aristotelio pasaulio viziją netilpo. Todėl vardan doktrinos nuoseklumo jie buvo pasmerkti. Tai buvo pabaigos – suprantama, ne mokslo, o scholastinio aristotelizmo – pradžia. Kovoje su juo susiformavo renesansiškoji mąstysena, oponuojant Aristoteliui ir scholastinėms jo filosofijos interpretacijoms, gimė Beikono ir Dekarto sistemos.

[...] Be Aristotelio nebūtų jo oponentų. Tai iškėlė problemas, kurios žadino kai kurių žmonių intelektą. Tai jis pasiūlė sprendimus, kurie vėliau buvo kvestionuoti ir pakeisti kitais. Galiausiai net ir kitoniški sprendimai tam tikra prasme buvo paties filosofo apibrėžti – juk jie radosi kaip jo pasiūlymų paneigimas. Šia prasme Aristotelio mąstysena ne tik Tomo Akvieničio, kuris Aristotelį pripažino ir jį sukrikščionino, bet ir Dekarto, kuris Aristotelio sistemą įveikė ir, jai oponuodamas, suformulavo savo paties filosofinį credo.

[...] Platonas man brangus, - sakydavo Aristotelis, - bet dar brangesnė yra tiesa. O kadangi tos tiesos Platono filosofijoje jis nerado, smarkiai ją kritikavo. Atitolęs nuo Platono, 335 m. pr. Kr. Prie Apolono Likėjo šventyklos įsteigė savo mokyklą (iš čia kilo pavadinimas licėjus (gr. Lykeion, lot. Lyceum)).

Aristotelis atmetė Platono tikrovės sudvejinimo koncepciją, pagal kurią tikrovė skaidoma į tikrąją, t.y. amžinų ir tobulų idėjų būtį, ir šešėlių, t.y. materialių kūrinių pasaulį. Toks suskaidymas neturįs jokio pagrindo. Idėjos – tai abstrahavimo rezultatas, o ne objektyvi tikrovė. Taigi jos negali egzistuoti už konkrečių daiktų nei būtų jų provaizdžiais. Ir kaipgi iš to, kas idealu ir amžina, galėtų rastis tai, kas realu, konkretu ir istoriška? Kaip gali atskirai nuo pavienių daiktų egzistuoti tai, kas turėtų sudaryti tų daiktų esmę, jų esenciją? Juk aš esu žmogus anaiptol ne dėl to, kad mano egzistencija siejasi su kažkokia žmogiškumo idėja, o dėl to, kad žmogiškumas glūdi manyje kaip integralus mano žmogiškojo buvimo dėmuo.

Vadinasi, Platonas neteisus teigdamas, jog vienintele pasaulio substancija yra idėjos. Bet neteisūs ir tie filosofai, kurie mano, jog vienintelė substancija yra materija. Nei idėjos, nei materija savarankiškai neegzistuoja. Iš tikrųjų egzistuoja tik realūs mūsų pasaulio daiktai ir reiškiniai, materija ir formos. Jos sudaro vienovę. Štai marmuro skulptūra. Ji susideda iš dviejų elementų: beformės medžiagos, kuri egzistavo dar prieš skulptoriui imantis darbo, ir formos – idealaus pavidalo, kurį skulptorius suteikė tam marmuro luitui, paversdamas jį statula. Tie du dėmenys – materija ir forma, kūniškasis pradas ir idealusis pradas – yra kiekviename žmogaus kūrinyje. Juk pats marmuras turi tam tikrą formą, išskiriančią jį iš mineralų pasaulio ir sudarančią rūšinį savitumą.

Materija yra kiekvieno daikto dėmuo. Ji yra amžina, niekada nesuyranti ir negalinti turėti pradžios. Tačiau tai yra neapibrėžtas dalykas, neturintis jokių savybių. Tiesa, ji yra visų procesų ir daiktų pagrindas, bet pati savaime ji negali būti daiktų, jų judėjimo ir kitimo šaltinis. Jos egzistavimas lemia ne daiktų ir procesų realybę, o jų galimybę. Toji galimybė virsta tikrove tik susijungusi su forma. Būtent forma yra aktyvusis, kuriantysis pradas. Formos substancija tampa tuo, kuo ji yra – konkrečiu daiktu. Taigi tik forma yra judėjimo šaltinis. Nes judėjimas yra aktualizacijos – tai yra to, kas potencialu, virtimo tuo, kas aktualu – procesas; jis yra galimybės perėjimo į realybę procesas.

Forma yra kaip kuriantysis pradas, yra ne tik judėjimo šaltinis, bet ir jo tikslas. Idealus skulptūros planas, gimęs kūrėjo galvoje, yra jo kūrybos priežastis ir sykiu norma, apibrėžianti medžiagos apdorojimo būdą, kitaip tariant, tikslas, kuriam pajungti kūrėjo veiksmai. Kiekviename užbaigtame akte, pasak Aristotelio, galime įžvelgti ne tik išeities tašką, bet ir gatavą rezultatą, idealų modelį. Jis mums akivaizdžiai atskleidžia, užsibaigus procesui, judėjimui pasiekus tikslą. Todėl norint paaiškinti pasaulį, nepakanka analizuoti priežasties ir pasekmės ryšius, būtina atsižvelgti ir į jo tikslus. Kiekvienas būvis yra tam tikrų priežasčių rezultatas ir kartu tam tikro tikslo realizacija.

Mūsų aplinkinis pasaulis yra vientisa priežastingumo bei tikslingumo ryšiais susijusių įvykių grandinė. O ar toji grandinė yra begalinė? Į šį klausimą Aristotelis atsakė neigiamai – jis pripažino pirmąją priežastį ir galutinį tikslą. Kaip tik šis momentas pasitarnavo tam, kad Aristotelio filosofija vėliau buvo sukrikščioninta – išryškinta pasaulio pirmosios priežasties ir galutinio tikslo idėja, kitaip tariant, iškelta pasaulio bei jo įstatymų kūrėjo, arba Dievo, problema.

Materiją ir formą sieja substancijos kategorija. Nei forma, nei materija atskirai neegzistuoja. Jas atskirti galime abstrahuodami, išryškindami skirtingas to paties dalyko puses. Pasitelkęs substancijos idėją, Aristotelis stengėsi suderinti dvi priešingas graikų mąstysenos atšakas: materialistinę gamtos filosofijos tradiciją ir idealizmo tradiciją. Iš to turėjo rastis sistema, peržengianti pasaulėvaizdžių barjerus – nesutapdama nei su platoniškuoju idealizmu, nei su demokritiškuoju materializmu, ji turėjo įveikti jų vienašališkumą ir sudaryti sintezę.

[...] Valstybė, pasak Aristotelio yra natūralios raidos produktas. Pirmoji to proceso grandis yra paprasčiausia žmonių bendrija – šeima. Per ją realizuojamas rūšies išlaikymo poreikis; šeima tenkina tiesiogines, kasdienes reikmes. Atėjo metas, kai dinamiškai augančios reikmės šeimos rėmuose nebegalėjo būti patenkintos. Dėl to šios bendrijos susijungė į platesnes bendrijas – gyvenvietes, kaimiškas bendruomenes. Solidari žmonių veikla šiuose didesniuose kolektyvuose leido geriau patenkinti reikmes. Tačiau tik valstybės – t.y. plačiausios bendruomenės, iki galo pasiekusios įvairiašalės autarkijos būklę – radimasis leido tas reikmes (beje, ne tik materialines, bet ir dvasines) maksimaliai įgyvendinti.

Taigi valstybė turi savo priešistorę. Ji yra ne tik tiesioginė natūralios raidos pasekmė, bet ir tikslas, kurio žmogus nepaliaujamai siekia. Visiems žmonėms iš prigimties būdingas potraukis gyventi bendruomenėje, nes žmogus yra politinė esybė. Tik valstybėje – susiedamas savo egzistenciją su visuotinėmis vertybėmis – jis tampa protingas. Ir tik tada jis tampa dorovine esybe. Tik socialinio sambūvio sąlygomis etinės kategorijos įgauna prasmę. Jos yra ne žmogaus santykio su pačiu savimi, o jo santykio su kitais žmonėmis, greta kurių jie gyvena ir su kitais bendradarbiauja, matas.

Tik valstybėje mes iš tikrųjų tampame žmonėmis, nes joje realizuojame savo prigimtį. Be valstybės gali gyventi gyvuliai ir dievai, o mes juk nesame nei vieni, nei kiti. Nors, istoriškai žvelgiant, valstybė yra pavienių individų susivienijimo rezultatas, loginiu požiūriu ji yra pirmesnė už individus. Juk tik valstybėje ir tik jos dėka jie tampa žmonėmis. Todėl valstybė yra vertingesnė už individą. Ir todėl kiekvienas turi jai paklūsti. Nereikia manyti, - teigė Aristotelis, - kad kuris nors pilietis priklauso pats sau, priešingai, visi priklauso valstybei, nes kiekvienas jų yra valstybės dalis.

Valstybė yra nedaloma visuma. Ji yra organizmas, kurio atskiros dalys egzistuoja visumai ir vardan jos, kad išsipildytų jos pradiniai tikslai. Žmogaus vertė priklauso nuo jo vaidmens tarnaujant visuomenei, nuo to, kiek jo veika atitinka visumos interesą. Tik tokia veikla suteikia individo gyvenimui racionalumo ir gali laiduoti jam tikrąją asmeninę laimę.

Šios mintie laikėsi ir Platonas. Visuomenė – tai virš individo iškilusi visuma. Individas turi tai visumai paklūsti, suvokdamas, jog čia glūdi jo egzistencijos prasmė. Nėra didesnio gėrio, kaip tarnauti valstybei vardan jos stiprybės ir vienybės. Tačiau Platonas įsivaizdavo, kad ta vienybė reikalauja individų tarpusavio supanašėjimo, jų minčių, jausmų ir veiksmų suvienodėjimo. Norėdamas eliminuoti dalinių interesų priešingumą, jis užsimojo likviduoti privatinę nuosavybę, sugriauti monogaminę šeimą ir įteisinti bendras žmonas – sukurti valstybinį projektą, reguliuojantį dauginimąsi bei nuo tėvų atskiriantį vaikų auklėjimą.

Kitaip manė Aristotelis. Valstybė iš tiesų yra aukščiausias gėris, o jos vienybė – svarbiausias tikslas, tačiau valstybės gėris, jos galia ir turtingumas nereikalauja sunaikinti individualumo ir supanašinti visus piliečius, o piešingai – svarbu, kad individualūs jų gebėjimai maksimaliai išsiskleistų. Valstybė, kaip visuma yra turtinga būtent dėl to, kad žmonės yra skirtingi, kad jie atlieka skirtingas funkcijas. Iš visiškai vienodų individų valstybė negali susiformuoti. Įvairovė yra pilnatvės išsipildymo, įvairiašalės autarkijos prielaida. Todėl individualumo sklaidai nereikia priešintis, bet būtina siekti, kad daliniai interesai neprieštarautų bendrai gerovei. Žmones reikia taip išauklėti, kad savo elgesį jie normintų pagal visuotinius bendravimo principus, be to, reikia siekti, kad valdovai įtrauktų žmones į gyvenimą, bausdami už egoizmą ir savanaudiškumą. Dėl to Aristotelis, atmetęs bendro turto postulatą, stojo už privačią nuosavybę, laikydamas ją būtina žmonių aktyvumo banga. Tačiau ją gindamas, jis sykiu iškėlė saiko reikalavimą. Būtent saikas, jo požiūriu, yra grožio ir teisingumo išraiška.

Saikas – tai aukso vidurys tarp dviejų kraštutinumų: pertekliaus ir nepritekliaus. Turintieji per daug yra kenksmingi valstybei. Jie rūpinasi tik savo gerove ir vadovaujasi egoistiniais interesais. Tačiau grėsmę valstybei kelia ir neturintieji nuosavybės. Nevaržomi dorovinių stabdžių, jie stengiasi bet kokia kaina ištrūkti iš skurdo, kursto neramumus ir anarchiją. Šie du sluoksniai tarpusavyje nuolat konfliktuoja. Tačiau visuomenė nepasiduoda visiškai suirutei ir nežlunga, nes joje reiškiasi stabilizuojantis veiksnys. Tai „vidurinioji klasė“, kitaip tariant, žmonės, neturintys per daug turtų, bet nekamuojami nepriteklių. Ši klasė – vertingiausias valstybės dėmuo – stoja prieš galingųjų uzurpaciją ir sykiu išlaiko minią paklusnią. Būtent šios klasės interesais savo politikoje turi vadovautis valstybė, siekdama įgyvendinti idealą – eliminuoti kraštutines klases.

Akivaizdu, kad Aristotelio valstybės idealas buvo politiškai nuosaikus, nepripažįstantis jokių kraštutinumų, paremtas devizu, jog pritari verta tik saikui. Tačiau to idealo pagrindimas nebuvo teoriškai vienalytis. Savo vizijoje Aristotelis sujungė skirtingas idėjas, siekdamas jų sintezės. Kaip ir Demokritas, jis laikėsi požiūrio, kad visuomenė yra individų susivienijimo produktas, bet sykiu pritarė ir Platono minčiai, kad ji yra organizmas, iškilęs virš individų ir  - jeigu ne istoriniu, tai loginiu požiūriu, - jų atžvilgiu pirmesnis. Kaip ir Demokritas, jis teigė, jog valstybė, siekdama, kad jos piliečiai būtų laimingi, turi gerbti individualius polinkius, interesus, reikmes. Kita vertus, jis, kaip ir Platonas, iš individų reikalavo absoliutaus pavaldumo valstybės tikslams ir patarė valdovams prižiūrėti tuos, kurių galvosena nesiderina su santvarka.

Saiko sąvoka paremta ir Aristotelio etika. Priešingai negu Platonas, Aristotelis teigė, kad gėris yra realus, o ne idealus dalykas, kad tai yra vertybė, susijusi su konkrečia žmogaus prigimtimi. Todėl gėrio esmę galima atskleisti ne abstrakčiais samprotavimais, o analizuojant realią žmogaus egzistenciją, įsisąmoninant tikslus, kuriuos žmonės sau kelia ir stengiasi įgyvendinti. Tie tikslai esti įvairūs: vieni jų yra žemesni, kiti aukštesni. Žemesni tikslai yra priemonė aukštesniems tikslams pasiekti. Tačiau ši priemonių ir tikslų grandinė nėra begalinė, nes aukščiausias ir galutinis tikslas, kurio siekiant visi kiti tikslai yra tik priemonės. Tas aukščiausias gėris yra laimė. O kuo paremta laimė? Aristotelio manymu, ji siejasi su žmogui būdinga veikla. Žmogus yra racionali ir mąstanti esybė, todėl laimė yra protą atitinkanti veika. O protinga veikla yra tobulo gyvenimo pamatas.

Etinės dorybės nėra žmogui įgimtos. Iš prigimties mes esame potencialiai skirtingi, tačiau toji potencija realizuojasi tik protingoje veikloje. Elgdamiesi teisingai, tampame teisingais, veikdami nuosaikiai, esame nuosaikūs... kiekvienai žmogaus veiklos sričiai būdinga savita dorybė. Ji tampa mūsų savastimi, kai elgiamės taip, kaip reikalauja protas, kai valdome aistras ir nepuolame į kraštutinumus. Vienintelis tikras kelrodis, vedantis į tobulumą, yra užrašytas ant Apolono šventyklos Delfuose: meden agan – laikykis vidurio. Dorybė visada yra viduryje tarp dviejų kraštutinumų. Antai drąsa yra viduryje tarp bailumo ir nutrūktgalviškumo, dosnumas – tarp išlaidumo ir šykštumo, kuklumas – tarp vergiško nuolankumo ir puikybės, santūri kalbėsena – tarp nešnekumo ir plepumo, linksmumas – tarp niūrumo ir paikiojimo, savitvarda – tarp neryžtingumo ir ūmumo... Tik jaunystė ir nesubrendimas yra kraštutinumų laikotarpis – kaip tik tada kyla grėsmė atsidurti priešingame poliuje. Mat kraštutinumas lengvai pereina į savo priešybę, panašiai kaip nuolankumas gali peraugti į puikybę. Tik subrendęs, gyvenimiškosios patirties sukaupęs vyras gali būti doroviškai tvirtas ir elgtis neprarasdamas saiko jausmo.

„Aukso vidurys“ laikoma dorybe ne tik kalbant apie individus. Su juo sietina ir visuomenės dorovė. Juk teisingumas, kurį valstybė privalo pripažinti ir praktiškai laikytis, yra vidurys tarp neteisingumo, kai daroma skriauda kitiems žmonėm, ir neteisingumo bei skriaudos, patiriamos iš kitų žmonių. Dėl to Aristotelis teisingumą dažnai prilygindavo bičiulystei, pabrėždamas, kad svarbiausias politikos uždavinys yra įdiegti bičiulystę, nes žmonės, kurie vienas kitą skriaudžia, negali būti bičiuliai.

Aristotelio etika – nuosaikumo ir sveiko proto etika. Vienas antikos laikų kritikas jį pavadino „be saiko saikingu“ žmogumi. Savo etinėje vidurio doktrinoje Aristotelis stengėsi įveikti dviejų dorovės sistemų – Platono, siekusio idealaus gėrio ir niekinusio kūniškumą, ir Demokrito, pripažinusio natūralias reikmes – priešingumą, siekti jų sintezės. Panašiai kaip Platonas, dorovės šaltinį įžvelgė savitoje –žmogaus funkcijoje, kuri reiškiasi protinga sielos veikla, tačiau, kaip ir Demokritas, proto veiksmus jis siejo su konkrečia žmogaus tikrove – natūraliomis reikmėmis, žemiškais tikslai bei bendrą socialinį gyvenimą reguliuojančiais principais.

[....] Sujungti Platono tradiciją su materialistine gamtos filosofijos tradicija iš tiesų nelengva. Tuo paaiškinamas tam tikras Aristotelio doktrinos nevienareikšmiškumas, kuris ir nulėmė, kad aristotelizmas galėjo tapti ir iš tikrųjų tapo išeities tašku skirtingoms filosofinėms srovėms ir įkvėpė prieštaringas pasaulėžiūrines nuostatas.

[EPIKŪRAS<341-270 pr.Kr.>] [...] Filosofijos vertę lemia visų pirma tai, kad ji sudaro galimybę mums protingai ir sėkmingai veikti. Iš jos kyla praktinės elgesio taisyklės, arba tikroj išmintis, kuri reiškia išmanymą, ko reikia trokšti, o ko vengti, norint pasiekti laimę. Kiekvieną savo egzistencijos akimirką esame kryžkelėje, siūlančioje rinktis įvairiausias galimybes ir kryptis, nors laimę veda vienas kelias. Tai ką daryti, kad jį atpažintume ir pasirinktume? Epikūras atsako: filosofuoti, nes tik filosofija gali mūsų gyvenimą padaryti sąmoningą, elgesį – protingą, pasirinkimą – laimingą. Tegu jaunuolis nemano, kad filosofuoti dar suspės, ir tegu filosofijos neatsižada, sulaukęs senatvės. Niekas nėra nei per jaunas, nei per senas rūpintis sielos sveikata.

[...] iš Epikūro pasaulio vizijos išnyko besąlyginio būtinumo, fatumo motyvas; joje buvo kur reikštis ir spontaniškai veiklai, ir laisvai valiai. [...] pasak paties Epikūro, geriau jau patikėti nesąmonėmis apie dievus, negu pasiduoti gamtininkų lemties jungui. Nesąmonės palieka bent šiokią tokią viltį, kad dievus galima permaldauti, juos šlovinant, tuo tarpu gamtininkų lemtis visiems maldavimams kurčia.

[...] Kiekvienas žmogus, rinkdamasis iš daugybės įvairių galimybių, pats sau nubrėžia siektinus tikslus, pats nusistato atitinkamą elgseną – šia prasme jis yra savo likimo šeimininkas. Jausdamasis savarankiškas žmogus patiria džiaugsmą, kuris iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip iš lemties išplėštas malonumas.

[...] nemenkinkime gyvenimo, pasikliaudami geresnio gyvenimo po mirties viltimi. Pripažinkime, jog kartą jau gimėme, o gimti du kartus negalime, pripažinkime, jo gyvenimas bėga ir jo nebesugrąžinsi.

[...] Mirtis neišvengiama ir reiškia galutinę baigtį. Tačiau mums lieka gyvenimas. Mūsų žmogiškojo amžinybės ilgesio išsipildymą laiduoja tik žmonių giminės pastovumas. Gyvendami teisingai ir išmintingai, nuveikdami darbus, kurie mus pergyvens, išliekame palikuonių atmintyje ir šitaip pasiekiame vienintelį žmogui prieinamą nemirtingumą.

[...] Laimė yra didžiausias malonumas, bet kelias į ją veda – paradoksalus dalykas – per malonumų tramdymą. (...) Niekas antikos pasaulyje, ko gera, neatstovavo ir tokiai asketiškai pozicijai. (...) Jei nori kurį žmogų padaryti laimingą ir turtingą, mokė filosofas, neduok jam pinigų, o geriau suvaržyk jo poreikius. Kuo mažiau jis turės poreikių, tuo jo egzistencija bus ramesnė, neskausminga laiminga.

[EPIKTEKAS<55 – 135 po Kr.>] [...] Nuo Nerono laikų filosofai buvo persekiojami...

[...] Žmogus pasaulyje yra tarsi aktorius. Jis yra gigantiško spektaklio dalyvis, jis vaidina vaidmenį, kurio pats nepasirinko, dramoje, kurios pats nerašė. Pjesė buvo sukurta anksčiau, o vaidmenis paskirstė režisierius. Ne nuo žmogaus priklauso, koks vaidmuo jam teks – elgetos ar turtuolio, luošio ar atleto, monarcho ar paprasto piliečio. Jam teliek meistriškai, kuo geriau suvaidinti skirtąjį vaidmenį. jis turi negailėti pastangų, kad visiškai paklusęs dievų valiai kaip reikiant atliktų savo uždavinį pasaulyje.

[...] Mūsų padėtis panaši į žmogaus, vedančio asilą vieškeliu, kuriame tykoja plėšikai. Jis stengiasi apginti savo nuosavybę. Bet ar užpultas jis nepraras asilo, o priešindamasis argi negaus lazdų? Tad kam gi tu, žmogeli, saugai tą asilą? Nejaugi tu negali gyventi, argi jis – tai tu? Ir ko pergyvensi, jo netekęs? Argi dėlto nustosi būti savimi? Juk niekas niekada negali atimti iš tavęs to, kas iš tiktųjų tau priklauso. Net ir baisiausias tironas, kuris tave įkalins ar net atims gyvybę, gali įkalinti tik tavo kūną, o juk tasai kūnas – tai ne tu, nes gyvybę esi gavęs iš kitų, ir apvaizdos valia ji visada gali būti iš tavęs atimta. Numok ranka į visą mantą ir viską mesk, atsižadėk visų apčiuopiamų dalykų, dėl kurių gali būti paimtas į nelaisvę: kūno, turtų, draugų, šeimos, visuomeninės padėties... Nes iš tikrųjų neįveikiamas esti tik žmogus, kuris nepasiduoda išvedamas iš pusiausvyros dėl nuo jo valios nepriklausomų dalykų. Iš tikrųjų laisvas esti tik žmogus, kuris yra savo valio šeimininkas, nepasiduoda liūdesiui ir nerimui, nesibaimina ir nesiblaško, geba nepasiduoti jokioms aistroms ir išlaikyti dvasios ramybę.

[...] Epiktetas stengėsi gyvenimą orientuoti į vertybes, kurios prieinamos pačiam žmogui ir nepriklauso nuo išorinių aplinkybių. Tai – dvasinės vertybės. Jos nereikalauja įveikti pasaulį ir jį valdyti. Žmogus neišvengiamai turi su pasauliu susitaikyti. Svarbu įveikti save, valdyti savo paties gyvenimą ir troškimus bei kreipti juos doros link. (...) Būti doru vadinasi gyventi pagal savo paties protą.

[...] Epikteto požiūriu, vienintelė tikroji vergija yra dvasios vergija. Ji randasi nepriklausomai nuo socialinės žmogaus pozicijos. Vergas iš esmės gali būti laisvesnis už visateisį imperijos pilietį. Šitaip vergas, kurį Aristotelis laikė tik „kalbančiu įrankiu“, įgijo teisę į žmogiškumą ir šansą būti laisvas. Tačiau tai buvo tik iliuzinė, sąmonės sferoje uždaryta laisvė. Ji reiškė susitaikymą su tikrove, abejingai priimant savo padėtį tokią, kokia ji yra.

[PLOTINAS <~204-269>]

Tai, kas dieviška mumyse, mėginu pakylėti iki to, kas dieviška visatoje, - sakė Plotinas savo mikniams. Tačiau tai reikalavo atsisakyti daiktų pasaulio, atmesti žemiškąjį gėrį, nepasiduoti juslių spaudimui, atsisakyti geidulių ir aistrų, žodžiu – vardan to reikėjo atsižadėti kūno ir iš esmės pranokti savo fizinę prigimtį. (...) Rašyti pradėjo tik į gyvenimo pabaigą, tačiau niekinamai žiūrėjo ir į materialią savo minčių formą: nesirūpino stiliumi ir formuluočių tikslumu, niekada netaisė gremėzdiškų sakinių, nė vienas iš 54 traktatų neturi pavadinimo.

[...] Jo mąstysenos atspirties taškas yra grynai savaiminga, pirmutinė ir vienintelė būtis – Absoliutas. Tik tai, kas pirmučiausia, kas nereikalauja buvimo ko nors pirmesnio – tik tai egzistuoja savaime. Visa, kas nėra vienys, reikalauja pavienių daiktų, kurių pagrindu galėtų būti, o Absoliutas, būdamas pirmas ir vienintelis, yra besąlygiškai savaimingas.

[...] Absoliutas, būdamas gyvybingas kiekvienos pavienės būties šaltinis, tam tikra prasme yra aukščiau egzistavimo, nes yra už jį ankstesnis ir jį sąlygojantis; todėl pats jis yra ne būtis, o jos Gimdytojas. Būdamas konkrečių daiktų atžvilgiu pirmesnis ir nuo jų nepriklausomas, Jis lieka neprieinamas žmogaus pažinimui. Mūsų pažinimas operuoja sąvokomis, kurios liečia konkrečius esinius: jos fiksuoja daiktus ir jų būsenas, jiems būdingą kintamumą ir prieštaravimus, žodžiu – regimojo pasaulio įvairovę. Be to, kiekviena sąvokinė kažko apibrėžtis sykiu yra to kažko apribojimas, arba jo ribų įsisąmoninimas: sakydami, kad kažkas yra būtent tai, sykiu konstatuojame, kad tai nėra kažkas kita ir kad tasai „kita“, nuo kurio skiriasi mūsų aprašomas daiktas, egzistuoja. O Absoliuto neįmanoma kaip nors apriboti – apimdamas viską, jis neturi jokių ribų. Taigi jis mums yra neišsemiamas šaltinis, begalinė aprėptis, nesuvokta visybė, kurią išreikšti žodžiais esame bejėgiai, nes tai pranoksta kalbos galimybes. Neigimas yra vienintelis kelias, vedantis sąvokomis operuojantį protą į Absoliutą: būdamas šiuo atžvilgiu bejėgis, protas būtį suvokia kaip kažką iš esmės priešinga ribotų ir kintamų daiktų pasauliui, t.y. kaip beribę, belaikę, begalinę – galiausiai kaip žodžiais neišreiškiamą esatį (Toks mąstymo būdas Europos kultūroje davė pradžią sąjūdžiui, vadinamam negatyviąja teologija (šį terminą pirmasis pavartojo Pseudodionisijas, anoniminis teologinių filosofų traktatų autorius). Iškilūs negatyviosios teologijos atstovai buvo, greta kitų, Eriugena, Mokytojas Ekharas, Marsilijus Fičinas, Jakobas Bėmė ir Hėgelis)...

[...] Mūsų kalbėjimo ir rašymo tikslas, - pabrėžia filosofas, - yra padėti pasirengti kelionėn pas Jį ir samprotavimais įžiebti kontempliacijos poreikį. Ir pirduria: tarsi rodytume kelią trokštančiam kažką įžvelgti. Mat mokslas tegali parodyti ir paskatinti žygiui, o įžvalga – tai jau reikalas to, kuris nori pamatyti.

[...] Absoliutas, kuriam būdinga amžinas pastovumas, yra ir visko, kas egzistuoja, pradžia: Vienio prigimtis – būti visų daiktų gimdytoju. Šiuo požiūriu kiekvienas esinys yra Absoliutas, nes kyla iš Jo, ir sykiu nėra Absoliutas, nes Jis, emanuodamas iš savęs daiktus ir leisdamas jiems egzistuoti, pats nieko nepraranda ir išlieka nesumažėjęs. Kūrybinė Absoliuto veikla, duodanti pradžią atskiroms būtims, sudaro Jo prigimtį – taip pat, kaip saulė iš prigimties suteikia šviesai švytėjimo ir gyvybė kuriančios galios. Taigi tai, kas iš Absoliuto kyla, nors nuo jo skiriasi, tačiau nėra nuo jo visai atskiriamas dalykas, lygiai kaip saulės šviesa, būdama kas kita nei pati saulė, yra sykiu tai, kas saulę visada supa ir nuolat lydi.

[...] Pasekmė niekada negali būti tobulesnė už savo priežastį – iš kur gi tas didesnis tobulumas galėtų rastis? (...) Kaip upės vandenys, kurie, toldami nuo šaltinio, pamažu netenka savo pradinio kristališko skaidrumo ir drumstėja, kai kada net pavirsdami į klampią pelkę, taip ir atskiros būtys, nutoldamos nuo Prabūties, laipsniškai degraduoja. Šią išsekimo, leidimosi žemyn tendenciją papildo kilimo, kopimo aukštyn tendencija: juk kiekvienam esiniui yra būdingas troškimas grįžti į prarastąjį vienumą ir tobulumą, siekimas susijungti su Absoliutu. Šis grįžimas atgal gali realizuotis tik žmoguje ir per žmogų. Tokia yra tikroji jo, o sykiu ir kosminė, misija.

[...] Pačia savo esme žmogus anaiptol nėra tai, kas konkrečiai jis yra laike.

[...] Fatalistinės Demokrito doktrinos teiginys, kad mūsų likimas yra iš anksto mechaninių jėgų apibrėžtas, Plotino manymu, neatitinka tikrovės. Remdamiesi tokiu primityviu požiūriu, kad siela yra tik atomų visuma, mes negalime paaiškinti, kodėl žmogus mąsto, gerbia tiesą, trokšta kontempliuoti grožį ir aukština dorą. Jeigu viskas iš tikrųjų būtų tik atomų judėjimo rezultatas, tai ar galėtume teigti, kad žmonių veikla yra sąmoninga> Juk, minėtos doktrinos požiūriu, mes visada skubame ten, kur mus, tarsi besielius kūnus, varinėja ir stumia kūniški atomai.

Laisvės – vidinės sielos ypatybės – pagrindas yra suvereni, nuo išorės nepriklausoma, apšviesta valia.

[...] žmogus privalo atsilaisvinti nuo kūniškumo, t.y. atsitverti nuo egzistavimo juslių pasaulyje: nuo viso to, kas individualu, savita, skirtinga. O apsivalydamas ir grįždamas atgal į save, į savo esmę, jis peržengia pats save, mistinės ekstazės aktu susilieja su Absoliutu, pasinerdamas į jį tarsi vandens lašas į bekraštį vandenyną.

[...] Taip mąstydamas ir kalbėdamas, Plotinas tapo vienu iš dvasinių europietiškosios mistikos tėvų. Savo teorijoje jis adekvačiai išreiškė amžiną žmogaus troškimą įveikti savo netobulumą ir izoliuotumą. Jo mintyse randame ne tik žmogaus esybę persmelkiantį troškimą ištrūkti iš laikinosios egzistencijos ir nepriklausyti nuo aklų likimo atsitiktinumų, bet ir tikėjimą galimybe pasiekti palaimą, kurios niekas niekada nebegalės atimti.

[ŠV. AUGUSTINAS <354-430 m.>] Augustinas buvo ne tik didžiosios imperijos agonijos liudininkas. Tam tikra prasme jis buvo ir duobkasys. Būtent jis atliko plataus užmojo griaunamąjį darbą, aštriai kritikuodamas ligi tol gyvavusius įsitikinimus ir pažiūras. Tačiau Augustinas naująjį pasaulėvaizdį kūrė anaiptol ne tuščioje vietoje, ne lauke, išvalytame totaliai paneigus nusistovėjusią kultūrą. Jis sąmoningai rėmėsi Platono ir neoplatonikų filosofija ir įtraukė ją į krikščioniškąją tradiciją; antai Plotino teorijoje jis įžvelgė sistemą, labiausiai atitinkančią pergalę iškovojusios Bažnyčios doktrinos nuostatas ir ideologinius poreikius. Tačiau šią filosofiją, kuri, jo požiūriu, tebuvo tik įžanga į tikrąjį krikščionišką mokslą, jis suderino su Šventuoju Raštu. Tik krikščioniškajam mokslui Dievo apreikšto žodžio dėka prieinama absoliuti tiesa. Taigi būtent krikščionybė turėjo tapti galutine žmogiškojo pažinimo realizacija. Buvo sukurtas kanonas, kurio niekas niekada nebeturėjo keisti.

Augustinas buvo filosofinio krikščionybės kanono kūrėjas ir pagoniškosios mąstysenos kritikas. (...) nenuilsdamas kovojo su erezijomis, silpninusioms krikščioniškojo pasaulio vieningumą ir kėlusioms skilimo grėsmę. Tai buvo realus pavojus, ir tai aiškiai suvokdama Bažnyčia skelbė, jog nukrypimas nuo ortodoksijos – sunkiausia nuodėmė.

[...] Tačiau sykiu – tikra istorijos ironija – Augustino pažiūros tapo intelektualinio nerimo židiniu, kursčiusiu Bažnyčiai priešiškas paieškas. Antai Renesanso epochos humanistai, siekdami atnaujinti krikščioniškąjį pasaulėvaizdį, šv. Augustiną priešpriešino šv. Tomui; Augustinu rėmėsi tokios ortodoksiškai priešiškos srovės kaip jansenizmas; Augustino kūryboje įkvėpimo sėmėsi liuteronizmas, kalvinizmas bei kiti nuo katalikybės atsitraukę reformaciniai sąjūdžiai. Istorija parodė, kad šv. Augustino mintys gali būti įvairiai interpretuojamos ir jas galima įkomponuoti į viena kitai prieštaraujančias koncepcijas.

Pasak Augustino, filosofija yra autentiškas vidinio nerimo balsas. Žmogus joje ieško atsakymo į klausimą, kokia egzistencijos prasmė ir kaip pasiekti laimę. Jis ieško, nes žinoti šitai jam neduota, o esama padėtis verčia jį jausti nuolatinį nerimą ir kentėti.

[...] Gal tokiu atveju žmogus turi gyventi tik šia diena, nepasiduodamas jokiems apribojimams ir dorovinei drausmei? Gal jis iš tikrųjų gyvena tik čia ir dabar? Juk pati dabartis – tik sąlyčio linija, nepagaunama akimirka, pereinamasis būvis, kuriame ateitis negrįžtamai tampa praeitimi. Tai, ko dar nėra, tampa tuo, ko jau nebėra. Jeigu taip yra iš tikrųjų, tai žmogaus egzistavimas laiko tėkmėje yra lygiareikšmis neegzistavimui. Negailestingas laikas viską sunaikina ir suardo; ir todėl mes sukiojamės regimybių ir miražų sferoje, nes pasaulio apie mus daiktai – taip pat kažkas netikra. Mes niekada negalime pasakyti, kad jie egzistuoja; jie visada kažkuo tampa – galiausiai suyra ir sudūlėja. Jie visada egzistuoja tarp to, kas buvo, ir to, kas bus, jie be paliovos keičiasi. Visa, kas teka, kas nepastovu, kas išsisklaido ir tarsi tolydžio žūva, yra nebūtis, - pabrėžia Augustinas pritardamas Platonui; visas daiktų pasaulis yra nebūtis.

Tačiau žmogaus gyvenimas neišsitenka laiko tėkmėje. Žmogus trokšta priartėti prie amžinybės, kuri yra tikroji jo viltis ir ilgesys. Jis trokšta sustabdyti judėjimą, kad pasiektų stabilumą, kuriame nėra nei praeities, nei ateities – tik dabartis. Bet ar tie troškimai pasiekiami? Ar jie nėra tik chimera? Augustino nuomone – anaiptol. Jis tvirtai tiki, kad virš kintančių kūniškų fenomenų pasaulio egzistuoja amžina ir tobula būtis – Dievas, kuris „yra“ ir kurio atžvilgiu neturi prasmės joks „buvo“ ar „bus“. („Aš esu, kuris esu“, - pasakė Dievas Mozei). Žmogus – ne tik kūniška esybė, jis yra apdovanotas ir siela, kuri veržiasi į Dievą, į tikrąjį savo garbinimo objektą. Toji siela teikia žmogui amžinybės šansą ir tikrosios laimės galimybę.

Žmogus yra sielos ir kūno vienovė. Tačiau tokių skirtingų substancijų susijungimas lemia, kad žmogaus prigimtis nėra harmoninga visuma, savo viduje ji nedarni ir sutrikusi. „Negeisk“, - sako evangelistas, - betgi mes negalime išsivaduoti iš savo geismų, ir jie mus draskys tol, kol liksime žmonėmis, panirusiais į žemiškąjį pasaulį. Kaip negalima suderinti laiko su amžinybe, taip neįmanoma iki galo harmonizuoti sielos ir kūno. Žmogus bejėgis atižadėti kūno ir pasaulio. Todėl būtina juos užvaldyti. (...) Reikia gyventi pasaulyje, bet nenusigręžti nuo jo kerų ir juos paniekinti.

Filosofinę Augustino poziciją apibrėžė kraštutinis teocentrizmas. Visas žmogaus gyvenimas nukreiptas į Dievą. Žmogus niekada negali pamiršti, kad žemėje jis – tik piligrimas, kurio tikroji tėvonija ir tikslas yra dangiškoji buveinė. (...) Vis dėlto žmonės gėrisi aukštais kalnais, milžiniškomis jūros bangomis, plačiais upių kriokliais, vandenynų platybėmis ir žvaigždžių toliais; maža to, jie mėgaujasi žemiškosiomis gėrybėmis ir perdėm pasikliauja savimi. Jie neatsižvelgia į tai, kad pasaulis – tai tuštybė, kurios reikia atsižadėti ir neapkęsti.

[...] Šitaip Dievo didybės šlovinimas Augustino filosofijoje susisiejo su pasaulio niekinimo idėja...

[...] Laimė, - sako Augustinas, - (...) tai ramybės būsena, o ne siekimas ar veikla. Siekimas visada nukreiptas į kažką, taigi jis yra stygiaus simptomas. Niekas negali būti laimingas, jausdamas kažko stoką (...) Juk turėdami gėrybių, mes visą laiką bijome jų netekti, rūpinamės dėl galimų likimo staigmenų. Kūniškos gėrybės kursto mūsų gobšumą, kurio niekada negalėsime patenkinti. Prisirišimas prie jų demoralizuoja žmogų, nukreipia dėmesį nuo tikrojo žmogaus pašaukimo.

[...] Tas aukščiausias gėris, gėris, už kurį didesnio gėrio nėra, yra Dievas. Todėl iš tikrųjų laimingas yra tas, kas suartėjo su Dievu ir pelnė išganymą.  

[...] Kokiu būdu žmogus gali suartėti su Dievu ir pelnyti amžiną palaimą? Nesiveržk į pasaulį, - pataria Augustinas, - grįžk į save: tiesa glūdi pačiame žmoguje. Pažink save, Augustino požiūriu, reiškia pažinti Dievą, o išganymas – tai pasiektą pažinimą atitinkančios veiklos funkcijos. Tačiau kur žmoguje gali rastis toji vieta? Pagaliau ar jis pats vien savo pastangomis gali ją atskleisti?

Tą tiesą žmogui suteikė Dievas. Ir tik vidinio nušvitimo, iliuminacijos būdu siela geba ją pažinti. Dievas yra tikrasis mūsų nušvitimo Tėvas, intelektinio nušvitimo Tėvas, dvasinis Mokytojas. Nes iškreiptas netobulas žmogaus protas pats iš savęs negali sukurti teisingo pažinimo ir neišvengiamai turi remtis apreiškimo autoritetu; o vienintelis neklystantis apreiškimo aiškintojas, kurio autoritetas beribis, yra Bažnyčia.

[...] O kodėl žmogui taip reikalinga Dievo pagalba? Iš tikrųjų Dievas apdovanojo žmogų laisva valia, norėdamas, kad – tapęs nepriklausomas nuo aklo būtinumo – šis turėtų galimybę pasirinkti gerą ir teisingą dorovinį gyvenimą. Tačiau žmogus laisvą valią panaudojo blogam. Užuot veržęsis į Dievą, jis nusigręžė nuo Kūrėjo ir ėmė pasikliauti pats savimi.

[...] Tik Dievo malonė ir parama gali žmogų ištraukti iš nuodėmės. Taigi žmogaus egzistencija yra dramatiškai prieštaringa. Iš gėrio išauga neišvengiamas blogis {Kalbama apie dorovinį blogį. Augustinas atmetė manichėjų nuostatą, kad blogis egzistuojąs ontologiškai (kaip objektyvus būties dėmuo), nes tokia koncepcija sudarė pagrindą dramatiškai alternatyvai: arba Dievas, būdamas visa ko kūrėjas, yra blogio kaltininkas, ir tada turime pripažinti, kad jis nėra absoliutus gėris, arba blogis nėra Dievo kūrinys, ir tada Dievas nėra vienintelis visa ko kūrėjas, greta Jo egzistuoja Dievo galiai nepavaldus šėtonas. Tai lėmė Augustino bandymą apeiti akivaizdžią alternatyvą – sukurti blogio, kaip privatio, stygiaus, negatyvios būklės, koncepciją. Iš tikrųjų, - teigė Augustinas, - egzistuoja tik Dievo sukurtas gėris. Blogis yra tik ribotumas, netobulumas, gėrio stygius, panašiai, kaip kvailumas yra išminties stoka. Iš šios idėjos plaukė paradoksali išvada: iš tikrųjų egzistuoja tik gėris, tačiau blogis yra vienintelis daiktų ir viso sukurtojo pasaulio egzistavimo būdas. Mat kiekviena sukurta būtis iš prigimties yra ribota ir netobula. Taigi grįžkime prie mūsų pavyzdžio: tik Dievas yra absoliučiai išmintingas, joks žmogus niekada negali tokios išminties pasiekti. Kaip tik dėl šio ribotumo jis egzistuoja kaip žmogus, kaip esybė, kuri skiriasi nuo Dievo ir kuri Dievo pašaukta.} Žmogaus gyvenimą gadina amžinojo pasmerkimo baimė, nerimas ir siaubas. Tačiau tą baimę lydi nuolankus malonės laukimas ir tikėjimas Dievo gailestingumu. Nerimas ir viltis – tai du žmogaus gyvenimo poliai, tarp kurių išsitenka visa ko istorija.

Nuodėmės ir malonės doktriną Augustinas kūrė, polemizuodamas su pelagianizmu. Britų vienuolis ir vyskupas Pelagijus skelbė, kad žmogaus prigimtis nėra sutepta pirmosios nuodėmės. Adomo nuodėmė buvo tik jo nuodėmė. Nė vienas žmogus į pasaulį neateina su kokia nors dėme, ir visa, kas jo gyvenime yra doroviškai gera ar bloga, priklauso tik nuo jo valios ir veiksmų. „Esame pradėti, nebūdami nei dori, nei nusidėję“ – sakė Pelagijus. Ar gyvensime teisingai, ar neteisingai, priklauso tik nuo mūsų apsisprendimo ir pastangų.

Pelagijaus samprotavime slypėjo iš esmės eretiška mintis. Jeigu žmogaus prigimtis nėra sugadinta gimtosios nuodėmės, tai teiginys, kad Kristus atpirko žmoniją, neturi jokios prasmės. Pasak Pelagijaus, Kristaus gyvenimas ir kančia nebuvo būtinas atpirkimo aktas, o tik moralinis dorovingo elgesio ir tauraus gyvenimo pavyzdys. Išganymui nebūtinas nei krikšto aktas, nei priklausymas Bažnyčiai, o tik doros ir gėrio praktikavimas, savarankiškos individo pastangos.

Kitaip manė Augustinas, jo požiūriu, gimtąja nuodėme suteptas žmogus negali kurti gėrio pats iš savęs. Pagalbą jam gali suteikti Kūrėjas. Tačiau kuo labiau Augustinas sumenkino žmogų, tuo labiau išaukštino Dievą, tuo garsiau skelbė Bažnyčios didybę ir reikšmę. Mat tik Bažnyčioje žmogus gali rasti prieglobstį ir paguodą, išmelsti atleidimą ir tikėtis išganymo.

Norėdamas atsakyti į klausimą iš kur radosi nuodėmė ir blogis, Augustinas pritarė laisvos valios idėjai. Ieškodamas pateisinimo Dievui, jis užkrovė atsakomybę žmogui. Dievas visada kuria gėrį tik iš žmogaus ir žmoguje kyla blogis. Paaiškinęs blogio genezę, Augustinas išplėtojo malonės teoriją. Kiekvieno individo elgesys ir visi jo veiksmai visada priklauso nuo to, ar jis susilaukė malonės, ar ne – tai lemia žmogaus likimą, kurio jis pats negali pakeisti. Dieviškosios nulemties galia vieni žmonės susilaukia išganymo, kiti – pasmerkimo. Žmogaus valia, - įrodinėja Augustinas, - yra tik įrankis Apvaizdos rankose. Žmogus siekia gėrio, jeigu susilaukia paramos; o jeigu jam neskirta malonė, jis kuria blogį.

Taigi žmogaus gyvenimas klostosi dvejopai, yra pats savaime prieštaringas ir tragiškai dvilypis. Ir ne tik individo, bet ir ištisų bendruomenių gyvenimas. Galiausiai žmonija suskyla į dvi skirtingas – išganytojų ir pasmerktųjų – visuomenes. Vieni sukuria Dievo valstybę, o kiti – žemiškąją valstybę. Visa žmonių giminės istorija yra tų dviejų priešingų visuomenių susidūrimo arena, gėrio ir blogio kovos laukas.

Kiti tyrinėtojai šioje Augustino vizijoje įžvelgė manicheizmo motyvų – juk Augustino Dievo valstybė yra žemiškosios valstybės priešybė lygiai taip, kaip manichėjiškoji gėrio ir šviesos karalystė yra priešinga blogio ir tamsos karalystei. Tačiau Augustinas ne tik teigė, kad egzistuoja tos dvi karalystės, bet ir nurodė neišvengiamą Dievo valstybės pergalę. Toji pergalė turėjo suteikti žmonių giminės istorijai vientisumo ir pagrįsti jos prasmę. Juk visi istoriniai įvykiai – nuo pat istorijos pradžios iki jos pabaigos – yra Apvaizdos rankose. Kiekviena tauta ir kiekvienas žmogus dalyvauja toje pačioje dramoje ir siekia įgyvendinti tą patį tikslą. Galima net sakyti, kad tam tikra prasme visa žmonija yra tarsi vienas žmogus, kuris Dievo valia patiria apvalantį ir apšviečiantį atskirų apreiškimų poveikį.

[...] Augustino filosofijos centras yra Dievas. Tai Dievas žodžio fiat (tebūna) galia iš nebūties kūrė pasaulį. Tai jis sukūrė žmogų. Tačiau koks mažas ir bejėgis Kūrėjo akivaizdoje pasirodė žmogus. Sugundytas ir nusidėjęs, jis atitrūko nuo Dievo, ir jo gyvenimas tapo šėtono valdomis. Be Apvaizdos pagalbos jis gali daryti tik bloga, ir nėra jam išsigelbėjimo. Tam, kad galėtų pažinti tiesą, jis turi tapti apšviestuoju; kad galėtų suprasti – turi karštai tikėti; kad galėtų gyventi dorovingai – turi rasti atramą už savęs; kad pelnytų išganymą – turi susilaukti malonės ir gailesingo atleidimo už pirmųjų tėvų nusidėjimą. Visas jo gyvenimas ir visos viltys priklauso ne jam pačiam. Mylėdamas Dievą ir absoliučiai atsiduodamas Bažnyčiai, jis turi visiškai atsižadėti savęs, o tai, ką turi ir ko trokšti, patikėti Bažnyčiai.  

[JONAS ŠKOTAS ERIUGENA <~810 – 877>]

Pagal krikščioniškąją tradiciją (pirmiausia, Augustino kūryboje) buvo nusistovėjęs kanonas, kad visa, kas nėra Dievas, priklauso kūrinijai ir yra iš nebūties pašaukta egzistuoti žodžio fiat – tebūna – galia. Taigi Kūrėją ir jo kūrinį skiria ontologinė praraja, nes tai yra dvi iš principo skirtingos būtys. Pirmoji būtis, iš kurios esmės kyla egzistencija – tai besąlygiškai autarkiška, iki galo tobula, visais atžvilgiais neribota, begalinė, nekintama, amžinybėje egzistuojanti būtis. Jos atžvilgiu neturi prasmės „joks“ ar „bus“. Antroji būtis yra atsitiktinė ir nebūtina, egzistencija iš jos esmės nekyla, todėl egzistencijai ji turi būti pašaukta. Tau yra kintama, taigi laike vegetuojanti būtis, kuri tikrojoje būtyje kažkaip dalyvauja, bet pati iš savęs būtimi netampa. Tokios būties statusą turi egzistencijai pašauktų daiktų, pasižyminčių principiniu neatarkiškumu, pasaulis. Jie nėra patys sau pakankami nei būties struktūros, nei veiklos struktūros atžvilgiu, todėl tiek buvimo, tiek ir veiklos atžvilgiu jie turi būti palaikomi. Šitaip ortodoksinėje krikščioniškoje mąstysenoje susiformavo dvi neatsiejamos idėjos: absoliučios Dievo nepriklausomybės nuo pasaulio idėja ir absoliučios pasaulio priklausomybės nuo Dievo idėja.

Tačiau kodėl Dievas pašaukė egzistencijai tuos fundamentalaus autarkiškumo stokojančius daiktus? Kitaip tariant, koks yra kūrimo motyvas? Augustinas į tai atsakė trumpai: Dievas kuria, nes jis yra geras. Tačiau toks atsakymas buvo aiškiai nepakankamas. Kodėl gerumu reikėtų laikyti tai, kad egzistencijai buvo pašauktas Kūrėjui visiškai nereikalingas pasaulis? Pagaliau ar tasai gerumas aktualizuojasi tik daiktų kūrimo aktu? Juk, kaip tvirtino Augustinas, Dievui nebūdingas joks potencialumas. „Išpažinimų“ autorius galiausiai pripažino, jog atsakymas į klausimą, koks yra pasaulio sukūrimo motyvas, peržengia žmogaus proto galimybių ribas, todėl žmogus privalo pasitenkinti, įtikinėdamas tai, kas sakoma Šventajame Rašte. Kitaip manė Eriugena. Jis labai tvirtai pabrėžė, kad tikėjimas žadina intelektinio pažinimo troškimą, taigi žmogaus gyvenimo tikslas yra suprasti, nes į dangų patenkama tik per filosofiją. Pritardamas Sokrato tezei, jog pažinimas yra dora ir tapatūs, Eriugena teigė, kad kiekviena sieloje nušvintanti dorybė gimsta iš proto lavinimo.

Iš tikrųjų, tarp žmogaus proto ir apreikšto žodžio nėra ir negali būti prieštaravimo. Jo išvengiame, tinkamai interpretuodami Šventąjį Raštą, o tai reiškia – eliminuodami tas jo pažodines reikšmes, kurios, būdamos perkeltinės arba simbolinės, nepasiduoda suderinamos su pažinimu.

[...] Vadinasi, pasaulio kūrimas yra Dievo esmės manifestacija (...) Antai Viešpats, kaip pasakojama Šventajame Rašte, tarė: „Tebūna“, ir viskas atsirado. Dievas, išreikšdamas pats save, sukuria daiktus, - pabrėžė Eriugena, - o sukurdamas daiktus, sukuria pats save.

[...] Dievas sykiu yra kūrėjas ir kūrinys, Jis kuria daiktus ir juose realizuojasi. (...) Jis sukuria viską ir tampa viskuo kame bei, kviesdamas viską atgal į save, grįžta pats į save. Vadinasi pasaulis nėra amžinas, jis turi pradžią ir pabaigą.

[...] Nors žmogus priklauso gyvulių rūšiai, tačiau jis peržengia to pasaulio ribas ir pasiekia sferą, kuri yra būdinga dangiškosioms būtims. Tai sferai priklauso jo siela, kuri iš esmės pirmiausia yra intelektas arba pažintinė galia, gebėjimas suprasti ir spręsti.

[...] Žmogaus prigimties supratimas verčia atsigręžti į būvį iki pirmapradės nuodėmės. (...) Tačiau suskaldžiusi pirminį prigimties vientisumą, nuodėmė jo nesunaikino, o tik deformavo.

[...] Pirmapradės nuodėmės padariniai liečia ne tik žmogaus gyvenimą, bet ir tikrovę apie žmogų. Materialusis pasaulis, iš pradžių egzistavęs idealiu pavidalu, po žmogaus nuopuolio irgi degradavo. (...) Jeigu per žmogų net ir gamta „nupuolė“, per žmogų ji turės ir atgimti. Tai irgi žmogaus uždavinys.

O kaip atsirado nuodėmė? Ji atsirado laisvu valios apisprendimu, kuris būdingas tik žmogui. (...) Piktnaudžiavimas sprendimo laisve, arba veikiau geros valios stoka, tapo nuodėmės šaltiniu. Beje, toji stoka buvo paties Kūrėjo įkalkuliuota į žmonijos istoriją. (...) Tiesa, žmogus buvo išvytas iš rojaus, tačiau tas išvijimas tapo Kūrėjo malonės apraiška; juk Jis norėjo ne tiek žmogų paniekinti, kiek leisti jam atgimti, jį nušviesti, kad jis gebėtų atpažinti tikrąjį gėrį ir galėtų ramiai „skinti vaisius nuo gyvybės medžio“.

Šitaip samprotaudamas, Eriugena kvestionavo dvejopos predestinacijos tezę, kurią, remdamasis šventuoju Augustinu, skelbė jo amžininkas Gotšalkas Orbietis. Laikydamasis prielaidos, kad bet kurio žmogaus išganymas arba pasmerkimas yra iš anksto nulemtas, jis rašė: „Tikiu ir išpažįstu, kad Visagalis Dievas numatė ir nulėmė amžinąjį šventųjų angelų ir išrinktųjų žmonių gyvenimą, tuo tarpu šėtonui – visų demonų vyriausiajam – su visais puolusiais jo angelais ir visais nenaudėliais žmonėmis, kurie yra jo pavaldiniai, lygiai taip pat teisingiausiu savo nuosprendžiu už visiškai aiškiai numatytas būsimas jų nuodėmes skyrė pelnytą amžiną mirtį“ <Bažnyčia dvejopos predestinacijos teoriją pasmerkė, nes mintis, kad žmogaus paskirtis priklauso išimtinai nuo Kūrėjo sprendimo, kvestionavo tezę, jog „už Bažnyčios nėra išganymo“. Patsai Gotšalkas, nuteistas ir pasmerktas kaip eretikas (...) dvejopos predestinacijos teorija tapo vienu iš esminių kalvinizmo doktrinos dėmenų.> Kitaip samprotavo Eriugena. Jo nuomone, esama vienos ir tik vienos predestinacijos: kiekviena būtis nulemta gėriui. Juk gamta, būdama iš Dievo, negali būti nuodėminga. Jos tikslas yra Dievas, arba pats tobulumas. Tokia perspektyva nesuderinama su amžinojo pasmerkimo idėja, nes tokiu atveju, nelaimė būtų tokia pat amžina, kaip ir laimė, pyktis – kaip ir gerumas, šėtono karalystė – kaip ir Dievo karalystė. Šventojo Rašto žodžius apie amžinąjį pasmerkimą ir pragaro kančias reikia suprasti tik perkeltine prasme, o ne pažodžiui. Anksčiau ar vėliau gėris nugalės blogį, kuris yra tik atsitiktinis, taigi ribotas laike, dalykas. Maža to, blogis ir su juo susijusi kančia neturi savarankiškos būties ir nuosavos prasmės, o atlieka tik tarnybinę funkciją: tai viena iš tobulėjimo proceso grandžių – aukštesnio gėrio dėmuo. Iš tikrųjų, pasaulio visumos požiūriu, gėris neegzistuoja.

[...] <{O štai čia tai jau akivaizdi eretiką Eriugeno, kurią net ir aš pastebėjau, kuri šiandien vis labiau propaguojama. Jei galima taip išsireikšti, tai jo žodžiais prabyla Nimrodas, karalius, garbinęs šėtoną ir statėsi Babelio bokštą. paprastai kalbant, jis, Nimrodas, norėjo to paties ko nori ir šėtonas (ir ką pastarasis pažadėjo Ievai): tapti Dievu}> Jeigu Dievo sūnus tapo žmogumi, - samprotauja Eriugena, - kodėl turėtų stebinti tai, kad žmogus, įtikėjęs Dievo sūnų, taps Dievo sūnumi? Juk žodis tapo kūnu, idant kūnas, tai yra žmogus, per kūną įtikėjęs Žodį, galėtų tapti Žodžiu [...] Žmones dievais padarė Tas, kuris Dievą pavertė žmogumi.

[...{<tačiau kad ir kaip ten bebūtų>}] Eriugenos nubrėžtame žmogaus tapimo Dievo sūnumi kelyje nenumatyta vietos institucijai, pretenduojančiai būti išskirtiniu tiesos sergėtoju ir vieninteliu neklystančiu tikėjimo tiesų aiškintoju [{<todėl>} 1210 metais įsakyta sudeginti Eriugenos veikalą]

[tačiau] Popiežiaus ir vyskupų pasmerkimai Eriugenos idėjų poveikio nesustabdė. Jos turėjo įtakos mistikos (beje, ar žinot ką reiškia žodis „mistika“ arba „misticizmas“?) istorijai, ypač stipriai reiškėsi Mokytojo Ekharto doktrinoje bei Jakobo Bėmės pažiūrose, per jų kūrybą įsitvirtino romantikų sąmonėje, o labiau racionalizuotą pobūdį įgavo vokiečių klasikinėje filosofijoje, pirmiausia – Šelingo teorijoje. Galima teigti, kad Eriugenos veikalas savotiškai išpranašavo Hėgelio „Dvasios fenomenologiją“. {Kad ir kaip ten bebūtų, mano subjektyviu supratimu, Eriugenos veikalas arba jo mąstymo kelias, yra pakankamai pavojingas ir taip, mano manymu, interpretuoti ir lyginti žmogų su Dievu nevertėtų, nes toks lyginimas pačiam žmogui gali sukelti „ambicijas“ būtent jam pasiskelbti Dievu, kitaip sakant, Jį „nužudyti“ ir „atsisėsti“ Jo soste, apie tai rašoma Senajame Testamente Pradžios knygoje: (3.3-5): „bet apie vaisių medžio, kuris yra sodo viduryje, Dievas tarė: „Nevalgykite nuo jo nei nelieskite jo, kad nemirtumėte“. Ir gyvatė tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite; nes Dievas žino, kad tą dieną, kurią valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys, ir jūs būsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga“. Beje, pasak Eriugenos, yra tik gėris, na, o blogis tai tarsi slidus dalykas, nes juk gėris bet kokiu atveju nugalės blogį, taigi blogis tarsi ir neegzistuoja.}

[PJERAS ABELARAS <(1079 - 1142)>]

Siekiant tokio tikslo kaip tiesa, pirmiausia reikia paruošti dirvą, t.y. pradėti nuo abejonės, kvestionuojant paplitusias nuomones, įsisenėjusius įpročius, kasdienius įsitikinimus, stengtis išsivaduoti nuo abejotinų autoritetų spaudimo. Žmonės linkę įpročius paversti antra prigimtimi, - teigė Abelaras, - ir sulaukę brandaus amžiaus, jie laikosi įsikibę vaikystėje įdiegtų nuostatų. Tik išmokę naudotis nuosavu protu, jie pagaliau gebės vadovautis sava, o ne svetima nuomone, ne perimti kitų pažiūras, o savarankiškai aiškintis tiesą.

Kiekvieną problemą svarstant, pravartu suabejoti, - patarinėjo filosofas. Beje, abejonė yra tik išeities taškas, siekiant atskleisti tai, kas jau nebekvestionuojama. Suabejoję imamės tyrimo, o tirdami pažįstame tiesą.

Nors tiesą padeda atskleisti nuolat keliami klausimai, atsakymų į tuos klausimus negalime grįsti vien kokių nors išorinių šaltinių autoritetu, institucinėmis nuorodomis, ankstesnių išminčių pamokymais ar net paties Šventojo Rašto prestižu. Ne tik Bažnyčios dekretuose, bet ir Bažnyčios Tėvų kūriniuose ir net pačiose Evangelijose esama vienas kitam prieštaraujančių teiginių, o dėl to jų tezės tampa problematiškos, ir skaitytojas susiduria su būtinybe pasirinkti vieną iš galimybių.

[...] Kūrėjo valia neišvengiamai vadovaujasi proto taisyklėmis, arba logikos principais. Tokiu atveju Jo valia nėra nei beribė, nei visagalė; kiekvienas Dievo valios aktas iš pačios prigimties turi atitikti tiesą ir gėrį – ir yra jiems pavaldus. Faktiškai Dievas, - pabrėžė filosofas, - šito nedaro, nes taip nori, o taip nori, nes yra gera.

[...] Jeigu visa, kas yra, turi aukščiausią Kūrėjo sankciją ir kyla iš jo beribio gerumo, tai kodėl pasaulyje egzistuoja blogis ir kokia iš tikrųjų yra jo vieta? (...) Abelaras atsakė: blogis yra realus, tačiau jis neegzistuoja nei pats savyje, nei pats sau. Jis tarnauja didesniam gėriui; jis yra būtinas didesnės visumos komponentas, jos pilnatvės, harmonijos ir tobulumo sąlyga. (...) Juk kaip paveikslas yra gražesnis ir labiau pagirtinas, kai jame yra spalvų, kurios savaime yra bjaurios, negu kad jos būtų vienodos ar apskritai tik viena, taip ir universumas su blogio priemaišomis pasirodo esąs gražesnis ir vertesnis pripažinimo.

[...] Žmogus privalo daryti tai, ką jo sąžinė pripažįsta atitinkant dėsnį, ir nedaryti to, kas, jo požiūriu, su tuo dėsniu kertasi. Galima netgi teigti, kad Dievo reikalavimo prasmę išreiškia ne tiek paliepimas „daryk (arba nedaryk) tai arba tai“, o įsakymas „sutik (arba nesutik) daryti tai arba tai“. Sutikti arba ne – reiškia įsisąmoninti, atsiskaityti prieš savo paties sąžinę ir kažką pačiam nuspręsti. Tačiau tai reikalauja pastangų ir įtampos, nuolat prisimenant, kad valia ir sutikimas yra mūsų laisvo apsisprendimo dalykas. Apsispręsti – reiškia prisiimti atsakomybę; sutikimo ar priešinimosi aktu savo pačių gyvenimui ir poelgiams suteikiame dorovinę prasme, sykiu darydami poveikį etinei socialinio pasaulio tvarkai.

Į klausimą, kokia yra nuodėmės prigimtis, Abelaras atsakė, jog nuodėmė – tai sutikti arba leisti daryti blogį, taigi jo esmę sudaro intencija. Tai, kas teisinga, kalbant apie blogį, teisinga ir gėrio atžvilgiu. (...) Ji (intencija) gera tik tada, kai žmogus ko nors siekia, būdamas įsitikinęs, kad tuo jis patinka Dievui, be to, kai jo įsitikinimas nėra klaidingas. Taigi papildoma geros intencijos sąlyga yra Dievo įsakymų išmanymas.

[...] Krikščionybė yra ne iki jos buvusių religijų draudimas, o teisėtas jų papildymas ir sintezė.

[...] „Skaitant Abelarą, - rašė Etjenas Žilsonas, - negalima neprisiminti išsimokslinusių XVI amžiaus krikščionių, pavyzdžiui, Erazmo, kurių manymu, tarp senovės išminties ir Evangelijos išminties tėra nedidelis nuotolis (Erazmas Roterdamietis, filosofas ir religijos reformatorius, puikiai išmanęs antikos kultūrą, vienas iškiliausių Renesanso žmonių, (...) savo raštuose reikalavo, kad krikščionybė grįžtų prie evangeliškosios dvasios, o pabrėždamas etinį tikėjimo pobūdį ir siekdamas tikėjimą su valios laisvės idėja ir pagarba protui, kovojo su prietarais, apeigų formalizmu, dvasininkijos korupcija ir jos politiniais užmojais. Skelbdamas būtinybę tobulinti Katalikų bažnyčią, jis stojo ir prieš Liuterio pradėtą reformaciją).

[TOMAS AKVINIETIS <~ 1225 - 1274>] Šv. Augustinui filosofija – tai žmogiškosios egzistencinės problematikos intymaus išgyvenimo projekcija. Filosofavimo poreikis čia ženklino dramatiško žmogaus likimo, pakibusio tarp kintamumo ir pastovumo, vilties ir ilgesio, baimės ir laukimo, blogio ir gėrio, jauseną. Augustinas norėjo, kad žmogus nusigręžtų nuo pasaulio ir grįžtų į save, nes tik žmoguje glūdi tiesa. „Noriu pažinti Dievą ir sielą“, - teigė jis, - „Nejaugi nieko daugiau? Ničnieko daugiau“. Sielos analizė turėjo padėti pažinti ne tik save, bet ir Kūrėją. Nes Dievas glūdi sielos gelmėje; protas Jį žvelgia tiesiogiai, panašiai kaip akis tiesiogiai mato šviesą. Pažinimas visada išauga iš žmogaus sąlyčio su Dievu; pažindamas žmogus dalyvauja Dievo tiesoje, kuri nušviečia žmogų nepaisant jo nuopuolio ir sugedimo. Nušviečia, jeigu jis geba priimti tiesą, karštai tikėdamas. Būtent tikėjimas yra samprotavimo sąlyga; būdamas už samprotavimą pirmesnis, jis tampa kertiniu filosofijos akmeniu.

Kitaip mąsto šv. Tomas. Savaime aišku, filosofija veda į tikėjimą ir jam tarnauja. Tačiau racionalusis pažinimas nėra apšvietimo ir tiesioginio žmogaus sąlyčio su Dievu pasekmė. Dievas nuo žmogaus yra be galo nutolęs. Žmogus negali Jo nei matyti, nei dalyvauti Jo mintyse. Tik prigimtinio proto pastangomis jis pamažu kyla nuo kūrinijos analizės prie jos priežasties ir galutinio tikslo. Tik šis varginantis tarpinis kelias prigimtinį protą gali priartinti prie Kūrėjo.

Taigi filosofijos išeities taškas nėra nei sielos ir jos išgyvenimų analizė, nei klausimas, kas yra žmogus, kokie jo siekiai ir troškimai. Filosofija prasideda, apmąstant objektyvią daikto sandarą, pasaulį ir jo struktūrą. Atskleisdamas tikrovės tvarką, sureguliuotą ir suplanuotą hierarchinę jos struktūrą, protas neišvengiamai pakyla iki Kūrėjo, kurio išmintingas planas pašaukė pasaulį egzistencijai ir kuris suteikė pasauliui prasmę, nustatydamas galutinius jo tikslus.

[...] Pasaulio analizė ir pasaulietinis pažinimas turi priartinti žmogų prie Kūrėjo; tai kelias, kuris, vesdamas į galutinį žmogiškosios egzistencijos žemėje tikslą – amžinąjį išganymą, kreipia Dievo link.

Filosofija, pasak Tomo, gręžiasi į pasaulį. Tačiau stengdamasi suprasti, paskutinėje instancijoje ji neišvengiamai turi peržengti pasaulio ribas, kad galėtų pasiekti Absoliutą, amžinąją tiesą, apibrėžiančią visko, kas egzistuoja, pradžią ir prasmę. Šito siekdama, filosofija priartėja prie teologijos. Iš mokslo apie pasaulį ji virsta mokslu apie Dievą, racionaliosios teologijos, kuriai rūpi protu įrodyti tikėjimo tiesas, tarnaite. Tačiau ne visos apsireiškimo tiesos gali būti racionaliai interpretuojamos. Daugelis dogmų (pavyzdžiui, tikėjimas Švč. Trejybę, įsikūnijimo istoriją, kūnų iš numirusių prisikėlimą) pranoksta žmogaus proto galimybes ir turi būti priimtos tokios, kokias jas Dievas pateikia tikėjimui.

Vadinasi, yra du keliai: vienas nuo Dievo veda į pasaulį. Tai dogmatinės teologijos kelias. Kitas, prasidėjęs nuo kūrinijos, veda Dievo link. Taip elgiasi filosofija ir racionalioji teologija. Tačiau šie du keliai turi tarp savęs derintis. Atsiradus prieštaravimui, lemiamas yra apreiškimo balsas. (...) Taigi mokslo reabilitacija Tomo filosofijoje galiausiai reiškė mėginimą pajungti mokslą teologinei interpretacijai bei apreikšto žodžio raidei.

(...) Tai buvo atsakymas, tiesiogiai kritikavęs didžiojo arabų filosofo aristotelininko Averojaus lotyniškųjų sekėjų pažiūras. Šie stengėsi pasaulietinius mokslus išlaisvinti iš teologijos globos ir religinio spaudimo ir šitaip laiduoti nevaržomą ir dinamišką jų sklaidą. Vardan to ir buvo siekiama atskirti proto ir tikėjimo sferas, kaip dvi skirtingas, tarpusavyje nepriklausimas ir visiškai izoliuotas tvarkos sistemas. (...) Tokiai programai (...) prieštaravo Tomas.

[...] Tomo pateikti Dievo įrodymai nedaug tesako. Jo esmė ir toliau lieka mįslinga paslaptimi. Žmogus pažįsta Dievą iš jo veiklos pasaulyje apraiškų, tačiau jis niekada negali pasakyti, kas yra Dievas pats savaime. Pastangos iš baigtinių padarinių dedukuoti begalinę priežastį – tai tas pat, kas norėti šaukštu išsemti vandenyną. Taigi žmogui reikia būti nuolankiam ir susitaikyti su savo bejėgiškumu.

[...] Absoliuti priklausomybė nuo Dievo yra aukščiausia pasaulio tiesa.

[...] Žmogaus gyvenimas bus adekvatus ontologinei žmogaus padėčiai, jeigu jis, teikdamas pirmenybę dvasiniams tikslams, ištrūks iš kūniškų pagundų nelaisvės ir jeigu jo kūnas liks tuo, kuo yra – priemone dvasinio gyvenimo pilnatvei pasiekti. Žmogus pagrįstai iškilęs virš gamtos tvarkos. Tačiau tas kūrinijos karalius, kupinas puikybės materialaus pasaulio atžvilgiu, privalo būti ir nuolankus. Didis materialinių kūrinių atžvilgiu, jis yra be galo mažas grynųjų dvasinių būčių, tai yra angelų, atžvilgiu.

[...] Žmogaus siela, lemianti jo didybę, nėra visiškai tobula, jos tobulumas ribotas. Intelektinės žmogaus galios yra silpniausias pažinimo sanklodos aspektas. Intelekto šviesa yra tokia menka, kad protas, paliktas pats sau arba akistatoje su tuo, ką galima pažinti gryna intelektiniu būdu, pasirodo aklas. Jis būtų pasmerktas likti bevaisis ir bejėgis, jeigu nerastų įrankio, kuris vienaip ar kitaip padėtų susiliesti su tuo, kas pažinimo srityje jam yra prieinama. Toks įrankis yra kūnas ir su juo susijusios juslės. Protui reikalingi jusliniai duomenys, kuriuos jis galėtų pateikti intelektiniam apdorojimui – tik šitaip, pasitelkęs į pagalbą jusles, jis gali prieiti prie viršjuslinių tiesų. Šis tarpinis kelias, reikalaujantis triūso ir kupinas prieštaravimų, kaip tik ir rodo, kad žmogaus yra silpnas ir kad jis iš esmės yra menkesnis už angelus.

[...{va čia tai skambūs žodžiai. Visiška nesąmonė}] Tomas (...) pabrėžė, kad gyvenimas visuomenėje nėra galutinis tikslas, nes pati visuomenė egzistuoja vardan aukštesnio tikslo – vardan amžinojo žmonių išganymo. Todėl Bažnyčia, kaip išganymui tarnaujanti institucija, yra aukščiau už valstybę. Dvasinė valdžia yra viršesnė už pasaulietinę. (...) {o čia yra visiškas prieštaravimas} Pasaulietinė valdžia duota Dievo, taigi kas jai prieštarauja, prieštarauja Kūrėjui. Tačiau virš pasaulietinės valdžios yra Bažnyčia. Ji aukščiausias autoritetas ir teisėjas {tai tuomet gaunasi, jei „bažnyčia“ prieštarauja valdžiai pasaulietinei, tai ji prieštarauja Kūrėjui, bet kadangi bažnyčia visuomet teisi, tai gaunamas paradoksas, jog ji yra teisesnė už patį kūrėją, nes pasaulietinė valdžia yra duota neva tai Kūrėjo, o bažnyčia prieštarauja Kūrėjo valiai, nes nesutinka su ta valdžia kai kuriais atvejais (pvz., tironijos atvejis:))}. Jis privalo tai daryti, nes jis pirmiausia turi rūpintis ne laikinuoju, o amžinuoju gyvenimu.

[...] žmogų jis (Tomas Akvinietis) traktavo kaip žemišką esybę, tačiau priskirdamas žmogui nemirtingą sielą, jo pašaukimą jis siejo su anapusiniu tikslu. (...) Visas pasaulis ir visas žmogaus gyvenimas buvo įspraustas į tvarkingą būčių hierarchiją, kurią atvėrė ir užbaigė kūrybinis Dievo aktyvumas.

Šv. Tomo doktrinoje žmogus pasirodė esąs visapusiškai priklausomas ir paklusnus. Dievo sukurtas ir įmestas į pasaulį, jis stengiasi pasiekti absoliutą, kad pelnytų tai, ko neturi ir kas jam žadėta.

[...] Tomo kūryba buvo laikoma visiems laikams privaloma absoliučia tiesa. Neretai ji buvo traktuojama kaip socialine prasme konservatyviosios pozicijos pagrindimas, teikiantis metafizinį pamatą integristinėms programoms, siekusioms socialinio gyvenimo visumą pajungti Bažnyčios valdžiai.

[EKHARTAS <1260 - 1327>] Kitaip nei šv. Toma, kuris rėmėsi Aristoteliu, Ekhartas šliejosi prie neplatoniškosios tradicijos (...) Tas Vienis yra ne tik už ir virš kūrinijos, bet ir virš bei už Dievo kaip asmens: jis yra ne-Dievas, ne-dvasia ir ne-asmuo. Jis nesietinas su jokiu vaizdu ir jokiu asmeniu, jis jokiu aspektu nėra į ką nors panašus. Mes Daugų daugiausia galime apie jį kalbėti, pasitelkdami metaforas (...) Dievas yra neišreiškiamas, grynąja savo esme jis yra bevardis ir virš bet kokio vardo, joks žodis ir joks teiginys negali Jo esmės aprėpti, joks kūrinys nepajėgus Jo išreikšti ar nusakyti. Vienintelė Absoliuto apibrėžtis yra jokios apibrėžties nebuvimas (...) Absoliutas yra iš principo nepažinus, todėl, būdamas mums viskas, jis sykiu pasirodo esąs niekas. (...) O jeigu Jis nėra nei gerumas, nei būtis, nei tiesa, nei vienys, kas gi tuomet Jis yra? Ir atsakė: - Niekas. jis nėra nei tas, nei anas. Jeigu tebemanai, kad Jis yra kažkas, Jis nėra tai.

[... {Mane stebina kaip tie žmogeliai apibūdindami tą, kurio neįmanoma apibūdinti dar sugeba suprasti, kodėl tas pirminis šaltinis apskritai kuria. Visa tai atrodo jau k a ž k u r girdėta}] Absoliutas, nuo kurio viskas prasideda ir kurio dėka viskas vyksta, galiausiai grįžta į save, į tikrąją ramybės sritį, tačiau dabar, kelio pabaigoje, Jis jau yra iki galo suvokęs turtingą savo paties turinį. {taigi čia autorius paaiškina, jog tas kažkas kuris tuo pat metu yra ir kurio nėra, kuria todėl kad iki galo suprastų save, kitaip sakant, kad suprastų kad jis esąs ir tuo pat metu neesąs. Negi mes tikrai nieko daugiau neturim :) Kita vertus kai kurie (ne tik šio) filosofų žodžiai skamba įdomiai, tačiau, deja, bet labai panašiai. Įdomu, ar tai tikrai dėl to, kad taip filosofuojant jau yra pasiekiamos pilkosios zonos t.y. ten kur sunku žodžiais apibūdinti tai, ką norima išreikšti?.. Visko gali būti...}

[...{taip pat matoma, jog šios filosofavimo gairės eina teologijos link ir bandoma jai pritaikyt viską būtent taip, viską išvedžioti „argumentais“ tokiais, kad nebebūtų ką čia ir pridurti :)}] Procese, kuriame Dievybės troškimas pažinti save iš tikrųjų realizuojasi, išskirtinę reikšmę turi Šventosios Trejybės asmenys. Dievybė pirmiausia apibrėžiama kaip gebėjimas gimdyti. Būtent Dievas Tėvas yra Vieniui būdingos gimdymo galios raiška ir kristalizacija. (...) Įsisąmonindamas pats save, Dievas Tėvas pagimdo Žodį – Sūnų, kitaip tariant, Sūnus emanuoja iš Tėvo, apreikšdamas jam jo prigimtį. Galiausiai iš Tėvo ir Sūnaus sąjungos, arba iš kūrimo galios ir žodžio sintezės, randasi trečiasis Trejybės asmuo – Šventoji Dvasia.

{Ir čia nežinau kaip jums bet mano suvokimu yra matomos absoliučios erezijos, nes paaiškėja pakankamai akivaizdžiai, kad už Trejybės šventosios yra dar vienas Vienis, kuris, be jokios abejonės, tuo pat metu ir nesąs, ir, turbūt, tam tikra prasme, tai neturi jokios reikšmės ar tas Vienis yra, ar jo nėra, tačiau autorius čia norėjo pasakyti, kad yra kažkas, ko galbūt ir nėra, nes tai neapibūdinama (Vienis) už Dievo. Taigi čia Dievas turi apibrėžimą, bet gaunama „mįslė“ neįveikiama t.y. iš kur tas mistiškasis Vienis atsirado, kurio, galbūt ir nėra (o gal tuo pat metu jis yra ir jo nėra (o gal tai jI :) )), tačiau autorius primygtinai įsitikinęs kad būtent toji befigūrė figūra ir viskam davė pradžią, na bent jau Dievui :) Mano asmenine nuomone, atrodytų, kad reikėtų susirūpinti ir Vienio arba tos befigūrės figūros sukūrimo klausimu, nes pastaroji sukūrė Dievą, tai o kas gi sukūrė Absoliutą :D ? primena matrioškas... Na bet turbūt autorius neklysta, tad tenka semtis išminties į kiaurus kibirus. Kita vertus, autorius taip rašydamas primena man situacija tarsi ir jis ten būtų tame procese dalyvavęs alų midų būtų gėręs} Dievybė, emanuodama išorėn savo vidinį turinį, suvokia save. Šio proceso išeities taškas yra Vienis, vidurinioji jo grandis – trys dieviškoji asmenys, o rezultatas – daugybė daiktų. Šių kūrėjas yra Dievas kaip asmuo, daiktai yra galutinė jo skleidimosi, arba emanacijos pakopa: Jis turi išsakyti ir be paliovos gimdyti. Kaip tik dėl to daiktų buvimas yra neatsiejamais susijęs su Dievo būtimi: Jeigu Dievas nors akimirką nusigręžtų nuo daiktų, visi jie išnyktų. Tačiau, kita vertus, ir Dievas nėra atsijęs nuo daiktų; Jis esti juose visuose.  

[...] Ir šv.Augustinas, ir šv. Tomas, nepaisant pažiūrų skirtumų, vieningai pripažino, kad Dievas ir kūrinija – dvi iš esmės skirtingos būties atmainos, tarp kurių egzistuoja tikra ontologinė praraja.

Ekharto požiūriu, Dievybė savęs pažinimo procese emanuoja daugį ir sykiu siekia jį įveikti, sugrąžindama viską atgal į pradžią, kuri pasirodo esanti ir pabaiga – bet kokios būties atilsis. (...) Žmogus klysta, kai, užuot orientavęsis į tai, kas aukščiau, krypsta niekingesnio link; vadinasi, žmogaus pagedimas ir jį lydintis blogis kyla ne iš kūno, o iš dvasios.

[...] Sakoma, kad Dievas sukūrė sielą pagal savo paveikslą. Tačiau pasakymas, kad „siela panaši į Dievą“, esmės neišreiškia. Gal ji yra tik mažas veidrodėlis, kuriame atsispindi didinga saulė? Anaiptol. Sieloje, jos dugne, yra – čia Ekhartas griebiasi metaforų – kažkokia kibirkštis, gruntas, pamatas, tvirtovė...., kažkas iš esmės nedaloma, amžina. Sieloje yra kažkas nesukurta ir nesukuriama – šis Ekharto teiginys popiežiaus bulėje laikomas eretišku ir yra pasmerktas. Panašiai kaip Dievybė, kuri yra neišreiškiama ir nenusakoma, taip ir siela savo pačios gelmėse yra protinga; ten ji neišreiškiama ir bevardė, joks žodis negali jos nusakyti, nes ten ji iškilusi virš visų vardų ir apibrėžčių...

[...] Žmogus turi stengtis atskleisti savo sieloje tai, kas vertingiausia, kas sudaro būties pagrindą, jis turi įžvelgti aną kibirkštėlę – idant savomis pastangomis susiliestų su tuo, kas nesukurta ir nesukuriama, kitaip tariant, kad visiškai susijungtų su Absoliutu, pakiltų iki Jo {ši mintis man taip pat yra jau girdėta... bet čia tik žodžiai turbūt parinkti ne tokie :)} (...) Tačiau šio tikslo įgyvendinimas reikalauja (...) nutraukti visus saitus, kurie mus sieja su išorės pasauliu: tai yra būtina sąlyga ištrūkti iš laiko {tiesą pasakius, pakankamai nesenai, teko girdėti apie laiką kaip mitologinę būtybę, kad laikas arba Chronas tai senų laikų titanas, kuris buvo įveiktas savo paties vaikų. Chronas turi ir „sąsajų“ su Saturnu, tačiau nežinau ar tai teisybė, tačiau pats Saturnas turi sąsajų su Set‘u – nakties ar tamsos dievu Egipto panteone. Kažkas tokio turbūt yra išlikę, nes laikmatis dar vadinamas chronometru :D Dar turbūt tai vadinama spėju „užburtu ratu“ arba kuomet gyvatė praryja savo paties uodegą ir tai turbūt simbolizuoja ciklus t.y. nesibaigiančius ir uždarus „ratus“ kurie kartojasi nuolatos ir kurie yra tarsi įkalinti laiko rėmuose. Be jokios abejonės, tai gali būt visai nekaip kaip aš ką tik čia pagalvojau. Na turbūt tų variantų yra begalės... pavyzdžiui toliau autorius rašo panašiai kaip budistas, nurodantis kelius tariamai nirvanai pasiekti} (...) Atsižadėti nuo valios, apsivalyti nuo visko, paversti sielą dykuma – štai žmogaus egzistencijos tikslas ir sykiu tobuliausias būvis: siela čia numiršta aukščiausia mirtimi. Tai mirtis, kuri sunaikina visus sielos troškimus, visus jo pavidalus, visas formas, palikdama ją be jokios būties – šitaip ji įeina į Vienio rimtį, nekintamą ir tylą. {čia parašyta tragiškais žodžiais, kur galima gana kandžiai interpretuoti, bet gal tiek tos...} (...) Žmogus, paversdamas sielą „tuščiu indu“, suteikia Dievui galimybę užpildyti jos erdvę (...) Galiausiai Dievas ir žmogus tampa vienu gyvenimu, viena būtimi {bent jau man čia labiausiai primena „nirvanos siekį“}.

[...] Susivienyti su Dievu visiškai pakanka autonomiškų žmogaus pastangų. Taigi patys žmonės yra savo likimo kalviai: nuo jų pačių priklauso, ar sulauks pasmerkimo, ar pelnys išganymą {čia nebuvo vietos Bažnyčiai, todėl tokios ir panašios mintys buvo laikomos eretiškomis}.

[...] Dievo ieškoma dėl paties Dievo, Jis mylimas grynai nesuinteresuota, jokio atlygio nežadančia meile. Tą patį galima pasakyti ir apie gėrį, teisingumą ir tiesą. Šios vertybės pripažįstamos ne dėl kokių nors laukiamų padarinių, o pačios savaime, dėl jų pačių. {gražūs žodžiai..}

[NIKOLAS MAKIAVELIS <1469-1527>] Visi žmogaus kūriniai yra kintami, jie priklauso nuo konkrečių aplinkybių. Todėl negali būti visiems laikams nustatytų taisyklių, principų, idealų... Amžinosios tiesos ar nepajudinami autoritetai niekada nenusipelno nekritiško pripažinimo ar aklo tikėjimo.

[...] Istorinio laiko perspektyvoje nyksta riba tarp gėrio ir blogio, teisingumo ir neteisingumo. Pasirodo, kad žmonės negali būti nei visiškai blogi, nei visiškai geri. Galiausiai patirtims, ištrinanti aiškią ribą tarp gėrio ir blogio, parodo ne tik vertybių reliatyvumą, bet ir atskleidžia glaudų jų ryšį. Juk neretai teisingumo šaknys glūdi neteisingume, o šiandien pripažinta socialinė arba dorovinė tvarka galėjo būti įvesta doroviniu požiūriu abejotinomis priemonėmis. Antai šlovingiausios valstybės įkūrėjas buvo brolžudys. Maža to, istorija Romului tą žmogžudystę atleido, nes jo poelgis padėjo Romos galybės pagrindus.

[...] Žmonėms, - teigė Makiavelis, - nežinomi likimo kėslai ir jo vingiuoti, paslaptingi keliai, todėl niekada, net ir ištikus didžiausiai nelaimei ar užklupus sunkiausiam sielvartui, žmogus neturi prarasti vilties ir liautis stengęsis. {tai bent jau kol kas yra pats geriausias sakinys šioj knygoj :)}

Atkaklioje kovoje su likimo negandomis išryškėja tikrasis individų bei tautų charakteris ir didybė. Pamatinė įvairialypės žmogaus veiklos sąlyga yra laisvė, nes laisvė – tai galimybė pasirinkti. Ji geriausiai realizuojama respublikoje, nes tai yra santvarka, atverianti maksimumą galimybių maksimaliam skaičiui žmonių.

[...] Žmogaus ir ištisų visuomenių likimas iš tikrųjų visada esti nepakankamai apbrėžtas – ir tas neapibrėžtumas atveria žmogui galimybę sąmoningai veikti. Tačiau tas likimas sykiu yra iš anksto griežtai numatytas.

[...] Tai, kas tobuliausia, po kurio laiko neišvengiamai išsigimsta ir baigia savo dienas. Nuo tokio likimo nepabėgsi. Antai gimę respublikoje sveikina cezarius, pirmenybę teikia ne laisvei, o vergijai, ne gėriui, o blogiui.

Šitaip optimistinis tikėjimas, kad pasaulis yra plastiškas, kad jis iš principo pasiduoda žmogaus poveikiui, kad gyvenimą galima protingai organizuoti taip, kad jis derintųsi su laisve, perauga į bendrą filosofinį pesimizmą. Nepadės išmintingi įstatymai, tobulos institucijos ir protingi valdovai. Nesulaikoma istorijos tėkmė, žmogaus darbų nepastovumas, kintančios aplinkybės, kuriš neįmanoma visiškai suvaldyti, - visa tai lemia, kad tos teisės ir institucijos laikui bėgant pasirodys nebetinkamos, atgyenusios ir turės išnykti. Tas nenumaldomas įvykių ritmas yra fundamentalus laisvės ir žmogaus galimybių apribojimas. Vadinasi, žmogus savęs, kaip laisvos esybės, kuri laisvai veikdama kuria istorinį pasaulį, suvokimas yra iš esmės klaidingas ir iliuzinis. Iš tikrųjų laisvė yra pavaldi prisitaikymo būtinybei: mes galime tik įsikurti pasaulyj, kuris visados yra toks, koks yra dabar ir koks esamą akimirką turi būti.

[...] Žmonės geba daryti gera tik verčiami būtinybės; jeigu būtų palikta pasirinkimo laisvė ir galimybė nepaklusti, iš karto visur įsivyrautų netvarka ir pasileidimas. {šiais laikais nesu toks tikras kad tai „įsivyrautų“ visur, tad, matyt, priešingai negu Makiavelis sakė („Žmogus nuo amžių yra toks pat“). Visgi manau, kad šis bei tas pasikeitė, nors gal tai tik ir tėra mano nuomonė, nes istorija parodo kiek kaip... bet žmogus turbūt elgiasi (ar bent jau stengiasi elgtis) adekvačiai situacijai, kad jo „moralės sąvoka keičiasi, kuomet aplinkybės kinta“ (A.Kamiu), o žiūrint šiuo aspektu, tai mes nė kiek nepasikeitėm..}

[...] žmogaus troškimai nepasotinami, jo prigimtyje glūdi noras turėti, o likimas jam nėra dosnus. Iš to kyla jo amžinas nepasitenkinimas, o tai, ką jau turi, jam kelia pasibjaurėjimą; dėl to jis koneveikia dabartį, giria praeitį ir nekantriai žvelgia į ateitį.

[...] Taigi Makiavelio pažiūrose slypėjo tam tikra antinomija: tikėjimą kūrybiškomis, kuriančiomis individo galiomis, pasaulio plastiškumu, tuo, kad pasaulis iš principo pasiduoda žmogaus pastangų poveikiui, lydėjo ribotumo – dargi fundamentalaus ribotumo – suvokimas. Paaiškėjo, kad tai, kas egzistuoja, turi savą vergystės priežastį, būtis yra neišvengiamai apibrėžta nelemties, destruktyvaus laiko tėkmės ritmo {taigi ir čia įvardijamas „laiko ratas“ kaip visko kaltininkas ir paaiškina dėl ko mes esame „spąstuose“?}. O kadangi pasaulis yra blogas ir jo blogis yra neišvengiamas, tai su blogiu reikia skaitytis ir jį išnaudoti, įsikuriant tokiame pasaulyje, koks jis yra – griebtis politinių žaidimų, tobulinti valdžios technologiją, vieninteliu kriterijumi laikant veiklos efektyvumą. Tačiau net jei pasaulis yra nepagydomai blogas, tai dar nereiškia, kad su tuo reikia susitaikyti ir kapituliuoti prieš blogį. Taigi išlenda moralizavimo tendencija: „Kunigaikščio“ autoriaus kūryboje nuolat keliamas reikalavimas kovoti su blogiu vardan sunkaus (nes aiškiai suvokiama, jog daug kas iš esmės neįmanoma) heroizmo, kuris turi tapti žmogaus vertės ir didybės matu. (...) Taigi Makiavelis moralistas kas akimirką susiduria su Makiaveliu, iškėlusiu šūkį, jog tikslas pateisina priemones. Štai kodėl šimtmečius trunkantis ginčas, ar Makiavelis įkūnijo, ar neįkūnijo „makiavelizmą“, kaip amoralią ir cinišką valdymo techniką, iš esmės yra tuščias.

[...] jis užsipuolė katalikybę, kaip religiją, kuri, jo manymu, išaukštino nuolankumą ir nusižeminimą, kuri, keldama žmonėms anapusinius tikslus, propagavo panieką pasauliui ir bėgimą nuo gyvenimo, atitraukė juos nuo rūpesčio protingai organizuoti gyvenimą čia, žemėje.

[DŽORDANAS BRUNAS <1548-1600>]

Taip baigėsi procesas prieš žmogų, kurio gyvenimas turėjo būti erezijos istorija ir visų didžiųjų nuodėmių terpė, nors vienintelė jo kaltė buvo karštas tikėjimas žmogaus proto galia ir aistringa neapykanta pripažintiems autoritetams. Prieš žmogų, kuris, negalėdamas susitaikyti su aplink buvusiu neprotingu pasauliu, išdrįso maištauti ir pasirinko klajūno gyvenimą, kuris neieškojo sąjungininko ir liko vienišas, įniršęs ir persekiojimas, ištikimas vien savo vizijoms, visada kupinas vilties ir tikėjimo ateitimi.

[...] puolamas visų konfesijų – katalikų ir kalvinistų, anglikonų ir liuteronų – teologų, grumdamasis su likimo smūgiais, jis sėmėsi paguodos iš vienintelio šaltinio, teikusio jam didžiausią džiaugsmą – tiesos pažinimo. Tiesos, kuri, lėmė, kad jo širdis nebuvo tuščia, akių neakino Saulės šviesa, ausys nebuvo kurčios gamtos garsams. Tiesos, kuri egzistencijai suteikė didvyriškumo prasmę ir laiduoja išsikovotos laisvės suvokimą. Žinodamas tiesą, - sakė Brunas, - galiu būti laisvas, gyvendamas kalėjime, kentėdamas patirti laimę, skurde galiu jaustis turtingas ir net miręs išlikti gyvas. Žinodamas tiesą, negaliu pavydėti kitiems, kurie gyvena laisvėje, bet vergauja, kurių džiaugsmai yra kančia, turtai – skurdas, o gyvenimas – mirtis. Jų kūnai – su grandinėmis, ir jie jaučiasi supančioti, sielose – pragaras, ir jie jaučiasi prislėgti, jų prote – paklydimai, kurie juos demoralizuoja, taigi jų sielose tūno šmėklos, kurios juos užmuša.

Brunas tikėjo, kad galiausiai aklą tikėjimą įveiks tiesa, žmogaus protas nusimes grandines ir žmonės, išėję iš tamsybių, kur jie gyvena tarsi akli kurmiai, išsivaduos nuo chimerų, kurios, dangstydamosi dora, religija ir mokslinėmis disciplinomis, pripildo begale pramanų, gausybe kvailysčių ir nusižengimų.

[...] Teisėjai dar iki nuosprendžio stengėsi jį palaužti ir pažeminti. Norėjo, kad jis prisipažintų esąs kaltas ir atgailautų, kad išsižadėtų savo įsitikinimų. Tačiau Bruno nepasidavė: nei mušėsi į krūtinę, nei atgailavo nusidėjęs – laikėsi savo pažiūrų. (...) Pasiryžimas paaukoti savo gyvybę už teisę žvelgti į pasaulį savo akimis ir mąstyti apie jį savo protu sukrėtė pasaulio sąžinę.

[...] Jis pirmasis iš to meto įžymių žmonių stojo ginti ir propaguoti Koperniko idėjas. Tačiau pats teigė, žvelgęs į tikrovę ne Koperniko, o savo akimis, ir tai buvo tiesa. Išplėtojęs jo teoriją, jis padarė išvadą, kad pasaulis yra begalinis. Kopernikas įrodinėjo, kad Žemė įeina į planetų sistemą, kurios centre yra Saulė. Brunas žengė dar toliau – jis laikėsi prielaidos, kad pastoviosios žvaigždės yra tos pačios prigimties kaip ir Saulė, o mūsų Saulės sistema yra tik viena iš planetų sistemų, kurių visatoje yra nesuskaičiuojama daugybė, nes visata erdvės ir laiko atžvilgiu yra beribė. Žmonija iš tikrųjų pažįsta tik nedidelį kosmoso fragmentą, o kas mano, kad dangaus kūnų yra tik tiek, kiek žmogus jų stebi ir pažįsta, tas yra panašus į keleivį, įsivaizduojantį, kad yra tik tiek kelių, kiek jų išmatavo savo kojomis. (...) Egzistuoja dvejopo pobūdžio begalybė: bekraštis visatos dydis ir beribė daugybė pasaulių, o tai logiškai paneigia tiesą, paremtą tikėjimu.

Žmogaus žvilgsnis nesusiduria su kokia nors riba, už kurios galėtų būti teologinis dangus, rojus, angelų chorai, biblinis Jahvė. Žvelgdami žemyn, nematome siaubingos pragaro bedugnės. Taigi žmogus – beribio kosmoso gyventojas. (...) Būdamas žmogus, nesi arčiau begalybės, nei būdamas skruzdelė, bet taip pat nesi ir toliau, negu jei būtum dangaus kūnas. O jeigu taip – žmogaus gyvenime nėra jokio pagrindo nei puikybei, ne nuolankumui. Žmogus nustojo buvęs kūrinijos karalius, iškilęs virš gamtinio pasaulio, bet sykiu jis nustojo buvęs ir Dievo tarnas, niekinga dulkelė Dievo galybės akivaizdoje.   

Bruno sistema įtvirtino panteistinę Dievo interpretaciją, sujungusią Dievą su gamta. Toks sujungimas implikavo mažiausiai tris svarbias išvadas. Pirma: pasaulis, būdamas Dievo kūnas, negali, kaip ir Jis, turėti nei pradžios nei pabaigos, o neturėdamas jokių apribojimų laike ir erdvėje, jis yra begalinis. Antra: gamta, kaip Dievo kūnas, yra vienalytė visuma, todėl ji negali būti pavaldi kokybiškai skirtingų būčių hierarchinei tvarkai, kurią pripažino peripatetiškoji – t.y. iš Aristotelio sistemos dedukuojama – kosmogonija; tarp žemiškosios materijos ir dangiškosios materijos iš tikrųjų nėra jokio realaus skirtumo. Trečia: iš pripažinto fakto, kad gamta yra Dievo kūnas, plaukė įsitikinimas, kad gamta – tai organizmas, virš individualumo iškilusi visuma, o ne mechaninė elementų sistema, paprasta pavienių kūnų suma. Vadinasi, toji visuma – gyva ir dinamiška, nes joje glūdi stimuliuojant jėga, kuri ją išjudina ir lemia jos gebėjimą kisti ir rutuliotis.

[...] Teologija tapo lygiavertė mokslui apie pasaulį. Negana to. Bruno koncepcija įveikė dualistinę tarp dangaus ir žemės plėšomo žmogaus viziją. Pasirodo, kad žmogus yra esybė, ištisai priklausanti gamtos pasauliui, ir vienintelis vertės šaltinis yra jo žemiškasis gyvenimas.

[...] Bruno požiūriu, kosmosas, būdamas natūrali žmogaus aplinka, yra amžina ir vienalytė visuma. Visi daiktai esti visatoje, o visata – visuose daiktuose, mes – joje, o ji – mumyse. Šitaip visa sudaro tobulą vienį. Štai kodėl neturime nusiminti, štai kodėl nėra reikalo, dėl ko turėtume baimintis, nes tas vienys yra vienintelis ir pastovus, egzistuojantis amžinai; tas vienys yra amžinas. Taigi žemiškoji materija nesiskiria nuo dangiškosios, o ją sudaranti masė nežūva ir nesuyra, nes gamtos visuma yra nesunaikinama. (...) Įvykių pasaulyje nėra ramybės, tai, kas egzistuoja danguje, kaip ir tai, kas egzistuoja po dangumi, - visa juda, sukasi. Tačiau tas procesas vyksta ne pagal mechanikos dėsnius. Gamta – ne mašina, o gyvų jėgų visuma. Jos materija yra spontaniškai veikianti, gyva, įdvasinta. O tai, kas gyva, yra laisva – vadinasi, gamtoje viešpatauja laisvė. Kiekviena dalelė, būdama vis kitokia, sykiu yra visumos dalelė, per ją reiškiasi tobula visuma.

Tikrovės dinamizmas atskleidžia vidinius jos prieštaravimus. Ten, kur vyksta judėjimas ir pokyčiai, - sakė Brunas, - vieno prieštaravimo pabaiga yra kito pradžia.

[...] Žmogaus gyvenimas ir laimė – anaiptol ne ramybės viešpatija. (...) Žmogui laimę gali atnešti tik aktyvus, įvairialypis ir kintantis gyvenimas. Šitaip gyvendami mes niekada nesitenkiname esama padėtimi, visada siekiame to, kas privalo būti.

Brunas atmetė rojaus bei „aukso amžiaus“ mitą. Senų senovė buvo ne laimės, o laukinio būvio ir barbarystės laikotarpis, iš kurio žmonės pamažu išsikapstė sunkiu savo pačių darbu. (...) išmintis auga su metais, ir mes esame labiau subrendę nei mūsų pirmtakai.

[FRANCIS BEIKONAS <1561 - 1626>] Keistas tas žmogaus troškimas siekti valdžios ir netekti laisvės, lygiai kaip ir noras valdyti kitus ir netekti valdžios pačiam sau.

[...] Tiesos ieškojimas, pasak jo, yra didžiausias žmogaus gėris. Tačiau tiesa pati savaime nėra vertybė. Mes stengiamės ją pažinti, norėdami žmogaus gyvenimą padaryti tobulesnį, nes ji teikia mums galimybę efektyviau veikti.

[...] kalbama apie pažinimą, kuris atneš žmogui naudos, kuris laiduos žmogaus gebėjimą užvaldyti pasaulį, taps laisvės kovotoju ir įveiks nepriteklius. Žmogus iškyla virš gamtos, ją pranoksta ne tik intelekto galia, bet ir savo rankų jėga. Pažinimas padeda žmogui darbe, jo sukurtas mokslas tarnauja technikai. Tik veikla apibrėžia žmogaus padėti pasaulyje, lemia tai, kad proto nurodytos galimybės virsta žmogaus gyvenimo tikrove.

Pažindamas, gamtą, ugdydamas protą, tobulindamas galias ir laipsniškai organizuodamas savąjį pasaulį, žmogus tampa tuo, kuo yra. Jis susiformuoja veiklos ir darbo procese. Jis visada egzistuoja istorijoje: gyvendamas tarp kitų žmonių, kaupdamas pažinimą ir patirtį, pertvarkydamas gamtą, jis sukuria nuosavą karalystę.

[...] Gamta mėgsta slapukauti, tai tiesa, tačiau mes galime į jos paslaptis įsiskverbti. Tuo labiau, kad žmogus niekada nėra paliekamas pats sau, jis visada yra visos žmonių giminės kolektyvinių pastangų, kolektyvinės jos patirties dalyvis. (...) žmogus privalo gyventi vardan ateities, apie ją galvoti, jos labui veikti, ugdyti palikuonis, iš jos semtis vilties ir tikėjimo egzistencijos prasme.

[...] laikas yra sąjungininkas kaupiant žinias, tobulinant techniką, užvaldant gamtą. Atskiras žmogus yra įspraustas į vietos ir laiko ribas, bet sykiu jis yra žmonių bendrijos dalelė, nepertraukiamos kartų kaitos grandis, todėl jis neturi bijoti mirties.

[...] Protui būdinga suklysti, suklydimai jį atakuoja kiekviename žingsnyje, todėl žmogaus sprendimai prasilenkia su tikrove. Bekonas išskiria keturis tokių suklydimų – juos vadina stabais – tipus.

Giminės stabai (...) Jeigu protas kažkuo panašus į veidrodį, tai tas veidrodis šviesą atspindi deformuotu būdu. Protas iš prigimties yra konservatyvus ir baidosi naujovių. Siekdamas paprastumo, jis supaprastina ir suvienodina tai, kas iš prigimties yra sudėtinga ir nevienoda. Trokšdamas tvarkos, jis imasi tikrovę organizuoti pagal savo principus ir padaro ją perdėm tvarkingą. Jis nekritiškai pasikliauja akivaizdžiais duomenim, tuo tarpu juslės mus neretai apgauna.

Olos stabas lemia atskiro žmogaus proto sandara. (...) kiekvienas individas turi tam tikros rūšies urvą, arba asmenišką olą, kuri natūralią šviesą deformuoja, užlenkia. (...) asmenybės formuojasi nevienodoje aplinkoje, skiriasi jų auklėjimo būdas, lektūra, pripažįstamos vertybės ir prietarai. Kiekvienas žmogus, žvelgdamas į pasaulį, mato jį kitaip. Kur vieni mato skirtumus, kiti įžvelgia panašumus. Galiausiai nustoja būti svarbu, kaip yra; svarbu tik tai, kaip kažkas suvokiama.

Turgaus stabų – suklydimų šaltinis yra kalba. Žodžiai turi ypatingą gebėjimą pavergti ir apgauti protą. (...) Netikslus kalbos vartojimas, operavimas tuščiais žodžiais, sąvokų neaiškumas ir neapibrėžtumas kausto protą ir apsunkina pažinimo veiklą.

[...] teatro stabai – susiję su tikėjimu tradiciniais autoritetais. Pasitikėdami autoritetais žmonės pasidarė nekritiški ir ėmė nebepasikliauti savo proto triūsu. Tenkindamiesi tuo, kas jau pasakyta, nė nesivargina tų teiginių patikrinti. Galiausiai ne tiek svarbu, kas buvo pasakyta, o – kas tai pasakė. Jeigu autorius yra Aristotelis ar šv. Tomas, vien dėl to teiginys turįs būti priimtas ir pripažintas. Šitaip atsiduriame tarsi milžiniško teatro salėje. Prieš mūsų akis, scenoje, kalba senieji išminčiai. Gaudome jų žodžius ir uoliai plojame.

[...] Juslėmis galėsime pasikliauti tuomet, kai atiduosime jas proto kontrolei. Protu galėsime pasikliauti tuomet, kai primesime jam geležinę drausmę, nuolat sutikrindami jo triūsą su patirtimi.   

[...] Karštas Beikono tikėjimas kūrybine mokslo galia labiausiai išryškėjo „Naujojoje Atlantidoje“, utopinėje racionalios, išminčių valdomos visuomenės vizijoje. Valstybės taryboje, - fantazavo Beikonas, - dirba tik kompetentingi žmonės: mokslininkai ir filosofai. Jie tyrinėja gamtą, be to, vadovauja ūkiniam gyvenimui. Užuot valdę žmones, jie tik administruoja reikalus. Vadinasi, tai pasaulis be politikos, politikų ir politinių institucijų. Atlantidos gyventojai ieško būdų, leisiančių prailginti gyvenimą, sugrąžinti jaunystę, jie siekia pakeisti vienus kūnus kitais ir sukurti naujų rūšių, trokšta paspartinti brendimą ir daryti poveikį atmosferos reiškiniams. Jų galia beribė – jiems ne kliūtis nei atmosferos toliai, nei vandenynų gelmės. Jie gyvena pasaulyje, kuriame patys viešpatauja, visuomenėje, kuri jais rūpinasi – tarnauja individualiai laimei ir gerovei. Šitaip atrodė mokslo užkariautas pasaulis, turėjęs pateisinti didžiojo atnaujinimo programą ir troškimą įveikti tradiciją.

[RENĖ DEKARTAS <1594 - 1650>] Dekartas pasikliovė mąstančio individo protu, nes, jo įsitikinimu, iš visų dalykų pasaulyje būtent protas yra paskirstytas teisingiausiai, tad gebėjimas daryti tinkamus sprendimus yra iš prigimties visų žmonių vienodas. Anais laikais tai buvo revoliucinė prielaida. Ji reiškė scholastinės pažintinių gebėjimų hierarchijos (pačioje apačioje turėjo būti prasčiokai, viršuje – teologai ir daktarai) atmetimą. Sulygindama žmones tiesos aspektu ir pripažindama vienodus intelektinius jų gebėjimus, ši koncepcija padėjo pagrindus pažinimo egalitarizmui.

[...] viskuo abejojant, neabejotina mažų mažiausia tai, kad abejojame. (...) Jeigu abejoju, vadinasi, mąstau, vadinasi esu: esu aš, mąstantis žmogus.

[...] Galiu įsivaizduoti, - sakė filosofas, -kad viskas yra apgaulinga sapnų žaismė, kad neegzistuoja nei pasaulis, nei Dievas, kad esu kažkas skirtinga nuo kūno. Tačiau niekaip negaliu pamąstyti, kad mąstau. Tik mąstymo negaliu jokiu būdu nuo savęs atskirti , tik jis yra būtina mano esybės savastis. Todėl į klausimą, kas aš esu, gali būti tik vienas atsakymas: esu mąstanti esybė, esybė, kuri abejoja, supranta, teigia, prieštarauja, jaučia. Apibrėžiu save kaip nematerialią sielą, kaip substanciją, kurios vienintelis atributas yra mąstymas ir kuri yra tapati mąstymui. Net ir tada, kai žvilgsnį nukreipiu į išorės pasaulį, pažįstu juk ne pasaulį, o savo paties būsenas ir intelektinius aktus.

[...] iš kur pasaulyje radosi judėjimas? (...) Dekartas laikosi prielaidos, kad judėjimą suteikė Dievas. Dievas jo fizikoje buvo reikalingas tam, kad, Paskalio žodžiais tariant, duotų pasauliui sprigtą. Tuo ir baigėsi jo vaidmuo. Po to jis buvo iš pasaulio pašalintas ir visai neteko galimybės kištis. Išjudintas pasaulis jau vadavosi savais, t.y. mechanikos, dėsniais.         

[...] Gyvūnas, pasak Dekarto, yra mašina. Žmogaus kūnas taip pat yra sudėtingos mašinos atmaina; jį išjudina gyvybės dvasios, t.y. smulkios kraujo dalelės, cirkuliuojančios po organizmą ir aptarnaujančios įvairias jo dalis. Jusliniai potyriai yra mechaninio stimulo, kuris sužadina mechanines reakcijas, rezultatas. Kūno mirtis yra grynai fizikinis procesas, įvykstantis dėl to, kad digsta šiluma ir gyvybės dvasios nustoja tekėjusios.

[...] Optimistinį tikėjimą, kad žmogus gali pažinti tiesą, dešimteriopai sustiprino karštas įsitikinimas, kad tiesa – tai ginklas, kuris padarys žmogaus gyvenimą sotų ir laimingą. Tik tada žmogus taps tikruoju kūrinijos karaliumi. Ši garbė – tai ne maloningo Kūrėjo dovana, o savarankiškų žmogaus pastangų vaisius, jo proto galios ir rankų vikrumo rodiklis. Tuo naujaisiais laikais reiškėsi dviejų didžiųjų filosofijos korifėjų (Beikono ir Dekarto) humanizmas.

[TOMAS HOBSAS <1588 - 1679>]

Iki galo suprantame, -įrodinėjo Hobsas, - tik tuos daiktus, kuriuos patys pajėgiame sukonstruoti, patys gebame sukurti. Tik juos galime visiškai adekvačiai pažinti. Šis faktas apibrėžia mūsų gamtos pažinimo horizontus. Gamtos pažinimas yra ir liks iš principo hipotetinis. Tiesa (...) jis suteikia žmogui galią viešpatauti gamtoje, tačiau nepaisant visų gamtos užkariavimų, gamta, kaip visuma, ir toliau lieka paslaptis. (...) Žmogaus protui negali būti akivaizdu, kokios prigimties yra visa tai, kas nėra kūrinys.