XXI amžiuje senieji imperialistiniai siekiai akivaizdžiai vis dar tebeegzistuoja

Šios dienos DELFI straipsnis tai praneša, tačiau tokios mintys buvo apnikusios kai kuriuos politologus jau gerokai seniau kaip galbūt vienas iš galimų tolimesnių scenarijų, kuriuos vaidintų/pasinaudotų Rusija dėl destabilizuotos padėties šalyje.

Taigi straipsnyje kalbama apie galimą Rusijos scenarijų, kuris būtų labai panašus kaip kad vyko jis Gruzijoje per Olimpines žaidynes t.y. kuomet visas pasaulis buvo sutelkęs dėmesį į Olimpiadą, vykusią Kinijoje 2008 – aisiais (08/08), tuomet grobuoniški/imperialistiniai siekiai prasidėjo Gruzijoje turbūt siekiant išgelbėti nuo pačios Gruzijos ten gyvenančius rusus... neva tai toks scenarijus, o pretekstas buvo tas, jog (bijau sumeluoti bet turbūt...) karinius veiksmus pradėjo Gruzija pirmoji, o tai jau puikus pretekstas karinei intervencijai... Beje, įdomus dalykas, tačiau Rusijoje vykstanti žiemos Olimpiada yra Sočyje, nuo kurio iki Gruzijos tėra apie 30 km. Tai savotiškai atrodo, jog rusams tarsi geriau pakraščiuose, savotiškai tai galima interpretuoti, tačiau, mano manymu, yra pakankamai keista, jog olimpiada vyksta didžiausios pasaulyje šalies pačiame pakraštyje ir būtent ten, kur yra vos prieš kelerius metus vykdytos karinės intervencijos šalies pašonėje... Tai turbūt savotiškas „simbolis“, savotiškas demonstravimas, jog yra puikuojamasi tuo įgyvendintu siekiu ir jog tai kažin ar sustos ateityje... Tai tėra gryniausias mano matymo kampas ir čia tikrai nesiremiu jokiais politologais.

Grįžkime prie straipsnio apie Krymo „situaciją“. Štai kaip paprastai ir viešai nesislapstydamas FT laikraščiui atskleidžia Rusijos ketinimus vienas šios šalies valdžios pareigūnas: „Jeigu Ukraina skils, prasidės karas. Iš pradžių neteks Krymo, nes įsikišime ir jį apsaugosime, kaip kad elgėmės Gruzijoje.“ Taip pat čia pareiškiama situacija apie Gruziją, jog ši neva pradėjo pulti pirmoji separatistinę Pietų Osetiją, tad rusai neva tai negalėjo daugiau tylėti ir puolė ginti ir apsaugoti „nekaltuosius“ P.Osetija ir Abchaziją ten turbūt išdavinėjo rusiškus pasus toms valstybėms gausiai ir galėjo pasą gauti kiekvienas tose teritorijose gyvenantis pilietis (beveik kaip visuotinis „krikštas“) ir pripažino tas valstybes nepriklausomomis t.y. Rusija lyg ir ne okupavo, tačiau padarė tuos kraštus prorusiškais...

Straipsnyje teigiama, kad Kryme gyvena 60 % rusų, o 40% sudaro ukrainiečiai ir Krymo totoriai. Krymo parlamento pirmininkas prieš 2 dienas pareiškė, kad tikimybė, jog Krymas nuo Ukrainos atsklis, neatmetama. „Situacija juda ta linkme“.

Rašyti apie Ukrainą dabar yra labai sudėtinga, tuo reikia domėtis, nes įvykiai veja kitus įvykius, ir tai, kas vyko vakar ar užvakar, tai šiandien ar netgi dienos bėgyje įvykiai pasisukti kitaip... Tačiau norėjau bent kažkiek aprašyti tai ir aš, nors ir kaip paviršutiniškai šįkart bebūtų...

Išvada darosi viena: „skaldyk ir valdyk“. Rusija tai įgyvendina visai preciziškai, nes susidaro įspūdis, kad niekas negali labai jau ir paprieštarauti jai... todėl ji tvarkosi savo reikalus ne savo namuose bet taip, lyg tai būtų jos namai.

Man Rusijos elgsena labai primena nors ir gerokai prislopintą ir „lėtesnių tempų“, tačiau, atrodo, jog turi tam tikrų sąsajų su trečiojo reicho politika (citata iš Vikipedijos enciklopedijos apie III reichą): „Nuo 1936 m. Trečiasis Reichas pradėjo vykdyti agresyvią užsienio politiką. 1936 m. buvo užimta demilitarizuotoji Reino zona, 1938 m. kovo 12 d. įvykdytas Austrijos anšliusas, vėliau – 1938 m. rugsėjo 28 d. Miuncheno suokalbis nulėmė tai, kad buvo prijungtas Sudetų kraštas, 1939 m. kovo 14 d. užimta Čekoslovakija, 1939 m. kovo 22 d. – Klaipėdos kraštas, 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas. A. Hitleris paskelbė ultimatumą Lenkijai dėl vadinamo Dancigo koridoriaus.“ O Gruzijos teritorijų atėmimas tai man asmeniškai atrodė pakankamai panašus į Sudetų krašto užėmimą, kuomet Hitleris motyvavo tai, jog tame krašte gyveno daug vokiečių. Vakarai nė piršto nepajudino, tik turbūt pasakė jam kad „nu nu nu, negražu taip“. Tačiau Hitlerio „apetitas“ buvo beribis... Rusijos vykdoma politika yra labai prislopinta lyginant su III reichu ir Rusija, kaip antipodas Vakarams, visgi labai puikiai sugebėjo integruoti JAV karines intervencijas, kuomet pretekstas toms intervencijoms buvo: tarptautinis terorizmas. Na, o rusų kariniams daliniams nereikia apskristi pusę pasaulio, kad 10 metų ieškotų teroristų lyderio olose, požemiuose ar urvuose... Ne... Rusijoje jų apstu tiesiog tos šalies pašonėje. Kol kas jie Kaukazo kalnuose, vos už keliasdešimt km nuo Gruzijos.

Tačiau, Rusija, priešingai negu JAV, turi dar vieną „ginklą“: rusai (tuo ir panašumas čia su III reichu, mano nuomone, ir pasireiškia) naudojasi intervencijos galimybe į kitą šalį vien tik dėl to, kad užtenka viešai deklaruoti ir pareikšti labai didelį susirūpinimą kitoje šalyje gyvenančiais savo tautiečiais. Pasirodo, jog to visai užtenka „skaldyk ir valdyk“ mašinai paleisti...

Taigi Putino elgesys, šiuo atveju, tikrai gana daug ką pasako. Bet keisčiausia yra tai, jog praėjus kažkuriam tai laikui po šio susitikimo ir sutarus derybose stiprinti šalies ryšius bei Rusijai įsipareigojus paskolinti 15 mlrd. pinigų, pasigirdo pranešimas, nepamenu ar politologų reiškiamas, ar kokių tai kitų asmenų, jog dabar Putinui visiškai nėra svarbu kokia bus Ukrainos tolimesnė perspektyva t.y. Rusijai jau tapo visai nebesvarbu ar bus tolimesnis Ukrainos prezidentas tas pats prorusiškas, ar protestuotojai galų gale sugebės nuversti ir priversti kapituliuoti valdžios viršūnę (ką jie šiandien sėkmingai ir padarė) ir pakeisti ją proeuropietiškai  politinei srovei. Na, man asmeniškai, toks pasisakymas pasirodė esąs kiek keistokas ir tikrai gali būti, jog šios „šachmatų partijos“ aš nelabai supratau, tačiau buvo aišku tik vienintelis Rusijos laimėjimas: (visiškai nereikalingas) 15 milijardų paskolos Ukrainai įteikimas, kurią ši šalis bus priversta grąžinti Rusijai, be abejo, su palūkanomis. Visgi, toji suma tokiai šaliai kaip Ukraina, mano manymu, nėra tragiškai didelė... Jei dar kalbant dėl „šachmatų partijos ėjimų“, tai, galimas dalykas, kad pasakymas, jog bet kokiu atveju laimėjo Rusija, yra pakankamai trumparegiškas. Taip, išties, trumpuoju laikotarpiu nauda yra akivaizdi, tačiau ilgesniuoju laikotarpiu situacija darysis pakankamai nepalanki, nes Ukraina anksčiau ar vėliau darysis proeuropietiška. Kita vertus, Rusija „laimėjo laiko“ ir darys viską, kad toji šalis būtų prorusiška ir tai darys bet kokia kaina. Galimų scenarijų spėjimas: bet kokių Ukrainos produktų eksporto stabdymas (tarkim, vis kitoks produktų ribojimas kone kas mėnesį), dujų kainos kėlimas arba atjungimas, kitų importuojamų energetikos sektoriaus produktų netikėtas eksporto nutraukimas iš Rusijos į Ukrainą, proeuropietiškos valdžios eliminavimas (Juščenkos atvejis, tačiau būtų turbūt „labiau“ pasistengta, jog kitas atvejis būtų „labiau vykęs“), minkštosios galios (rusiškos propagandos) skleidimas ir skverbimasis į Ukrainos žmonių protus, karinė intervencija į Krymą, siekiant apsaugoti rusus nuo kažin ko, milijardinės skolos grąžinimas (su palūkanomis) Rusijai, prorusiškų lyderių propagavimas Ukrainoje, Ukrainos įstojimas į Eurazijos sąjungą (jeigu Rusijai pavyksta „pakeisti ir išlaikyti“ prorusišką ukrainiečių mentalitetą)...

Trumpuoju laikotarpiu beveik visi šie išvardinti scenarijai (išskyrus paskutinįjį, kuris praktiškai neįmanomas) tikrai gali veikti Ukrainą palankia Rusijai linkme, tačiau, visa tai tėra laikinos priemonės, tai yra imperialistinės priemonės, kurios paremtos „skaldyk ir valdyk“ metodika, tad jos yra iš anksto pasmerktos žlugti. Tad ukrainiečiai anksčiau ar vėliau, bet visgi turėtų tapti proeuropietiški, tik nėra aišku kiek dešimtmečių tai gali užsitęsti... Tačiau protestų padariniai, bent jau kol kas, demonstruoja, jog judama būtent šia linkme.