dabartinės Ukrainos ir Rusijos konflikto ir Antrojo Pasaulinio karo priešaušriu ir jo pradžios stulbinantys panašumai arba apie Vakarų sankcijas Rusijai

Neesu tikras kiek tų sankcijų paketų buvo pritaikyta Rusijai tiek ES, JAV, Kanada, Šveicarija, Japonija, Australija ir t.t. Estijos užsienio reikalų ministras pasakė šiomis dienomis tiesiai šviesiai, jog sankcijos neduoda jokio rezultato – realaus poveikio sankcijos nesuteikė. Ar tai negali būti traktuojama kaip tyliojo karo, kuris vyko Antrojo Pasaulinio Karo pradžioje? Panagrinėkime dabartinę situaciją šiek tiek prisimindami istoriją.

Istorijos vadovėlius varčiau, kai mokiausi mokykloje, man istorija be galo patiko, tačiau turiu nedėkingą asmeninę savybę: pakankamai greitai pamiršti... Bet visgi pamėginsiu prisiminti, na o jeigu aš kažkur suklysiu, tai būčiau labai dėkingas jei kas pataisytų mane.

Taigi Krymo okupacija be šūvio įvyko netgi greičiau negu buvo užimta Austrija (Austrijos anšliusas) WWII priešaušryje... Man asmeniškai tai priminė Sudetų krašto užėmimą, bet pamenu žiniasklaida bei įvairūs apžvalgininkai bei politologai Krymo okupaciją ir lygino su Sudetų krašto užėmimo bei Austrijos anšliusu (pastarasis vis dėl to persvėrė ir daugiau protingų žmonių lygino Krymo užėmimą su Austrijos okupacija, kuri vyko, rodos, be galo senai žmogaus laiko suvokime, tačiau istorijos tėkmėje, tai tikrai nėra ilgas laikotarpis). Iš esmės žiniasklaidai Krymo okupacija priminė tuos laikus momentaliai kaip spragtelėjimas pirštais.

Toliau nacionalsocialistai Vokietijoje susitarė su komunistine Tarybų Sąjunga Ribentropo ir Molotovo paktu pasidalinti Lenkiją ir Baltijos šalis ir, kuomet naciai įžengė į Lenkiją, rodos, jog britai ir prancūzai paskelbė karą nacionalsocialistinei Vokietijai, tačiau jie... tylėjo t.y. nieko nedarė... Antrojo Pasaulinio karo pradžia buvo praminta tyliuoju karu. O prieš tai, rodos, britų ministras pirmininkas, ponas Čemberlenas, absoliučiai nieko nedarė, o tiksliau, kaip tik darė nacistinei Vokietijai nuolaidas dėl Sudetų krašto, neva jis, Hitleris, pasisotins tuo Čekoslovakijos pakraščiu. Na, o po to, sekė Austrijos anšliusas. Galiu suklysti, bet, greičiausiai, seras Čemberlenas taip pat manė, jog va dabar tai jau tikrai Hitleris pasisotino galutinai ir bus išvengta karo. Na, o kuomet Hitlerio Vokietija įsiveržė į Lenkijos vakarus, jis kartu su Prancūzijos valdžios galvomis, paskelbė karą, tačiau, kaip jau minėjau, tas karas buvo tylus. Jis buvo tylus, nes nebuvo imtasi absoliučiai jokių veiksmų nacistinei Vokietijai sustabdyti. Be abejo, vėliau Čemberleną pakeitęs Čerčilis, pakeitė politikos kursą ir britai su savo žvalgybos agentūra bei kariais nuveikė labai daug ką ir buvo viena pagrindinių pasipriešinimo dalyvių. Bet norėčiau akcentuoti tai, jog ponas seras Čemberlenas Hitleriui leido labai daug pasidarbuoti ir jo laiku nesustabdė, todėl karas pareikalavo be galo daug aukų, kurių, veikiausiai, tinkamai sureagavus, būtų buvę galima išvengti.

Tiesą pasakius, dabartinė situacija man atrodo bauginančiai panaši... Buvęs Lietuvos Užsienio Reikalų Ministras, ponas Ažubalis, mano, kad „pasaulis..ritasi kažkokios katastrofos link“. Jis nežino, kaip ir mes visi, kokia yra toji tikimybė, jog karas išsiplės iki WWIII ir ar kaip aidas bent kažkiek atkartos WWII scenarijų. Juk niekas to nežino, niekas nežino kaip toli Rusija gali žengti, bet daugelis politologų sako, kad Rusiją reikia stabdyti, daugelis (ypač buvusių Tarybos Sąjungos sudėtyje ar jos satelitinės valstybės) užsienio reikalų ministrai sako tą patį, o tuo tarpu Vokietijos kanclerė Angela Merkel pasakoja istorijas, jog reikia rasti diplomatinį kompromisą visiems tinkantį ir pritinkantį. Tačiau kas tas „visi“? Ar tai... Rusija, Ukraina, ES, JAV ? Bet kokiu atveju tokiame „žaidime“ negali būti visi „nugalėtojai“, turi būti ir pralaimėtojai. Kol kas akivaizdžiai pralaimi Ukraina. Bent jau kol kas tokios liūdnos tendencijos nusimato ateityje, nes Vokietijos Užsienio reikalų ministras paskelbė jog „padėtis Ukrainoje nebekontroliuojama“. Taip pat prisiminkite socialistės Prancūzijos poziciją: ji vis dar nori parduoti Rusijai savo du karinius laivus „Mistral“, kurių vienas, paradoksalu, tačiau vadinasi „Sevastopolis“, na, o šis legendinis miestas yra Kryme, kurį okupavo Rusija. Pasaulyje, tiesą pasakius vyksta kažkoks absurdas, aš niekaip negaliu suvokti, kad taip nedaug šia tema kalbama, nes dabar, rodos, tereikia tiek nedaug, kad įsipliekstų didžiulio masto karas, kuris, galimas dalykas, gali pranokti šimteriopai Antrąjį pasaulinį karą...

„Padėtis nebekontroliuojama“... Buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras dėl vieningos ES nuomonės Ukrainos ir Rusijos konflikto klausimu, teigė, kad „"siekiant vieningos nuomonės kartelė nuleidžiama labai žemai ir faktiškai tai tampa agresoriaus gynyba.“ Dabartinis Lietuvos Užsienio Reikalų Ministras, ponas Linkevičius, teigia, kad „Mes tikrai siekiame bendros [ES] pozicijos, ji yra efektyvesnė...” Ar nematote kartais jokių prieštaravimų?

Pabaigai norėčiau pridurti šiomis dienomis Linkevičiaus mintį apie peripetijas vieningos nuomonės ES beieškant: “kartais naudojame sankcijas, kai nepavyksta susitarti“. Ar tai jums neprimena tylaus karo? Europa ir Amerika yra pasimetusios... Jos vėl planuoja naujas sankcijas užuot bent jau tiekusi ginklus Ukrainai, nes Ukrainos kariai ne visuomet ir ne visi yra gerai aprūpinti ginklais siekiant atsilaikyti prieš agresorių – Ukrainos karys: „dar turim kelis 1962 m. kulkosvaidžius“...

Tai man protu nesuvokiama, kaip šie faktai nebado akių Vakarams... Jei taip ir toliau tai visko gali būti, kad sulauksime Trečiojo pasaulinio karo grynai pagal WWII scenarijų, nes, bent jau kol kas, reikalai juda būtent ta kryptimi...     

Tarp Ukrainos Vakarų ir Rytų („bad apple“). Valstybė – tai ne bankas.

Skaitydamas Kojalo straipsnį pavadinimu: „Konflikto deeskalacija: ukrainietiška ir rusiška versijos“ (tiesą sakant, šiame straipsnyje taip pat pateikiama ir ES „deeskalacijos“ versija), man užkliuvo tekstas apie Ukrainos skilimą į dvi dalis, tad trumpam norėčiau pasidalinti su nematomais „internautais“ kodėl man tatai užkliuvo.

Argumentuotame Kojalo straipsny pateikiama kaip viena iš versijų, jog kaip vienas iš Ukrainos konflikto deeskalacijos scenarijų būtų – pačios Ukrainos skilimas. To priežastis straipsnio autorius įvardijo argumentuotai ir tai visai tikėtinas scenarijus, ypač jei prisiminsime, jog visai nesenai Ukraina be šūvio neteko savo pusiasalio – Krymo.

Kojala: „Tikėtina, kad konsoliduota ir provakarietiškai nusiteikusi Vakarų Ukraina galėtų tapti europietišką modelį perimančia demokratine valstybe su geromis galimybėmis integruotis į tarptautines organizacijas.“, tačiau taip pat jis išsamiai paaiškina kodėl „skilimo kaina gali būti per didelė.“

Būtent jo aprašytas Ukrainos skilimo scenarijus man priminė... bankrutuojantį banką, kuris padalijamas į dvi dalis: gerąjį (šiuo atveju, tai būtų provakarietiškoji Vakarų Ukraina) ir blogąjį: tai būtų Rytų/Pietryčių Ukrainos dalis, kuri kontroliuojama separatistų arba, pasak Kojalo, - teroristų. Na separatistai yra sugretinami su teroristais ir vartojami kaip sinonimai, tačiau... žiūrint iš kokio „atskaitos taško“: iš Vakarų perspektyvų – taip, na o iš Rytų – ne, nes jie, separatistai, ten, rytuose, mano nuomone, kai kurių gyventojų tame regione (ir Rytų kaimynės) laikomi sukilėliais, partizanais arba netgi - išvaduotojais. Nesigilinsiu į tas detales, ir pažvelgsiu tik iš „Vakarietiškų pozicijų“ į visa tai ir palyginsiu Ukrainos skilimą su likviduojamu banku.

Taigi iš esmės hipotetinio skilimo scenarijaus atveju, Vakarų Ukraina turi nemažai šansų patekti į ES sudėtį, na o „blogoji“ dalis, kuri, kaip jau minėjau, yra kontroliuojama separatistų ir nuolat krečiama: neramumų, nuolatinio chaoso, kuris žengia kartu su baime, neviltim ir mirtim... būtų „nurašyta“ kaip „blogasis obuolys“, kitaip sakant, būtų paaukotas vardan Vakarų Ukrainos "tviskančios gerovės ir šviesaus rytojaus"...

Ar tai neatrodo jau pernelyg tiesmuka? Ukrainos skilimo scenarijus vis dar egzistuoja kaip vienas iš galimų įvykių, tačiau valstybė tai nėra marketingas, bankas ar korporacija, kurią būtų galima nurašyti ir likviduoti. Iš esmės su tokia logika galima eiti, bet netoli, nes tai juk melas, o melo kojos trumpos. Valstybės negalima likviduoti į „gerąją dalį“ ir „blogąją“ ir tą „blogąją“ atiduoti valdyti „kam nors kitam“ t.y. separatistam ar Rusijai. Tai skamba pernelyg jau absurdiškai mano asmenine nuomone...

Akcijos ir sankcijos

Kalbėsiu apie Vakarų valstybių bei Japonijos įvairiausių sankcijų įvedimus Rusijai bei Rusijos sankcijų įvedimus tiem patiem Vakaram bei apie akcijų biržas.

Teko skaityti kažkur anksčiau, jog investuotojai kartu su savo kapitalu iš Rusijos bėgo jau ir 2012 – aisiais metais (galbūt ir dar ankstesniais metais) ir dėl to Rusija nukraujuodavo nemažai. Na, o tuomet, kai prasidėjo įvykiai Ukrainoje, tai kapitalas pradėjo trauktis dar sparčiau.

Turime pripažinti tai, kad Rusija turi neblogą kozirį – dujas. Kremliaus įvedamos sankcijos, iš esmės, Europai labai didelės įtakos neturi, na nebent greitai gendantiems produktams: gėlėms, pienui ir jo gaminiams, daržovėms, vaisiams. Teko girdėti, kad Europa labai didelę dalį daržovių tiekdavo Rusijai, o po to Rusijoje užaugintos daržovės keliaudavo į Europą, na nes ten žiema kiek užsilieka ilgėliau, bet apie ne apie kopūstus, agurkus, ar pomidorus aš čia norėjau rašyt, o norėjau pasakyt, kad Rusijos sankcijos Europai milžiniško nuostolio nesudaro. Lieka tik vienas esminis Rusijos koziris – Gazpomo dujos. Gazpromui jokia Vakarų valstybė neįvedė sankcijų. Priežastis labai paprasta, kaip jau sakiau anksčiau – tai Maskvos koziris. Europai reikia dujų ir tai – faktas. Gazpromo vamzdžiai kaip aštuonkojis apraizgė kone visas Europos šalis ir jos daugiau ar mažiau, tačiau kone visos yra priklausomos nuo rusiškų dujų arba Gazpromo, kuriam, kaip jau minėjau pora sykių, nėra paskelbta jokių sankcijų. JAV veikiausiai pirmoji pradėjo taikyti tikrai griežtas sankcijas Rusijai. Priežastis paprasta: JAV yra toli ir taip pat labai svari priežastis yra ta, kad jos, iš esmės, nesieja jokie prekybiniai ryšiai su Rusija. Na pagalvokit patys: ką Rusija gali eksportuoti į JAV? Na, gal praktiškai tik degtinę. Netgi tarp Vokietijos ir Lenkijos prekybos apimtys yra didesnės negu tarp Vokietijos ir Rusijos. Tačiau Rusija turi vieną kozirį Europai: dujas...

Dabar panagrinėkime sankcijų situaciją kitu kampu. Visai nesenai įvyko Rusijos karių invazija į Ukrainą. Kai žalieji žmogeliukai atsirado Kryme be jokių skiriamųjų ženklų, Rusija tikino, kad tai tikrai ne jų kariai, tai neva ukrainiečių kariai ar šiaip civiliai palaikantys tvarką Kryme. Tai šįkart Rusija pasiteisina tuo, kad toji vakarykštė dviejų iš Rusijos kolonų invazija į Ukrainą buvo sudaryta iš rusų karių, tačiau ne Kremliaus nurodymu, o pačių karių sumanymu: neva tie kariai atostogauja kaip tik, na ir patys nusprendė padėt separatistams tvarką palaikyt. Tą dieną buvo perduotos dviejų tipų moderniausios rusiškos priešraketinės gynybos sistemos separatistams ir jie tą dieną (08/28) atsikovojo prarastas pozicijas...

Ar žinot kas dar tą dieną įvyko? Visų pirma, šią pastraipą reiktų turbūt pradėti nuo to, kad JAV nebijo Rusijos sankcijų, nes neva jos ekonomikos tai nepaliestų, Europos, iš esmės, gal irgi tik tuo atveju, jei Kremlius/Gazpromas (o tai vienas ir tas pats) neužsuktų dujų kranelio Europai. Visgi, tai kažin ar tikėtina, nes Maskva iš to gauna trečdalį pajamų į biudžetą ir netgi užsikus dujas Europai, pati Europa turėtų saugyklose tiek dujų savo saugyklose, kad pratemptų pora mėnesių be jų, na o per tą laikotarpį neabejoju, kad sugalvotų alternatyvas Gazpromui ir, greičiausiai, tie procesai būtų negrįžtami, taigi po kurio laiko Kremplius prarastų beveik trečdalį savo pajamų į biudžetą (hipotetiškai simuliuojant situaciją) tad Kremlius to nenori, tačiau kraštutiniu atveju tą padaryti vis tiek gali, na bet čia veikiausiai tas kraštutinis atvejis – globalus karas.

Bet pakalbėkim dar labiau apie globalumą. Mes puikiai įsitikinome, kad 2008 – aisiais įsismarkavusi krizė paveikė kone visą pasaulį, tad ji buvo globali. Panagrinėkime situaciją su tomis dvejomis rusiškų tankų kolonomis, kurios vakar kirto Ukrainos sieną su rusų kariais. Tą dieną Europos bei JAV akcijų biržos nusidažė raudonai. Raudonai nusidažė tarkim didžiausiose ES (bei pačios ES) valstybėse esančių įmonių indeksai (na pavyzdžiui UK 100. 100 – tai yra 100 didžiausių Jungtinėje Karalystėje esančios įmonės, na o UK 100 tai yra indeksas, neva rodantis bendrą sumą ir būtent dėl tokių indeksų galima įvertinti dabartinę ekonomikos būklę bei prognozuoti tolimesnes ekonomikos perspektyvas tiek valstybiniu, tiek kontinentiniu, tiek ir pasauliniu mastu).  Taigi tie indeksai veikiausiai visų ES šalių bei pačios ES ir JAV – krito. Be, abejo kritimo priežasčių gali būti daug, tačiau tikrai negalima atmesti ir tos priežasties, jog 2 rusų karių kolonos su tankais kirto Ukrainos sieną (tą dieną antraštės mirgėjo: „invazija“).

Taigi aš norėjau pasakyti, kad pasaulinė ekonomika yra be galo jautri tokiems dalykams ir, patikėkit manim, Rusijos veiksmai paveiks beveik visą pasaulį ekonominiu aspektu (o gal ir ne tik). Nes ekonomikos augimo apimtys pradeda buksuoti, o kai kurios iš augimo pereina į recesiją, na bent jau kol kas, prognozės, jog bendras t.y. suminis pasaulinės ekonomikos augimas visgi bus, bet menkas, tačiau prognozės ir lieka tik prognozėmis, nes tereikia tik šiokios tokios sumaišties kad visas pasaulis, ekonominiu aspektu, drebėtų. Ir šis drebėjimas, deja, bet paveiks ne tik Ukrainą ir Rusiją, tačiau jis paveiks tiek ES, tiek netgi ir JAV, tiek visą pasaulį. Klausimas: kiek daug paveiks ekonomines perspektyvas? Atsakymas: tiek kiek visa ši velniava tęsis.

Kad ir kaip ten bebūtų, Lietuva tikrai nepražus. Mūsų šalis gali tikrai didžiuotis, kad energetikos klausimus tvarko kaip įmanoma sparčiau: pereita nuo dujų šildymo prie biokuro, atsisakoma (ar jau atsisakyta) Gazpromo dujų ir įsigytas turbūt moderniausias suskystintų dujų tanklaivis pasaulyje. Dėl to tikrai reiktų būti optimistais Lietuvos perspektyvomis jeigu kas. Be abejo, karo metu tanklaivį nukenksmint ar jo neprileist prie uosto nėra taip ir sudėtinga (reikia turėti ir tą omenyje), tačiau tikrai abejoju ar Rusija eis toliau Ukrainos ribų.  

Putinas sveikinasi su Porošenka (nuotraukos pakomentavimas)

Tolimesnis tekstas kai kuriems (jei be manęs apskritai kas nors dar skaito šį nereguliarų blogą) turėtų atrodyti nesąmoningas ir visiškas nusišnekėjimas. O tekstas bus... tiktai pakomentavimas apie vieną vienintelę nuotrauką: kai Putinas sveikinasi su Porošenka.

Ši nuotrauka padaryta buvo prieš dvi dienas. Toliau sekė (rodos, kad tą patį vakarą t.y. 2014/08/26) Ukrainos prezidento Aukščiausiosios Rados paleidimas, na o po dviejų dienų sekė reguliariosios Rusijos kariuomenės invazija į Ukrainą. Žinoma, armijos kiekiai palyginti nedideli, tačiau šios invazijos tikslas buvo ir yra: tiekti separatistams ginkluotę, kurią taip pat sudaro moderni priešlėktuvinė ginkluotė, o taip pat užėmimas sausumos kelio prie Azovo jūros, t.y. kontroliavimas sausumos koridoriaus nuo Rusijos okupuoto Krymo į kontinentinę Rusiją (tai savotiškas Dancingo koridorius). Iš esmės Rusija siekia destabilizuoti padėtį Ukrainoje ir sukelti chaosą. Supraskit: iš chaoso gimsta tvarka... Ukrainoje įvykusi Maidano revoliucija (kuomet neapsikentę buvusio Ukrainos prezidento, Viktoro Janukovyčiaus, valdymu, žmonės išėjo į Kijevo aikštę protestuoti prieš Janukovyčiaus vykdomą politiką Ukrainos ir jos žmonių atžvilgiu. Viena pagrindinių savotiškos maidano revoliucijos priežasčių yra ta, kad Janukovyčius prašė milijardinės paramos ES vien tik tam, kad šis pasirašytų asociacijos su ES sutartį ir jis argumentavo tuo, kad didžioji Ukrainos pramonė yra orientuota į Rusiją, na o jei šis pasirašytų, tai paprasčiausiai Rusija uždraustų bet kokį importą iš Ukrainos. ES tai pavadino šantažu, nes ES nieko nepapirkinėja, o procedūros dėl įstojimo į ES turi būti priimtas kaip laisvos ir nepriklausomos valstybės ir tik jos vienos reiškiamas noras ar siekis įstoti į ES. Tad, iš esmės, Ukrainos žmonės norėjo pradėti judėti link ES, pradedant nuo asociacijos sutarties su ES pasirašymo. Tauta to norėjo, na o buvęs šios tautos prezidentas nepasirašė ir tai argumentavo. Tačiau ukrainiečiams tokie argumentai greičiausiai pasirodė ne tokie argumentuoti, kad šiuos įtikintų ir todėl sukilo. Tačiau Putinas kontratakavo ir sukėlė kontra revoliuciją: masinė propaganda Rusijoje, kuri nukreipta prieš Ukrainos revoliucionierius, visiškas nuslopinimas nepropagandiškai mąstančios žiniasklaidos bei visuomenės Rusijoje, kas įtakojo pono Putino politinių reitingų kilimą, na ir, tokiu būdu, uždegė jam žalią šviesą okupuoti Krymą be šūvio. Kontra revoliucija Ukrainoje vis dar vyksta. Kaip jau sakiau anksčiau, ponas Putinas ir jo režimas siekia Ukrainoje kaip įmanoma sukelti daugiau chaoso tam, kad atsirastų nauja tvarka t.y. ta tvarka, kuri būtų palanki jo režimui, o šiam tikslui pasiekti yra naudojamos kone visos priemonės (kol kas tik lieka nepilnai naudojamas karinis potencialas, tačiau, gali būti, kad, bėgant laikui, ši priemonė bus išnaudota kone šimtu procentų).

Tačiau ši įžanga buvo kiek ne į temą, nes aš juk siekiau parašyti tik paprasčiausią tekstą apie nuotrauką – ką aš joje pamačiau, tad pradedu.

 Visų pirma, kalbant apie nuotrauką, man dar knieti pasakyti, jog yra labai keista kaip Ukrainos prezidentas susivaldo matydamas Putiną ir netgi spausdamas jam ranką. Porošenka, kaip žmogus, yra labai šaltų nervų , suvokiantis, kad emocijos, tarkime tų susitikimų metu, neduos jokios naudos. Sveikinasi, galimas dalykas, dėl to, kad parodo, jog jis siekia anksčiau ar vėliau, bet išspręsti karinį konfliktą ir būtent todėl jis sveikinasi su Putinu. Mano asmenine nuomone, netgi ši, daug kam galbūt atrodanti kaip paprasčiausia smulkmena, reiškia žmogaus tvirtą charakterį. Taigi Porošenka – neabejotinas lyderis. Ir jis žvelgia tiesiai į akis didžiausiam ir pavojingiausiam savo valdomos šalies agresoriui.

Žvilgterkite į Putiną. Ką jūs jame matote? Nagi? Jis, visų pirma, yra kiek nuleidęs galvą ir žvelgia „pro antakius“. Tai, mano nuomone, reiškia agresiją (neesu specialistas, tai tik mano nuomonė). Nuotraukoje matyti iš kūno kalbos (mano nuomone), kad Putinas save pateikia maždaug taip: matai mane, koks aš didis, matai ką aš padariau tavo šaliai? Bus daugiau, nes aš toks didis.

Dabar atkreipkit dėmesį, kad jis šypsosi. Na Porošenka akivaizdžiai nesišypso. Tai, mano nuomone, iš to, kas jau čia parašyta apie Putiną, jo šypsena dar labiau prideda tą kontrastą ir dar labiau išryškina jo pigdžiugišką agresiją: „matai ką aš padariau tavo šaliai?! Bus daugiau!“ Iš jo aš maždaug tai perskaitau. Pasidaręs plastinę operaciją žmogų gali sunkiai atpažinti iš jo mimikos apie ką jis galvoja, tačiau... tačiau. Pažiūrėkit dar. Nuo jo tiesiog sklinda toji mano aptarta agresija, tačiau... jis nežiūri Porošenkai į... akis. Bokso terminais kalbant: jei bijai pažiūrėti į akis – pralaimėsi, kitaip sakant, kova bokso ringe, iš esmės, būtų formalumas, nes nugali tas, kuris nebijo. Be abejo, čia buvo kalba apie valstybių lyderius tik nuotraukoje, na o Rusija netgi ir su tokiu vadovu, deja, bet savo kontra revoliuciją tęs ir toliau. Tačiau jūs tik pagalvokit, jei išrinktasis Ukrainos prezidentas (hipotetinis klausimas pasvarstymui) būtų bijojęs pažvelgti Putinui į akis? Galbūt situacija Ukrainoje būtų kur kas blogesnė, nes tokio lyderio, kaip Porošenka, Ukrainai reikia.