2014 m. vasario 22 d., šeštadienis

XXI amžiuje senieji imperialistiniai siekiai akivaizdžiai vis dar tebeegzistuoja




Šios dienos DELFI straipsnis tai praneša, tačiau tokios mintys buvo apnikusios kai kuriuos politologus jau gerokai seniau kaip galbūt vienas iš galimų tolimesnių scenarijų, kuriuos vaidintų/pasinaudotų Rusija dėl destabilizuotos padėties šalyje.
Taigi straipsnyje kalbama apie galimą Rusijos scenarijų, kuris būtų labai panašus kaip kad vyko jis Gruzijoje per Olimpines žaidynes t.y. kuomet visas pasaulis buvo sutelkęs dėmesį į Olimpiadą, vykusią Kinijoje 2008 – aisiais (08/08), tuomet grobuoniški/imperialistiniai siekiai prasidėjo Gruzijoje turbūt siekiant išgelbėti nuo pačios Gruzijos ten gyvenančius rusus... neva tai toks scenarijus, o pretekstas buvo tas, jog (bijau sumeluoti bet turbūt...) karinius veiksmus pradėjo Gruzija pirmoji, o tai jau puikus pretekstas karinei intervencijai... Beje, įdomus dalykas, tačiau Rusijoje vykstanti žiemos Olimpiada yra Sočyje, nuo kurio iki Gruzijos tėra apie 30 km. Tai savotiškai atrodo, jog rusams tarsi geriau pakraščiuose, savotiškai tai galima interpretuoti, tačiau, mano manymu, yra pakankamai keista, jog olimpiada vyksta didžiausios pasaulyje šalies pačiame pakraštyje ir būtent ten, kur yra vos prieš kelerius metus vykdytos karinės intervencijos šalies pašonėje... Tai turbūt savotiškas „simbolis“, savotiškas demonstravimas, jog yra puikuojamasi tuo įgyvendintu siekiu ir jog tai kažin ar sustos ateityje... Tai tėra gryniausias mano matymo kampas ir čia tikrai nesiremiu jokiais politologais.
Grįžkime prie straipsnio apie Krymo „situaciją“. Štai kaip paprastai ir viešai nesislapstydamas FT laikraščiui atskleidžia Rusijos ketinimus vienas šios šalies valdžios pareigūnas: „Jeigu Ukraina skils, prasidės karas. Iš pradžių neteks Krymo, nes įsikišime ir jį apsaugosime, kaip kad elgėmės Gruzijoje.“ Taip pat čia pareiškiama situacija apie Gruziją, jog ši neva pradėjo pulti pirmoji separatistinę Pietų Osetiją, tad rusai neva tai negalėjo daugiau tylėti ir puolė ginti ir apsaugoti „nekaltuosius“ P.Osetija ir Abchaziją ten turbūt išdavinėjo rusiškus pasus toms valstybėms gausiai ir galėjo pasą gauti kiekvienas tose teritorijose gyvenantis pilietis (beveik kaip visuotinis „krikštas“) ir pripažino tas valstybes nepriklausomomis t.y. Rusija lyg ir ne okupavo, tačiau padarė tuos kraštus prorusiškais...
Straipsnyje teigiama, kad Kryme gyvena 60 % rusų, o 40% sudaro ukrainiečiai ir Krymo totoriai. Krymo parlamento pirmininkas prieš 2 dienas pareiškė, kad tikimybė, jog Krymas nuo Ukrainos atsklis, neatmetama. „Situacija juda ta linkme“.
Rašyti apie Ukrainą dabar yra labai sudėtinga, tuo reikia domėtis, nes įvykiai veja kitus įvykius, ir tai, kas vyko vakar ar užvakar, tai šiandien ar netgi dienos bėgyje įvykiai pasisukti kitaip... Tačiau norėjau bent kažkiek aprašyti tai ir aš, nors ir kaip paviršutiniškai šįkart bebūtų...
Išvada darosi viena: „skaldyk ir valdyk“. Rusija tai įgyvendina visai preciziškai, nes susidaro įspūdis, kad niekas negali labai jau ir paprieštarauti jai... todėl ji tvarkosi savo reikalus ne savo namuose bet taip, lyg tai būtų jos namai.
Man Rusijos elgsena labai primena nors ir gerokai prislopintą ir „lėtesnių tempų“, tačiau, atrodo, jog turi tam tikrų sąsajų su trečiojo reicho politika (citata iš Vikipedijos enciklopedijos apie III reichą): „Nuo 1936 m. Trečiasis Reichas pradėjo vykdyti agresyvią užsienio politiką. 1936 m. buvo užimta demilitarizuotoji Reino zona, 1938 m. kovo 12 d. įvykdytas Austrijos anšliusas, vėliau – 1938 m. rugsėjo 28 d. Miuncheno suokalbis nulėmė tai, kad buvo prijungtas Sudetų kraštas, 1939 m. kovo 14 d. užimta Čekoslovakija, 1939 m. kovo 22 d. – Klaipėdos kraštas, 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas. A. Hitleris paskelbė ultimatumą Lenkijai dėl vadinamo Dancigo koridoriaus.“ O Gruzijos teritorijų atėmimas tai man asmeniškai atrodė pakankamai panašus į Sudetų krašto užėmimą, kuomet Hitleris motyvavo tai, jog tame krašte gyveno daug vokiečių. Vakarai nė piršto nepajudino, tik turbūt pasakė jam kad „nu nu nu, negražu taip“. Tačiau Hitlerio „apetitas“ buvo beribis... Rusijos vykdoma politika yra labai prislopinta lyginant su III reichu ir Rusija, kaip antipodas Vakarams, visgi labai puikiai sugebėjo integruoti JAV karines intervencijas, kuomet pretekstas toms intervencijoms buvo: tarptautinis terorizmas. Na, o rusų kariniams daliniams nereikia apskristi pusę pasaulio, kad 10 metų ieškotų teroristų lyderio olose, požemiuose ar urvuose... Ne... Rusijoje jų apstu tiesiog tos šalies pašonėje. Kol kas jie Kaukazo kalnuose, vos už keliasdešimt km nuo Gruzijos.
Tačiau, Rusija, priešingai negu JAV, turi dar vieną „ginklą“: rusai (tuo ir panašumas čia su III reichu, mano nuomone, ir pasireiškia) naudojasi intervencijos galimybe į kitą šalį vien tik dėl to, kad užtenka viešai deklaruoti ir pareikšti labai didelį susirūpinimą kitoje šalyje gyvenančiais savo tautiečiais. Pasirodo, jog to visai užtenka „skaldyk ir valdyk“ mašinai paleisti...
Taigi Putino elgesys, šiuo atveju, tikrai gana daug ką pasako. Bet keisčiausia yra tai, jog praėjus kažkuriam tai laikui po šio susitikimo ir sutarus derybose stiprinti šalies ryšius bei Rusijai įsipareigojus paskolinti 15 mlrd. pinigų, pasigirdo pranešimas, nepamenu ar politologų reiškiamas, ar kokių tai kitų asmenų, jog dabar Putinui visiškai nėra svarbu kokia bus Ukrainos tolimesnė perspektyva t.y. Rusijai jau tapo visai nebesvarbu ar bus tolimesnis Ukrainos prezidentas tas pats prorusiškas, ar protestuotojai galų gale sugebės nuversti ir priversti kapituliuoti valdžios viršūnę (ką jie šiandien sėkmingai ir padarė) ir pakeisti ją proeuropietiškai  politinei srovei. Na, man asmeniškai, toks pasisakymas pasirodė esąs kiek keistokas ir tikrai gali būti, jog šios „šachmatų partijos“ aš nelabai supratau, tačiau buvo aišku tik vienintelis Rusijos laimėjimas: (visiškai nereikalingas) 15 milijardų paskolos Ukrainai įteikimas, kurią ši šalis bus priversta grąžinti Rusijai, be abejo, su palūkanomis. Visgi, toji suma tokiai šaliai kaip Ukraina, mano manymu, nėra tragiškai didelė... Jei dar kalbant dėl „šachmatų partijos ėjimų“, tai, galimas dalykas, kad pasakymas, jog bet kokiu atveju laimėjo Rusija, yra pakankamai trumparegiškas. Taip, išties, trumpuoju laikotarpiu nauda yra akivaizdi, tačiau ilgesniuoju laikotarpiu situacija darysis pakankamai nepalanki, nes Ukraina anksčiau ar vėliau darysis proeuropietiška. Kita vertus, Rusija „laimėjo laiko“ ir darys viską, kad toji šalis būtų prorusiška ir tai darys bet kokia kaina. Galimų scenarijų spėjimas: bet kokių Ukrainos produktų eksporto stabdymas (tarkim, vis kitoks produktų ribojimas kone kas mėnesį), dujų kainos kėlimas arba atjungimas, kitų importuojamų energetikos sektoriaus produktų netikėtas eksporto nutraukimas iš Rusijos į Ukrainą, proeuropietiškos valdžios eliminavimas (Juščenkos atvejis, tačiau būtų turbūt „labiau“ pasistengta, jog kitas atvejis būtų „labiau vykęs“), minkštosios galios (rusiškos propagandos) skleidimas ir skverbimasis į Ukrainos žmonių protus, karinė intervencija į Krymą, siekiant apsaugoti rusus nuo kažin ko, milijardinės skolos grąžinimas (su palūkanomis) Rusijai, prorusiškų lyderių propagavimas Ukrainoje, Ukrainos įstojimas į Eurazijos sąjungą (jeigu Rusijai pavyksta „pakeisti ir išlaikyti“ prorusišką ukrainiečių mentalitetą)...
Trumpuoju laikotarpiu beveik visi šie išvardinti scenarijai (išskyrus paskutinįjį, kuris praktiškai neįmanomas) tikrai gali veikti Ukrainą palankia Rusijai linkme, tačiau, visa tai tėra laikinos priemonės, tai yra imperialistinės priemonės, kurios paremtos „skaldyk ir valdyk“ metodika, tad jos yra iš anksto pasmerktos žlugti. Tad ukrainiečiai anksčiau ar vėliau, bet visgi turėtų tapti proeuropietiški, tik nėra aišku kiek dešimtmečių tai gali užsitęsti... Tačiau protestų padariniai, bent jau kol kas, demonstruoja, jog judama būtent šia linkme.  

2014 m. vasario 20 d., ketvirtadienis

Apie ekonomistų prognozes ne ekonomisto akimis ir dar šis tas :)



Kartais ekonomistai mėgsta nusišnekėti. Vis gi, dažniausiai ekonomistų prognozės pasiteisina, tad į jų prognozes visuomet patartina atsižvelgti, nors ir su tuo, ką jie prognozuoja ir nesutinkame, nes jie juk prognozuoja iš faktų, o ne iš kavos (netirpios !) tirščių :D
Man visuomet patinka skaityti ekonomistų prognozes ir, tiesą pasakius, jų prognozės ilgesniuoju laikotarpiu būna arba teigiamos arba labai jau neigiamos ir kai kurias atvejais netgi būtų galima pavadinti apokaliptinėmis.
Mane sudomino VZ esantis straipsnis, kuriame pateikiama niūroka prognozė – defliacija. Anksčiau bijojome infliacijos, dabar atėjo laikas bijoti defliacijos, o po to, turbūt infliacijos :D. Tuoj paaiškinsiu, jums leidus, kodėl.
Tame straipsnyje teigiama, jog JAV ir ES CB turėtų susirūpinti dėl sulėtėjusios Brazilijos ar P. Afrikos (ir jos priklauso BRICS blokui) ekonomikų. Tokį nerimą išreiškia taip pat ir „JP Morgan“ (kuris po krizės jau įgavo kitokį pavadinimą, bet esmės tai nekeičia)) vyriausias ekonomistas. Jis teigia, kad pasaulyje žaliavų kainos „nuvertės“ kartu su besivystančių rinkų valiutomis ir tokiu būdu bus sumažintos kainos visame pasaulyje. Na, bent jau man, čia atrodytų, jog tai yra kaip tik šiokia tokia „paguoda“, kuomet slenkant dešimtmečiams kone visos prekės turi tendenciją tik brangti būtent dėl tų pačių centrinių bankų vykdomų politikų neva tai jos ypatingai reikalingos, nes be piniginių injekcijų į verslo vystymą ir valstybių įsiskolinimo lubų nuolatinio kilimo, pasaulis nustotų suktis. Aš asmeniškai manau, kad pasaulis nustotų suktis būtent ta linkme, kokia jie tikisi, jog jis suksis. Viso to esmė gaunama tokia: dirbi daugiau uždirbi daugiau legalios atsiskaitymo priemonės (valiutos, bet, turbūt, tai ne tas pats kas pinigai :)), tačiau tavo uždirbta pinigų suma, lyginant porai dešimtmečių atgal, yra kur kas mažesnė, nes „pinigai“ tyliai devalvuoja, kuomet vykdomos piniginės injekcijos neva tai pagyvinti verslą, sumažinti bedarbystę bei kelti valstybių skolinių įsipareigojimų lubas... Tad šis ekonomistas nuoširdžiai nerimauja, kad žaliavų kainos gali nuvertėt, jis, galimas dalykas, labai norėtų, kad žaliavų kainos išlaikytų tendenciją tik augti, na, nes taip juk jau yra surėdyta šioji pasaulinė hegemonija ir ją perpratus, tikrai turėtų būti labai lengva gyventi, kitaip sakant, toji šiuolaikinė pasaulio hegemonija tiems, kurie ją supranta, gyvenimas, patikėkit manim, tikrai nėra sudėtingas ir jie gali kalbėti sau labai ramiai įsitaisę apie neva galimus apokaliptinius scenarijus ateityje ir kalbėti apie tikimybes , jog nedarbo tendencijos taip ryškiai nemažės kaip priekriziniu laikotarpiu, nes laikai, iš esmės, jau yra pakitę ir rasti bent jau menkai apmokamo darbo tikrai bus nelengva, nes toji konkurencija bus milžiniška dėl visuotinės robotizacijos. Na panašiai postringaujama čia (šį ekonomistą gerbiu, tačiau, susimildamas, nereikia gąsdinti žmonių, jog mes tarsi gyvename naujų luditų laikų priešaušryje, ačiū :D). Bet jei žiūrėtume rimčiau, tai pastarasis straipsnis, parašytas paranojiko konspiracijos teoretiko, būtų viešai išjuoktas, tačiau, kuomet tokia tema rašoma LT vieno garsiausio ekonomisto (pakliūna jis turbūt į penketuką tarp visų respektabiliausių LT ekonomistų :D), tai tuomet jau žmonės tokiu dalyku susirūpina. Visgi, deja, bet... jis teisus (kad ir kaip bebūtų gaila)..., pavyzdžiui aš žinau nesenai įvykusį įvykį, kuomet žmogeliui paskambino iš telemarketingo jam papasakoti apie sveikatos draudimą, o žmogus paklausė ar tas daiktas, kitame laido gale, kalbantis moters balsu, nėra robotas, tačiau robotas niekaip negalėjo atsakyti paprasčiausio dalyko: jog jis nėra robotas. Jo buvo paprašyta: „prašau, tik pasakyk, kad tu nesi robotas, tai man daug ką reikš“, tačiau robotas „nusijuokdavo“ ir pasakydavo, jog šis esąs realus žmogus ir paprašydavo ar galėtų tęsti pokalbį apie sveikatos draudimą. Na, nežinau kaip jūs, tačiau mane tai nustebino.
Taigi, iš esmės, ekonomistas, pasakęs, jog reikės vis mažiau žmonių reikės ne tik pramonės sektoriuose, tačiau ir paslaugų sektoriuose, nes pastarasis pavyzdys iliustruoja platformą arba kelią, kurį renkasi žmonija vardan didesnio pelno veikiausiai...  Tačiau tas straipsnis yra pernelyg kontraversiškas kaip ekonomistui, nes visgi, mano supratimu, ekonomistas, netgi žinodamas, jog toks scenarijus yra galimas, neturėtų taip negatyviai pateikti tokių faktų, nes kai kuriuos žmones, tam tikru jų gyvenimo etapu, gali paskatinti labai nusivilti taip puoselėjama ateitimi... arba blogos prognozės iš tiesų gali paskatinti tam tikrų sektorių „finansinę depresiją“ (Pavyzdžiui, knygoje „Riešuto kevale“ S.Hawking‘as trumpai aprašė įvykį, kuomet prieš konferenciją Japonijoje, jo buvo paprašyta, kad šis nekalbėtų apie pasaulio pabaigą, nes tai gali turėti neigiamos įtakos rinkoms :D). Mano supratimu, jam reikėjo pateikti negatyvą ir pozityvą t.y. nors šiokią tokią paguodą ir viltį. Viltis, kaip sakoma, yra durnių motina, tačiau ji miršta paskutinė. Taigi, mano subjektyviu supratimu, net krizei esant, žmogus privalo įžvelgti teigiamų dalykų, nes vienam žmogui krizė reiškia „pasaulio pabaigą“ ir artėjantį armagedoną, o kitam žmogui krizė atveria puikias galimybes pakilti ir pozityviai žvelgti į kuriamą ateitį. Žmogus yra toks padaras, kurio robotu niekada nepakeisi, netgi jei tas robotas mokės tobulai žaisti šachmatais, tačiau robotukų tiristoriai yra niekis, absoliutus niekis, palyginti su žmogaus įžvalgumu. Nors ir šiais laikais robotai „apmokinami“ kalbėti kaip žmogus su žmogumi, tačiau net ir tai negali ir galbūt niekad neprilygs įžvalgiam ir guviam žmogaus protui, tačiau visa tai turi kiek kitokią (misticizmu ir alchemija persmelktą) prasmę t.y. kai kurių specialistų siekis paversti mašiną tobula žmogaus kopija, kuri prilygtų intelektu jam... Tai yra bandymas žaisti dievus čia, Žemėje... tačiau tai yra kita tema ir aš jau akivaizdžiai nusiritau į užkulisius, tad leiskite man konstatuoti tą faktą, kad žmonėms nėra ko bijoti, jie privalo persitvarkyti ir nuolat užiminėti vis kitas (darbines) nišas. O tas nišas žmogus gali sugebėti atrasti pats jei tik jis sugebės nuolat grįžti prie „balto lapo“, prie filosofijos, nes turbūt tik ten jis iš naujo vėl ir vėl sugebės sugeneruoti idėjas. Jei jis perfiltruos senąsias (ir ne tik) filosofines idėjas ir atkreips dėmesį į skirtingų filosofinių „viražų“ įvairovę, tai tuomet, tikrai galima bus manyti, kad toks žmogus bus atsparesnis straipsniams apie artėjantį armagedoną, įvairiausius apokaliptinius scenarijus ir visa kita. Manau kad filosofija yra žmogiškumo pamatai ir jei jų nėra, tuomet tikrai tikėtina, jog toks žmogus gali jaustis bejėgis ir kad jis nieko negalįs pakeisti šiandieniniame pasaulyje ir privalės keliaklupsčiauti prieš masinę robotizaciją, prieš masinę kompiuterizaciją, prieš vadovus, viršininkus ir jų vasalus, jog šie jo neišmestų iš darbo, nes šis daugiau nieko nemoka gyvenime veikti ir nė nežino kaip jis galėtų gyventi toliau be darbo... Taigi tobulinkime savo įžvalgumą (pradėdami nuo filosofijos) ir pamatysite, kad jūs sugebate žymiai daugiau, negu kad apie jus galvoja kiti.
Be abejo, įžvalgumą galima tobulinti ne vien tik filosofija, tačiau man asmeniškai tai yra pamatai, kurie, laikui bėgant neskyla ir nesminga. Kitiems tai gali būti ekonomika, istorija, politologija, geopolitika, matematika, vadyba, teisė, inžinerija ar konkretesni dalykai kaip kad automobilių pramonė ar tos pačios IT, ar biotechnologijos... čia galima vardinti ir vardinti, tačiau tai, mano supratimu, yra antriniai dalykai, nes jei žmogui nepasiseka šiuose antriniuose dalykuose, tuomet jis privalo tyliai ir ramiai grįžti prie pirminių dalykų tam, kad galėtų sugeneruoti naujas idėjas, kad būtų atsparus šiandieninėms manipuliacijoms ir taip galėtų konstruktyviai dirbti dėl savo bei savo artimųjų ateities, o tas „darbas“, visų pirma, prasideda nuo savo proto lavinimo. Išlavinus jį, galima pradėti domėtis viskuo ir bandyti atrasti save iš naujo, jei yra matoma tam tikra perspektyva ir nuolat mokytis „kabinantis“ ir perprantant naujus dalykus bei juos kombinuojant... Galutiniame variante, mano supratimu, jus turėtų lydėti neabejotina ir neišvengiama sėkmė.
Ačiū už dėmesį visiems ir sėkmės ;)

2014 m. vasario 19 d., trečiadienis

Apie laiko juostas



Kažkaip vakar sugalvojau pažiūrėti į laiko juostų išsidėstymą pasaulyje. Norėjau tik sužinoti kiek laiko tuo metu, kai norėjau sužinoti :D, buvo JAV ir Japonijoje.
Mane nustebino tai, jog Europoje egzistuoja viena laiko juosta nuo pat Lenkijos iki Ispanijos, nes juk „Lenkijos laikas“ pagal jos geografinę vietą yra pakankamai panašus į Lietuvos, tačiau Ispanijos jau yra tapatus Britanijos laikui... ir, tiesą pasakius, visuomet galvojau, kad laiko juosta Ispanijoje yra tokia pati kaip ir JK (ir tai tikrai daug ką keičia :D). Pažiūrėjus į laiko juostą, akivaizdžiai yra matoma, jog, tarkim, netgi visos Prancūzijos laiko juosta yra tokia pati kaip JK. Na, bet, iš esmes, galime „užskaityti“, kad Europos laiko zonos yra padalintos sąžiningai pagal realias laiko juostas (taip pat ir Šiaurės Amerika).  
Taip pat nustebau, kad Kinijoje, tikrai taip, visoje Kinijos Liaudies Respublikoje yra viena ir ta pati laiko zona, kai tuo tarpu šalies plotu į Kiniją panaši Australija turi net 5 skirtingas laiko zonas!
Pavyzdžiui pati Kinija užima, jeigu galima taip išsireikšti, 4 laiko juostas, tačiau politiniais motyvais yra padaryta taip, jog ji nebūtų daloma į laiko zonas pagal tikrąsias laiko juostas.
Taip pat nustebino tai, jog P.Amerikoje Čilė ir Argentina gyvena Rio De Žaneiro/San Paulo/Brazilijos laiku, o kaimyninių valstybių „sąžiningos laiko zonos“ (nes atitinka tikrąsias laiko juostas), nustatytos Peru ir Kolumbijoje, skirtumas yra net dvi valandos :)
Tai tik tokie pastebėjimai, šiaip buvo pakankamai įdomu panagrinėti tokį žemėlapį :) Nežinau, kaip jums, tačiau man atrodo, kad laiko zonų skirstymas pagal tikrąsias laiko juostas yra neblogas dalykas ir yra geriau negu kad per kelias laiko juostas esančios valstybės laiko zona būtų nustatyta tik viena. Kita vertus, tarkim, JAV ar Kanadoje, kuomet yra tiek daug tų laiko juostų, tai 6 valandos žinių galima pamatyti nekartą :D ir tikrai ne du :D