Net jeigu aš ir jūs esame sąmoningi, negaliu būti
tikras, kad mano ir jūsų sąmonė yra tokios pat. (Tai senas galvosūkis jūs
galite tam tikrą spalvą pavadinti oranžine ir aš sutiksiu, tačiau mes nežinome,
ar ši spalva jums, tiek kiek man atrodo taip pat. Galbūt mano oranžinė yra jūsų
žalia, ir atvirkščiai.)
Ne tik savo išgyvenimų negalite man tiksliai
apibūdinti; jūsų mėginimai nupasakoti, kaip jaučiatės ar apie ką manote, taip
pat yra abejotinos vertės. Šis teiginys turėtų priversti jus stabtelėti. Juk
mes, aiškus daiktas, žinome, apie ką galvojame! Kaip kitaip? Nelaimei, yra gausu įrodymų, jog ne
ką težinome apie giliausias savo mintis.
[...]
Nėra abejonių, kad sąmonė atrodo vientisa. Kiekvieną sekundę jūs, be abejo, suvokiate daugumą
aplink jus esančių objektų, įvykių, jumyse kylančių minčių bei jausmų, tačiau
jie nėra statiški – jie iškyla, stabteli, tuomet paeiliui išnyksta; ši tėkmė
niekada nenutrūksta.
[...] Kai galvoje turite daugybę minčių ar
reikalingų atlikti darbų ir vieną po kito juos sprendžiate, esate tikri, jei
vieną iš jų staiga pamiršote, nes tai sukelia tam tikrą nerimo jausmą. Galbūt
nesuvokiate to tiesiogiai (negalite įvardyti konkretaus asmens, įvykio ar
situacijos, sukėlusių šį jausmą), tačiau paprasčiausiai žinote, kad jis yra.
Nepaprasta tai, jog pagaliau tai įvardijus, nerimo jausmas atslūgsta,
pakeičiamas suvokimo, ką buvote pamiršę. Nerimas galbūt neišnyksta visiškai, jį
paprasčiausiai užgožia tikslus ir tiesus dėmesys, kurį nukreipiate į pamirštą
dalyką.
[...] Vidinė kalba yra balsu neišreikštos mintys,
besisukančios mūsų smegenyse. (...) Be abejo, šios knygos skaitymas aktyvina
jūsų vidinę kalbą – be jos negalėtumėte skaityti. (...) vidinė kalba sustiprina
sąmonės srautą, suteikdama jam daugiau gyvumo.
[...] žinomas sąmonės praradimo pavyzdys - „Kur
dingo pastarieji 10 km. greitkelio?“ – pavadintas netinkamai. Jūs nepraradote
sąmonės, ji tik buvo nukreipta nuo vairavimo į kitus dalykus. Mano manymu, tam
yra rimta priežastis. Ar kada nors susimąstėte kaip koncentruojamas dėmesys vairuojant?
Tai neapsakomai nuobodu!
(...) greit pajusite, kad turite dvi išeitis: leisti savo mintims klajoti arba
išeiti iš proto. Taip pat tiesa yra tai, jog kuo daugiau įvaldomi tokie
įgūdžiai, kaip vairavimas, tuo mažiau sąmoningo dėmesio jie reikalauja.
Psichologai tai vadina „persimokymu“. Taigi, jums sėdus prie vairo, vairavimo
reikalavimai perduodami budrios sąmonės nereikalaujančioms nervų sistemos
grandims, ir jūs galite leisti savo mintims nuklysti prie kitų dalykų.
[...]
Sugriaukime mitą, jog „mes panaudojame tik 10
proc. savo smegenų“.
[...] Tokius tvirtinimus pagrindžiančių įrodymų
šiandien nėra, jų niekada ir nebuvo (...) Jeigu jie turi omenyje, jog dauguma
žmonių, varginami nuobodžios kasdienybės, jaučia galį pasiekti daug daugiau,
tuomet nėra dėl ko nesutarti. Tačiau moderni šios idėjos interpretacija leidžia
manyti, jog mes turime dideles, nieko neveikiančias smegenis.
[...] Nelaimei, nėra jokių įrodymų, jog kai kurios
mūsų smegenų dalys yra nenaudojamos. Priešingai, smegenų pažeidimai beveik
visuomet sutrikdo normalią jų veiklą. Jei 10 proc. tvirtinimas būtų pagrįstas,
dažnai girdėtume gydytojus sakant: „Jam pasisekė: insultas ištiko nenaudojamą
jo smegenų dalį“. Tačiau jie to niekuomet nesako.
[...]
Smegenyse yra bene 100 mlrd. neuronų (...) Dar
įspūdingiau yra tai, jog kiekvienas iš šių neuronų gali suformuoti iki
dešimties tūkstančių sinapsių su kitais neuronais.
[...]
Žievę sudaro neuronų sluoksniai – pilkoji
medžiaga. Baltoji medžiaga yra mielinas – riebalinė danga, sauganti žievės neuronų
aksonus. Pastarieji sukuria sąsajas su kitais, net tolimesnėse smegenų dalyse
esančiais, neuronais. Mielinas izoliuoja aksonus, gretindamas jais
keliaujančius nervinius impulsus. Pašalinus mieliną, kaip tai nutinka išėtinės
sklerozės atveju, nerviniai impulsai nutrūksta.
[...]
Einšteinas iš tiesų pasižymėjo nepaprastomis
protinėmis galimybėmis, todėl būtų žavu susieti tai su fiziniais jo smegenų
ypatumais. Tačiau čia slypi pavojus jog tokių sąsajų būtų ieškoma tol, kol jos
būtų atrastos, nors niekada nebuvo pagrįstos.
[...] jei smegenys, tarkime, pakelia jūsų rankas,
nes jūs to panorėjote, vadinasi, jų veiklą skatina kažkas nefizinio. Kaip proto
vaiduoklis sugeba įgnybti smegenims per šį neperžengiamą barjerą.
Ieškodamas analogijos šiam teiginiui, filosofas
Danielis Denettas kartą pasitelkė pavyzdį apie vaikus, kai pažvelgę į el.
žaislo vidų jie nusprendžia, jog kompiuterinė mikroschema negali būti susijusi
su žaislo atliekamomis funkcijomis, ir yra įsitikinę, kad viską valdo baterija.
[...] sąmonė yra nuolatos aktyvi – ji padeda
sucokti aplinką, yra ryški, viską apimanti ir atsako už jūsų mąstymą.
(...) Kiek jūsų aplinkos suvokimas atitinka
realybę? (...) Tas pats vyksta ir vaizdinės informacijos suvokimo metu. Kiek
kartų bėgiojote po namus, ieškodami raktų ar svarbios popieriaus skiautelės,
gol galiausiai supratote, kad visą šį laiką jie gulėjo ant stalo jūsų panosėje?
Tokiose situacijose supratau, jog efektyviausia yra pirma įsivaizduoti ieškomą
objektą, tuomet ieškoti jo atitikmens realiame pasaulyje.
(...) Šie skirtingų juslių veikimo pavyzdžiai
iliustruoja, jog didelė dalis suvoktos išorinės informacijos išlieka
nepastebėta.
(...) Kiek informacijos mes nepastebime? Sudėtinga
tiksliai apskaičiuoti, kiek nedaug to, kas yra išorėje, prisideda prie to, kas
yra mūsų galvose, anot vieno vertinimo, tik viena milijoninė mūsų jusles
bombarduojančios sensorinės informacijos dalis iš tiesų patenka į sąmonę.
(...) Didelė jos dalis nėra aktuali ir
paprasčiausiai mus užgožtų, tarsi nesibaigiančios haliucinacijos.
(...) Ką tai sako apie pačią sąmonė? Taip,
didžioji dalis gaunamos sensorinės informacijos taip ir nepasiekia sąmonės,
tačiau nepanašu, jog dėl to ji funkcionuoja prasčiau. Ji pasižymi ryškumu ir
vaizduote, kurie paverčia vidinius psichinius mūsų gyvenimus tokiais, kokie jie
yra. Ir vis dėl to, veikiausiai mes mėginame save įtikinti, jog sąmonė yra kur
kas sudėtingesnė, nei taip yra iš tiesų.
[...]
Alfredas Northas Whiteheadas: „Civilizacija
progresuoja didindama operacijų, kurias galime atlikti apie jas negalvodami,
skaičių.“
[...]
Norite tikėkite, norite ne, tačiau abiejų viduryje
esantys apskritimai yra vienodo dydžio. Savo sąmoningo proto niekaip negalite
įtikinti, jog tai tiesa, tačiau pasąmonė tai puikiai žino.
[...]
... Smegenyse turime du regėjimo centrus: vienas
atsakingas už objektų atpažinimą pagal trimates charakteristikas, kitas – už jų
siekimą ir sugriebimą. Pastaroji sistema yra pasąmoninga, neapsunkina poreikio
susieti objekto dydį su jo aplinka. Tai reiškia, jog siekimo sistemos įvairūs
iliuzijos apkvailinti negali. Teisybė, jūs nejaučiate šio prieštaravimo, mat
siekimo sistema visuomet išlieka neprieinama sąmoningam protui.
[...] tiriamiesiems buvo rodomos kortelės su
užrašyta raide ar skaitmeniu. Korteles jis laike taip toli nuo tiriamųjų, jog
šie, negalėdami tiksliai įžiūrėti, teigė matę tik neryškę dėmę arba nieko.
Tačiau Sidiso paprašyti „atspėti“, kas galėjo būti užrašyta ant kortelių,
tiriamieji sugebėjo tiksliai perskaityti tiek raides, tiek skaitmenis, o
neteisingų atsakymų skaičius patvirtino, jog tai nebuvo vien atsitiktinumas.
[...]
„Man asmeniškai priimtiniausi tyrimai, kurie vienu
kirčiu pademonstruoja gilų pasąmonės efektą. Vieną tokių eksperimentų 1980
metais atliko Robertas Zajoncas ir Wiliamsas Kunstas-Wilsonas. Šie tyrėjai
pradėjo nuo pastabos, jog daiktų pažįstamumas gali priversti mus juos labiau
mėgti, ir rėmėsi atveju, kuomet nuolatos klausomas muzikos įrašas tapo daug
labiau mėgstamas (paneigiant įsitikinimą, jog „pažįstamas sukelia panieką“).
Tačiau tuomet šį paprastą pavyzdį jie perkėlė į kur kas keistesnę sritį.
Tiriamųjų jie paprašė stebėti rodos netaisyklingų aštuonkampių derinius –
paprastas figūras baltame fone. Svarbiausia, tiriamajam rodė tik pusę viso
figūrų derinio, o vaizdas truko vos vieną tūkstantąją sekundės. Antrojoje
tyrimo dalyje tiriamiesiems buvo tuo pat metu rodoma aštuonkampių pora, kurios
vieną figūrą tiriamieji jau buvo matę, kitos – ne. Subjektų buvo prašoma
įvardyti matytą figūrą bei pasirinkti labiau patinkančią. Galite pamanyti, jog kvaila
prašyti žmogaus išsirinkti vieną iš dviejų labiau patinkantį aštuonkampį,
tačiau po šia beprotybe slypėjo metodas. Vertinimams buvo priskirtos skaitinės
įsitikinimo reikšmės: 3 – „esu tikras“, 2 – „esu beveik tikras“, 3 – „spėju“.
Rezultatai buvo mažų mažiausiai įdomūs. Paprašytų
atpažinti jau matytą figūrą tiriamųjų atsakymus buvo galima laikyti ne ką
patikimesniais, nei atsitiktinumas. Nereikia tuo stebėtis, kadangi figūros
tiriamiesiems buvo rodomos tik po vieną milisekundę, o įsisąmoninti reikia kur
kas daugiau laiko. Nepaisant to, paprašyti pasirinkti labiau patinkančią
figūrą, tiriamieji dažniau pasirinko matytąjį aštuonkampį. Iš 24 tiriamųjų, 5
iš kurių sugebėjo atpažinti matytąjį aštuonkampį, 16 pasirinko matytąjį
aštuonkampį.
Pasąmoningas figūros suvokimas kažkaip turėjo
įtakos jų vertinimui, nors jie ir neprisiminė matę šiąf figūrą anksčiau.
Įsitikinimo reiškinių rezultatai taip pat buvo
pakankamai keisti: jie leido manyti, jog, tam tikra prasme, subjektai nutuokė,
kas dėjosi jų smegenyse, net formaliai to ir nesuvokė. Savo vertinimui
priskirdami „spėjimo“ reikšmę, jie buvo teisūs: tiek figūros atpažinimo, tiek
pasirinkimo labiau patinkančios atveju jų įsitikinimai buvo prilyginti
atsitiktinumui. Tačiau savo atsakymams priskyrę reikšmes „esu tikras“ arba „esu
beveik tikras“, jie pasirinko matytas figūras kaip labiau mėgstamas, nors ir
neatpažino jų iš pirmosios tyrimo dalies.
Zajoncas ir Kunstas-Wilsonas perkėlė gerai žinomą
pažįstamų daiktų pasirinkimą kaip mėgstamesnių iš sąmonės į pasąmonę; tai
stulbinantis atradimas, ypač jei turėsime galvoje, kad šis fenomenas turi
nuolatinės įtakos mums visiems, tik mes to nesuvokiame“.
[...] „Aha“ potyriu (...) laikoma
situacija, kuomet problemos ar uždavinio sprendimas staiga mums šauna į galvą.
Tiesa, apie sprendžiamą problemą daug galvojame, tačiau atsakymas išnyra labai
netikėtai. Akivaizdu, jog tai intriguoja psichologus, mat tai leidžia manyti,
jog pasąmonė ir vėl buvo aktyvi – iš kur gi kitur staiga išnirtų sprendimas?
(...) sprendimus randame savaime. Net turėdami galvoje visokeriopą įžvalgos
analizę bei gausius sprendimų priėmimo pavyzdžius, negalime nepaisyti, jog
sąmonė nedalyvauja priimant sprendimus. Dažnai „nušvitimo“ akimirkų patiriantys
žmonės teigia net nenumanę jog vis dar mėgino išspręsti savo užduotį. Įžvalga
yra pasąmoningas procesas, kurį pagreitina sąmoningo proto nukreipimas į
pasivaikščiojimą miške ar ilgai trunkantį mėgavimąsi karšta vonia, mat
sąmoningo proto svarstymai tarsi kliudo pasąmonei užsiimti sprendimo paieška.
(...) matematikos inkubacinį periodą sudaro trys žingsniai: sąmoningas
klausimas, pasąmoningas sprendimo procesas ir sąmoningas sprendimas.
[...] mes esame vaizdais pasikliaujantys padarai,
kurių apie 50 % smegenų
skirta vizualios informacijos analizei. (...) Ironiška, tačiau tuo pat metu
regėjimo tyrimai tik dar aiškiau parodė, kokia trapi ir ribota yra mūsų sąmonė.
[...] Kituose laboratoriniuose eksperimentuose
buvo naudojamos paprastos raidės ar figūros; jų rezultatai, galbūt netikėtai,
atskleidė, jog kuo naujas objektas panašesnis į tuos, į kuriuos sukoncentruotas
dėmesys, tuo didesnė tikimybė, jog bus pastebėtas. Atrodo, tarsi nukreiptas į
vieną užduotį mūsų dėmesys negali nuo jo toli nuklysti.
[...] Būtent ši dilema įtikino kai kuriuos
tyrėjus, kad jausmas, jog matome viską, ką įmanoma matyti, tėra iliuzija (...)
šią iliuziją bruka mūsų pačių sąmonė.
[...] Aklumas pokyčiams tinkamiau iliustruoja
vizualaus suvokimo netobulumą, kadangi jums gali būti pasakyta, jog stebimas
vaizdas kažkuo pasikeitė, tačiau to nepastebėsite net žvelgdami į pokytį dar ir
dar kartą.
[...] Simonsas ir Levinas nerimavo, kad netikėtas
ir neįprastas sutrukdymas (du vyrai, nešini durimis) iškreipė tyrimo
rezultatus: ar aklumas (pokyčiams) pasireikštų ne tokiomis drastiškomis
aplinkybėmis? Pasirodo, kad taip: jie atliko panašų eksperimentą, kurio metu
tiriamieji studentai stovėjo ir laukė, o už prekystalio stovintis žmogus
pasilenkė sakydamas: „Tuojau duosiu jums šias formas“. Tuomet pastarasis
apsikeitė vietomis su kitu asmeniu, kuris ištiesė ir padavė studentų prašomas
formas. Daugelis tiriamųjų, įskaitant 4 iš 6 vos prieš valandą dalyvavusių
psichologiniame instruktaže, kuriame buvo pasakojama apie originalų
eksperimentą su duris nešančiais vyrais, ir vėl nepastebėjo pasikeitimo.
Filmų redaktoriai pradėjo naudoti aklumą pokyčiams
daug anksčiau, nei jis įsitvirtino psichologinėje kalboje. Jie žinojo, jog
kurtinantis garsas užblokuoja filmo žiūrovų suvokimą, ir jie beveik nepastebi
staigių bei dažnai nenuoseklių filmo pokyčių.
[...] regimoji scena, kurią manome turį savo
galvoje, iš tiesų yra išoriniame pasaulyje; mes tegalime atnaujinti nevisavertę
savo suvokimo atmintį dar kartą į ją pažvelgdami.
[...] Nusiteikę ir toliau tikėti savo
regėjimo tobulumu, susikuriate didįjį kliedesį, tačiau įkalbėję save akis į akį
susidurti su faktais, greitai pripažinsite, kad tai paprasčiausia netiesa.
Žinoma, tai nepaaiškina, kodėl mūsų sąmonė mėgina mus įtikinti, jog yra visa
reginti, tačiau tai jau visiškai kitas klausimas.
[...] Jei neegzistuotų laikas, nebūtų ir sąmonės
srauto. Štai iš kur atsiranda jo „tėkmė“. (...) Galbūt manote, kad laikas
nustato sąmonės greitį, tačiau atvirkštinis variantas taip pat būtų tiesa. Mūsų
smegenų laiko matavimo mechanizmą sudaro nervai bei cheminės medžiagos – ne įvairiausi
sraigteliai – taigi jį gali veikti (laiko tėkmė skiriasi priklausomai nuo to,
kas jį matuoja) veikti greta esančios smegenų cheminės medžiagos ar nerviniai
tinklai. (...) Kylanti temperatūra pagreitina chemines reakcijas, taigi
karščiavimas pagreitina vidinį laikrodį. (...) Mūsų laiko tėkmės jausmas gal
tik primena laikrodžio rodomą laiką, tačiau neturime tikėtis nieko daugiau. Dėl
permainingumo šie pavyzdžiai nesuteikia jokios svarbios informacijos apie
sąmonę, tačiau jie atveria duris idėjai, jog laiko suvokimas yra kur kas
subjektyvesnis dalykas nei mes manome. (...) Galų gale juk sąmonė atrodo
vientisa, nepadalyta į segmentus ir, regis, egzistuoja šiuo momentu. Mano
žodžius skaitote... šiuo momentu. Žinoma „šis momentas“ tuojau pat nuslysta į praeitį,
tačiau sekundės dalį tai buvo dabartis. (...) Nepanašu, jog dienos metu mūsų
psichinis laiko matuoklis išsilaisvina iš dėmesio įtakos ir tiksi stabiliu,
tarsi laikrodžio tempu, nors mes esame įsitikinę, jog būtent taip ir yra.
[...] priimama vizuali informacija
išskaidoma į atskirus komponentus, apdorojamus atskiria ir tik vėliau
sujungiamus į visumą. (...) Pirmiausia, apdorojama informacija apie objekto
vietą, tuomet – apie jo spalvą. Kryptį ir judėjimą. Šie procesai atsilieka
vienas nuo kito, bendras jų uždelsimas sudaro dvi dešimtąsias sekundės.
Nepaisant laiko ypatybių, mes vis dar
kontroliuojame situaciją; praeitis yra praeitis, ateitis yra ateitis, o mes vis
dar gyvename dabartyje. Bent jau taip atrodo.
[...] profesionali pianistė, kuri susitelkia ne
ties šiuo momentu grojamomis, o ties tolesnėmis natomis bei bendru muzikos
skambesiu. Kuo daugiau patirties ji turi, tuo labiau į natas ji geba žvelgti.
Ji suvokia ne dabartį, o ateitį.
Antra, sąmoningas mūsų protas susitelkia
ties ateitimi, tuo tarpu mums atrodo, jog pojūčiai kyla tuo pat metu, kai juos
suvokiame, nors iš tiesų mūsų suvokimas vėluoja pusė sekundės.
Laisva valia nusako gebėjimą kontroliuoti savo
veiksmus – galimybę laisvai nuspręsti, kokių veiksmų imsimės. Neturėdami
laisvos valios, nebūtume nė kiek panašesni už robotus, kurių elgesį reguliuoja
iš anksto numatyti parametrai ar programos, tačiau taip nėra. Ar bent jaučiame,
kad taip nėra. Tačiau, kaip įsitikinome anksčiau, jausmai nėra patikimas
realybės indikatorių, ir jau kurį laiką egzistuoja priešinga nuomonė –
determinizmas. (...) Net jei jus nuramino de Laplace‘o chaotiškai veikiančios
gamtos idėjos atmetimas, ar esate visiškai tikri, jog nesate tam tikri jausmus
turintys robotai, besielgiantys pagal išankstinę programą? Pagalvokite tokiu
aspektu: determinizmo atstovai teigia, jog efektyviausia būtų atsekti veiksmo
priežasties šaltinį. Taigi jūs turėtumėte pradėti nuo smegenų – laisvos ar ne
valios šaltinio – ir keliauti gilyn į neuronus, neuromediatorius, molekules,
atomus ir, galiausiai, subatomines daleles; visi jie paklūsta nustatytiems
subatominiams dėsniams. Reikia pripažinti, jog kai kurios šios sekos grandys
funkcionuoja nevisiškai nuspėjamai, tačiau apskritai yra suvaržytos. Mes
paveldime tam tikras specifines smegenis. Bent iš dalies jų sandara ir
funkcijos yra nulemtos iš anksto, mat elektrinių impulsų cirkuliacijos
sistemai, neuronų skaičiui bei jų gebėjimui užmegzti naujus ryšius įtakos turi
paveldėti genai. Dar pridėkite gerai žinomą ankstyvosios aplinkos įtaką smegenų
vystymuisi, kurią lytiškai subrendus pakeisti per vėlu. Net kasdieniai
potyriai, mokantis ar įsimenant, turi įtakos neuronų jungčių susidarymui, o
šios, savo ruožtu, bent jau iš dalies atsako už jūsų sprendimų priėmimą ir
elgesį.
Tai dar ne viskas. Smegenų nuotraukos rodo, kad
psichologų bei psichiatrų naudojama pokalbių terapija turi įtakos smegenų
veiklai – po šios terapijos magnetinio rezonanso tyrimai atskleidžia tam tikrus
smegenų aktyvumo modelių pokyčius.
(...) Visa tai nėra solidus de Laplace‘o
determinizmas, tačiau apibendrinę minėtą informaciją pastebėsite, jog idėja,
neva mūsų psichinės rankos – nors ir laisvai – yra surištos pakankamai, jog
pradėtume abejoti savo valios laisve, nėra neįmanoma ar nepriimtina.
[...] Anot Wegnerio, labai tikėtina, kad
vienintelis mūsų sąmoningo proto vaidmuo sąmoningos valios apraiškose yra
sužinoti, kokie sprendimai ar veiksmai yra pakeliui po to, kai jų buvo imtasi.
Taigi, nusprendę kažką atlikti mes iš tiesų tik suvokiame pasąmonėje jau
priimtą sprendimą; tuomet, pradėję veiksmus, mes vėl pavėluotai suvokiame
pasąmoningą raginimą veikti. Marvinas Minsky‘is apie tai trumpai užsimena savo
knygoje „The Society of Mind“: „Nė vienam iš mūsų nepatinka faktas, jog mūsų
veiksmai priklauso nuo mums nežinomų procesų.“
Tačiau kam to reikia? Kodėl mūsų smegenys
varginasi išsaugoti šią galingą sąmoningos valos iliuziją, jei iš tiesų mes
tokios neturime? Kodėl negalime paprasčiausiai gyventi pasąmoningai,
nemėgindami savęs apgaudinėti, neva kontroliuojame situaciją?
Wagneris tvirtina, jog sąmoningas valios iliuzijos
išlaikymas yra svarbus socialinei žmonių giminei. Žmonija reikalauja tam tikro
atsakomybės jausmo, o norėdami būti atsakingi, turime pripažinti, jog patys
esame savo veiksmų autoriai. Tačiau iš tiesų jūs negalite to padaryti, nebent
nuoširdžiai tikite, jog esate savo veiksmų kūrėjai.
[Gyvūnų sąmonė?...] Sėjikai giesmininkai lizdus
suka atvirose smėlėtų paplūdimių erdvėse. C. Ristau pastebėjo, jog sėjikas
išlieka ramus, jei žmogus praeina tolėliau nuo lizdo, jo net nepastebėjęs.
Tačiau žmogui sustojus ir pasižiūrėjus, paukštis tuoj pat pradeda sužeisto
sparno spektaklį. Galiausiai, sėjikai išmoko atpažinti konkrečius, jų manymu,
pavojaus nekeliančius žmones ir likdavo tupėti lizduose, net jei anksčiau
tokioje situacijoje galėjo išprovokuoti.
Toks elgesys panašus į apmastymą, tačiau
pripažinkime: mes esame linkę – o gal net suprogramuoti – kitų gyvūnų elgesį
interpretuoti žmogiškojo elgesio terminais.
[...] Delfinai taip pat yra akivaizdžiai protingi
bei pasižymi kažkuo panašiu į lingvistinius gebėjimus, kas suteikia jiems teisę
būti „mūsų“ klubo nariais. Vėlgi, mes tam neprieštaraujame, kadangi jų smegenų
žievė yra nepaprastai didelė (kaip ir mūsų, gal net truputį didesnė).
Pilkosios papūgos atvejis yra visiškai kitoks: ji
atlieka stulbinamus dalykus, tačiau mes negalime būti tikri, jog už tai papūga
turėtų dėkoti sąmonei, kaip mes ją suprantame, mat gan sudėtinga gretinti
papūgos ir žmogaus smegenis ir tuojau pat nustatyti ar jos panašios. Papūgos
trenkė tai vadina „suvokimo sąmone“; tai leidžia manyti, jog papūga suvokia
savo smegenyse apdorojamą sensorinę informaciją, nors galbūt ji nesuvokia, jog
tai suvokia. Jos veiksmai pagrįsti suvokimu, o ne mąstymu apie suvoktus
dalykus. (...) Taigi šios gyvūnų rūšys (...) įtikino daugelį ekspertų, kad
sąmonė egzistuoja, tačiau vis dėlto išlieka klausimas, kiek kitų gyvūnų turi
sąmonę ir kaip šį faktą įrodyti objektyviai.
[...]
Eksperimentas buvo visiškai nesudėtingas –
paprasčiausias Pavlovo sąlygojimo tyrimų pakartojimas. Tiriamieji išgirsdavo
tam tikrą garsą, kurį sekė silpna oro srovelė, nutaikyta į tiriamojo akį,
priverčianti jį ar ją mirktelėti. Be abejo, po daugelio bandymų jūs
mirktelėtumėte vien tik išgirdę garsą. (...) Vieno iš bandymų metu garsą iškart
sekė pūstelėjimas; kito bandymo metu juos skyrė nuo pusę sekundės iki sekundės
trukęs laiko tarpas. Viso eksperimento metu tiriamiesiems taip pat buvo rodomas
begarsis filmas. Rezultatai pasirodė gana intriguojantys. Visi tiriamieji
sureagavo į pradinę eksperimento dalį. (...) Tačiau antrojoje dalyje (...) Apie
pauzę tarp stimulų, įtrauktą į įvykių eigą, nežinoję tiriamieji taip ir
neišmoko miktelėti po nuskambėjusio garso. Suvokimas buvo esminis komponentas;
be jo sąlygojimas negalėjo pasisekti. Detalesni tyrimai parodė, kad netekę
atminties dėl pagumbrio, atsakingo už prisiminimų kūrimą, sužeidimų tiriamieji
taip pat nesugebėjo išmokti reaguoti į uždelstą stimulą: jie paprasčiausiai
pamiršdavo, kas įvyko. Sąlygojimas nepaveikė ir tiriamųjų, kurie tuo metu
turėjo susikoncentruoti ties dar viena užduotimi. Abu atvejai paremia idėją,
jog sąlygojimas nevyksta, jei subjektas nesuvokia garso ir oro srovelės
pateikimo laiko.
Šios išvados yra svarbios, mat ir triušiai,
atrodo, yra tokioje pat padėtyje: sąlygojimo eksperimentai su pogumburio
sužeidimų patyrusiais triušiais buvo nesėkmingi, tačiau sveiki gyvūnai išmoko
sąlyginę reakciją. (...) Ar triušiai sugeba suvokti? O gal jie yra sąmoningi?
C. Kochas, beveik prieš 15 metų kartu su velioniu
F. Cricku pradėjęs nervinių sąmonės koreliatų paiešką, klausė, ar turėtume
apsvarstyti galimybę, kad ir maistinės musės gali turėti sąmonę, kadangi jas
taip pat galima išmokyti sąlyginių reakcijų tokiu pat būdu. Jis pabrėžia, kad
mes net nenutuokiame, kiek smegenų ląstelių reikia sąmonei egzistuoti:
milijardo, milijono ar dešimties tūkstančių.
[...] Bet... maistinės musės? Be menkos
tikimybės, jog tai gali būti tiesa (jog neva jos turi sąmonę), yra ir dar
keletas priežasčių manyti, kad vabzdžiai nėra sąmoningi. Jų nervų sistemos yra
itin keistos... jie nepasižymi niekuo, kas leistų įtarti sąmonės buvimą. (...)
Atrodo, kad jie paprasčiausiai nekreipia dėmesio į luošinančius sužeidimus,
pavyzdžiui, poros kojų praradimą. Tai robotus primenanti reakcija. Be to, kai
kurie vabzdžiai subrendę išgyvena vos kelias valandas ar net minutes, o tiek
laiko vargu ar pakanka būti sąmoningiems.
[Šikšnosparnio pasaulis]: „Norėdamas pagerinti
prieš mane esančių vabzdžių vaizdą, aš galiu keisti savo garso signalų ilgį.
Ilgesni garso signalai leidžia išplėsti apžvalgos lauką (galbūt iki 20 metrų),
tuo tarpu trumpesni signalai suteikia informacijos apie netoli esančius
taikinius (...). Signalų bangų ilgis leidžia man nustatyti taikinių detales,
kurias galiu „pamatyti“, palyginęs garsus su grįžusiais aidais. Žemi ilgesnių
signalų dažniai išplečia mano apžvalgos lauką, tačiau nesuteikia informacijos
apie aplinkos detales. Trumpesnieji signalai sudaryti iš aukštesnių (35 kHz) ir
žemesnių (20 kHz) komponentų; tai suteikia detalesnės informacijos apie
taikinius.
Naudodamas ilgus, žemo dažnio signalus aš
„nematau“ mažų vabzdžių (pavyzdžiui, uodų), mat mano echolokacijos radaras jų
paprasčiausiai neužfiksuoja.
Būdamas šikšnosparniu aš matau išgirdžiu pasaulį
taip, kaip dauguma žinduolių. Naudodamas echolokaciją galiu medžioti vabzdžius
naktį, kuomet šviesos ryškumo lygiai kliudo pasikliauti regėjimu.“
[...] Daktaras Fentonas nutapo (...)
šikšnosparnio pasaulį, kuris tuo pat metu yra toks skirtingas nuo mūsiškio ir
toks į jį panašus. (...) Šikšnosparnio echoskopas daugeliu savybių panašus į
mūsų regėjimo sandarą. (...) Keturių garso signalų per sekundę išleidimas – ir
keturių aidų sukūrimas tuo pačiu metu – turėtų sukurti fragmentinį, iš atskirų
kadrų sudarytą pasaulio vaizdą; mūsų regėjimas veikia panašiai: mūsų akys juda
nuo vieno objekto prie kito kiekvieną sekundės dalį, o smegenys sujungia šiuos
paskirus kadrus į vieną nenutrūkstamą „vaizdą“.
[...]
... smegenys yra kur kas daugiau nei genų nulemta
sistema; joms taip pat įtakos turi išorinis pasaulis. Aplinka gali lemti ne tik
vystymosi sutrikimus, bet ir žmonių mąstymo būdo pokyčius.
[...] Kairysis pusrutulis yra atsakingas už kalbą,
tačiau dešinysis reikšmingai prisideda prie kalbos generavimo ir supratimo,
ypač tono ir tempo kontrolės, kurie turi didelės įtakos kalbėjimui.
[...] Kodėl priešiniai olose simbolizuoja sąmonės
pradžią? Psichologai (du) tvirtina, kad staigų to meto meninį sprogimą galima
laikyti geriausiu aukščiausios žmogaus sąmonės stadijos susiformavimo įrodymu.
(...) Teigiama, kad per aptariamuosius dvidešimt tūkstančių metų žmonių
mąstymas pasikeitė kur kas ryškiau, nei per ankstesnius 5 milijonus metų.
turėjo įvykti kažkas, kas pavertė tokius skirtingus nuo mūsų, jog net negalime
įsivaizduoti, ką reiškia jais būti, to meto žmones panašius į mus. Galima tik
spėlioti, koks įvykis galėjo tai lemti: galbūt žmogaus smegenys pagaliau
suvienijo atskirus savo mąstymo modulius, o gal tai lėmė simbolino mąstymo
atsiradimas, kurį atspindi to meto menas, ar net tam tikra nepaprasta mutacija?
[...] Pirmiausia, standartiniu žmonių mąstymo
įrodymu laikoma akmeninių įrankių gamyba jau tuomet buvo patyrusi dramatišką
revoliuciją. Iki tol, visą milijoną metų, žmonių įrankių dizainas išliko beveik
nepakitęs, tačiau prieš penkiasdešimt tūkstančių metų viskas pasikeitė.
[...] Dėl daugiau nei prieš penkiasdešimt
tūkstančių metų sukurtų meno dirbinių nėra vienos nuomonės, neegzistuoja ir
kultūros įrodymų, taigi daryti išvadas apie sąmonės atsiradimą ar priskirti jai
tam tikrą laikotarpį yra be galo sunku. Nepaisant to, derėtų aptarti tam tikrus
įrodymus, o praeities migla neturėtų žadinti minčių, neva spėjimai apie sąmonės
vertę ar naudą reprodukcijai, dėl kurios, galbūt, evoliucijos jėgos ją ir
pasirinko, yra nesvarbios. Dauguma įtaria, jog sąmonė vienaip ar kitaip yra mums
naudinga; tai turėjo išryškėti kažkuriuo metu žmogaus gyvenimo istorijoje,
nepaisant, ar galime tą laikotarpį tiksliai nustatyti, ar ne. Trys šimtai
tūkstančių metų prieš mūsų erą skamba taip įtikinamai, kaip ir kiti variantai,
kadangi būtent tuo metu, po milijonų metų sąstingio išradimų ir inovacijų
srityje, netikėtai prasidėjo akmeninių įrankių gamyba. (...) Galbūt dar
nesubrendusi sąmonė vystėsi akmeninių įrankių, ypač rankinių kirvukų, gamybos
pagalba. Čia jis nukrypsta nuo tradicinės nuomonės teigdamas, jog tokių įrankių
gamyba ne tik leidžia spręsti, kas dėjosi gamintojo galvoje, bet ir drąsino
patį įrankių gamintoją ieškoti naujų mąstymo būdų.
[...] Niekas nėra tikras dėl šunų, kačių ar
šimpanzių, tačiau dauguma sąmonės tyrėjų įtaria, jog mes esame vieninteliai
Žemėje, galintys mąstyti apie mąstymą, ir daugumos iš mūsų kalba yra
neatsiejama nuo šio gebėjimo.
[..] Lingvistas Derekas B. Mano, kad kalba ir
sąmonė galėjo būti susiję netiesiogiai, dar nežinomos trečios šalies dėka. Toks
pasiūlymas leidžia apeiti vištos ir kiaušinio dilemą arba klausimą, kas kieno
vystymąsi paskatino, kadangi taip pripažįstama galimybė, kad jų abiejų
atsiradimui pasitarnavo tam tikras veiksnys – laikas (tas visagalis laikas).
[...] vieno ar kito daikto svaidymas į judantį –
ar net stovintį – taikinį reikalauja nepriekaištingo gebėjimo kontroliuoti
judesių laiką. (...) judesių laiko tikslumas reikalauja sinchroniško gausybės
neuronų darbo. Nedidelis kiekis neuronų paprasčiausiai nesugebėtų užtikrinti
reikiamo tikslumo. Didesnio neuronų kiekio poreikis galėjo nutiesti kelią
smegenų masės augimui, o padidėjus smegenims, galėjo atsirasti ir kitų,
nenumatytų galimybių.
[...] Pavyzdžiui, tobulai tikslaus sviedžiamo
objekto metimo judesių sekai reikalinga kiekvieno sąnario koordinacija,
pradedant klubo pozicija ir peties pasukimu, baigiant alkūnės ištiesimu, riešo
apvertimu bei pirštų atlenkimu. Dar svarbiau, kad vienas judesys sukeltų kitą,
pavyzdžiui, jūsų riešas nejuda tol, kol ranka nepradeda judėti greičiau.
Bickertonas (ir kiti) pastebi, jog ši judesių seka galėtų būti analogiška
kalbai: veiksnio, tarino ir papildinio pozicijos priklauso nuo kitų sakinio
dalių vietos sakinyje.
Taigi svaidymas tampa tam tikru mokomuoju
poligonu, kuriame smegenys įgijo kalbai reikalingų minčių sekų bei išmoko
kontroliuoti liežuvio ir lūpų judesius. Už
kalbos konstrukciją atsako vadinamoji Broka sritis, ji persidengia su metimo
metu atliekamus rankos judesius kontroliuojančia ir net už pirštų judesius
veriant siūlą į adatą atsakinga smegenų dalimis.
[...] Rašydamas šią knygą aš vis grįždavau prie
paties populiariausio sąmonės potyrio pavyzdžio apie vairuotoją, nesuvokusį
paskutinių dešimties nuvažiuotų kilometrų. Iš pradžių maniau, jog nekreipiame
dėmesio į vairavimą, nes didžiąją laiko dalį tai labai nuobodu, todėl neverta
švaistyti sąmonės. Tačiau tai tik iš dalies tiesa: taip pat pastebėjau, kad kuo
sudėtingesnės eismo sąlygos, tuo labiau mano sąmonė susikoncentruoja į kelią.
Kitais žodžiais tariant, sąmonė pasitelkiama, jos tikrai prireikus. Tai
neprieštarauja idėjai, kad sąmonės paskirtis yra prižiūrėti ir kontroliuoti
mokymosi procesą, tačiau, mums įsisavinus bet kokią rutiną, sąmonė pajuda kitur
– ji ieško naujovių ar situacijų, kuriose įprasto išmokto elgesio gali
nepakakti.
Naudodami sąmonę mokymosi tikslais, įgyjame
kompetencijos. Tiesą sakant, vairavimas galėtų būti geriausias pavyzdys. Kurį
laiką pavairavę automobilį, savo galvoje nebekartojame veiksmų sekos, kurią
atliekate kiekvieną kartą sėdę prie vairo. Tuos veiksmus paprasčiausiai
atliekate. Tačiau įrodymai patvirtina, kad kompetencijai įgyti reikia
praktikos. Egzistuoja net vadinamoji „dešimties metų taisyklė“, pasak kurios,
tikroji kompetencija reikalauja mažiausiai dešimties metų pasirengimo,
dešimties metų kruopščios praktikos. (...) Kompetencijos įgyjimas reikalauja
gilaus mąstymo: mes visuomet lyginame save su geriau vienokius ar kitokius
įgūdžius įvaldžiusiais individais. Tai leidžia mantyti, kad žmogus nuolat
žvelgia į priekį keisdamas ir gerindamas savo sugebėjimus.
[...] Iki ketverių dominuoja smegenų augimas,
sparčiai didėja neuronų skaičius, o tai verčia smegenis plėstis. Tačiau
sulaukus ketverių įvyksta esminių pokyčių: neuronų kiekis pradeda mažėti, o
baltosios medžiagos, apsauginės aksonų dangos, kurios pagalba neuronai palaiko
tarpusavio ryšius, masė pradeda didėti. Taigi smegenys, ypač priekinės skiltys,
pamažu traukiasi, net jei komunikacija tarp neuronų gerėja. Kai kurie tyrėjai
įtaria, jog šis komunikacijos tarp neuronų gerėjimas leidžia kurti dalines
informacijos nuorodas, kurios yra būtinos autobiografinei atminčiai bei
sąmonei.
[...] Pirmą kartą smegenų perskyrimo operacija
buvo atlikta septintajame dešimtmetyje. Šių pacientų kairysis ir dešinysis
pusrutuliai buvo atskirti perpjovus cirpus callosum – pagrindinę tarpinę jungtį
(ją kerta apie 200 mln. nervinių skaidulų, perduodančių informaciją iš vienos
smegenų pusės į kitą – tai daugiau nei pusrutulių jungtis su likusiomis
smegenimis). Tokia procedūra atliekama siekiant apriboti sekinančių epilepsijos
priepuolių plitimą. (...) pacientai,
kuriems ji buvo atlikta, iš esmės, gali gyventi normalų gyvenimą. (...) Pacientui
(su perskirtomis smegenimis) tuo pat
metu buvo parodyti du skirtingi paveikslai. Kairysis jo pusrutulis „matė“
vištos koją, dešinysis – apsnigtą sceną. Tuomet tiriamojo buvo prašoma iš
papildomų paveikslėlių pasirinkti vieną, kuris būtų susijęs su ką tik
matytuoju. Kairiąja ranka, kontroliuojama snieguotą sceną mačiusio dešiniojo
pusrutulio, jis pasirinko sniego lopetą; dešiniąja ranka suderino vištos koją
su višta. Tačiau kairiojo (kalbos) pusrutulio paklaustas, kodėl tiriamasis pasirinko
lopetą, jis negalėjo net įsivaizduoti, mat kairysis pusrutulis nekontroliuoja
kairiosios rankos. Nepripažinęs pralaimėjimo kairysis paciento pusrutulis
„atsakė“: „Vištidei iškuopti reikia lopetos“. (...) Gazzaniga ir jo kolegos
tvirtina, jog šie pavyzdžiai atskleidžia kažko, ką galima pavadinti „vertėju“,
egzistavimą kairiajame pusrutulyje. Tai smegenų modulis, kurio užduotis –
paaiškinti ir net kurti istorijas apie gluminamą kartais prieštaringos
informacijos srautą, atkeliaujantį iš kitų smegenų sričių. (...) Jei jūsų
didžioji smegenų jungtis sveika, jūs nesusiduriate su tokia dramatiška jo
veiklos demonstracija, tačiau kiekvieną dieną, galbūt kiekvieną minutę, jūsų
smegenyse slypintis vertėjas atlieka tai, ką sugeba geriausiai: aiškina bei
racionalizuoja kasdienius įvykius.
[...]
(Kitas eksperimentas su tiriamuoju, kuriam
vaikystėje buvo pažeistas kairysis pusrutulis ir dėl to kai kurie kalbos
sugebėjimai persikėlė į dešinįjį pusrutulį) Stebino tai, kad skyrėsi pusrutulių
vertinimo balai: dešinysis pusrutulis nuolat vertino žodžius aukštesniais –
blogiems artimesniais balais. Šis bei po jo sekę eksperimentai leidžia manyti,
kad tų pačių smegenų pusrutulių požiūris ar manieros gali skirtis. Paprastai
dešinysis pusrutulis pasižymi negatyvesniu požiūriu nei kairysis.
Kitas tyrimas atskleidė, kad pusrutuliai skiriasi
užduočių sprendimo būdu. Perskirtų smegenų pacientų buvo prašoma atspėti, kuris
iš dviejų spalvotų taškų pasirodys kompiuterio ekrane. Iš anksto buvo
suprogramuota, kad raudono taško pasirodymo dažnis būtų 75, o žalio – 25
procentai, tačiau abu pasirodytų atsitiktine tvarka. Nieko stebėtina, jei
pradėjus rodyti taškus mėgintume rasti optimaliausią spėlionių strategiją.
Viena iš jų būtų nuolat pasirinkti raudonąjį tašką, mat pastebite, jog šis
pasirodo kur kas dažniau. Priėmę tokį sprendimą nebesivargintumėte mąstyti
toliau ir, šiuo atveju, būtumėte teisūs 75 procentus bandymų. Kita strategija
galėtų būti mėginimas nustatyti taškų pasirodymo sistemą. Turint galvoje, kad
tokios sistemos nėra, ši strategija nebūtų efektyviausias pasirinkimas. Štai
įdomus dalykas: dešinysis šių pacientų pusrutulis pasirinkdavo paprasčiausią
ir, galiausiai, efektyviausią strategiją nuolatos rinktis raudonąjį tašką,
tačiau kairysis pusrutulis nesiliovė kaitalioti strategijas ir mėginti
iššifruoti neegzistuojančią sistemą. Tai vienas iš keleto tyrimų, kurie leidžia
manyti, kad dešinysis smegenų pusrutulis renkasi nesudėtingus užduočių
sprendimus, kaip tai daro balandžiai, ne taip, kaip jo partneris kitoje
kaukolės pusėje.
Už nevaisingą kairiojo pusrutulio tam tikro
priežastinio ryšio paiešką Gazzaniga kaltina vertėją – pastarasis
paprasčiausiai nesiliauja ieškojęs sistemos. Tiesą sakant, tyrime, kurio
dalyviai buvo patyrę kairiojo ar dešiniojo pusrutulio insultą, sveiką kairįjį
pusrutulį turintys subjektai visada pasirinkdavo, jų nuomone, egzistavusio
modelio paiešką, tuo tarpu tiriamasis, kurio kairysis pusrutulis buvo sužalotas
ir kuris buvo priverstas pasikliauti dešiniuoju, rinkosi paprastus ir,
galiausiai, sėkmingus sprendimo būdus. Jei jūsų smegenys vientisos, tuomet,
galimas daiktas, tarp šių dviejų galimybių kyla tam tikra įtampa. Kaip man
žinoma, beveik nėra įrodymų, kaip ši įtampa paprastai numalšinama, nors
šiandien patvirtinta, jog žmonės yra vienintelė gyvūnų rūšis, naudojanti
kairiojo smegenų pusrutulio vertėjo strategiją ieškoti sistemiškumo.
[...] jei kairiojo smegenų pusrutulio vertėjas
kuria mūsų sąmonę (tik tuo atveju, jei mūsų pusrutuliai neatskirti), tuomet kas
atsako už ką tik matytus dešiniojo pusrutulio sąmonės pavyzdžius? Nėra jokių
įrodymų apie ten esantį vertėją.
(...) Dešinysis pusrutulis yra neabejotinai
sąmoningas, tačiau kai kurie ekspertai tvirtina, kad toji sąmonė nėra taip
visapusiškai išsivysčiusi, kaip kairiajame pusrutulyje. Dešiniojo pusrutulio
užduočių sprendimo gebėjimas, regis, yra kur kas prastesnis už kairiojo, be to,
dažniausiai jis yra nebylus. Šis skirtumas tarp pusrutulių, galbūt, ir yra
svarbiausias.
[...] Kalbos reikšmė reikšmė neapsiriboja
pokalbiu: ji taip pat sudaro sąlygas egzistuoti „vidinei kalbai“, nenutylančiam
monologui mūsų smegenyse. Kairiojo pusrutulio insultą patyrę pacientai teigia,
kad jų sąmoningumas buvo pristabdytas tuo metu, kai dėl insulto buvo pertraukta
vidinė kalba. Vienas iš pacientų, psichologas Claude‘as Scottas Mossas, rašė:
„Praradęs gebėjimą bendrauti su aplinkiniais, praradau ir gebėjimą kalbėtis su
savimi. Kitais žodžiais tariant, negalėjau galvoti apie ateitį – jaudintis,
laukti ar suvokti – bent jau ne verbaliai. Taigi pirmąsias keturias iš penkių
savaičių po hospitalizavimo aš paprasčiausiai egzistavau“.
[...] Perskirtų smegenų pacientų atvejai rodo, kad
dešinysis pusrutulis patiria visą emocijų spektrą, tačiau, veikiausiai,
nesugeba apie tai mąstyti.
[...] A. Morinas pritaria kompromisui, kad
abiejose pusrutuliuose yra po atskirą sąmonę, tačiau vidine kalba pasižymintis
– dažniausiai kairysis – pusrutulis turi turtingesnę „prabangią sąmonę“.
[...] Tačiau nepamirškite, kad vientisų
smegenų pusrutuliai nuolatos keičiasi informacija, taigi nė vienas nėra
savarankiškas sąmonės atžvilgiu.
[...] Smegenų tyrėjas V.S. Ramachandranas iš
Kalifornijos universiteto San Diege
Ip pat gilinosi į šiuos liūdnus atvejus, norėdamas
daugiau sužinoti apie kairiojo pusrutulio „pasakotojo“ vaidmenį, tačiau jis
siūlo šiek tiek kitokią perspektyvą. Kaip ir Gazzaniga jis mano, kad kairysis
smegenų pusrutulis atsako už vientisos istorijos pynimą iš pavienių smegenų
gaunamos informacijos vienetų, tačiau, jo manymu, kairysis pusrutulis yra šiek
tiek atkaklesnis ir ne toks išrankus. Ramachandrano nuomone, jis panašesnis į
pasakotoją, nei į vertėją, kuris taip stipriai įsikabinęs į savo versiją, jog
pasirengęs įtraukti bet kokios, net visiškai nepagrįstos, informacijos vienetą.
Paprastai vienintelis jį sulaikantis dalykas yra dešinysis pusrutulis, aktyviai
stebintis riimtos informacijos srautą bei ieškantis anomalijų arba nederančių
detalių. Tokią atradęs dešinysis pusrutulis tuoj pat informuoja kairįjį. Tik
retais atvejais kairysis pusrutulis neįtikinamas atsisakyti tą akimirką
pasakojamos istorijos ir ją perrašyti.
Neigusi, kad paralyžiuota kairioji ranka iš tiesų
priklausė jai, moteris, Ramachandrano požiūriu, yra per didelio kairiojo
pusrutulio uolumo pavyzdys. Atrodo, kad jis mieliau išlaužtų faktus iš piršto,
nei pripažintų, kad jo istorija apie dvi sveikas galūnes yra klaidinga. Taigi
jis sukuria keistų, haliucinacinių apibūdinimų, kurie leidžia nekliudomam tęsti
gyvenimo istorijos pasakojimą.
[...] Eksperimento pagalba Ramachandranas įrodė
dešiniojo pusrutulio „priešingo požiūrio gynėjo“ vaidmens egzistavimą. Jis
naudojo keistą metodą – tiriamojo ausis buvo užliejama šaltu vandeniu. Tai
suaktyvina priešingos smegenų pusės veiklą. Šią techniką Ramachandranas išbandė
su viena iš savo pacienčių, B.M., patyrusių klasikinį kairiosios kūno pusės
paralyžių, kurį sekė dešiniojo pusrutulio insultas. Iš pradžių ji neigė bet
kokią negalią:
-
[Ramachandranas]
Ar galite pajudinti dešiniąją ranką?
-
[B.M.]
Taip.
-
Ar
galite pajudinti savo kairiąją ranką?
-
Taip.
-
Ar
galite pajudinti savo kairiąją ranką?
-
Taip,
galiu. (To padaryti ji negalėjo)
-
Ar
abi jūsų rankos vienodai stiprios?
-
Taip,
žinoma, kad jos vienodai stiprios.
Tuomet į dešiniąją jos ausį buvo pripilta ledinio
vandens, tačiau tai nepakeitė jos įsitikinimų. (...) Tačiau kai kas pasikeitė,
kuomet į kairiąją jos ausį buvo pripilta šalto vandens ir taip suaktyvintas
pakenktas dešinysis pusrutulis:
-
[Ramachandranas]
Ar galite pajudinti abi savo rankas?
-
[B.
M.] Aš galiu pajudinti dešiniąją ranką, o kairiosios – ne. Noriu ją pajudinti,
bet ji manęs neklauso.
-
Ponia,
M., kiek laiko jūsų ranka buvo paralyžiuota? Ar tai įvyko tik dabar, ar
anksčiau?
-
Ji
paralyžiuota jau keletą dienų...
Jei tai neatrodo pakankamai stebėtina, po
pusvalandžio ponia M. vėl grįžo į ankstesnę kliedesių būseną ir tvirtino, kad
kairioji jos ranka buvo sveika, visiškai pamiršdama, jog ką tik pripažino – ar
suvokė – kad ji buvo paralyžiuota.
Kairiosios ausies užliejimas šaltu
vandeniu, regis pakankamai sukrėtė dešinįjį smegenų pusrutulį, jog šis,
remiantis Ramachandrano teorija, pakilo iš potrauminio sąstingio ir užėmė savo
įprastą vietą, priversdamas kairįjį pusrutulį pripažinti pacientės paralyžių.
Tačiau, šalto vandens poveikiui nusilpus, kairysis pusrutulis vėl liko vienas
ir tęsė pradėtus kliedesius.
[...] Sapnus paprastai sudaro daugybė vaizdinių, o
vizualios bei erdvinės informacijos apdorojimas yra dešiniojo pusrutulio
arkliukas. Be to, sapnai paprastai yra emociškai negatyvūs (ir galbūt atspindi
niūrų dešiniojo pusrutulio požiūrį į gyvenimą).
[...] prieš prasidedant REM miegui, smegenys yra
iš dalies neveiklios, o neuronai signalus perdavinėja kur kas rečiau, nei
būdami budrumo būsenos. Kaktinėse skiltyse esančios sritys, atsakingos už
darbinę atmintį, dėmesį ir mąstymą iš esmės „išjungia“. REM miegas prasideda
nuo elektrinių signalų pliūpsnių, kylančių smegenų kamiene ir išplintančių po
visas smegenis. Jie priverčia gumburą „pašokti“ iš gilaus, lėto ritmo ir
aktyvina tokias už emocijas atsakingas sritis, kaip limbinė sistema.
[...] svarbus skirtumas (REM miego metu
nuo budrumo būsenos): gilaus miego metu neveiklios kaktinės sritys tokios
išlieka ir REM aktyvumo metu. Dėl to sapnuojančios smegenys praranda šių sričių
indėlį, kurį sudaro gan įspūdingas sąrašas: savęs vaizdas, laiko sekimas,
abstraktusis mąstymas, logiškas sprendimų priėmimas bei prisiminimų
atgaminimas. (...) Prisiminimams kurti būtinų tokių cheminių medžiagų kaip
serotoninas bei norepinefrinas, kiekiai gerokai sumažėja; tai paaiškintų, kodėl
sapnus sunku prisiminti. Nepaisant šių trūkumų, smegenys miego metu yra
nepaprastai aktyvios. (...) Smegenys kažkaip turi pasistengti visa tai logiškai
paaiškinti, todėl kuriamos istorijos. Taip gimsta sapnas. (...) smegenys puikiai
geba kurti istorijas, taigi gali atsitikti, jog į sapno pasakojimą bus įtraukti
iš tiesų nesapnuoti įvykiai.
[...] MT (sritis atsako už judėjimo
suvokimą) yra be galo svarbi vadinamajai krioklio iliuzijai: jei įsižiūrėsite į
objektą, pavyzdžiui, krioklį, kuris be perstojo juda viena kryptimi, ir po kiek
laiko nukreipsite žvilgsnį į nejudančią sceną, atrodys, jog pastaroji juda
priešinga kryptimi nei krioklys. Tai nepaprastai įdomi iliuzija, o smegenų
nuotraukos atskleidė, kad ją patiriančių žmonių MT sritis yra aktyvi. Aktyvumas
nesumažėja net ir žmogui žiūrint į nejudančią sceną. Aktyvumui sumažėjus (tai
nutinka po kelių sekundžių), judesio iliuzija išnyksta.
[...] Vos tik smegenims prireikia
sukoncentruoti dėmesį, tarkime, derinti veiksmažodžius su daiktavardžiais, šių
sričių veikla susilpnėja ir sugrįžta, kai galime atlikti tam tikrą užduotį, per
daug apie ją nemastydami.
Galbūt svarbiausia yra turėti galvoje faktą, jog
akimirkoms bėgant mes patys kuriame viską: aktorius, žiūrovus, sceną – viską.
Šiame teatre mes nesame stebėtojai: mes esame teatras.
Šiuo metu jūsų smegenyse yra ir tokio
pasąmoningo turinio, kaip asmeniniai prisiminimai, apie kuriuos dabar
negalvojate, bet jums panorėjus, jie gali būti perkelti į sąmonę. Taip pat yra
nemažai įrodymų, jog ši pasąmoninga informacija turi įtakos jūsų mintims bei
sprendimams net nepatekusi į sąmonę.
[...]
Dabar paklauskite savęs, kaip būtent
daugelio smegenų sričių suaktyvėjimas sukuria šiuos vaizdus bei jausmus, kurie
užlieja milijardus sinapsių? Galbūt dėmesys klajoja aplink, tačiau visa tai yra
fizika ir chemija, o ne protavimo būdas. Mintys neturi masės, arba kol kas ji
neatrasta. Sudėtinga problema, anot filosofo D. Chalmerso, yra, pasitelkus
turimas chemijos bei fizikos žinias, sukurti tas mintis.
